Raganų brydės – taip buvo vadinamos paslaptingos pėdos rasotoje pievoje Rasų rytą, išvydus jas dar prieš saulei patekant. Senoliai tikėjo, kad tai ne paprasto žmogaus, o blogos valios moters – raganos – pėdsakai. Tą naktį, kai gamta kupina stebuklingos galios, kai žolės įgyja gydomųjų ir maginių savybių, o ugnis ir vanduo praranda savo ribas, pasaulyje trumpam įsivyrauja magiška įtampa tarp gėrio ir blogio. Raganos, sakydavo, tyko aplink pievas, klajoja tarp gyvulių, slenka aplink namus – nešinos taračkiniais, milžtuvėmis ar baltomis paklodėmis. Jų tikslas – atimti iš kaimynų karvių pieną, kerais ir gudrybėmis nugręžti ūkio sėkmę.
Straipsnyje aptariami įvairiausi kraštotyros liudijimai iš visos Lietuvos: nuo Papilės iki Obelių, nuo Marijampolės iki Pandėlio. Pateikiami pieno „vogimo“ būdai: rasos graibymas koštuviu, paklodės vilkimas per pievas, žolių gręžimas, net apynasrio nešiojimas, kurio netyčinis velkimas gali sukelti stebuklinį reiškinį – iš jo pradeda bėgti pienas. Nemažai dėmesio skiriama ir apsisaugojimo praktikoms – šermukšnių šakelėms, kreidos kryžiams, žolelių pluoštams, smilkalams, net veidrodžiams, kuriais buvo bandoma atbaidyti laumę ar kerėtoją.
Visa tai – ne vien pasakojimai. Tai iš gilumos ateinantis pasaulio suvokimas, kuriame kiekvienas veiksmas, net ir rytinis ėjimas per pievą, turėjo prasmę. Joninių rytas, anot senolių, galėjo tapti lemtingas – neatsargumas galėjo užtraukti ūkio nesėkmę, o budrumas ir pagarba papročiui – užtikrinti visų metų gausą. Tai straipsnis apie nematomą kovą Rasų šviesoje, apie gėrį ir blogį, apie žemdirbio ryšį su gyvūnais, žolelėmis ir paslaptingu, bet gyvu pasauliu.
Raganų brydės: pieno vagystės Rasų naktį
Po saulės laidos Joninių naktį kyla pavojus karvėms. Raganos iš karvių gali atimti pieną, kartais ir susargdinti. Tai daugeliu atvejų konkrečios blogavalės kaimietės „čėrauninkės” (Obeliai). Jos pavojingos, iki nukrinta rasa. Todėl, pastebėję Joninių rytą pievoje brydę, kai kurie kaimiečiai dar pirmaisiais mūsų šimtmečio dešimtmečiais tebesakydavę, kad tai „raganų brydės”, kad „tai blogų žmonių eita” (Pandėlys). Tai vienur, tai kitur žmonės šitai atmindavo iki mūsų šimtmečio vidurio.
Pieno atėmimo iš karvių būdai, kaip pasakojama, buvę labai paprasti ir visur Lietuvoje panašūs. B. Buračas paskelbė Merkinės apylinkėje ir kitur pasakojamą vieną seną prietarą, kuris sako, jog norint, kad karvės duotų daug pieno ir grietinės, reikia Joninių rytą, prieš karves išgenant, eiti į lauką su milžtuve ir koštuviu rasą graibyti nuo žolės. Nurinktas rasas parnešus sumaišyti su vandeniu ir duoti karvėms išgerti, o kieno karvės suėstų žolę, nuo kurios nugraigyta rasa, nustotų davusios pieną. Ankstų Joninių rytą, kol nenukritę rasos, burtininkės vaikščiojusios po svetimus laukus, braukdavusios nuo žolės rasą į sąvo milžtuves ir sakydavusios: „Pijo, karvute, pijo…” (Žeimelio apyl), arba: „Čia mano, čia mano” (Dubingiai).
