Moterystės pradžia – tai slenkstis, kurį senovės lietuvių kultūroje mergina peržengdavo ne savaime, o lydima apeigų, ritualų, kartais švelnių, kartais skaudžių, tačiau visada prasmingų. Tai buvo ne tik fiziologinis virsmas, bet ir gili simbolinė kelionė, kurios metu mergaitė įšventinama į moters pasaulį – į vaisingumo, atsakomybės, bendruomenės tęstinumo ratą.
Šiame straipsnyje atveriame pamirštą, bet gilų kultūrinį sluoksnį, liudijantį, kaip mūsų protėviai žymėjo pirmąsias menstruacijas – motinų delnais, raudonu veidu, žodžiais ir tyla, veidrodžio baime ir ugnies šiluma pirtyje. Brandos apeigos ne tik saugojo tvarką, bet ir nešė maginę žinią – kad šis slenkstis turi būti pereitas sąmoningai, kad naujas gyvenimo tarpsnis įgytų galią.
Nuo sudavimo per veidą, lydimo apeiginių formulių, iki simbolinio veiksmo – ližės nešimo per slenkstį ar žolių metimo į šaltinį – visa tai bylojo apie tai, kad moterystė yra ne vien kraujas, bet ir žodis, bendruomenės žvilgsnis, dvasinis sukrėtimas. Net XXI a. pradžioje dar gyvi šių tradicijų atgarsiai liudija apie ilgą kultūrinės atminties giją, jungiančią mus su senosiomis kartomis.
Ši įžanga kviečia į šią kelionę – ne tik sužinoti, bet ir pajusti, kaip išgyvendavo moterys šį virsmą, kokią galią turėjo motinos ranka, kokia svarbi buvo kiekviena detalė: kruvinas audeklas, magiškas veiksmas, žodis „sarmata“. Tai pasakojimas apie mus – apie tai, kaip moterystės pradžia buvo ne tik kūniška, bet ir sielos istorija.
Moterystės pradžia – senovės ritualu
Daugelyje kultūrų merginos brandos pradžią siejo su pirmųjų menstruacijų pasirodymu. Įvairaus kultūrinio lygio tautose šį faktą paminėdavo brandos apeigomis. Pirmykštėse tautose menstruojanti mergina suvokiama kaip pavojaus, rečiau – kaip palaimos šaltinis. Dažnai po pirmųjų menstruacijų merginos brandą įtvirtindavo apeigomis, izoliacija nuo visuomenės. Su šiuo fiziologinės brandos požymiu susijusias brandos apeigas atlikdavo ir šiuolaikinėse tautose. Pavyzdžiui, XIX a. Rusijoje pirmųjų menstruacijų sulaukimą pažymėdavo įvairaus lygmens socialinėse bendrijose. Motina merginai suduodavo per veidą. Jai velkant dukrą suaugusiosios drabužiu dalyvaudavo ir tėvas. Jis suduodavo botagu, vytele. Kai kur ta proga pokylius rengė kaimo moterys – vaišinosi, trypė merginos drabužį, merginų bendrija žaidė vestuves, degino marškinius, sodino ant sniego. Dažnai apeigos buvo atliekamos pirtyje.
Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu menstruacijų metu moterys taip pat patirdavo nemažų kultūrinių apribojimų. Daugumas jų turėjo racionalų pagrindą ir buvo susiję su elementariais higienos bei sveikatos saugos reikalavimais. Jau XVII ar XVIII a. įsigalėjo draudimas menstruacijų metu eiti į bažnyčią, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – eiti į pirtį, sėti daržoves ir pan. Kiek sunkiau būtų paaiškinti draudimą kartu su sergančia moterimi žiūrėti į veidrodį. Tikriausiai, veidrodis dar ir XIX a. lietuvių sąmonėje asocijavosi su vandeniu, ir dėl to gyvavo šis tikėjimas.
Lietuvoje, mūsų duomenimis, XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje pirmąsias menstruacijas pažymėdavo tik šeimoje. XX a. IV dešimtm. – V dešimtm. pradžios aprašai liudija, kad, patyrusi apie pirmąsias dukters moteriškas „bėdas“, motina jai suduodavo per veidą, kad jis visada būtų raudonas ir gražus. Buvo tikima, kad net sudavimo būdas (kertant tris kartus, suduodant dviem pirštais) gali nulemti menstruacijų trukmę. Alytaus apskrities Ricielių kaime užrašytame apraše nurodoma, kad merginai reikia padaryti „sarmatą“ ir, kertant per veidą, paklausti: “Kas pas tave yra?„. Kupiškėnuose, pasak Kriauzos, – „tetulė“ ar motina merginai suduoda per veidą ir „sarmatija“: „Ė tu besarmate, ką dabar darai? Ar taip gražu?“ ir pan. Siekta, kad mergina susigėstų, dar geriau „nusiraudotų“, tada visą laiką bus raudona.
