Rasos šventė – tai giliai prigimtinėje pasaulėjautoje įsišaknijusi vasaros saulėgrįžos šventė, žyminti svarbiausią metų virsmą: trumpiausią naktį ir ilgiausią dieną. Ji atspindi senovės lietuvių gebėjimą įžvelgti šviesos cikliškumą ir jį švęsti su pagarba viskam, kas gyva. Rasos – tai šventė, kurioje šlovinama saulė, gamtos klestėjimas, žmogaus ir visatos darna. Jos ištakos siekia žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžią, kai derliaus likimas buvo neatsiejamai susijęs su dangaus šviesulių galia, metų laikų kaita ir bendruomeniniu veiksmu.
Per Rasas kūrenami laužai, pinami gėlių vainikai, renkamos kupolės, atliekamos apeigos vandeniui, saulei ir augmenijai, šokinėjama per ugnį, buriama, laukiama stebuklų. Ši šventė buvo ir tebėra laikas, kai žmogus priartėja prie gamtos slėpinių, kai merginos svajoja apie būsimąjį vyrą, o vyrai bando savo jėgą Perkūno akivaizdoje. Tai naktis, kai išlieka tik tikroji būtis – daina, ugnis, žolynas, šviesa ir žmogus, ieškantis savo vietos po žvaigždėtu dangumi, laukiantis saulės ir… paparčio žiedo.
Rasos šventė: Saulės, žolynų ir ugnies misterija
Nuo senų laikų žmonės pažymėdavo saulėgrąžos metą — pačią trumpiausią ir pačią ilgiausią naktį. Trumpiausia naktis senovėje vadinta Rasos švente, arba Kupolinėmis. P. Dundulienės nuomone, ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo paplitus žemdirbystei ir gyvulininkystei apie IV — III tūkstantmetį p, m. e. Ipatjevo metraštis 1262 m. jas mini Kupolės vardu. Įvedus krikščionybę, šventė buvo pavadinta Joninėmis (birželio 24 diena), pagal agrarinį liaudies kalendorių — tai buvo šienapjūtės pradžios data.
Ilgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su agrariniais vaizdiniais. Svarbiausias tikslas buvo apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių, raganų, nes vidurvasaryje dažnos sausros, krušos, liūtys ir perkūnijos. Kupolės šventėje buvo pagerbiami didžioji gimdytoja deivė Lada ir Perkūnas — griaustinio ir žaibo valdovas, visokios jėgos įsikūnijimas. Su tuo galima sieti vyrų ristynes, jėgos demonstravimą. Kiek tvirtesnis argumentas Perkūno naudai yra užkalbėjimai nuo drugio. Ilgiausią vasaros dieną reikėjo kepti duoną ir ją valgyti, saulei dar netekėjus, taip kalbant: ,,Saulės vardu, Perkūno griausmu, tau, drugy insakau, tavi varau nuog žmonių“. Užkalbėdami pirmiausia kreipdavosi į saulę, kuriai skirta daugelis šios šventės apeigų, ir į Perkūną. Tai dangaus dievams skirta šventė.
S. Daukantas Jonines vadina „Vainikų švente“ ir tvirtina, kad senovėje jos būdavo švenčiamos 14 dienų. Perkūnas „išperėjęs“ visą regimą ir neregimą sutvėrimą, šiltą gražią vasaros dieną paleidęs jį į žemę ir ugnies žmonėms davęs, kad galėtų pasišildyti. Tai minėdami, žmonės linksmindavęsi visą birželio mėnesį.
Dar XV a. Lietuvoje lankęsi žmonės iš kitų kraštų rašė, kad Vilniuje buvo švenčiama Rasos šventė. Rytinėje miesto dalyje, maždaug toje vietoje, kur dabar Rasų kapinės, ant kalnelių ir kloniuose buvo deginami laužai. Žmonės šoko, dainavo, valgė ir gėrė. Ant kalnelių leido kibirkštis smalos statinės ir dervingų medžių laužai.
