Pasartiškių papročiai – tai langas į autentišką lietuviško kaimo bendruomeninį gyvenimą, kuriame kiekvienas žmogus buvo ne tik savo šeimos, bet ir viso sodžiaus dalis. Šio krašto gyventojų tarpusavio santykiai buvo grindžiami ne įstatymų paragrafais, o nerašytais, tačiau visuotinai gerbiamais papročiais – perimtais iš protėvių, išbandytais laiko ir išreikštais per kasdienius veiksmus.
Straipsnyje aprašomi reiškiniai – brolava, bičiuolystė, skerstuvės, ubagų bolios, čigonų krikštynos – nėra vien tradiciniai veiksmai ar šventės. Tai – gyvas įrodymas, kaip glaudžiai tarpusavyje buvo susiję žmonės, kaip bendruomenė kartu dirbo, šventė, gedėjo, kūrė ir saugojo vienas kitą. Brolava – kelių brolių ir seserų gyvenimas po vienu stogu – atskleidžia archajišką, bet veiksmingą modelį, kaip išlaikyti šeimos vienybę net po tėvų mirties. Bičiuolystė, kaip sakyta – pikčiau giminės, jungė žmones per bites, bet iš esmės – per pasitikėjimą ir abipusę paramą.
Netgi tokie iš pirmo žvilgsnio smulkūs reiškiniai kaip ubagų vaišės ar čigonų krikštynos turėjo gilesnę prasmę – jos liudija, kad nė vienas žmogus nebuvo paliktas nuošaly. Net vargingiausi ar atvykėliai galėjo tikėtis bendruomenės dėmesio, pagalbos ir vietos prie stalo – tikros ir simbolinės
Pasartiškių papročiai – tai tautinės sielos šaknys, liudijančios, kad lietuviškas kaimas buvo ne tik ekonominis vienetas, bet ir gyva, pulsuojanti socialinė, kultūrinė bei dvasinė erdvė, kurioje kiekvienas turėjo savo vietą ir vertę. Šios gyvosios tradicijos šiandien mums primena apie žmogišką ryšį, kuris vertas ne tik prisiminimo, bet ir atgaivinimo.
Pasartiškių papročiai: kai bendrystė buvo viskas
Mūsų žmonių tarpusavės santykiai, kitaip tariant, liaudies žmonių giminystės, gentystės, kaimynystės, luomų bei kiti tarpusavės bendravimo papročiai kažkodėl mūšiškėje kraštotyrinėje spaudoje lyg truputį šalin nustumti. Šiandieną, kada visan liaudies gyveniman įnešamas naujas gyvenimo ritmas, senieji tarpusavės santykiai pasikeičia, įgauna naujų bendravimo pasireiškimų. Šiuo kartu tenoriu trumpai aprašyti keletą būdingesnių pasartiškių tarpusavės santykių.
Brolavà
Mūsų krašte dar iki šių dienų yra išlikusių didžiųjų šeimų, kur suaugę ir sukūrę šeimas broliai bei netekėjusios seserys drauge gyvena. Tokias dideles šeimas senieji žmonės brolavà vadina. Pats brolavõs žodis nėra vienareikšmis, bet jo reikšmės išryškės iš atskirų kalbos pavyzdžių.
Brolavõs reikšmės:
- Nuvejo (nutekėjo) didelėn brolavõn (broliavõn).
Didelę brolavą nutekėjus rado.
Didelė brolava: aštuoni broliai ir trys seserys.
Pakravuos visa broliava susrinko. - Nutekėjo brolavõn ir suardė.
Kaip tik pamaišo naujas žmogus, dažnai suardo visą brolavą (susidalo, skyriumos ima gyventi).
Kožnoje bralavoje dūmų užtenka.
Ant senatvės vėl anas brolavõn grįžo. - Daug brolių, seserų buvo, tai ir brolavà nemaža.
Nutekėjus jau antrą brolavą rado.
