Baltiškoji dvasia gyvavo ne tik senosiose apeigose, mituose ar dainose – ji pulsavo ir XIX–XX a. pradžios lietuvių kaimo kasdienybėje, kaip, kad pusluoja ir dabar. Nors oficialiai dominavo krikščionybė, kaimo žmogaus pasaulėjauta išliko daugiasluoksnė: jo mintyse, veiksmuose, papročiuose ir buityje glaudėsi archajiški tikėjimai, senieji mitiniai simboliai, o žemės, dangaus ir gyvybės ciklai buvo juntami ne protu, o vidiniu pajautimu.

Trobos kampas su krikštasuole, darbo pradžios ir pabaigos apeigos, pagarba ugniai, vandeniui, žemei ir net buities daiktų ornamentuose slypintys dangaus ženklai liudija gyvą senąją pasaulėžiūrą. Kaimo žmogus gyveno ritmu, kuriame kiekvienas veiksmas turėjo dvasinį atgarsį, o kiekvienas daiktas – simbolinę reikšmę. Net tokie iš pirmo žvilgsnio kasdieniški veiksmai kaip arimas ar sėja buvo lydimi aukojimų, maldų ar maginių ženklų, rodančių gilų ryšį su žeme ir kosmosu.

Šis straipsnis atskleidžia, kaip senoji baltų kultūra, per amžius išgyvenusi dvasinius lūžius, vis dar gyvavo paprasto valstiečio gyvenime. Tyrinėdami etnografinę medžiagą, liaudies tikėjimų kartotekas ir tautosakos rinkinius, galime išvysti, kad tai, ką Greimas vadino tikrąja kultūra – tai, kas išlieka užmiršus visa, ko buvome mokomi, – iš tikrųjų tebėra gyva. Tai yra mūsų kultūros šerdis – tyliai alsuojanti praeities dvasia, kuri parodo mums ir šiandien.

Baltiškoji dvasia XIX a. kaime

Pagoniškosios pasaulėžiūros atspindžiai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimo žmonių mąstysenoje ir buityje kultūros sandaros aspektu bemaž nenagrinėti. Pati kultūros sąvoka yra tokia plati, jungia tiek skirtingų dėmenų, kad aprėpti visa, kas buvo būdinga šio laikotarpio lietuviškam kaimui, būtų labai sunku. Kultūros feno­meno apibrėžimų yra šimtai, jei ne daugiau. Kultūra yra daugiasluok­snis įvairių istorijos laikotarpių, savitų ekonomiškai, politiškai ir dvasiškai, kūrinys. Be to, ji nestovi vietoje, nuolat keičiasi – kai ko atsisako, kai ką integruoja priklausomai nuo pačios visuomenės rai­dos.

Labai originaliai kultūros sąvoką viename interviu yra nusakęs semiotikos mokslo kūrėjas, žymus lietuvių mitologijos tyrinėtojas Prancūzijoje Algirdas Julius Greimas. Gal tai paradoksalu, bet jis teigia: „Kas yra kultūra: tu viską išmoksti, paskui viską užmiršti, o tai, kas lieka viską užmiršus, ir yra kultūra”. Išeitų, kad kultūra galima vadinti tai, ką žmogus ar tauta per savo istoriją yra patyrę, išradę, išgyvenę, ką gyvendami ir kurdami kaupė kaip vertybę, kaip Gėrį. Bet drauge ir tai, kas gyvenimo audrose sąmoningai ar nesąmoningai išblaškyta, tarsi pamesta, bet vis dėlto neužmiršta: liko tautos buityje, pasąmonėje tradicijų, papročių, įvairių tikėjimų, prietarų, burtų pa­vidalu.

Leningradietis etnologas A. Mylnikovas reziumuoja, kad „kultūros fenomenas – tai sankaupa ženklų, kuriuos sudaro materialūs daiktai, reiškiniai, įvykiai”. Norint suvokti tautos kultūros esmę, savi­tumą, būtina išsiaiškinti ne tik kaip, bet ir kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi, t.y. reikia perprasti kultūros simbolių semantiką.

Nagrinėjamosios temos atveju tradicinės kaimo kultūros faktų konstatavimą (tasai „kaip”) stengiamasi susieti su daugiau ar mažiau sąmoninga tų faktų interpretacija (priežastinių santykių aiškinimu – „kodėl”) kultūros subjekto sąmonėje. Atskleidus elgesio motyvus, tikslus, labiau išryškėja ir istorijos būvyje susiklostęs kultūros daugiasluoksniškumas.