Didelis vaidmuo Joninėse buvo skiriamas saulei. Neatsitiktinai saulė dažnai minima ilgiausią metų dieną dainų posmuose:
Ein saulelė aplinkui dangų
Oi Kupolą Kupolėli
Aplinkui dangų mėnulio kelti,
— Kelkis mėnuli, kelki šviesusis,
Jau aš šviesi seniai kėliaus
Ir nušviečiau visą svietą:
Seną, jauną, mažą, didį.
P. Dundulienės nuomone, saulės kultas šioje šventėje išplaukė iš dviejų pagrindinių šaltinių: pagerbti išvykstančią į žiemos pusę saulę, padėkoti už šilumą, atgaivinusią, padengusią žiedais ir vaisiais žemę. Saulę garbino ir už jos jėgos grėsmingumą. Žemdirbiai maldavo saulės, kad ji savo kaitriais spinduliais neišdegintų pasėlių. Tuo tikslu aukodavo jai aukas, — degindavo apeigų laužo ugnyje. Šiuo atveju saulė buvo garbinama maldomis ir giesmėmis.
L. Jucevičius rašė, kad šv. Jono rytą vargdieniai yra pasakoję kiekvienais metais matą saulę šokinėjančią ir kad tai įvaizdis iš pagoniškųjų laikų, kada lietuviai garbino saulę.
Latvių tautosakoje minima, kad Joninių rytą tekėdavusios trys saulės: ruginė, miežinė ir sidabrinė. Buvo manoma, kad Joninių rytą saulė būna apsukta vainikais, kurie sukasi, bėga apie saulę. Vieni vainikai būna rausvi, kiti įvairiaspalviai, kaip laumės juosta. Kaimo jaunimas laukia saulės patekėjimo, kad pamatytų saulės vainikus, paskui giriasi, kad kelintą kartą mato…
Per Jonines žemdirbiai savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, turinčiam galią atgaivinti žemę ir suteikti jai vaisingumą. Todėl šios dienos burtai buvo atliekami prie vandens ir su vandeniu. Tą dieną žmonės patys maudėsi ir maudė gyvulius. Jaunuoliai bėgdavo išsimaudyti prieš saulėtekį, kad būtų sveiki ir stiprūs. Ypač buvo garbinama rasa, todėl, kad naktį ji atgaivina augalus. Saulei tekant žemdirbys brisdavo arba apžergęs šaką apjodavo laukus per rasą.
Buvo tikima, kad nukrėsta nuo žolės rasa lems geresnį derlių. Merginos stengdavosi atsikelti dar prieš saulei tekant ir surinkta rasa nusiprausti veidą, — tai turėjo padaryti veidą skaistesnį, gražesnį. Nepatingėdavo ir naktį atsikelti, suvilgyti veidą rasa ir nusišluosčius atsigulti. Naktį turėjo prisisapnuoti vaikinas, atnešantis rankšluostį, už jo ir buvo tikimasi ištekėti. Kaimo žiniuonės šventą naktį vilkdavo rasota žole rankšluostį, taip rinkdamos rasą. Išgręžusios sugirdydavo karvėms, kad daugiau pieno duotų.
Joninių šventėje buvo garbinama suklestėjusi augalija. Buvo tikima, kad šios šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Todėl merginos; o kai kuriose Lietuvos vietose ir moterys eidavo rinkti žolių (kupoliauti). Šis paprotys labai senas. Dar 1262 m. jis minimas Ipatijaus metraštyje.
Mielckės ir Kuršaičio žodynai kilpelėmis vadina jonažoles, šiaurės Lietuvoje kupoliai — lauko gėlės, žydinčios geltonai ir mėlynai, J. Basanavičius mano, kad paprastoji ramunė Joninių naktį tapdavo kupole, ir kad tarp vidurvasario šventės ir romėnų bei graikų garsiųjų rožių švenčių („dies rosarum“) yra ryšys. Tverečiaus apylinkėse užrašytame Joninių nakties vaizdelyje yra sakoma, kad ligi 12 valandos aukštame kalne žmonės kūrena ugnį, renka gėles, o labiausiai rožes ir „kupolus“.
