Kaimynystė anksčiau buvo daugiau nei tik gyvenimas greta – tai buvo moterų pasaulis, kuriame gimė, augo ir klestėjo bendrystės kultūra. Tai savitas bendravimo tinklas, įsišaknijęs senoje baltų pasaulėjautoje, išlikęs per kartas ir ilgainiui įgavęs unikalių formų. Jame nebuvo nei oficialių susitarimų, nei iš anksto suplanuotų susirinkimų – viskas vyko natūraliai, savaime, taip, kaip teka vanduo ar bręsta duona.
Kaimo moterys burdavosi į vakarones, drauge ausdavo sudėtinius audeklus, dalijosi ugnimi, duonos raugu, rūgštimi, gydomosiomis žolelėmis ar tiesiog vienos kitų laiku ir rankomis. Pirtis buvo jų pasitarimų ir išsikalbėjimo vieta, kur su garais išsisklaidydavo nuoskaudos, o šalia židinio, kurį jaunoji palydėdavo ašaromis prieš išvykdama į vyro namus, vykdavo svarbiausios apeigos. Bobystės, apgėlai, galvų paieškos ar šventiškas vaišių nešimas gimus kūdikiui liudijo subtilų emocinį ir dvasinį ryšį tarp moterų – tokį, kuris net ilgamečiam pykčiui neleisdavo užgesinti žmogiškumo.
Tai buvo kultūra, kurios pagrindas – ne materialinė gerovė, o bendrumas. Neturtingos moterys, turėdamos mažai, duodavo tai, ką turėjo: šviežios rūgšties puodelį, druskos saują ar duonos kampelį. Turtingesnės dalindavosi pyragu, sviestu, net gyvuliu. Viskas vyko pagal tylesnius nei žodžiai susitarimus – „šiandien mano pereina, rytoj jos“ – sakydavo jos, audžiant kartu audeklą ar verpiant metmenis.
Šiame moteriškame pasaulyje vyrų vaidmuo buvo minimalus. Dažnai net ir patys vyrai šiuos moterų papročius šmaikščiai vadindavo „bobų pramislais“. Tačiau tai buvo galia – tyli, bet išmintinga, tokia, kuri ne kėlė balsą, o gydė, maitino, saugojo, telkė ir jungė. Išoriškai – kasdienybė: darbas, maistas, pirtis. O viduje – sena pasaulėžiūra, kurios šaknys siekia laikus, kai gyvenimas buvo ne atskirų individų reikalas, bet viso kaimo, visos giminės, visos moterystės dvasios.
Šis straipsnis kviečia pažvelgti į šį beveik išnykusį pasaulį: moterų bendrystę, kuri buvo tokia stipri, jog tapo kultūra. Kultūra, kurią reikėtų prisiminti ne tik kaip seną paprotį, bet ir kaip gyvą bendruomeniškumo pavyzdį – itin aktualų šių dienų pasauliui, kur bendravimas vis dažniau keičiamas žinutėmis, o kaimynai lieka nepažįstami.
Kaimynystė, kuri gydė ir maitino
Šalia visos eilės suaugusių žmonių įvairių bendravimo poreiškių, yra ir vienų moterų tarpusavės bendravimo papročių. Pastarieji papročiai nykstant mūsų kaimams, daug greičiau už daugelį kitų, apnyko arba ir visai išnyko.
Pasarčių krašte anksčiau buvo žinomi šie moterų tarpusavės papročiai: vakaronės, sudėtinis audeklas, pirties suėjimai, bobystės, apgėlai, duonos, rūgšties ir pan. paragavimų, ugnies skolinimo ir kiti papročiai. Šitame moterų bendravime vyrai nedalyvauja. Patys vyrai tuos moterų papročius pravardžiuoja: „bobų pramislais, išsimanymais…”
Vakaravimas
Seniau, prieš 110 – 130 m. kaimo mergaitės, kartais ir jaunos moterys, šiokiadienių vakarais susirinkdavo vienon gričion vakaruoti. Vakaruodavo panamiui, t. y. iš eilės: jei vakar vienos namuos, šiandien kituos, rytoj dar kituos. Sueidamos vakaruoti mergaitės sueidavo ir su savo darbu: viena atsinešdavo verpti, kita megzti, plunksnų plėšyti ir t. t., o viena iš jų paeiliui turėdavo visoms skala pašviesti. Vakaravimų metu mergaitės dainuodavo, mįsles mindavo, pasakas sakydavo ir kitaip linksmindavosi; adventų ir gavėnios metu – šventas giesmes giedodavo. Vyrų savo vakarojiman nepriimdavo, dažniausia vienos apsieidavo, tik retkarčiais su jais susitardavo, bet tada ir vakaravimas gūžinėjimu išvirsdavo.