Iš kalbos pavyzdžių matyti, jog žodžiu „brolava“ senoji karta nusako kartu brolius ir seseris „brolijos“ prasme arba brolių ir seserų bendruomenė, atskirų brolių šeimų viena didelė šeima „namų“ prasme. Ir galų gale senajai kartai brolava reiškia dar ir brolių bei seserų vaikus ar net jų bendruomenę. Iš antrųjų, taip pat ir pastarojo, kalbos pavyzdžių matyti, kad brolijos ir jų šeimų bendruomenei (didžiajai šeimai) pavadinti „broliavos“ žodis tinka.
Seniau pasartiškiuos (Zarasų ap.) buvo priimta, kad mirus tėvui, vyresnysis sūnus lieka „gaspadoriumi“, o visi kiti šeimos nariai „namų nedrasko”, drauge dirba ir gyvena. Todėl visi brolavos nariai kartu valgo, iš ūkio gauna reikalingus darbui ir išeigai drabužius. „Gaspadorius” savo broliams ar seserims už visą tą darbą pasėja linų „bandai“ ir kraičiui. Jei ūkis mažas, iš jo vos užtenka prasimaitinti, tai visa brolava, ar atskiri jos nariai, nuomojasi žemės ir sėjasi savo reikalams linų. Tada iš ūkio gauna reikalingą sėklą ir darbui arklius.
„Bandos” ar kraičio linus rauna visa brolava, tik jei tenka samdyti, samdo jau pats bandinykas. (Užpaliuose tuos šeimos narius, kuriems sėja „bandai“ ar kraičiui linų, vadina „bundinýkais,-ėmis“ arba „bundìniais, -ėmis“. „Bandos” linus pasideda vienas kitam išbraukti visa brolava, tik jei samdoma braukėjos, samdo pats „bandinýkas“.
Jei motinai mirus „gaspadinės“ nereikia, t. y. turi savų šeimininkių (seserys, tetos), visi namai (visa šeima) nenori svetimo žmogaus (marčios). Aplamai, dažnai brolavoje vedybos visada buvo nepageidaujamos, todėl ir piršlės, ir vestuvės dažniausia būdavo slaptos. Visai suprantama, kad labai dažnai dėl šventos namų ramybės brolavos broliai nevedę pasendavo ir palikdavo „dėdėmis“.
„Gaspadinės“ pritrūkus, buvo įprasta brolavoje vesti vyresniajam broliui. Tik jei vyresnysis silpnos sveikatos arba jau persenęs, vesdavo jaunesnis, kuriam geriau „išpuldavo“ (patys broliai čia dažniausia susitardavo). Vienam vedus, kiti broliai dairydavosi úžkurių, o jų neradę, brolio vaikų labui palikdavo „dėdmis su vainikėliu” (nevedę). Išimtį sudarydavo brolavos seserys. Jos visada buvo nuliekamos, ir jei tik atsirasdavo žmogus, jas rūpindavosi ištekinti.
Kartais „gaspadoriui” vedus „sudukdavo” (vesdavo) ir kiti broliai. Ypač vesdavo kiti brolavos broliai, kai „gaspadorius vis bergždžias”, t. y. ilgesnį laiką nesusilaukia vaikų. Namuose „dvi svetimos” nevisada sutaria ir labai dažnai ,,namus sudrasko“ (pasidalina). Bet gana dažnai ir „dvi katės viename maiše sutardavę”, – brolava neiširdavusi. Tada ir toliau, kaip ir pirma, visi kartu dirba, valgo, rengiasi: „gaspadorius“ namus žiūri, o prielaidiniams (iš „bandos“ gyvenantiems) ir jų šeimai sėdavo „bandas”.
Labai dažnai išnykusi brolava ir vėl susidarydavo, pvz., mirdavo bevaikio brolio žmona, likdavo, kurio nors brolio našlaičiai, mirdavo išėjusios bevaikės sesers vyras ir t. t. Visais tais atvejais grįždavo tėvų namuos, vėl kartu gyvendavo ir kartu dirbdavo prielipos (sugrįžusieji) gaudami bandas. Kartais pasitaikydavo ir antroji namuos brolava, t. y. bendrai gyvendavo brolių vaikai. Jų tarpusavės santykiai buvo tie patys, kaip ir jų tėvų (kandos).