Religinio sinkretizmo faktų lietuvių tradicinėje XIX a. pabaigos XX a. pirmųjų dešimtmečių kultūroje gana gausu. Šalia krikščioni­škųjų kultūros elementų iškyla kartais labai tolimos praeities pagoni­škosios kultūros bruožai. Šiuokart panagrinėsime tiktai kai kuriuos valstiečių ūkinės veiklos, jų namų aplinkos bei žmogaus santykių su kosmosu klausimus, kuriuose ikikrikščioniškieji tautinės kultūros bruožai itin ryškūs.

Remtasi daugiausia Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvos istorijos instituto Etnografijos skyriuje laikoma Liaudies tikėjimų kartotekos medžiaga. Tai išrašai iš LMA Lietuvių literatūros ir tau­tosakos instituto Tautosakos rankraštyne sukauptų tautosakos rinki­nių (LTR). Medžiaga rinkta daugiausia 1935-1940 m. Yra ir Lietuvių Mokslo Draugijos (LMD) 1917-1927 m. užrašytos medžiagos. Panau­doti taip pat ir Etnografijos skyriaus darbuotojų ekspedicijų užrašai, kaupti nuo 1949 m. (ES). Vadinasi, straipsnyje aptariame XIX a. antrosios pusės ir XX a. pirmųjų keturių dešimtmečių Lietuvos kaimo žmonių įsitikinimus, kurie leidžia atskleisti kaimo tradicinės kultūros turinį, savitą tos kultūros ženklų sistemą.

Valstiečio namai – vienas iš ikikrikščioniškosios ir krikščioni­škosios kultūros sinkretizmo reiškinių, lietuviškosios etnokultūros ženklas. Lietuvio sodyba, pastatai daugeliu esminių bruožų skiriasi nuo kaimyninių tautų – rusų, lenkų, vokiečių, net latvių. Tasai skirtin­gumas ir yra vienas iš liaudies kultūros etninių bruožų.

XVI-XVII a. istorijos šaltiniai liudija lietuvių gyvenamuosiuose namuose po vienu stogu buvus ne tik žmonių būstą, bet ir patalpas žiemos metu gyvuliams priglobti. Dar S. Daukantas rašė, kad seno­vėje lietuvių name (jį vadino „numu”), be svarbiausios gyvenamosios patalpos su ugniaviete viduryje, buvo kamara, tvartas, kūtė, kiaulių kūtelė, pašalėse – tvartelis žąsims. Prie tokios ugniavietės – atviro židinio raudodavo prieš išvežama į marčias jaunoji, su juo atsisveikin­davo kaip su namų šventenybe, būdavo aplink jį triskart apvedama.

Naujosiose pirkiose, kurios, sprendžiant iš XVII a. Mažosios Lietu­vos lietuvio sodybos trobesių aprašymų, jau ėmė rastis šalia „numų”, vietoj židinio sakraline vieta namuose tapo galinės ir šoninės sienų sandūra, vadinama kerte, krikštasuole, ir stalas. Tiek vestuvių, tiek kitų šeimos švenčių svarbiausios apeigos būdavo atliekamos prie stalo ar užstalės kampe. Krikštasuolės kampas laikytas namų dvasių globėjų buveine. Čia per vestuves sėdėdavo jaunieji, per kūdikio krikštynas – kūmai. Čia būdavo sodinami garbingieji šeimininkų svečiai. Pavargė­liai, elgetos būdavo sodinami ant suolo galo prie durų. Arčiau durų per šeimos šventes sėsdavosi ir neturtingieji (vadinasi, ir mažiau gerbiami!) giminaičiai.

Krikštasuolės kampe ant abiejų pirkios sienų buvo kabinami šventųjų paveikslai. Tokia tvarka išliko senuosiuose Dzūkijos namuose iki šių dienų. Tikėta: juo daugiau paveikslų, tuo didesnė palaima namams.

Trobos angos – durys, langai – liaudies kultūros traktuojami kaip tarpiniai taškai, kaip ribos tarp savos ir svetimos erdvės. Geriausiu atveju svetimoji, už pirkios esanti erdvė yra neutrali, bet kartais ji gali būti ir priešiška žmogui. Senųjų žmonių įsitikinimu, kaip tik čia, lauke už durų, klaidžiojančios pakaruoklių, skenduolių, kitokių nelaimėlių žmoniškai, pagal papročius neapraudotų, nepalaidotų ar nešventin­tose vietose palaidotų vėlės. Vėlių metas, liaudies manymu, – sutemos ir naktis, bent iki gaidžiai pragysta. Užtat vengta naktimis vaikščioti, kad neištiktų nelaimė.