Švenčionių apskrityje Jocurių kaime kupoliavimo dainoje minimas stebuklingas žolynas su trimis šakomis, kurių viena žydinti „kaip saulė teka“, kita kaip mėnulis „rieda“, trečia kaip „žvaigždelė“ žiba. P. Dundulienės nuomone, kupolėmis buvo vadinami žolynai, turintys gydomųjų galių: jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydintys žolynai. Kupolių yra 9 rūšys. Kupole kadaise reiškė ir apeiginę kartį, papuoštą gėlėmis bei kaspinais. Tautosaka rodo, kad kupole buvo ne kas kita, kaip vegetacijos dievybė, vasarą gyvenanti kvepiančiuose žolynuose, žieduose ar pumpuruose, o žiemų pusnynuose.
Mažojoje Lietuvoje moterys dar dieną prieš Jonines skubėjo prisirinkti vaistažolių (ne tik 9 rūšis), tikėdamos, kad po birželio 24-osios žolės praranda gydomąsias savybes. Kaimų mergaitės, apsirengusios dailiais, margais rūbais, išeidavo į pievas skinti devyneriopų gėlių, o tarp jų būtinai turėdavo būti ir ramunių bei jonažolių. Susitikus būrį merginų iš kitų kaimų, sveikindavosi dainomis. Viena grupė klausdavo: „Kur tu buvai, Jurgu’t, kur tu keliavai?“, kitos atsako: „Griklaukiuose, pas ubagus“. Klausimą kartodavo, kol išvardindavo visus aplinkinius kaimus. Paminėjus kaimą, kuriame mergaitės gyvena, dainuodavo: „Lazdėnuose pas bagočius buvau“. Kitos klausė: „O kuom tave ten vaišino?“,— „Kepsnių aš valgiau, vynelio gėriau“. „O kur tave paguldė, kur naktelę nakvino?“,—„Puikioj klėtelėj, margoj lovelėj“ ir pan.
Prisirinkusios gėlių, merginos grįždavo į kaimą ir ten dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį (kopolį), kurį papuošdavo dar ir margais, plevėsuojančiais kaspinais. Kopolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių laukų ir per dvi naktis bei vieną dienų mergaitės jį saugodavo, gindavo nuo jaunuolių, kurie stengėsi kopolį pavogti. Nustatytų laikų laimingai išsaugojusios kopolį, dainuodamos nuimdavo žolynus ir visos pasidalindavo juos į lygias dalis. Nuimtosios žolės turėjo saugoti nuo piktųjų dvasių, jų nuovirais gydė visokiausias ligas.
Taigi, šios šventės nakties išvakarėse kaimo moterys surinktus devyneriopus žolių pluoštus nešdavosi namo. Dalį jų iki vidurnakčio sušerdavo gyvuliams, kad padėtų nuo apkerėjimo. Kitą dalį jonažolių užkišdavo už šventųjų paveikslų ir žiūrėdavo, kada sudžius. Jeigu ilgai nedžiūdavo, tai buvo manoma, kad tie metai bus laimingi. Kitas žoles laikė iki Kalėdų — žiemos saulės grįžtmečio ir atiduodavo karvėms, kad būtų sveikos ir pieningos.
Devynerių žolių glėbeliai nuo Joninių iki Kalėdų buvo laikomi ir tvartuose. Džiovintos žolės buvo smilkinarnos susirgus žmogui ar gyvuliui. Joninių naktį karvėms tešmenis nuplaudavo jonažolių nuoviru. Mažojoje Lietuvoje ištekėjusios moterys suskindavo devynerių žolių puokštes po saulėlydžio. Nekalbėdamos parsinešdavo į savo kiemus ir mesdavo per galvą ant namo stogo, kad apsaugotų namus nuo ligų ir kitų nelaimių. Gerai jei gėlių žiedai suguldavo į viršų, blogiau, jei gėlės nukrisdavo kotais į viršų. Dar didesnę gydomąją galią, buvo manoma, turi žolynai, surinkti prieš saulei patekant nuo septynių laukų ežių.