Aplamai, seniau namų „čielybę“ ypač saugodavo užpalėnai ir kamajiškiai; dusetiškiai ir jų rytiniai kaimynai dažniau susiskaldydavo (tuo ir tenka aiškinti šiar dieninis šio krašto ūkių smulkumas). Brolava anuo metu buvo ta kelių šeimų bendro sugyvenimo forma, kuri dar tam tikrą laiką padėdavo išlaikyti nesudraskytus namus. Per brolavos laiką kartais susiklostydavo naujos galimybės, nesuardžius tėvų namų, „sudaryti naujus namus“ (išleisti ūžkuriomis, nupirkti kitas ūkinis vienetas, išleisti „svietan” brolio vaikus ir pan.). Dėl pastarų brolavos savybių, kol buvo laisvesnės žemės, ji pati gerai laikėsi, pasikeitus laikams, sumažėjus pilnų pagrindinių ūkinių vienetų skaičiui, pradėjo negaluoti, o paskutiniu metu, beveik, ir visai išnyko.
Būdingesni brolavos pavyzdžiai.
- Šiandieninių Vainiūnų km. (Dusetų v., Zarasų apskr.) Barzdų seneliai gyvenę draugėje (brolavoje). Prie jų kartu dar gyvenę ir netekėjusios seserys. Gyvendami brolavoje Barzdos buvę tvirti gaspadoriai, gerai gyvenę ir sėdavę daug linų. „Gaspadorius” Barzda savo brolio šeimai sėdavęs pūrą sėmenų „bandos“. Iš tos bandos turėdavę, ko jiems reikia nusipirkti ir apsivilkti, kiek reikia linų. Vilnonius drabužius gaudavę iš bendro ūkio abiejų brolių šeimos. Brolava iširusi, vedus jų abiejų sūnums, t. y. tik prieš karą.
- Duokiškio km. (Kamajų v., Rokiškio apskr.) Šlamų (kur prie bažnyčios) namai buvę nesudraskyti. Abu broliai: Severas ir Dominykas su savo pačiom gyvenę draugėj. Severas buvęs gaspadorius, o Dominykui sėję „bandą“. Be to Dominykas užsiimdavęs ir sau atskirai linams žemės. Taip pat Dominykas turėjęs savo atskirą arklį, kuriuo dirbdavęs brolio žemę, bet prireikus, kur norėdavęs, ten ir važiuodavęs. Tarp kitko turėjęs dar vieną karvę ir porą avių skyriumos savo šeimai. Kartą abi „gūštos“ susipykę ir pasidavę „sūdan“. Buvus žiema ir pats linų braukimas. Ir „sudas” tuo metu buvęs! Išvakariai abi šeimos skubiną braukti „bandinius” linus, nes „rytoj su „sūdu” susigaišią, darbas „nusitrauksiąs”.
- Kavolių km. (Dusetų v., Zarasų apskr.), Jusiai dar ir šiuo metu gyvena brolavoje, nors jų vaikai jau paauguoliai. Kadangi savos žemės maža, abi šeimos užima „ant pusės” svetimos žemės ir gautąjį pelną dalinasi. Savos žemės derlius pareina maistui. Jei kuris iš jų iš šalies užsidirba (vienas kalvis), tam ir priklauso.
Bičiuõliai
Bičiuõlis pikčiau giminės.
Didžiausis seniau draugiškumo ir sugyvenimo pareiškimas buvo sueiti bičiuõliais (skirti nuo atsitiktinio jais tapimo!). Bičiuoliais sueidavo, jei vienas turįs bičių kitam bičiuoliškai duodavo. Bičiuoliais pasidarydavo: a) jeigu rasdavo išsispietusias bites ir prisivydavo bitininkas; b) jei žinomo bitininko susimesdavo bitės kieno nors medyje; c) jei vienas rasdavo, bet kito sode ar sodybos medyje. Jei pastaru atveju prisivydavo dar ir bitininkas, tada vieno kelmo likdavo trys šeimininkai bičiuoliai. Kitaip pasakius „bičiuoliais pasidarydavo“, susėmę rastines bites, o „bčiuoliais sueidavo“, „bičiuoliais likdavo“ laisvu noru, kai bitininkas bites kam duodavo arba rastinės bitės gerai eidavo. Šias bičiuolystės formas pasartiškiai, atrodo, skiria, o ypač jos išryškėja kasdieniniame gyvenime.