Tam tikri tikėjimai susiję ir su nuo išteptų rūbų skalbimo likusiu vandeniu: tą vandenį pylė į krikštasuolę – „bus su slovu mergina” – ar ant trobos, ne aukščiau kaip trečias sienojų vainikas: „svečiai [menstruacijos] nebus ilgiau trijų dienų„. Kaip matome, šiais apeiginiais veiksmais siekiama nulemti merginos fiziologinį vystymąsi.
Kažkodėl į mokslinę apyvartą nebuvo įtraukti dar keli Lietuvių tautosakos archyvo aprašai. Alantos apylinkėse (Utenos aps.) tikėta, kad „kai pirmą kartą pasirodo rūbinės [menstruacijos], motina dukrai turi duoti greit iš trobos į prieangį išnešti ližę, tada merginą dažnai į kūmas arba vestuves (pamerge) prašys„. Šis magiškas veiksmas rodo, kad motulė siekdavo užtikrinti ir socialinę brandą – greitas vedybas, kadangi šioje Lietuvos dalyje ėjimas į kūmas ar pamerges buvo vyriausios – mergaujančios dukters šeimoje privilegija ir tokiuose susiėjimuose rodydavo merginos pasiruošimą tekėti.
Pirmųjų menstruacijų ir busimojo vedybinio gyvenimo sąsajas liudija nepasirašytame Lietuvių enciklopedijos straipsnyje pateikta medžiaga. Tvirtinama, kad Valkininkuose (Varėnos raj.) ir Miroslave (Alytaus raj.) per veidą suduodavo todėl, kad mergina laiku ištekėtų. Luokės (Telšių raj.), Viduklės (Raseinių raj.) apylinkėse merginos turėjo įmesti į šaltinį ar upelį žolių (tik neaišku ar tai turėjo daryti „sergant“ pirmą kartą). Tarp išvardytų šių veiksmų motyvacijų minimi tikėjimai, kad, atlikus šį veiksmą, bernai mylės, greitai ištekės.
Remdamiesi tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metų aprašais galime teigti, kad kai kada apeigų metu merginos patirdavo tikrai stiprų dvasinį sukrėtimą. Augustino Janulaičio apraše teigiama, kad motina, suduodama per veidą, turi rodyti sukruvintą paklodę ar marškinius ir sakyti: „Ką tu padarei? Kas čia?„. Zarasų apskrities Salako valsčiuje tikėjo, kad tais marškiniais reikia netgi patrinti veidą.
Apeigos fiksuotos net 17-oje Lietuvos rajonų, kas rodo, kad dar tarpukariu jos buvo išplitusios gana didelėje krašto dalyje.
Iš apklaustųjų dvi teigė, kad šias apeigas atliko ir savo dukroms XX a. VIII dešimtm. Net 21 žinių pateikėja nurodė šio veiksmo motyvaciją: tai dariusios, kad mergina būtų raudona, graži, „nebūtų išbalus“, „nebūtų per daug“. Motina ištardavo apeigines formules: „Kad būtum skaisti, žydėtum kaip rožė“, „Kad visą laiką raudona būtum“, „Žydėk kaip rožė, būk atsargi“. Kai kurios pažymėjo, kad, sudavus per veidą, atskleidžiama menstruacijų paslaptis. Daugelis respondenčių teigė, kad šis įvykis buvo nelauktas, intymesniais klausimais motinos su jomis nesikalbėjo. Tokį faktą patvirtina ir Konrado Juozo Aleksos tyrimai.
Kai motina būdavo mirusi, merginos brandą pažymėdavo ir sesuo, senelė. Dažniausiai apeigoje dalyvavo tik per veidą sudavusi moteris ir mergina, kuriai būdavo atliekamas šis veiksmas, kiti šeimos nariai apie tai net nežinodavo. Tačiau viena iš vyriausių pateikėjų tvirtino, kad mergaitę „pašventindavo“ ir prie tėvo, brolio. Tai darė, kad jie žinotų, jog ji – „tikra mergaitė“. Vienas informatorius teigė, kad tai darydavo net prie „svetimo žmogaus”. Pagal autoriaus anketą surinkti aprašai nedaug skiriasi nuo pusšimčio su viršum metų senumo medžiagos. Sudavimas per veidą labai įvairavo – būdavo suduodama 2-3 kartus, per abu žandus, per dešinįjį ir pan. Daugiau kaip pusė aprašų byloja, kad suduodavo nesmarkiai, tačiau stengėsi išgąsdinti. Kai kada merginą dar peržegnodavo.