Mergaitės vakaruodavo iki vėlų išnakčių, nes čia pat jos ir valgydavo. Vakarienę parūpindavo tų namų mergaitės, pas kurias tą vakarą vakaruoja. Valgydavo šutintas „su visais kalniais” bulves kopūstais ar degtiene užkąsdamos, bulvinę košę („bulbienį”) ir t. t.
Sudėtinis audeklas
Kartais viena ar kita kaimo moteris susigalvoja išsiausti kokią vieną maršką, rankšluostį ir pan., tada pasisako kitoms moterims. Išgirdusios kitos moterys tuojau prisideda (sudėtinis audeklas joms išeina geriau: vienas įtaisymas, vieni galai ir t. t.). Paprastai prisideda giminės, artimiausios kiemo kaimynės, vienos pirties ir t. t. Pridėtiniam ir sudėtiniam audeklui vengia tik prisiimti nuotrantų moterų, t. y. nesugyvenamo būdo.
Sudėtiniam audeklui metmenis verpia viena moteris (verpatis vienodo sukrumo), kitos suverpia ataudus. Jei metmenims perka bovelną, pinigus deda lygiai, taip pat ir dažams. Stakles taiso pas kurią nors moterį, kur daugiau vietos, šviesiau…, audžia kiekviena savo dalį, nors kartais išaudžia ir nespėjančiai kaimynei.
Jei kuri moteris nori prisidėti, bet neturi tuo kartu tokių siūlų, paskolina kita kaimynė ar kitaip visos susitaria. Tokius atvejus jos pačios geriausia ir nusako: ,,šiandie mano pereina, rytoj jos, tai kam čia smulksniai ir skaityties”.
Pirties suėjimai
Pasartiškiuos dar ir pastaru metu daugelyje vietų artimesni kaimynai renkasi vienon pirtin, kurią paeiliui visi kūrena. Seniau kaime būdavo viena, dvi pirtys, tai pirtin sueidavo keletas ar net keliolika šeimų. Pirtį kūrendavo kas šeštadienį viena kuri nors iš eilės šeima. Labai dažnai pirtį kūrendavo tik moterys, t. y. vanojimu gydėsi. Todėl pirtis buvo palikusi dar ir tam tikra moterų sueigos vieta, kur besiprausdamos aptardavo ir savo moteriškus reikalus. Pvz., pirtyse pasidalindavo savo patyrimais, apibardavo šiurkštaus elgesio, kuriai dažnai dėl šiurkštaus būdo ir nuo vyro diržas tenka, besivaidijančią marčią, su vyro namų moterimis taikindavo ir pan.
Ateidama pirtin pirmą kartą jaunamartė atnešdavo stomenis, (kai kuriuose kaimuose rankšluostį), tai moteriai, kurį pirtį tą dieną kūreno. Jei kūreno pirtį vyras, tai stomenis gauna vistiek tų namų pirmoji (šeimininkė, vyresnioji) moteris. Kai kuriuose kaimuose (Gipėnai, Dusetų v.) rankšluostį nešdavo ne tai, kuri kūrendavo, bet kieno pirtis. Taip pat kai kuriuose kaimuose (Padusetys, Antalieptės v.) be rankšluosčio ar stomenų atsinešdavo jaunamartė dar pyrago, sūrio, degtinės… ir visos susirinkę valgydavo. Po pirmosios pirties (vaišių) jaunamartė jau būdavo „priimta”, t. y. turėdavo kalbos su visomis kaimo moterimis, senosios visokiam reikale patardavo ir t. t.