Kitur tokia burtininkė apsirišdavo paklode, apibėgdavo kieno nors lauką ir nugręždavo sušlapusią paklodę – iš jos bėgdavęs jau pienas (Ignalinos raj., Paringio apyl., Kisiūnų k., užr. 1990 m.). – Taip atimdavo iš kito žmogaus karvių pieną. Joninių rytą, kol rasa nenukritus, nereikia karvių suginti į ganyklą, nes laumės velkančios ganykloje virvę; jei ją užmins karvė, tai iš tos karvės visas pienas pereis raganų karvėms (Panevėžys). Apie tai užrašyta nemaža pasakojimų.
Pieną iš karvių esą galima atimti ir netyčiomis. Antai vienas ūkininkas, šv. Jono rytą išvedęs arklius į ganyklą, grįždamas netyčiomis vilkęs per rasą apynasrius; parėjęs namo, apynasrius pakabinęs ant gembės, o ir iš jų pradėjęs bėgti pienas (Papilės apyl.). Arba: „ėjo bernas švento Jono ryte ir mato, kad boba, lakstydama per laukus, ką tai tąso paskui save. Anas, nieko nemanydamas, paskui save patįsėjo apynasrį. Namo atėjo, apynasrį pakabino ir pats atsigulė. Tiktai jį kelia gaspadinė:
Ką tu padarei, kad pienas teka iš apynasrio net per namelį?!
Pasikėlęs žiūri – tikrai teka pienas„.
P. Zalanskas aprašė, kaip Merkinės apyl. pieną atimdavę su rankšluosčiu: „…raganos Jono rytą anksti pasikelia, saulei netekėjus, pasiima taračkinį. Tas taračkinis būna tokis keturkampis, ir ilgi kutai. Raganos tuo taračkiniu po visų pievų rasas tąso, kad jis pasidarytų visas šlapias. Per kieno pievą pertęsia, iš to kaimyno karvės pieną paima. Ragana, parėjus namo, tą taračkinį išgręžia drūtai, kad neliktų nei kiek vandenio. Paskui tą vandenį atiduoda savo karvėm išgerti. O tą taračkinį pakabina ant sienos, pasistato kibirą, tuos kutus traukia kaip karvės spenius, o karvių tų mini plauką – margė, juodė, baltoji, žaloji, gniedoji, palšoji – kokio būna plauko tų kaimynų karvės. Žmonės taip sako, kad raganos primelžia kelis kibirus pieno.
Dar ne viskas. Po kiek laiko tos raganos paima tą taračkinį, kai gena skerdžius karves, tai moteris pasiima tą taračkinį ir stengiasi suduoti tom karvėm, katrų ji pieną valgys„.
Retą pieno iš karvių atėmimo būdą panaudojant paparčio žiedą Marijampolės apskrityje 1838 m. paskelbė J. Osipovska: „Šv. Jono vigilijoje stropiai užkamšo visus plyšius pašventintomis žolelėmis, nes naktį iš 23 į 24 birželio, kai tik pusiaunaktį papartis pražysta, švento Jono ragana nuskina šitą burtų (stebuklų) žiedą ir skrenda ant ližės į tvartus, kur laikomi gyvuliai, būtent karvės. Jei ragana randa neužkimštą plyšelį, užburia gyvulius ir paliečia paparčiu kiekvieną gyvulį. Nuo tada šeimininkas jau nebesidžiaugs puikiu veršelių augimu, pieno pertekliumi, nes burtininkė, patekusi per plyšį į tvartą, įgavo nematomą galią išmelžti didžiąją pieno dalį savo vaikams ir draugėms„.
Mažojoje Lietuvoje buvo sakoma, kad „jeigu kas nori kaimyno karves apraganauti, kad pieno neduotų, reikia Joninių naktį apie 12 val. pas jas nueiti, nieko nekalbant ir neatsigręžiant, iš kiekvienos išmilžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų dieną arba vakare prieš tai surinktų žolių ir jas dar tą pačią naktį suvirinti (keliolika minučių). Suvirinus į žoles įpilti tuos pieno lašus, triskart sumaišyti ir tuojau po triskart duoti karvėms gerti”.