Žmogui mirštant būdavo atidaromi langai ir durys, kad galėtų laisvai išskristi mirusiojo vėlė. Kūčių vakarą ant palangės būdavo padedamas avižinio kisieliaus dubenėlis – vaišės artimųjų pamirštoms vėlėms. Pro langą kūmai paduodavo pakrikštytą kūdikį, jei toje šei­moje buvo anksčiau mirusių kūdikių.

Sakralinę reikšmę turėjo ir pirkios slenkstis. Pagal papročius nekviestasis turėjo teisę prieiti tik iki slenksčio, jį peržengti galėjo tik šeimininkų pakviestas. Užtat ir Kalėdų persirengėliai „kalėdotojai”, atėję būriu pasveikinti šeimininkų, pirmiausia pasibelsdavo į langą, atsiklausdavo, ar bus vidun įleisti. Panašiai elgdavosi ir lalautojai per Velykas. Prie slenksčio sustoja ir piršlys, atvykęs merginti šeimininkų dukters, prie slenksčio stovi ir nuotakos ar jaunikio pasiųstas sukviesti į vestuves specialus šios šventės veikėjas – kvieslys. M. Pretorijaus liudijimu, XVII a. Mažojoje Lietuvoje merginos tėvas specialiai įspė­davęs į sužadėtuves atvykusius piršlį, jaunikį ir jo palydovus, kad nepaliestų slenksčio ir durų staktų. Dėl to prie staktų būdavo specia­liai pritaisomos degančios žvakės.

Tad galima sutikti su A. Baiburino išvada, kad slenkstis sietinas su protėvių kultu. Vadinasi, jį paliesti galima tik išimtiniais atvejais. Sakykime, seniau ant pirkios slenksčio trumpam padėdavo į kapines išnešamą karstą su velioniu. Kadangi į marčias vežama jaunoji taip pat laikoma tėvų namams simboliškai jau mirusia, atsisveikindama ji taip pat prisėsdavo ant slenksčio. Negalima sėdint ant slenksčio valgyti, per slenkstį sveikinti: susipyksi. Šio papročio laikomės ir šiandien.

Tradiciniai namų apyvokos rykai, darbo įrankiai, baldai savo formomis, puošybos savitumu vėlgi atspindi senąją sodiečių mąstyse­ną, jų mitinę pasaulėžiūrą. Štai, atrodo, paprastas skobtinis medžio kaušelis. Juo galima pasisemti vandens, iš jo atsigerti kokio gėrimo. M. Strijkovskis (XVI a.), M. Pretorijus (XVII a.) išsamiai aprašo lietuvių šventinius aukojimus, kuriuose medinis kaušelis naudotas kaip apeiginis indas. Jis yra paukščio formos, puoštas kosminio pa­saulio simboliniais ženklais.

Pirkioje kiekvienam kris į akis verpimo ratelis, ornamentuota prieverpstė ar senoviška pasėdama verpstė. Jos plokštumą dažnai ornamentas dalija į tris dalis, kurias į darnią kompoziciją jungia segmentinės žvaigždės, žvaigždės apskritimuose, vingeliai ir kt. Tyri­nėtojai šias žvaigždes sieja su dangaus skliauto šviesuliais, ratuku apvestas žvaigždes – su mitinio dangaus valdovo Perkūno ženklu. O patsai plokštumos padalijimas į tris dalis siejamas su trimis pasaulio sferomis – dangumi, žeme ir požemio karalyste.

Liaudiškų kraitinių skrynių puošyboje dominuoja medis vazone su viršūnėje tupinčiais paukščiais, o apačioje susirangiusiu žalčiu. Tai Pasaulio, arba Kosminio medžio idėjos išraiška, vėlgi atitinkanti trinarę pasaulio sandarą.

Ką liaudies meistrai galvojo, šitaip puošdami sodiečio buities reikmenis? Sunku šiandien į šį klausimą atsakyti. Tiktai remdamiesi kitų tautų kultūros analogijomis, taip pat mūsų liaudies sakmių, pasakų aiškinimu, tyrinėtojai prieina išvadą, kad panašiais ornamen­tais žmogaus vartojamuose daiktuose yra įprasminta pasaulio vieno­vės samprata, idėja, jog žmogus yra neatskiriama gamtos dalis. Tad buities daiktų ornamentikoje išryškėja mitinis pasaulio sudvasinimas.

Žemdirbio veikla vėlgi kas žingsnis atskleidžia senojo lietuvių tikėjimo gamtos dvasingumu bruožus. Mitinio tikėjimo atšvaitų gausu visuose sodiečio darbuose, pradedant pasiruošimu lauko darbams pavasarį ir baigiant užauginto derliaus dorojimu. Darbo papročiuose ypač išskiriami du momentai: darbo pradžia ir pabaiga. Darbo pra­džioje aukojama žemei, pabaigoje – dėkojama Dievui (senovėje – dievams) už darbų sėkmę, už derlių, už šeimos bei darbus atlikti padėjusių gyvulių sveikatą.