Neveltui S. Daukantas Jonines vadino ,,Vainikų švente“. Be gėlių vainikų neapsieidavo nė viena mergina. Buvo tikima, kad vainikas yra sukaupęs amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgą. Vainikas — tai nemirtingumo ir meilės simbolis. Su vainikais šią vasaros naktį susiję daug apeigų ir būrimų. Buvo sakoma, kad Jono naktį reikia apeiti aplink tris laukus ir iš jų priskinti devyneriopų gėlių, nupinti vainiką ir einant miegoti pasidėti po pagalve, — kuris vaikinas sapne ateis vainiko pasiimti, už to ir ištekėsi. Arba nusipinti daug vainikų, kiekvienam duoti vyrišką vardą, gražiausią vainiką pavadinti savo vardu ir įmesti į vandenį. Sumėčius visus žiūrėti, kuris priplauks arčiausiai pirmojo vainiko, už to ir teks tekėti.
Skapiškio merginos nupindavo po devynetą vainikų, prisegdavo korteles su vardais ir, įmetę į upę, stebėdavo, kuris vainikas išplauks į krantą. Arba 12 valandą nakties 12 vainikų įmesdavo į upę ir žiūrėdavo, ar suplauks į poras. Nesuplaukus nesitikėta ištekėti šiais metais. Panemunio apylinkėse buvo laukiama ramaus vandens. Įmetus vainikus, reikia stebėti, į kurią pusę vainikas pasuks, iš tos pusės ir lauk piršlių. Paleidus vainiką su srove, pagaus jį bernelis — jam ir teksi, nuplauks vainikas nepagautas — dar metus teks vainiką nešioti.
Kitose vietovėse iš devyneriopų, Joninių naktį surinktų žolių, mergaitės nusipindavo vainikus. Einant į pievas ir grįžtant namo su vainikais, negalima buvo nei žodžio ištarti, nei atsigręžti. Priėjus gluosnį, beržą ar obelį, mergaitės turėjo mesti per galvą į šį medį vainiką. Jei pirmą kartą vainikas užklius už šakos, tai mergina tais pačiais metais ištekės, o kiek kartų nukris, tiek metų dar reikės laukti. Kitą vainikėlį mergaitės dėdavosi po pagalve, tikėdamos susapnuoti mylimąjį. Šio vainiko nebuvo galima į trobą nešti per slenkstį, reikėjo mesti per galvą pro langą. Joninių vainikas dar ilgai buvo laikomas mergaitės skrynioj kaip laimės ir sveikatos simbolis.
Palangos apylinkėse vaikinai ir merginos pindavo naktį vainikus iš paparčių ir, pririšę žvakutes, leisdavo į upelį. Jei vaikino ir merginos vainikai plaukdavo greta, jie tikėjosi tais metais susituokti. Vilkaviškio apylinkėse merginos vainikais puošdavo vaikinų galvas. Kai kur nupintą Joninių naktį vainiką žmonės padėdavo kryžkelėje, tikėdami naktį sapne pamatyti savo ateitį.
Daug Joninių apeigų buvo atliekama prie sukurto laužo. Prie jo žmonės, ypač jaunimas, praleisdavo laiką iki saulės patekėjimo.
Laužams parinkdavo gražiausių apylinkėje vietų, ant kalnų, paežerėse, paupiuose. Gardino gubernijos lietuviai laužą kurdavo ant būsimo rugių lauko, kartais ganyklose. L. Rėza nurodo, kad lietuviai ir senprūsiai Joninių išvakarėse laužus kurdavo po liepomis. S. Daukantas teigia, kad senovės lietuviai darė iš jaunų berželių palapines, po kurias vaikščiodami meldėsi ir dėkojo dievams, o naktį jas degino ir šokinėjo per ugnį.
Jau 1935 m. J. Dovydaitis, aprašydamas Jonines, pastebėjo, kad pirmiausia krinta į ,akis nepaprasta ugnies reikšmė. „Lietuviai, kurie iš viso nelabai mėgsta kuopuotis ir bendrauti, Joninių išvakarėse visi kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia į medžius aukštas, smaluotas pakuluotas kartis ar tošimis apsuktus beržus, degina juos, kad jie šviestų kuo ilgiausiai, per visų naktį, kol patekės saulė ir būtų matyti iš toli. Dažnai ant karties pritaisydavo senų medinių ratų stebulę, kurių pripildavo dervos ir prieš iškeldami jų uždegdavo. Buvo paruošiami specialūs lankai, kurie uždegami ir ridenami nuo kalnų, tai simbolizuodavo nuo žemės tolstančių saulę“.