Pirmą kartą „po mažam” eidama pirtin motina kai kur (pvz., Kriaunų apyl.) nešdavosi pyrago, sūrių ir kita vaišėms. Dusetų apylinkėje šio papročio pėdsakų nei pasakojimų jau neužtikau, Daugailių apylinkėje išnykta prieš 40-50 m.
Šiaip moterys eidamos pirtin, atsineša tik padarytos rūgštelės, šviežios duonos, ragaišio, obuolių ir visos kartu užkanda. Valgydavo, tik kai visos susirenka, t. y. po vieno, dviejų nusivanojimų.
Bobystės
Dusetiškiai ir kiti pasartiškiai „bobystėmis” nusako gimstančio kūdikio priėmimą. Paskutiniu metu šis žodis apibendrintas ir naminiams gyvuliams.
Seniau kiekviename veik kaime susirasdavo moteris, kuri „eidavo bobystėn”. Bet „bobutė”, kuri iš bobysčių lyg ir pragyventų vargu ar buvo. Pažymėtina, kad pasartiškių bobutės buvo ir įvairaus turto: jų buvo gritelninkių ir valakinių (pvz., Vaineikų km. eidavo trijų valakų savininkė). Tarp turtingos ir beturtės bobutės būta šiokio tokio skirtumo, būtent: mokestų atžvilgiu. Turtingai (valakinei) bobutei už bobystes teduodavo tik paprotinę dovaną, t. y. stomenis, o beturtei grįčelninkei kruopų, mėsos, vilnų, linų ir kitais įvairiais pagal savo išgales. Taip pat būta ir kito skirtumo. Neturtingoji bobutė buvo nuolaikesnė, todėl dažnai ją anksčiau viena kita diena prieš ligą atsirasdavo, ilgiau ir „sugaudžius” pabūdavo, o turtingoji sugaudžiusi ir namo.
Jei ligonės namuose labai trūksta moteriško žmogaus, toki (t. y. turtingoji) bobutė atbėgusi numaudo kūdikį, šiek tiek apsiruošia ir pan., nes ji neturi laiko kelias dienas ar net savaitę sėdėti. Todėl visai nenuostabu, jei kartais per bobystes buvo savo kaimo bobutė, o iki ligonė sustipri, atsiveža iš kito kaimo, kokią nuolaikesnę bobutę, senyvą moterį ir pan. Tokiais atvejais kartais iškildavęs ir mažytis nesusipratimas, kito kaimo bobutė nevažiuojanti ar labai sunkiai priprašoma „kur ne ana pradėjusi”.
Ypatingais, t. y. skubiais atvejais bobystes atbūdavusi ir kiekviena artimesnė sena kaimynė, o dukteriai motina. Tais atsitikimais nė viena moteris nebeatsisakydavusi ligonei pagelbėti.
Pastaruoju metu bobystės smarkiai pakito. Kaimai išsidraskė, sodybos nutolo viena nuo kitos, išnyko ir savo kaimo bobutės. Neturtingoji senesnių dienų bobutė pasidarė jau tikra to žodžio prasme „bobutė”. Šiandieną ji apvažiuoja jau kelis kaimus, jinai nuvyksta ir už kelių dienų prieš ligą, ir paskui savaitę ir kitą pabūva. Ji tapo jau prityrusia ir bando iš savo patirties pragyventi.
Apgėlai (trm. apgelai)
Kai moteris susilaukia kūdikio, jos kaimynės ateina lankytenai. Lankyti eidamos sergančios motinos, ligonei nuneša šiokių tokių vaišių, dovanų. Apgėlais eidamos savybėn, t. y. pas artimą giminaitę arba artimiausią kaimynę, nusineša kas pakliūva. Pas turtingesnę kaimynę jau daugiau pasiruošia: išsikepa gero pyrago, susislėgia sūrį, susimuša sviesto, prisideda kiaušinių, o kartais kokį ir gaidžiuką ar vištą nusineša. Jei eina pas neturtingą, nieko neturinčią, kuri kartais ir pavalgyti menkai turi, ir nesiruošę eina. Tais atvejais neša: kruopų, miltų, mėsos gabalėlį ir ką tik po ranka nusitveria. Visai neturtinga moteris bėgdama apgėlais, įsideda nors duonos su druska, kokį pieno šlakelį, ar nors šviežios rūgšties puodelį.