Iki šiolei sakoma, kad pradžia darbą gaišina, gera pradžia – pusė darbo. Tai seni liaudies priežodžiai. Bet jie labai taikliai nusako tą nuotaiką, su kuria žmogus imasi darbo. Beje, visoje Lietuvoje manyta, kad darbo nereikia pradėti vakare, nes tada jo niekad nepabaigsi (LTR 1292/59 Girkalnis; 1289/430 Aukštadvaris; LMD I 399/5 Tve­rečius). Gal tai susiję su senuoju tikėjimu, kad saulei nusileidus savo darbą dirbančios laumės, įvairios dvasios. Užtat Merkinės apylinkių dzūkai po saulėlydžio dirbančius laukuose vadindavo laumėmis (LTR 1426/43). O tauragiškiai žemaičiai manė, kad bet kokį darbą pradėjus vakare, „nelabasis tą darbą ant uodegos nuneša” (LTR 1732/35 Kaltinėnai).

Nesutarta tiktai dėl savaitės dienos, kurią geriausia pradėti ilgesnį, atsakingesnį darbą. Ir tai kaip tik liudija mitinės mąstysenos neapibrėžtumą bei magišką pobūdį. Senieji žemaičiai savaitės dienas dalijo į vyriškas ir moteriškas pagal rusiškąją pavadinimą („panedėlis”, „utarninkas”, „sereda”…). Taigi pirmadienis, antradienis, ketvir­tadienis laikyti „vyriškomis”, o trečiadienis, penktadienis, šeštadienis – „moteriškomis” dienomis. Buvo tikima, kad vieną dieną geriau pradėti darbus ir dirbti sekasi moterims, kitą – vyrams. Tad ir linus (tai „moteriškas javas”) sėdavo, ausdavo, siūdavo per „moteriškas” dienas (LMD 1853/32). Dar 1846 m. L. Jucevičius rašė: „Pirmadienis Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, yra laikomas nelaiminga diena. Užtat mūsų kaimo žmogus pirmadienį nepradeda jokio svarbaus darbo, o ypač nekyla į tolesnę kelionę„.

Panašių prietarų ypač laikytasi svarbesnių lauko darbų pradžios dieną: „Tą dieną, kai pradedi darbą lauke, nieko neskolink: nesiseks ūkis!” (LMD III 63/6 102). Vadinasi, tikėta, kad galima su skolinamu daiktu kitam ir savo laimę „paskolinti”.

Iš lauko darbų išskirtinę vietą užėmė pirmoji pavasarinės orės diena. Nemažai čia ir senovinės magijos. Štai, kad suartoje dirvoje nesiveistų usnių, žagrės noragus ištepdavo nuo Užgavėnių vakarienės pasiliktais riebalais. Išeinantį arti artoją šeimininkė išlydi pro kiemo vartus, jį, jo žagrę ir arklius ar jaučius apsmilko per Verbas pašven­tinto kadagio ar ruginių miltų dūmais. Buvo tikima, kad po tokių apeigų nei artojo, nei jo gyvulių pikta linkinti akis nenužiūrės.

Prieš pradėdamas arti, artojas atlieka savitas aukojimo žemei apeigas: klaupiasi, nusiima kepurę, persižegnoja, pabučiuoja žemę sakydamas: „Dieve, padėk!” Į pirmąją vagą užaria duonos riekelę ir druskos, kad būtų derlingi metai, nestigtų arkliams pašaro. Duonos suvalgo pats artojas, duoda arkliams (LTR 374/2665 Liškiava ir kt.).

Kai kur Lietuvoje, ypač Dzūkijoje, pirmąją vagą varo aplink dirvą taip, kad žemės virstų į vidaus pusę. Tikėta, kad tada toji dirva tikrai bus pilna javo. Kitur, išarę pirmą vagą, ta pačia vaga vėl grįžta atgal – padaro „sumetimą”. Tada esą karvės daugiau pieno duosian­čios (LTR 723/113 Aukštadvaris; 773/324 Alytus). Čia atsispindi tikėjimas, kad magiškasis apskritimas apsaugosiąs nuo blogybių, pa­sėlius nuo ledų.

Pirmosios vagos arimo papročiai neginčijamai liudija panašių tikėjimų dar ikikrikščioniškąją kilmę. Artėjant į mūsų laikus, senuo­siuose papročiuose atsirado ir krikščioniškosios praktikos – žegnoji­masis prieš pradedant darbą, malda prašant Dievą palaimos.