Joninių ugnis — tai atsitolinančios saulės pagerbimas, atsisveikinimas su ja ir prašymas grįžti. Gilioje senovėje laužus kurdavo vaidilos, prisilaikydami tam tikrą ceremoniją. Ugnį jie įžiebdavo, trindami sudžiovintas kai kurių gydančių augalų šaknis arba išskeldami jų iš titnago, kad laužas padėtų apsisiaugoti nuo epidemijų, nederliaus ir ligų, kad nekristų kruša ir netrenktų žaibai. Į laužą mesdavo kiaušinių, aukodavo gyvulius. Vėliau gyvulių aukas pakeitė šiaudinės lėlės.
Joninių išvakarėse būdavo gesinami namų židiniai ir iš naujo įkuriami Joninių laužo žarijomis ar ugnimi, tikint, kad grįžtmečio nakties laužo ugnis turi nepaprastą galybę, kuri apsaugos nuo nelaimių, atneš šeimai sveikatą ir santarvę. Ypač jaunavedžiai turėjo savo židinį įkurti iš stebuklingos nakties laužo ugnies. Tokia šeima bus palaiminta, gyvens turtingai ir santarvėje. Laužus stengdavosi įkurti kuo aukštesnius, nes buvo tikima, kad kuo didesnius laukų plotus apšvies apeigų ugnis, tuo didesnį derlių rudenį surinks. Laužas kuriamas nusileidus saulei ir gesinamas jai patekėjus.
Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją taip pat turėjo magišką prasmę. Apeiginė laužo ugnis apvalydavusi ne tik fizine, bet ir moraline prasme. Apvalomosios ugnies kūrenimas ir šokinėjimas per ją buvo žinomas jau seniausioms Rytų tautoms. Prie laužo atvesdavo ligonius, paliegėlius, sergančius vaikus, kuriuos traukdavo per laužo ugnį, tikėdami, kad jie pasveiks. Šokinėjama per laužą buvo tikintis pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros žemdirbystės darbams, pagerinti javų, ypač linų, augimą.
Laužo pelenams, anglims bei nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia pagausinti derlių ir jį apsaugoti nuo stichinių nelaimių. Todėl laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstė pasėlius, kad užderėtų javai. Likusį nuo laužo medžio atskalos gabaliuką užkišdavo po žagrės noragu, tikintis, jog neaugsiančios dirvoje piktžolės. Laužo nuodėgulius pakišdavo ir po namo pamatais, pastoge. Norint gyvulius apsaugoti nuo ligų bei raganysčių, jie buvo varinėjami po laužavietę. Rytų Prūsijoje buvo žinomas paprotys mėtyti į laužą įvairias žoles, gėlių vainikus. Mesdavo į laužą ir piktžoles, tikint, kad kitais metais javuose jų bus mažiau.
Vienas iš archaiškiausių Joninių papročių — aukštos kartys su jų viršūnėse įtvirtintais ratais ir jų deginimas. Ratas pirmykščių žemdirbių pasaulėjautoje simbolizavo pačią saulę ir jos vežimą. Tą pačią prasmę turėjo ir Gardino gubernijoje XIX a. pasitaikantis paprotys Joninių lauže deginti vežimą. Šie papročiai susiję su mitais apie saulę, keliaujančią vežimu ar valtimi. Lietuvoje buvo paplitęs paprotys per Jonines plaukioti upėse ar ežeruose išpuoštomis gėlėmis ir vainikais valtimis, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Tai archainis Joninių apeigų komponentas, kuris simbolizuoja valtimi plaukiančią saulę.
Jaunimas prie laužo spirgindavo lašinius, pelenuose kepdavo bulves. Dar prieš šventę mergaitės ir moterys kepdavo mėsą, pyragus, slėgdavo sūrius, vyrai alaus ar midaus padarydavo. Pasivaišinę vyrai, eidavo ristynių, slinkdavo išmuilintu stulpu prie viršūnėje sudėtų dovanų — kepurių, peilių, pypkių. Šios pramogos reikalaudavo vikrumo. Joninės siejamos ir su vasaros vedybų sezonu bei apeigomis, turinčiomis paveikti šeimyninį gyvenimą ir prieauglį. Jei kuri pora susidraugauja šią naktį, tai vedybos tikrai bus.