Atsitiktinai patapę bičiuoliais (radę bites), kartais dėl žmonių akių gerai sugyvena, pasirodo esą ir bičiuoliai, bet šiaip pykstasi, pagaliau, net rastines bites tyčia numarina, kad bičiuolystė suirtų. Suėjusių arba likusių bičiuoliais tarpusavės santykiai labai glaudūs, beveik, dveji namai viena šeima. Patys žmonės bičiuolių santykius paprastai, bet giliai nusako:
„Bičiuõlis pikčiau giminės“, t. y. su gimine dar galima pyktis, bet tik ne su bičiuoliu. Giliu žmonių įsitikinimu, jei pykstasi bičiuoliai, neina geran bitės (pjaunasi, nyksta…). Tad visai nenuostabu, kad radę žiūrint bites (kopinėjant medų) bičių pasiūtus „liežuvius”, juos išpjauna ir sudegina.
– Žmonės nori mum supykdytenai, bet mes nepyksime.
Bičiuolystė apsprendžia ir bičiuolių santykius platesne prasme. Ne tik dėl bičių vienas su kitu bendrauja bičiuoliai ir padaro „bičiuolijàs” (bičių žiūrėjimo arba konėjimo balius šventes), bet per bites ir giminėn sueina (vienas kito vaikų kūmai, jų vaikų vestuvės). Žodžiu, bičiuolystė pasartiškiam yra labai gili draugystės forma, kurią normaliai nutraukia tik vieno bičiuolio mirtis, nors tada bičiuolystę stengiasi palaikyti mirusio vaikai. Bičiuolių pykčiai ir bičiuolystės griuvimas privedąs prie bičių dalybų (duotąsias bites, jei jos gyvos pasiima jas davęs, o prigyventus spiečius dalosi pusiau, nelyginis spiečius lieka, kuriam buvo duotos bitės) buvo per skaudus abiems pusėms ir labai labai seniau retas reiškinys.
Aveliniai bičiuoliai
Šalia bičių bičiuolių yra dar antri, juokais aveliniais nusakomi, bičiuoliai. Pastaraisiais bičiuoliais pasidaro, kai vienas duoda avelę mitinti (šerti ir ganyti visus metus), o gavęs kerpa kalėdines. „Nuobarines” (pavasarį) vilnas nuo avies ir vaikų kerpa per pusę. Rudenines vilnas nusikerpa avelės savininkas, o vieno jauniklio bičiuolis. Jei avelė atveda nelyginį skaičių vaikų, nelyginis tenka bičiuoliui. Rudens metu pasiima atgal avelę (kartais dar iš dalybų priėjusiu vienu vaiku), o nelyginiai vaikai lieka maitinusiam. Tokia bičiuolystė („bičiuolijon duotos avelės”) jokiu bendravimu nesaisto, bet leidžia neturinčiam avių, jų lengvai įsigyti.
Skerstùvės
Nors menkas, rodos, veiksnys skerstuvės, bet seniau visam kaimui leisdavo bendrauti. Prieš 70-80 m. skerstyvės virsdavo savotiška kaimo švente, kurioje dalyvaudavo visas kaimas. Kaip būdingą pavyzdį papasakosiu apie Berniūnų km. (Dusetų v., Zarasų apskr.) prieš 70 m. buvusias skerstuves.