Gilios senovės liekana yra ir namo sugrįžusio artojo laistymas vandeniu, – aplieja šeimininkė ar namų merginos. Papročio prasmė – nulemti, kad tais metais javų pasėliams netrūktų lietaus. Beje, panaši praktika būdinga visoms indoeuropiečių tautoms.

Kai kurie papročiai rodo, jog buvo tikima ir pavasarį pirmosios suartos vagos žemių, taip pat pirmojo supjauto rugių pėdo, pirmųjų tais metais subrendusių javų, daržovių bei vaisių, pašventintų per Žolinę, sakrališkumu. Tiesa, XIX a. antrojoje pusėje ikikrikščioni­škieji tikėjimai dažnai yra sumišę su katalikybės praktikomis. Pavyzdžiui, mergina, norėdama atspėti, už kurio vaikino ištekės, o ypač norėdama išeiti už geidžiamo, turėjo išsirengusi nuoga artojo nepa­stebėta pavogti iš pirmosios vagos saują žemių, surišti į skarelę, septynis kartus nusinešti jas į bažnyčią, paskui pakasti po kryžiumi ir septynias dienas prie jo melstis. Tada žemes išsiimti ir užberti myli­mam bernui už apykaklės (LTR 773/301 Alytus).

Panašių magiškų praktikų yra nemaža. Svarbiausia čia nuogu­mas (betarpiškas sąlytis su gamta!), įvykdymo keblumas, žmogaus ryžtas pasiekti norimą tikslą.

Gausu mitinės pasaulėžiūros liekanų ir sėjos papročiuose. Pa­vyzdžiui, grūdų nepila į miltuotą maišą, kad išaugę javai nebūtų kūlėti, t.y. juose nebūtų juodų varpų. Rengdamasis sėti ne tik linus, bet ir kitus javus, sėjėjas būtinai apsivilkdavo išskalbtus drobinius marški­nius, švarius drabužius. Tada esą pasėliai nebus žolėti. Sėti išeidavo sočiai privalgęs, tada būsiąs geras derlius. Jei sėti išeisi alkanas – derliaus nelauk (LTR 365/208 Vabalninkas). Bet sėjant jau negali­ma valgyti, nes tada pelės javus kapos (Raseiniai).

Eidamas sėti stengdavosi nesutikti pakeleivio, o ypač moters, nes tada pasėjus niekas neaugs. Tikėta, kad sėkla nedygs, jeigu kas sėjėjui kelią pereis (Butrimonys). Žinoma, buvo stropiai paisoma ir vėjo krypties, mėnu­lio fazės, savaitės dienos, įvairių gamtos reiškinių. Visa tai liudija, kad senovės žmonės labai jautė gamtos ritmą, suvokė save kaip neatski­riamą gamtos dalelę.

Šia proga reikėtų priminti ir lietuvio žemdirbio įgimtus „inter­nacionalinius” jausmus. Ne kieno nors verčiamas, mokomas, o tikrai iš nuoširdžios meilės gamtai ir pagarbos kitiems žmonėms, kad ir kokios tautybės ar tikėjimo jie būtų, prieš berdamas į dirvą pirmuo­sius rugių grūdus, sėjėjas meldėsi: „Duok, Dieve, dėl mūsų, dėl prūsų, dėl pavargėlių, ubagų ir žydų!” (Pakruojis). Arba: „Dieve, užderink visiems – žydams, ubagams ir man pačiam, čigonams ir visiems žmo­nėms!” (Seredžius). Arba kiekvieną saują išberdamas kalba: „Dieve, užaugink žmonėms, gyvuliams, paukščiams, vabzdžiams, pavargė­liams, priešams ir visiems, kas gyvas” (LTR 1402,335 Papilė). O Žiežmarių apylinkių valstiečiai, berdami po saujelę grūdų į visas keturias pasaulio šalis, kalbėjo: „Čia – žydams, čia – čigonams, čia – žvirbliams, čia – man”. Ar bereikia dar geresnio žmogiškumo įrody­mo?

Galėtume šitaip vardyti ir kitus darbo papročius. Ką beveikda­mas valstietis galvojo ne tik apie save, savo šeimą, bet ir apie gyvulius, kaip savo šeimynos dalį, rūpinosi jų, kaip ir šeimos narių, sveikata. Galvojo ir apie savo bendruomenę, kaimynus, visus, su kuriais buvo lemta bendrauti.