Kunigų barimasis tiek pas mus, tiek kituose kraštuose buvo nukreiptas į „nepadorumus“, pasitaikančius šią naktį. Estijoje buvo vaidinamas vienos poros sugulimas. Panašią reikšmę turėjo šis paprotys ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Antalieptėje Joninių išvakarėse jaunimas, eidamas arklių ganyti, atsinešdavo gėrimų ir užkandžių, išsirinkdavo iš savo tarpo „nuotaką“ bei „jaunikį“ ir stebėdavo, kaip jie elgiasi. Jei tarp jų viskas klojasi sklandžiai, be pykčių ir ginčų, tai galima buvo laukti gero to meto derliaus, jei įvyksta koks nesusipratimas—galima laukti nelaimės. Tokios „vestuvės“ buvo rengiamos ir Sekminių rytą — tai apeiga, susijusi su javų, vaisių derlingumo žadinimu. Aplink laužą jaunimas šokdavo, eidavo ratelius. Šokdami ir giedodami giesmes saulei, laukdavo jos patekančios. Pašokę gerdavo alų ir valgydavo merginų atsineštus valgius.
M. Katkus pažymi, kad šv. Jono naktis turi ypatingą galybę: ši naktis visuomet šilta, graži, rami. Ne be reikalo šią naktį ir papartis žydi… Šis žiedas — tai žmogaus troškimas pažinti, žinoti, visa gauti, tik tereikia jį surasti. Jis žydi tik vieną kartą per metus — Joninių naktį, dvyliktą valandą. Saugo šį žiedą įvairios baidyklės, piktosios dvasios. Jei kas ir pamato šį stebuklingą žiedą, jo nuskinti beveik neįmanoma.
Bet jei noras surasti stebuklingąjį žiedą be galo didelis, galima pabandyti taip: reikia dieną prieš Joninių naktį nueiti į mišką, ir išsikirsti šermukšnį, jo šakeles apgenėti, viršūnėlę nukirsti. Tada medelį vilkti atbulą šimtą žingsnių į tą pusę, į kurią jis nuvirto ir nė karto neatsigręžti. Kai šimtąjį žingsnį žengęs atsisuksi, ant šermukšnio tupės velnias ir negalės nulipti nei per nukirstą viršūnėlę, nei per nugenėtas šakeles. Nelabasis prašysis paleidžiamas ir turės pasakyti, kur pražydo paparčio žiedas. Jei ir pasisektų rasti šį žiedą, baidyklės puls ragais badyti, viesulai kauks, katės kniauks, bet reikia aprėžti aplink save ratą šermukšnio lazda, pasitiesti drobulę ir nieko nebijoti — žiedas pats ant drobulės nupuls.
Vieni sako, kad paparčio žiedas kaip beržo žirginių dulkelė, kiti, kad baltas, apskritas, kaiip karoso žvynas.
Buvo sakoma, kad tas, kuris suranda ir nuskina paparčio žiedą, kitų mintis moka skaityti, kiaurai mato, kur pinigai ir brangenybės paslėptos, būna sveikas ir laimingas.
Tačiau ir neradę paparčio žiedo kaimo bernai nenusimindavo, visokiausių pokštų ir juokų prasimanydavo. Ypač nuo jų šėlimo kentėjo kaimo apsileidėliai ir tinginiai. Kaimo padaužos įtraukdavo į medį akėčias, arklą ant jaujos, ratus ant stogo įkeldavo, taip arkliavirves sumezgiodavo, kad ryte iki pusdienio negalėjai išnarplioti, piktą besispardantį arklį su virvėmis pagavę, pririšdavo jam prie uodegos šunį ir leisdavo į „Karaliaučių“, o rytą pranešdavo šeimininkui, kad arklys su šunimi į Karaliaučių pabėgę. Žvejams luotelius ant kiemo atvilkdavo, merginų balinamas drobes surinkdavo ir į aukščiausio medžio viršūnę įkeldavo.
Šią naktį būdavo vainikuojamos Jonų trobų, klėties ar kluono durys. Brėkštant jaunimas eidavo visu būriu su muzika varduvininkų sveikinti. Merginos surišdavo Jonus rankšluosčiais ar juostomis.
