Dalgis – tai ne tik darbo įrankis, bet ir lietuviško kaimo gyvenimo simbolis, turintis gilias šaknis mūsų kultūroje, mitologijoje ir istorijoje. Nuo III–IV a. po Kristaus kapuose randamų senovinių dalgių iki XIX a. sukilėlių, virtusių dalgininkais – šis įnagis pasakoja daug daugiau nei vien tik apie šienapjūtę.
Per šimtmečius dalgis tobulėjo, įgydamas įvairias formas: glėbinis, šunakojis ar vienarankis, o kiekvieno dalgio kotas ir rankenos buvo prisitaikytos prie žmogaus ūgio, laikysenos ir darbo būdo. Įdomu, kad visoje Rytų Europoje toks dalgis dar ir šiandien vadinamas „litovka“ – liudijant, jog jo kilmė siejama būtent su Lietuva.
Tačiau dalgis buvo ne tik įnagis, skirtas žolei ar rugiams pjauti. Liaudyje jis tapo patarlių, priežodžių ir net sakmių veikėju – kartais išgautu iš paties velnio gudrumu, kartais – šventu darbu įprasminančiu žmogaus ryšį su gamta. Ir kai reikėjo stoti į kovą, šis paprastas įrankis virto ginklu – galinčiu ginti laisvę, kaip 1794 m. Raclavicų mūšyje ar 1831 m. sukilime.
Šis tekstas – tai žvilgsnis į dalgio istoriją, jo formas, funkcijas, vartoseną, o kartu ir į gilų santykį, kurį lietuvis turėjo su savo darbo įrankiu: kruopščiai jį gamindamas, galąsdamas, plakdamas ir – prireikus – pakeldamas į kovą.
Dalgis – žolei ne brolis
Dalgiu mūsų krašte žolė pjaunama nuo labai seniai. Archeologai randa dalgelių, įdėtų į vyrų kapus III-IV a. po Kr. IX-XII a. dalgių forma jau labai panaši į mūsų laikų. Sakmė pasakoja, kad dalgį žmogus gudrumu išviliojęs iš velnio. O senojoje mitologijoje velnio būta ir kalviu, ir gyvulių augintoju.
Įdomu, kad Lietuvoje labai skirtingai įtveriami dalgiai. Yra trys pagrindinės dalgiakočių atmainos: su viena rankena ties koto viduriu, su dviem rankenomis, su viena rankena bei ranktūriu. Dviejų rankenų dalgis vadinamas glėbiniu, nes jį reikia laikyti tarsi glėbyje, plonasis galas virš kairės rankos. Tas su ranktūriu – tai šunakojis. Vienos rankenos dalgiu pjaunama Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, glėbiniu – šiaurinėje Lietuvos dalyje, šunakoju – Žemaitijoje ir kai kur Suvalkijoje. O tų rankenų pavadinimų margumynas! Iš liauno medžio išpjautas dalgiakotį apjuosiantis lankėtas dar vadinamas balžienėliu, jungu, kojele, lankeliu, rankele, rankavėtu, rukavečiu, runkajetu.
Ta rankena įtvirtinama priklausomai nuo pjovėjo ūgio: pastačius dalgį, kai geležtė ties kakta, rankena turi būti ties juosmeniu. Beje, tokie dalgiai žinomi Baltarusijoje ir Rusijoje, net iki Uralo; ir visur jie vadinami litovkomis. Pasirodo, XV-XVI a. jie, nusižiūrėti iš mūsų krašto, pakeitė trumpakotes gorbušas.
Glėbinio ir šunakojo dalgių kotas dažniau būna keturkampis – jais lengviau kirsti rugius. Jų rankenos vadinamos vėlgi įvairiai: kojike, koteliu, šūveriu, kriukiu, kukiu, šunkoju. Rankenų įtvirtinimo vietos nustatomos taip: devyni rankos gniaužtai (žiupsniai) nuo laibojo galo iki dešinės rankenos, keturi – nuo dešinės iki kairės. Šiaulių apylinkėse penki gniaužtai; gal ten vyrai platesni? Manoma, kad šunakojai dalgiai pas mus atkeliavo iš Mažosios Lietuvos.
Dalgio geležtis turi būti kieta, bet ne per daug – kad plakant netrupėtų. Gerumas būdavo bandomas braukiant peiliu ar nagu per ašmenis, lenkiant juos arba iš garso: paėmus už smaigalio, suduodama per akmenį geras dalgis skamba ilgai, aukštu tonu.
Senovinis dalgio sujungimas su kotu būdas toks: pentis, dar vadinama ausimi, buožake, pėda, koja, rankele, uodega, privyniojama kuo standžiau karklo, lazdyno, eglės žieve, vadinama plėša ar sluoksna. Naudota tam reikalui ir odos juostelė.
Geležties ašmenys išploninami plakimu. Sakydavo, kad ašmenis reikia iškalti, ištinti. Patarlė primena: „Dalgės tinti tingėjo – šienaujant pilvą skaudėjo.” Gerai išplakti reikia priekaliuko. Senovėje naudodavo plačius, vėliau paplito siauri priekaliukai. Ir jie vadinami skirtingai: bobele, laktele, pentele, prakalu, Sriubele, tintuku. Priekaliukas turi smaigalį, kuriuo įkalamas į kuolą. Dalgis dedamas virkščia – pakraščio užlenkimu – į apačią, plakamas plaktuko storgaliu. Gerai atlikti šį darbą yra nemenkas menas. Net ir plaktuką tam reikalui specialų laikydavo, vadindavo jį dalgiaplakiu ar dalgkaliu.
Lankų pjovėjui reikia dar dviejų įnagių: akmeninio ar lietinio dalgiui galąsti, taip pat medinio – jau pagaląstiems ašmenims išlyginti. Tas akmeninis vadinamas galąstuvu, gude, pustu, sodokliu, trūtu; medinis – brūkščiu, lentele, pustykle. Jį ištepdavo degutu ar sakais ir pabarstydavo smėliu. Nešiodavo medinėje dėtuvėje, užkištoje už juostos. Ta dėtuvė – tai šliutė, šliokeris, šliukernyčia, šlekernės, šlikės. Tokia pavadinimų gausa ir įvairovė netiesiogiai rodo, kad lietuvis labai kruopščiai rengdavosi darbui, puikiai paruošdavo įrankį, stengdavosi viską tobulai atlikti. Ir patarlių apie dalgį gausu: „Dalgis žolei ne brolis”, „Su dalgiu giedros nelauk”, „Koks valgis, toks ir dalgis.”
Na, o dalgis, reikalui esant, iš labai svarbaus darbo įrankio virsdavo ir grėsmingu ginklu. Kalviai ištiesindavo jų pentis, užmaudavo ant ilgesnio ir tvirtesnio koto. Dalgininkų būriai sudarė didesnę pusę Tado Kosciuškos sukilėlių pajėgų. 1794 metų Raclavicų mūšio sėkmingą baigmę nulėmė dalgininkų ataka. Jų prisibijodavo ir nuožmieji kazokai. Sukilėliams net buvo išleista mokomoji knygelė „Trumpas mokslas apie ietis ir dalgius”, kurią parašė architektas Ch. R Aigneris. Šie pamokymai pravertė dalgininkams ir 1831 bei 1863 metų sukilimuose.
L. Klimka „Dalgis, dalgelis” // Lietuviškų tradicijų skrynelė 2013 m.