Darbų pabaigą vainikuodavo pabaigtuvių puota, žinoma jau iš XVI a. ir vėlesnių šaltinių. Senovėje į derliaus dorojimo pabaigtuves rinkosi visas kaimas, iš anksto subėręs alui miežių. Moterys iškepdavo naujojo grūdų derliaus paplotėlių. O XIX a. ir vėliau pabaigtuvėse vaišindavosi ūkininko šeima ir talkininkai. Didžiausia šventė būdavo rugiapjūtės pabaigtuvės.

Visų pirma savitais bruožais išsiskyrė rugių kirtimo baigtuvės. Senovinės pasaulėžiūros liekanų iki XX a. išliko dzūkų rugiapjūtės papročiuose. Buvo įprasta iš likusio mažučio nenupjautų javų plotelio išravėjus žoles supinti varpas į kasą, iškasus duobutę kasą prilenkti, padėti ten riekelę duonos, truputį druskos ir viską užžerti žeme (LTR 1406/555 Aukštadvaris). Tikėta, kad tada „duona nuo lauko niekada neišsiveis” (nedings – A.V.) (LMD III 57*782 Rodūnė), „pelės ant lauko turės ką ėsti, o visas turtas eis į kluoną” (LTR 2374/157 Gervėčiai).

1937 m. Varėnos valsčiuje buvo užrašytas ypač įdomus panašaus papročio aiškinimas. Išravėjusios per prijuostę (jokiu būdu ne plika ranka!) nenupjautą rugių plotelį, pjovėjos sustojusios ratu pagieda specialią rugiapjūtės giesmę, vadi­namąjį „jievarą”. Tada paėmusios apvynioja duoną ir druską nenup­jauto plotelio rugių varpomis ir palieka kiškiams, kad jie prašytų, jog rugiai kitais metais gerai derėtų (LTR 1036/68 Varėna). Visa tai neabejotinai yra senovinio aukojimo Motinai žemei-Žemynai lieka­nos. Juo labiau, kad visoje Lietuvoje yra nemažai įvairių tikėjimų bei papročių, susijusių su paskutinio rugių pėdo pjovimu, kurie liudija žmones tikėjus, kad jame slepiasi derliaus dvasia. Užtat sakyta, kad paskutiniame pradalgyje slepiasi „pypalas”, „žebris”, „kiškis”.

Matyt, ir paliekami „kiškiams” rugiai – tai derlių globojusios dvasios numal­dymas, kad ji būtų maloninga ir kitais metais išaugintų žemdirbiui gausų derlių. Bet susitikimas su dvasiomis žmogui ne visada malonus. Gal todėl kai kur rugiapjūtės baigtuvėse buvo vengiama pjauti ir rišti paskutinius rugius, nes kirtėją tada dažnai šunes puls (Žiežmariai), bus su darbais visur paskutinis (Baisogala, Prienai, Salakas ir kt.), jam pritrūks duonos (Papilė), paskutiniame pradalgyje slepiasi velnias (Linkuva, Babtai). Suvalkiečiai manė, kad paskutiniuose javuose sėdi „boba”. Paskutinio pradalgio kirtėją Vilkijos apylinkėse vadino „bambėraiža”, o rišėją – „bambėriša”. Užtat paskutinius rugius stengdavosi pjauti visi kartu (LTR 458/79 Zapyškis).

Užbaigusios rauti linus, rovėjos svaidydavo į orą linų saujas, šaukdamos: „Ruduo! Ruduo! Valio!” raičiodavosi linienoje. Tai irgi darbo baigimo apeigos, kuriomis pabrėžiamas žmogaus ryšys su že­me.

Išsamiau panagrinėję lietuvių liaudies darbo papročius, visada randame kokiomis nors apeigomis pažymima darbo pradžią ir pabaigą. Vienur ryškesnė aukos idėja, kitur pagal panašumo magijos prin­cipą kokiais nors veiksmais pageidaujamo rezultato lėmimas. Vadinasi, žemdirbių ir gyvulių augintojų papročiuose ne tik senovėje, bet ir netolimoje praeityje dar buvo gausu baltiškosios pasaulėjautos liekanų, organiškai įsiterpusių į žmonių sąmonę ir kasdienę buitį.

Žmogaus santykis su dangaus skliautu, jo šviesuliais – saule, mėnuliu, žvaigždėmis lietuvių mitinėje pasaulėžiūroje taip pat labai glaudus. Dangaus kūnai liaudies tikėjimuose suvokiami kaip gyvas organizmas, panašus į žmogų: jie kaip žmonės dirba, pavargsta, miega, supyksta, tuokiasi, mylisi. Pavyzdžiui, per Jonines (VI.24) ir Petrines (VI.29) saulė tekėdama šokinėja iš džiaugsmo, kad jau ims trumpėti diena, kad jau nebereikės taip ilgai šviesti.