Birželio 24-oji — pati trumpiausia naktis. Tamsa nepastebimai keičia šviesą, laužų atšvaitės ir šešėliai, dienos trumpėjimo grėsmė šią naktį daro stebuklus. Todėl Joninių papročiuose nemažą vietą užima kerėjimai ir būrimai. Merginos šv. Jono naktį į kurpę įdėdavo pinigą, tikėdamos susapnuoti busimąjį. Dar geriau naktį po savo lova pasidėti praustuvę, šukas, rankšluostį ir muilą. Atsigulti reikia nieko nekalbant, vyras, kurį susapnuos, ir bus jos busimasis.
Arba reikia Joninių naktį veidrodį pastatyti taip, kad į jį šviestų mėnulis. Aplink save ant grindų kreida apibrėždavo „velnio ratą“, į kurį atsistojus buvo žiūrima į veidrodį, kuriame vidurnaktį pasirodys išrinktasis. Vidurnaktį mergaitei reikia triskart apibėgti aplink namą ir klausytis, iš kurios pusės loja šunes — iš ten atvyks busimasis. Prieš vidurnaktį mergaitės darže išsiikasdavo gabalėlį velėnos ir apvertuisios padėdavo atgal ton pačion vieton. Iš to, ką kitą rytą po velėna rasdavo, spėjo apie ateitį: kirminas —tai vaikas, šakelė — kapas, vabalas — jaunikis, jei vabalas pilkas, vyras bus prasčiokas, jei margas — valdininkas, žalias — ūkininkas.
Per Jonines ir dar keletą dienų po jų pajūrio žvejai neplaukdavo žvejoti sakydami, kad jūra šiuo metu tyko aukų. Kai kur sakoma, kad po Joninių gegutės virsta vanagais.
Plačiai buvo tikima, kad per Joninės veikiančios įvairios žmogui, gyvuliams ir augalams nepalankios antgamtinės būtybės arba turinčios su jomis ryšį moterys — raganos, laumės. Kad jos gyvulių neužkerėtų ir kiti žmonės nenužiūrėtų, gyvuliai dar prieš saulėlydį būdavo suvaromi į tvartus, karvėms duodama duonos ir druskos. Prie tvarto ir namų durų smala arba kreida nupiešdavo kryžių, kad raganos ir laumės neįlįstų. Rakto skylutęs užkimšdavo pavakary surinktomis žolėmis, ties stakta pakabindavo šermukšnio ir kviečių, kad padėtų apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Tomis pačiomis šakomis perbraukdavo ir karves, kad jokie kerėtojai joms nepakenktų ir jos duotų daugiau pieno.
Šermukšnį kabindavo todėl, kad jo lapeliai smulkūs ir jų daug. Ragana prieš lįsdama į tvartų turi juos suskaityti ir dažnai iki vidurnakčio nesuspėja to padaryti.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse Joninių naktį tvarte netoli durų padėdavo klumpes ir veidrodį. Eidamos raganos ar laumės atsitrenks į klumpes, veidrodyje pamatys savo baisų atvaizdą ir išsigandusios pabėgs. Ramygaloje buvo sakoma, kad naktimis raganos gyvulių nejodinėtų, reikia kūtėje pakarti nušautą šarką.
Saugojamasi buvo ne tik raganų, bet ir piktos valios žmonių, nes tokią naktį dažnai būdavo apkerimi gyvuliai. Norint apsaugoti karves nuo apkerėjimo, reikia trumpiausią metų naktį, apie dvyliktą valandą, nieko nekalbant nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Paimti devyneriopų, dieną arba vakare surinktų žolių, išvirti arbatą, supilti į ją tuos tris lašus pieno ir sugirdyti karvėms. Jeigu karves vis dėlto apkerėdavo, tai buvo žinoma nemažai atkerėjimo burtų.