M. Glemžaitė, rašydama prisiminimus apie Šepetos ir Kupiškio apylinkes, pastebėjo: „Kad karvė duotų daugiau pieno, šv. Jono dieną saulei tekant ją „apžolina”. Moteris, kuri nori savo karvę padaryti pieningesnę, tą dieną anksti rytą iš po pieningos svetimos karvės snukio parauna žolės ir tą žolę sušeria savo karvei. Po to leidžia abiem karvėm pasiuostyti. Moteris, savo karvę apžolinusi, tuoj bėga pas anos karvės šeimininkę ko nors pasiskolinti. Jei tokiai paskolinsi, tai tikrai savoji karvė nebeduos pieno – apžolintoji karvė iš anos karvės „nutrauks pieną”. Tad apžolintoji karvė duos į dieną iki pusantro kibiro pieno, o antroji karvė, nuo kurios pieną nutraukė, duos vos pusantro litro. Negana to, anoji karvė pasidaro nerami, muistosi ragais, duria, iš jos pienas palieka nebegardus – varškėtas„.
Arba: „Norėdama iš kitos karvės nutraukti pieną, Joninių rytą, dar saulei nepatekėjus, moteris kerėtoja eina į kaimyno pievas ir su audeklo pala braukia nuo žolės rasą. Kada pala gerai rasos primirksta, sugrįžta į namus, palą išmazgoja vandeny ir šitą vandenį sugirdo savom karvėm. Tada saviškės karvės duos daugiau pieno, o kaimyno karvių pienas sumažės arba jos visai užtrūks„.
Norint karves apsaugoti, svarbiausia Joninių naktį jų nepalikti lauke, parginti prieš saulės laidą. Ir tvartus sandariai uždaryti. Vakarų ir Mažojoje Lietuvoje, taip pat ir Pandėlio apyl. karvių ragus prieš pargenant namo apvainikuodavo. (Kitur Lietuvoje tai darydavo per Sekmines.
Keletą karvių apgynimo būdų, dar mūsų šimtm. pradžioje užrašytų Mažojoje Lietuvoje, paskelbė J. Balys. „Joninių šventė – dėliai žynių apsigynimo. Galvijus pirm saulei nusileidus į stragę arba staldą suvarydavo, duodavo duonos bei druskos, kaip tostą dėliai žynio. Rinkdavo devyneriopas lauko žoles, tas per save užpakalio link ant stogo užmesdavo. Rakto skyles prie staldo, taipojau namo, devyneriopoms žolėms užkaišydavo. Jaunieji per naktį smalos bosus sudegydavo, tai regime (?) iki šiandien„.
Daugelyje vietų, kad raganos neprieitų ir neatimtų pieno, apkaišydavo tvartų arba diendaržių duris ir vartus šermukšnių šakelėmis. Tikėjimo paslaptinga šermukšnio galia tenka ieškoti ikikrikščioniškajame laikotarpyje. M. Valančius rašė, kad žemaičiai, po reformacijos vėl tapę stabmeldžiais, „Nebekirto ąžuolų su šermukšniais, kaipo medžių, po katrais dievai geba ir čėdija ilsėti„.
Dar pastarųjų šimtmečių sandūroje neretoje žemaičių sodyboje buvo galima matyti šermukšnį, kaip vaistingą medį „nuo piktų dvasių apsiginti„. Šermukšnio bijąs ir velnias. Iš jo vyrai dirbdindavosi lazdas, dzūkai dar pirmame mūsų šimtmečio katvirtyje ir jaunamartei išvažiuojant jungtuvių į rankas įduodavo šermukšnio šakutę, „Kad neužkerėtų kas nors„. Ožkabalių apylinkėse XVIII šimtmečio 8-ame dešimtm. sakydavo, kad „reikia namuose turėtie rimbą iš pleiškių atžagarei nuvytą prie šermukšninio rimbakočio – raganos į tą namą neateis”, o naktigoniai, šią naktį išjodami, už kepurių užsikišdavo šermukšnių šakeles, „ypač su uogom, jei būna jau užmezgę„. Kad raganos gyvuliams nepakenktų, po pastogėmis pakišdavo šermukšnių lazdas (Alsėdžiai.).