„Sugriuvus” kaimynei apgėlais eina ir tos moterys, kurios su ligone buvo susipykusios, nes tuo metu visus pykčius užmiršta, ir labai dažnai, visai susitaiko. Tik labai ir labai retai seniau pasitaikydavę, kad susipykusi moteris su ligone jos tokiu metu nelankydavus. Tais atsitikmais, neatėjusią apgėlais moterį, pajuokdavę („un duntų nešiodavi„) ir sakydavę:
– Matai koks pyktis, kad ir apgėlais neatėjo.
Seniau, tas pats ir dabar, nuėjusios apgėlais moterys dažnai susikerta su ligonės vyru, mat, kartais tas ligonės neatjaučia, liepia tuojau dirbti ir pan. Tais atsitikimais moterys ligonę užsistoja, pradeda gėdinti vyrą…, tai kartais vyras neiškenčia ir viešnioms duris ar lazdą parodo.
Šiandieną apgėlai vis daugiau ir daugiau praranda nešimą ir palieka tik paprastu ligonės aplankymu bei draugiškumo pareiškimu („sopjų atjautimu”). Jei kūdikio susilaukdavo mergaitė, tada apgėlais niekas neeidavo ir nei šiandieną neeina.
Duonos, rūgšties kaštavojimas ir t. t.
Artimosios kaimynės (pirmi namai vienon ir kiton pusėn) išsikepusios šviežios duonos pasiėmę bandelę nunešdavo vienai ir kitai paragaut „duonos rūgščiai”. Taip pat nunešdavo ir po misos (rūgšties) puodelį, kai viena ar kita jos pasidarydavo. Tolimesnei kaimynei nešdavo tik ragaišio ar geresnės rūgšties (pv. alaus) pasidariusios.
Artimosios moterys tarpusavyje visakuo dalinasi: jei kuriai trūksta rūgšties viralui, bėga tuojau gauti; jei užaugo batvinių (rasodos, grūdų) ir dalosi. Pirmųjų tų metų bulvių ir kartais duoda „pakaštavotenai“ ir pan.
Jei iškepus duoną, pasidarius rūgšties ir t. t. ateina tolimesnė to kaimo moteris, šviežios duonos, rūgšties vis duoda „pakaštavot”. Duodamos sako:
Pakaštavokai mana keptas duonelas (dirbtas rūgštelas).
Jei rasdavo sviestą mušant, duodavo paragauti sviesto kruopelę. Aplamai, ragaudamos moterys duoną, rūgštį, sviestą… girdavo (ir giria) šeimininkės sumanumą, valgio gerumą, karvių pieningumą ir t. t.
Eidamos pirtin moterys, jei turi šviežios duonos, giros… nusinešdavo.
Šiandieną šis paprotys, beveik, išnykęs. Teduoda tik atėjusiai kaimynei duonos ar rūgšties „pakaštavotenai”, neša tik ragaišio ar pločinio kampelį, mėsos gabalėlį, krekeno (nekepto) ir pan.
Ugnies skolinimas
Seniau, kai ugnį įsiskeldavo tik titnagu, moterys ją saugodavę žertuvėse (židinėse). Iškasę žarijas sužerdavo žertuvėn, apipildavo pelenais ir palikdavo. Kartais ugnelę ir mitindavo, t. y. žertuvėn įkišdavo pagaliuką, kuris išsmilkdavo per visą naktį.
Jei kartais rasdavo rytą atsikėlę, ugnį užgęsusią, tada laukdavo iki atsikels kaimynas, pas kurį ugnies gaudavo („žyčiodavo“). Ugnies parsinešti bėgdavo moterys. Ugnelę atiduodavo, kai užgesdavo tuose namuose iš kurių skolino ir iš čia parsinešdavo, arba, parsinešę Didž. Šeštadienį šventintą ugnelę, su tais namais pasidalindavo.