Dar senesnį mitinės pasaulėjautos klodą, matyt, atspindi aiškinimas, kad tomis dienomis saulė ruošiasi vestuvėms ir todėl užtekėdama švyti įvairio­mis spalvomis – sutviska raudonai, žaliai, mėlynai, baltai: puošiu kaip nuotaka (LTR 2257/23 Dusetos). Beje, šitokį stebuklą gali pamatyti tik tas, kas Joninių nakties nepramiegos (LTR 2257/21 Zarasai; 2255/10 Žeimelis). Panašiai dainuojama ir latvių Janio dieno_s lygavimuose: kas miegos, to laukai nederės ir kt. Vadinasi, stebuklui būtina ruoštis ir budėti.

Dangaus skliautas ir jo šviesuliai liaudies sąmonėje yra šventi. Saulė ir mėnulis yra Dievo, žvaigždės – angelų, dvasių akys (Salakas). Jaunoji karta auklėjama – nedera pirštu rodyti į dangų, saulę, mėnulį ir žvaigždes, nes gali išdurti Dievui akį. Siekiant įtikinti vaiką sakoma: „Ar gerai būtų, jei tavo mamą kas pirštais badytų?” Abstraktus ”dora – nedora”, „mandagu – nemandagu” vaikui yra sunkiai suprantamos sąvokos. Užtat daug suprantamesnės patirtos ir galimos patirti reali­jos. Pavyzdžiui, jeigu į dangų rodysi pirštu, pirštas nudžius, ims skaudėti. O galgi saulė supykusi dangun įsitrauks ar perkūnas nu­trenks…

Negalima danguje šviečiantiems saulei ar mėnuliui rodyti pliką užpakalį, liežuvį ar atlikti gamtos reikalus. Sakoma: liežuvis ar užpa­kalis apšaš, o gal užaugęs būsi vagis ar sukčius. Gali už tokį negražų veiksmą, nepagarbą dangaus dievaičiams ir perkūnas užpykęs nu­trenkti. Vadinasi, nors XIX a. – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais dau­guma Lietuvos gyventojų buvo katalikai ir meldėsi dangaus ir žemės Kūrėjui vienatiniam Dievui, bet pasąmonėje lenkėsi ir sudievintiems gamtos reiškiniams bei svarbiausiai baltiškojo panteono dievybei – Perkūnui.

Buvo tikima ir žaibo įtrenkto medžio magiška galia. Užėjus audrai su perkūnija ir žaibais, namai būdavo rūkomi Verbų dieną pašventintu kadagiu. Tikėta, kad kadagys, kaip ir šermukšnis, padeda apsiginti nuo Perkūno mirtino priešo – velnio.

Senukai XIX a. pabaigoje ne tik patys kalbėdavo senovines maldeles Saulei, Mėnuliui, bet ir mokė jų vaikus. Taip norėta išprašyk sveikatos, sugyvenimo su žmonėmis. Štai viena iš senovinių maldelių, kalbamų auštant rytui:

Aušta aušrela, balta zarela.
Ant tos zarelas aukso krėslalis.
Ant ta krėslalia sėdži panela.
Turi vaikelį ant baltų rankų.
Kūną moja, dūšelė groja.
(LTR 2240/24 Panevėžys)

Čia mergelė, laikanti ant rankų kūdikį, neabejotinai yra Švč. Mergelė Marija, tačiau jos net vardas neminimas, o pati krikščioni­škoji idėja integruota į ikikrikščioniškosios Aušrinės vaizdinius.

Saulei tekant būdavo kalbama: ”O Viešpatie Dieve, kuris užkūrei tą šviesybę, užkurk ir mano žingsnius, kad ši diena būtų laiminga”. Šitaip sukalbėjus maldelę, labai sekasi gyvenimas (LTR 2255/3 Kupiškis).

Daugiau senovinį tikėjimą atspindinčių maldų yra į jauną Mė­nulį. Štai pora būdingesnių tokių maldelių pavyzdžių, užrašytų Šven­čionių apskrityje.

„Jaunas mėnulaiti, dangaus karalaiti, Tau pilną ratą, o man – sveikatą. Tau – su žvaigždėmis, man – su žmonėmis. Tau – sudilti, man gyventi„. (LMDI 212/2 Kaltanėnai)

Arba:

„Jaunas mėnuo kunigaikštis, Tau pilnacies pilnas ratas, Man – sveikata, nuo Dievo dalia, Nuo svieto – meilė!” (LTR 1194/360 Paringis)

Dažnai informatoriai pabrėžia, kad sukalbėjus tokią maldelę į Jauną mėnesėlį dar būtina sukalbėti tris kartus Sveika Marija. Magiškasis skaičius trys labai dažnas liaudies papročiuose. Antra vertus, mitiniai dangaus įvaizdžiai čia susipynę su krikščioniškuoju Dievo įvaizdžiu.