Mažojoje Lietuvoje šermukšnių reikšmę aiškino kitaip: „šermukšnio lapeliai yra smulkūs, jų daug yra. Ragana, prieš įlįsdama tvartan, būtinai turi juos visus suskaityti; kad nespėtų tatai padaryti iki vidurnakčio, žmonės ir kabina prie durų kuo didžiausius šermukšnių pluoštus„.
Be šermukšnių, raganos dar vengia dilgėlių, kiečių, usnių. „Laumės dilgėlių bijo ir pro jas nepraeina” (Leipalingio apyl., Lipniūnų k. Užr. E. Kasiulionienė). Tai paliudija K. Kapelerio 1876 m. iš savo tėvo ir kaimyno J. Adomaičio Stalupėnų apskr. Dociūnų k. užrašytas pasakojimas, kad anksčiau „Joninių čėse ėjo į lauką ir pievas kupolių ieškot. Kožna moteriškė parsinešė pundulį dilgėlių, tą ji surišo su kupolėmis ir viską movė ant ilgos smilgos, kieme įstatytos. Antrą dieną jau nusmukę žemyn. Tai gaspadinė išėjus žiūrėdama sakė: Ragana jojo ant kupolių, ale ji šikną išsidilgino„. Tai vėl aukštai movė tas kupoles ant smilgos ir ten liko iki Petrinių; toj dienoj viską įnešė į namus ir pradėjo brūkuot”.
Mažojoje Lietuvoje ant tvarto ir namų durų derva arba kreida dar užrašydavo kryžių, kad raganos ir laumės, jo pabūgusios, neįlįstų. Raktų skyles užkimšdavo pavakary surinktomis devyneriopomis žolėmis. Prie tvarto durų ir tvarte pakabindavo šermukšnio ir kiečių pluoštus nuo raganų ir piktų dvasių apsisaugoti. Tais pačiais augalais nubraukiamos ir karvės, kad jokie žyniavimai (kerėjimai) joms nepakenktų ir jos duotų daugiau pieno. Kai kur priimta tvarte netoli durų padėti klumpes ir veidrodį. Raganos į tvartą eidamos, turi atsitrenkti į klumpes ir pasilaužti kojas; pasižiūrėjusios į veidrodį pamatys, kokios jos baisios, ir, apsilankymo tikslą užmiršusios, pabėgs.
Ūkininkai įsitikinę: jeitu koks nedraugas apžyniavo karves, norint atraganauti irgi reikia daryti burtus. Toks ūkininkas paima savo karvių po tris plaukus ir kaip nors stengiasi nunešti arba nusiųsti į tvartą to žmogaus, kuris jo karves apraganavo. Jeigu anos karvės su šienu tuos plaukus suės, tai jos pačios nebeduos pieno, o šio ūkininko buvusios apžyniautos karvės – vėl duos.
Suomis V. J. Mansikka užrašė, kad su raganomis, kurios iš karvių atima pieną, Lietuvoje kovojama taip. – Šv. Jono vakare reikia karves parūkyti uždegto dagio dūmais, kalbant šiuos žodžius: „Raganai druska akyse, akmuo dantyse”. Kiti karves, kad neapraganautų, aprūkydavo Šv. Jono ugnimi (Joniškio apyl., Arnionių k.). Pakerėtą karvę Kupiškio ir Šepetos apyl. gydydavo „mojuvkos” žolių šaknimis (jos žydi mėlynais žiedais, šaknyą, baltos, storos, panašios į karvės spenius. Tinka ir džiovintos – tada būna juodos). Šaknis sutrina ir, sumaišę su miltais, duoda karvei.
Kai kas saugodavo savo karves, kad nesusisiektų su kitų, ypač įtariamų čėravimu, žmonių karvėmis (Viduklė). Burtininkę atburti gyvulį esą galima priversti mušant. Dubingiečiai, Joninių rytą pamatę pievoje brydę, burtininkę stengdavosi surasti ir nubausti, paprastai prikuliant.
Kad raganos neatimtų iš melžiamų karvių ir ožkų pieno, švento Jono rytą, kol dar nenukritus rasa, paprastai iki 12 val., neleisdavo jų į lauką.
J. Kudirka „Raganų darbai” // Joninės 1991 m.