Galvų pasiieškojimas
Seniau šventadieniais susirinkdavo moterys vienon ar kiton gričion „galvų pasiieškot”. Ateidamos galvų pasiieškoti, susinešdavo ir mažus vaikus. Kartais vienon vieton susirinkdavę po keletą ar keliolika moterų ir vienu kartu kelios ieškodavusios sau galvas. Prieš 20-30 m. šis paprotys savaime, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, išnyko.
Įvairios bendravimo smulkmenos
Ilgesnį laiką sekant kaimo moterų tarpusavės santykius jų darbo ir gyvenimo aplinkoje, kartais pastebi ir tokių mažyčių bendravimo smulkmenų, kurios skyriumos neįmanoma ir išskirti. Taip pat reikia pastebėti, kad tuos mažyčius įvairių santykių poreiškius apsprendžia ne tik savybė (giminystė), artimoji kaimynystė, bet ir pirtis bei kaimo visuma. Ir visos tos įtakos, kurios nulemia kaimo moterų bendravimą, gal niekur taip ryškiai neiškyla, kaip paprastame, kasdieniškame gyvenime, pačiose bendravimo smulkmenose.
Šių pastarųjų smulkmenų aš neskirstau jokiais skirsneliais, nes bet koks skirstymas būtų sunkiai įmanomas, bet sužymiu visus mano pastebėtus kaimo moterų bendravimo poreiškius.
a) Seniau, kai kaimai buvo neišskirstyti ir kartu ganydavo, moterys eidavo laukan karvių melžti po keletą vienu kartu. Jei to būrelio kuri moteris anksčiau pamelždavo už kitas, padėdavo savo kaimynei. Pamelžusios kartu ir grįždavo. Grįždamos pasišnekėdavo apie pieną, karvių gerumą, pasirodydavo ir primelžtą pieną. Jei kurią moterį įtardavo blogų akių, tokiai niekas svetimų karvių melžti neleisdavo, kad pieno nepagadintų.
b) Vasaros metu artimosios kaimynės pasileisdavo vieną kitą bažnyčion. Viena likusi, kelius kiemus prižiūrėdavo: pašerdavo kiaules (jei tos neganomos), suvarydavo rytagonio pargintas karves, pietų pamelždavo, pavalgydindavo paaugėlius vaikus ir pan.
c) Atėjusi moteris, artima kaimynė, kai ta namuose nesuspėja, pašluoja grįčią, sumuša sviestą ar kitus darbelius padaro. Kartu dirbdamos ir pasišneka.
d) Jei kuri daro siūlus, meta audeklą ar stakles taiso, pasitaria su artimiausiomis kaimynėmis.
Pritrūkę ataudams siūlų, neužtekus nyčių, viena iš kitos skolinasi. Taip pat skolinas ir skietus audeklui.
e) Jei kuri šeimininkė pritrūksta rūgšties, duonos, miltų…, visada bėga pas artimiausią kaimynę ir čia skolinasi. Viena kitai besiskolindamos smulkmenas ir pamiršta kuo kuri kuriai kalta.
f) Jei kuri nors truputį sunegeravo, eina pas artimiausias moteris „rodavotis” ir, žinoma, visų patartus vaistus išbando.
g) Jei vyrai susipyksta dėl pievų, ežių, gyvulių ir pan., moterys vyrų pykčiuos nesikiša ir toliau bendrauja. Tik seniau labai retai kada ir moterys, vyrams susipykus, susipykdavo.
Pastaruoju metu, išsiskirsčius kaimams, nutolus vienai sodybai nuo kitos, ir šis moterų bendravimas apsilpo, o vietomis visai veik išnyko. Atrodo, kad iš pastarųjų paliko tik įvairių pasiskolinimų, audeklo ir negerovių (d, e, f) papročiai.
A. Mažiulis „Moteru tarpusavės papročiai” // Gimtasai kraštas