Tik kelios moterys šį veiksmą suvokė kaip naują merginos amžiaus tarpsnį žyminčią apeigą. Tarpukariu po pirmųjų menstruacijų platesnes teises šeimoje mergina įgydavo retai. Nors, pavyzdžiui, Pakruojo rajono Triškonių kaime motina dukrai skirdavo daugiau dėmesio ir pabrėždavo, kad „ji suaugusi ir daug ką gali pati„. Šį fiziologinės brandos faktą amžiaus tarpsnio kaitos prasme suvokė ir vyrai. Tauragės rajono Kunigiškių kaime gimusio vyro teigimu: „Katra savo ligas turi, ta merga pakrikštyta“.
Tik keli pateikėjai samprotavo, ką reiškia sudavimas per veidą. Informatorė iš Gudelių kaimo (Zarasų raj.) tai aiškino analogija, kai suduodama šaukštu per kaktą ar uogienoju per veidą po pirmojo tą sezoną valgyto tokios rūšies maisto (sudavimas per veidą šakele niekur kitur neužfiksuotas). Žinių pateikėja iš Džiugų kaimo (Jurbarko raj.) panašius papročius aiškino taip: jei nori, kad žmogus atsimintų, reikia „nervus sukrėsti”. Toks liaudiškas perėjimo apeigų funkcinis suvokimas artimas daugelio etnologų neofito mirties ir atgimimo sampratai. Nemažai moterų aiškino, kad apeigą atlikdavo „nuo senų laikų“, ir jos racionalumu daugelis turbūt tikėjo.
Yla šį paprotį aiškino paslapties atskleidimu bei poreikiu viešumon iškelti merginos brandą. Turimais duomenimis, antrasis apeigų funkcinis aiškinimas retai tepasitvirtina. Motyvuoti ir įtikinami Patacko bei Žarskaus apeigų funkcinės prasmės ieškojimai: jie šį paprotį aiškina analogija su vyskupo prisilietimu prie vaiko veido sutvirtinimo sakramento metu. Taip pat, remdamiesi Jurgio Dovydaičio straipsniu, autoriai teigia, kad tai iš senų laikų atėjęs (analogijos senovės Babilone, Romoje) socialinio statuso kaitos paprotys.
Panašus ir Leinasare’s sudavimo per veidą funkcinės prasmės suvokimas. Tokia pati latvių pirmųjų menstruacijų paminėjimo apeiga siejama su senosiomis merginų iniciacijomis. Autorė naudojasi teritorijos ir laiko atžvilgiu artimesne lyginamąja medžiaga: sugretina antikiniais laikais Pietų Europoje gyvavusį paprotį plakti rykštėmis fiziologinės brandos sulaukusias merginas ir sudavimą per veidą, paprotį per Jonines plakti vienas kitą augalais (Lietuvoje tai darė per Verbų sekmadienį ir per Velykas) XX a. pradžioje. Jos teigimu, suirus gimininei santvarkai, merginos branda ir vestuvės pradėtos minėti šeimoje. Daugelį senųjų papročių elementų išsaugojo vestuvių papročiai. Tai liudija XVI a. J. Menecijaus minimas jaunosios plakimas rykštėmis priešvestuvinę naktį, XVIII a. Garlibo Merkelio užrašytas latvių sudavimo per veidą paprotys keičiant nuotakos galvos dangą.
Remdamiesi turima medžiaga, galime teigti, kad šis veiksmas dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kartu su apvalomąja galėjo atlikti ir naujos būsenos dramatizavimo funkcijas, būdingas daugeliui brandos apeigų, kad naujas inicijuojamojo statusas būtų chronologiškai aiškus ir įsimintinas. Namų židinio saugotoja – motina – savotiškai dubliavo dvasininko atliekamus veiksmus (o gal bažnyčia šį veiksmą perėmė iš senųjų iniciacijų), atskleisdama dukrai gimties paslaptį (tai būdinga daugeliui iniciacinių ritualų) ir kontaktinės magijos pagalba tarsi suteikdama naujos gyvybės užmezgimui būtiną energiją bei nulemdama tolesnį dukters fizinį vystymąsi.
Ši apeiga ypač fiksavo fiziologinės brandos faktą. Apeigos dalyvės dažniausiai – motina ir dukra.
Ž. B. Šaknys „Pažymima fiziologinė branda” // Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje 1996 m.
