Grybavimas – tai neatsiejama senųjų lietuvių buities ir pasaulėjautos dalis, kurioje persipina gamtos pažinimas, šeimos tradicijos, kasdienybės ritualai ir iš kartos į kartą perduodamas gyvenimo būdas. Šiame paprotyje slypi ne tik praktinė, bet ir dvasinė prasmė: miškas buvo suvokiamas kaip gyvas pasaulis, o kiekvienas grybas – gamtos dovana, reikalaujanti pagarbos ir išmanymo.
Pateikiama autentiška etnografinė medžiaga buvo surinkta žymaus etnografijos rinkėjo Antano Mažiulio XX a. pirmoje pusėje, Šiaulių kraštotyros draugijos organizuotų ekspedicijų metu. Tai išsamus ir gyvas liudijimas apie grybavimo būdus, receptus, tikėjimus ir su šiuo papročiu susijusias kaimo bendruomenės išmintis.
Kepimas
Piemenėliai ir senukai mėgsta lepšes, baravykus pasikepti. Uždeda ant žarijų, pasibarsto druska ir pakepine valgo. Taip kepa ir biedni žmonės prieš rudenį, kai rugiai nupjauti.
„Šmožijimas”
Nuvalo nuo žemių, nuplaudija, paverda (neilgai, kiek kiaušini virti) t.y. „suvirina”, užpilti ant rėčio, nubėga skystimas (jis labai juodas) vėl perplauti, ir vėl virti užpylus truputi šalto vandens. Tada dedi pieno, sviesto ar taukų, truputi svogūnų, druskos, kai kas deda smetonos (grietinės). Jei nieko nėra, gerai ir riebalas. Ir valgo pavirinę su duona, ragaišiu, bulvėmis. Biednieji taip grybus retai tepasitaiso, nes daug ko pridėti trūksta.
Virimas
Taip pat suvalo, suverda ir nuplauna, bet užpyle šaltu vandeniu, prideda kartais bulvių, truputi pieno jei turi, prideda taukų, sviesto, prieskonių. Valgo su duona, ragaišiu ar bulvėmis.
Grybavimas
Grybauti išeina po viena ar po kelis. Viena nuėjus greičiau prisirenka, bet keliese linksmiau. Grybauti eina ir moterys ir vyrai. Ypač grupėmis eina jaunimas nes kartu ir pramoga. Išeina grybauti su kašikais, maišiukuos susispaudžia.
Grybauti eina daugiau rytais, nes po nakties daugiau pridygę. Kiti eina per vidurdienį, vakarais mažiau; nes yra išrinkti arba pasenę.
Geriausiai grybai auga kai palyja ir šilta. „Prierudeniais” geriausiai grybai auga.
Tolimuos miškuos su arkliais išvažiuoja po 4-5 žmones; važiuodavo ruduokių į Ropo miškus prie Pakruojaus. Tada susiveždavo ir medines bačkas, kubiliukus; nusiveža vandens nuplauti. Tada vienas grybauja, kitas taiso ir slegia. Sukirmijusius ir netinkamus atrenka valydamas. Kiti iš arčiau sueina dideliais krepšiais, prisirenka ir namuose taiso.
Kubiliukus prieš slėgimą išplauna karštu vandeniu.
Grybavimas laikomas lengvu darbu, kai kam iš nuobodulio. Bet atrodo, kad grybavimas laikytinas darbo rūšimi, nes grybams dygstant, palieka neskubius darbus ir išvyksta paruošti maisto atsargų.
Labiausiai žinomas grybautojas buvo mano vyras a.a. Juliojonas, jis labai gerai žinojo dygimo vietas (buvo eigulys). Grybų augimo vietas iš medžių ir vietos. Pvz. ruduokės po egliu, baravykai po storu ąžuolu (labiausiai), po beržais lepšės, paberžės (kramios, nekarčios, baltos, ar ne paliepės?), po karklu – pakarklės (pūkenės) jos reikia mokėti sutaisyti, nulupti plaukeliai, ilgai virti, bet „raugiamas grybas„. Kai kas blogai išverda grybus, tai suserga (neišvirę) aš moku gerai išvirti. Žiūrėti, kad nepervirtu, tada ištižę, neprivirę – kietos. Žiūri užvirė ir sunk, o paskui smožijas.
Eidavo ir su geru grubautoju, nes nežinančius užveda. Kurie eina pardavimui rinkti grybų, tai kitų nepriima, slepiasi.
Nuėjus miškan persižegnoju (žegnojamės ir iš namų, bet kokiai kelionei išeidami, kiekvieną darbą pradedami).
Senovės žmonės parneše sakydavo (rodo baravyką ir dainuoja)
– buvęs baravykas
visų grybų pulkaunykas,
– umėdė – grybus suvėdė (umėdę)
– ko aš eisiu raudonikio,
kad mane nuplikė,
– ko aš eisiu kelmukė
kad aš pati mažutė (daugiau pamiršusi)
– ko aš eisiu ruduokė,
kad man visi apjuokia
(„Einam boba grybauti” yra girdėjusi, bet tą balalaiką jau esanti pamiršusi). Apie grybus pasakų nebeprisimena.
- Nėra grybų – bus blogi metai.
- Kai daug griaudžia – geresni metai ir grybai dygsta.
- Avižgrybiai dygsta, avižas skubės sėt, nes nustojus – avižos nebeužaugs.
- Ožalas sprogsta, dygsta vieni grybai auga (nebeprisimena)
- Ruduokės nedygsta, bus vėlyvas pavasaris ir sausas. (1940 m. rudenį ruduokių maža buvo ir taip kalbėjo).
Grybauti eidavo kožną dieną, per mišias senutės negrybauna. Jaunieji – nežiūri, kada kliūva – tada eina.
Neužgauk grybo, jis augs ir pamatytas. Grybus rauna, o geras grybautojas turi peiliuką ir dėdamas išrautą grybą jam kotelį nupjauna.
Senesnės sakydavo, kad pamatei grybą sukermės.
Apie grybų veisimą, augimą, nieko nežino. Augt turi nes laikas priėjo.
Grybus tiek džiovintus, tiek šiaip skaičiuoja (pardavimui ir namuose) kapomis. Kapomis skaičiuoja: baravykus, raudonlepšes. Slėgimui: rudmėses ir kitus košikiukais, gorčiais.
Seniau kelis kartus daugiau grybų žiemai prisirinkdavo. Dabar visas kaimas nebeprislegia, o seniau kiekviena troba po kelias statinaites.
Grybai buvo kasdienis valgymas, daugiau pasninko, dabar grybas retesnis, tai ir brangesnis.
Seniau pirmą kartą valgant grybus, senesnis jaunesniem suduodavo kakton šaukštu: – „šių metų varyma„.
Seniau senais grybais tepdavo medinius ratus. Kiti suvirdavo ratams tepalui grybus.
Musmirėmis muses naikina. Iškepa ir apibarsto cukrumi, užpila papieniu. Užrija ir stempa.
Susirgęs po grybų žmogus turi išgerti degtinės.
—
Iš kūlymų grybautojų nevaikydavo, iš miškų valdiškų – jau seniai gaudo.
Dabar į svetimus kūlymus neina grybauti, nes išveja.
A. Mažiulis 1941 IV 17