Skersti kiaulio, kaip pasakodavusi mano senelė, susirinkdavę kaimo vyrai. Įvarydavę grįčion kiaulį, surišę uždėdavę ant suolelio, snukį suverždavę brūzguliu (kad nežviegtų) ir nudurdavę. Visą kiaulio kraują suleisdavę puoduosna jukai. Padėdavę vyrai ir nusvilinti.
Rytojaus dieną (pjaudavo mėsos nevalgomoje dienoje) susirinkdavo skerstuvių valgyti visas kaimas. Pirmiausia valgydavę juką (raugintos miltų košės su kraujų priedu sriubą), o paskui mėsą. Ateidami skerstuvių valgyti vyrai atsinešdavę degtinės. Ne tuščiomis ateidavusios ir moterys.
Skerstuvių vaišės nusitęsdavusios kartais kelias dienas, ir, žinoma, iš paršo maža kas belikdavo. Tada šeimininkė prie durų pastatydavo kačergas, pušines, reiškia, nebeliko, laikas namo. Pamatę prie durų „gaspadinės ženklus“ „svečiai“ išsiskirstydavę. Kitą savaitę, jei tik kas rudeniomis papjaudavę kiaulį, visi tenai naujų skerstuvių susirinkdavę. Kartais bevalgydami vienas skerstuves, vyrai nutardavę kur turi būti naujos skerstuvės.
Vėliau skerstuvių papročiai smarkiai kito. Pirmiausia nustoję eiti drauge moterys, su vyrais. Paskiau sustojęs ir kaimas, išskyrus tuos kelius, kuriuos paprašydavo padėti skersti. Pasikeitus buvusiems skerstuvių papročiams, pradėję artimiesiems ir neturtingiesiems kaimynams nunešti namo skerstuvių (jukai kraujo ir po mėsos gabalėlį) ir atskirai prašydavo į namus skerstuvėms.
Ubagų bolios
Seniau ubagai per atlaidus ne tik pėsti sueidavo, bet ir važiuoti suvažiuodavo. Prisirinkę atlaiduose įvairių, dažniausia piniginių aukų, grįždami namo ar kur kitur važiuodami, susimesdavo kokio kaimo padaržėse ir suruošdavo „ubagų bolias”.
Ubagų baliuosna susirinkdavęs nemažas jų skaičius. Per vaišes būdavę pakankamai mėsos valgių ir degtinės. Kartais tiek nusilakdavę ubagai, kad net nebegalėdavę ir toliau važiuoti.
Tuosna ubagų baliuosna atsilankydavęs kaimo jaunimas, seniai ir vaikai. Visus ubagai nugirdydavę, privaišindavę, o jaunimas siauste siausdavęs su girtomis ubagų dukterimis. Kartais koks berniokpalaikis ir ubagiotę (ubago dukrą) nusižiūrėdavęs, o vėliau ir pasiimdavęs (vėsdavęs). Tais atvejais ubagas tėvas sukrapštydavęs kokį šimtelį rublių dalios dukrai.
Būdinga smulkmena, kad ubagai savo baliuose vienas kitą vadindavę ponais ubagais.
Čigonų krikštynos
Čigonas buvęs kasdieninis svečias senajame Posartiškių kaime. Kartais čigonai per žiemą ir apsigyvendavę pas kurį nors ūkininką. Ne naujiena būdavusi, kad kaime subirėdavusi čigonė (gimdydavo). Tada čigonas ten prašydavo kūmus ir suruošdavo krikštynas.
Per kaimą ir apylinkę čigonas rinkdavęs lašinius „ligonei”. Geros moterėlės prie lašinių ir sviesto pridėdavusios, nes ir čigonė „tokia pat biedna žmogystė”.
Čigono krikštynose dalyvaudavęs visas kaimas ir kiti artimieji apylinkės žmonės. Vaišės būdavusios labai puikios: iki valiai lašinių ir degtinės, todėl viena diena nesibaigdavusios.
Vėliau čigonai pas kūmus visados apsilankydavę ir itin prašydavusios savo krikštavaikiui daug ko negailėti.
A. Mažiulis „Iš žmonių taprusavės santykių” // Gimtasai kraštas 1940 m., nr. 26-27