Dažnas mitologinėse dainose saulės ir mėnulio suasmeninimas, sužmoginimas ilgainiui išliko tik piemenų dainose. Rytų Lietuvoje yra užrašyta nemaža dainelių, kuriomis beganydami piemenukai kreipia­si į Saulę, kad nuvytų debesis, kad prašviestų, juos sužvarbusius sušildytų. Pavyzdžiui, apniukusią dieną jie dainuoja:

„Išeik, saulela, su pyragais, su pyragais, Nuvyk debesėlius su botagais, su botagais: Mano tėvelis šienelį pjauna, O motinėlė kupečius krauna„. (LTR 2108/103 Jūžintai)

Arba:

„Saulyte, motinyte, Užtekėk, užtekėk. Mes maži piemenėliai, Mūs trumpi kailinėliai, Mums labai šalta„. (LTR 2251/129 Marijampolė)

Liaudies tikėjimuose įvairiai aiškinami saulės, mėnulio ir žvai­gždžių tarpusavio santykiai. Manoma, kad „Mėnulis ir Saulė yra giminės” (LTR 2251/2 Marijampolė), kad jie yra brolis ir sesuo, bet „jie tarp savęs bloguoju sugyvena todėl, kad neturėjo nei sūnų, nei dukterų” (LTR 2264/1 Salakas). Šiuo atveju sakmė rodo labai tolimų laikų šeimos santykių atšvaitus.

Dažniau teigiama, kad „Saulė ir Mėnulis yra vyras ir žmona, jie labai dažnai pykstasi. O jų duktė yra Aušrinė” (LTR 2312/1 Zarasai; 2251/1 Marijampolė ir kt.). Sakoma, kad jie yra išsiskyrę „dėl Mėnulio rūstumo. Jų dukros – žvaigždės” (LTR 2249/2 Kražiai). Pagaliau sakoma, kad „Saulė ir Mėnuo yra dangaus sargai. Jie žiūri, kad danguje nieko blogo neatsitiktų. Kai Mėnuo budi, Saulė miega. Kai Saulė budi, – Mėnuo miega” (LTR 2312/7 Salakas).

Toks dangaus kūnų suasmeninimas, jų gyvenimo, tarpusavio santykių subuitinimas yra vienas iš ryškiausių mitinės pasaulėjautos bruožų. O tai, kad šitaip mąstė kaimo žmonės dar mūsų amžiaus pradžioje, akivaizdžiai liudija ikikrikščioniškosios baltų kultūros in­tegraciją į krikščioniškąją lietuvių kultūrą. Įvairūs senosios baltiškosios kultūros simboliai, kadaise žmonių suvokti labai realiai, ilgainiui virto kultūros klišėmis, savotiškais ženklais, vartojamais iš tradicijos, nors jau nebesuvokiant jų sakralumo. Šitaip vėlesniųjų laikų liaudies apeigose buvo perimta iš senovės apeigų ankstyvąja sakraliąja pra­sme duona, ugnis, vanduo, grūdai, kiaušinis, kai kurie augalai (dilgė­lė, kanapė), kai kurie medžiai ar krūmai (šermukšnis, kadagys). Jie virto Bažnyčios apeigose šventinamais (plg. šv. Agotos duona, van­duo, druska; Verbose pašventinta kadagio šakutė; Velykų šeštadienį pašventintas vanduo) ir todėl gerbiamais, labai daug kam buityje naudojamais.

Vadinasi, grįždami prie straipsnio pradžioje paminėto gana paradoksaliai skambančio kultūros esmės apibrėžimo, turėtume pri­pažinti, jog A J. Greimas yra teisus sakydamas, kad kultūrą sudaro visa, kas išlieka užmiršus tai, kas žinota. Krikščionybė lietuviams kadaise buvo didelis dvasinis lūžis. Amžių būvyje daug kas iš senosios kultūros savasties pasimiršo. Daug kas įgavo naujas formas, labiau atitinkančias laiko dvasią. Ir vis dėlto pasąmonėje, kartais įgijusios naują prasmę, išliko gausios baltiškosios kultūros liekanos. Ar tik ne šis paveldas ir sudaro patį lietuviškosios etninės kultūros branduolį.

A. Vyšniauskaitė „Pagoniškosios pasaulėžiūros atspindžiai kaimo kultūroje” // Ikikrikščioniškos Lietuvos kultūra 1992 m.