Pavyzdžiui, reikia nuo savo karvių tarpuragio ištraukti tris plaukus ir stengtis nematant nunešti į to žmogaus, kuris apkerėjo, tvartą. Jei karvės su šienu tuos plaukus suės, tai jos pieno nebeduos, o apkerėtosios vėl taps pieningos. Joninių vakarą moterys eidavo skinti gėlių nuo septynių kaimynų laukų ribos. Išvirtą žolienę sugirdydavo karvėms, tikint, kad jos taps labai pieningos, o tų žmonių, nuo kurių laukų buvo skintos gėlės, karvių pienas sumažės.
Šiaulių apylinkėse ilgai buvo tikima, kad Joninių naktį karvėms pieną atimdavo latviai. Ankstyvą rytą jie vilkdavo apynasrį apie kaimyno ūkį. Pervilikę pakabindavo nuošalioje vietoje ir apačioje padėdavo kibirą, į kurį pienas iš apynasrio bėgdavo. Kupiškėnų krašte, saulei tekant, kad karvė duotų daugiau pieno šv. Jono dieną, ją apžolindavo. Moteris, kuri norėjo savo karvę padaryti pieningesnę, tą dieną anksti rytą iš po pieningos svetimos karvės snukio paraudavo žolės ir tą žolę sušerdavo savo karvei. Po to leisdavo abiem karvėm pasiuostyti.
Moteris, savo karvę apžolinusi, tuoj bėgdavo pas anos karvės šeimininkę ko nors paskolinti. Jei tokiai paskolinsi, tai savoji karvė nebeduos pieno — apzolintoji karvė iš anos karvės „nutrauks pieną“. Apžolintoji karvė duos per dieną iki pusantro kibiro pieno, o ta, nuo kurios pieną nutraukė — vos pusantro litro. Negana to, anoji karvė pasidarys nerami, muistysis, ragais, durs ir jos pienas paliks nebegardus — varškėtas.
Šią nepaprastą naktį ir eilinis mirtingasis galėjo įsigyti stebuklingą gydomąją jėgą, jeigu nepatingėdavo nemigęs išlaukti pusiaunakčio ir nueiti vienas į mišką, prisigaudyti jonvabalių, sutrinti juos tarp pirštų ir visą Joninių dieną ir kitą naktį nemiegoti. Tada rankos taps stebuklingos: jei patrinsi votį — atslūgs, uždegimas praeis, žaizdos užgis. Prieš aušrą įvykdavo ir pačių netikėčiausių dalykų, kuriais žmonės rimtai tikėjo, įdomus pasakojimas užrašytas Mažojoje Lietuvoje. „Viens berns norėjo Jono naktį savo gaspadoriaus ūkį nuog žynių apsaugoti. Ėmė kardą ir laukė vartuose per naktį. Prieš rytą, gaidžiams nepragydus, atsirito sūris prieš vartus. Berns kirto kardu į sūrį, ale neperkirto, tai sūris šlubuodamas ant kaimynų ūkio nusirito. Ryte bernas niekam nekalbėjo apie tai, ale kaimynų šeimyna nusiminusi pasakojo — jų gaspadinei koja lūžusi“.
Visoje Žemaitijoje garsėjo raganomis Šatrijos kalnas. Šv. Jono naktį jos čia keldavo puotą, dūkdavo ir visokių burtų prasimanydavo. Už tai neapsieita be „raganų deginimo“. Jaunimas prie aukštos karties pritaisydavo smaluotą statinę, prikimštą pjuvenų ar skiedrų, užbarstydavo druskos, kad labiau spragsėtų „raganos“, ir linksmai dainuodami ar žaisdami statinę uždegdavo. Kitą rytą per šiuos pelenus gindavo karvių bandas, tikint, kad po to jokie būrimai nebus kenksmingi.
Joninės — šventė, kurios metu žmogus bandė savo buvimą žemėje tapatinti su besikeičiančia gamta, stengdamasis įspėti jos paslaptis, gausiomis apeigomis, aukojimais ir būrimais užsitikrinti būsimą derlių. Tai svarbiausia vasaros šventė, kurios apeigoms ir linksmybėms neprilygsta nė viena kita šventė; tai jau tik datos, žyminčios svarbesnių žemės darbų pradžią ar pabaigą.
Birželio 29 dieną, per Petrines visas kaimas išeina į pievas šienauti. Sutvarkę šieną, žmonės gyveno laukdami rugiapjūtės. Rugiapjūtės pradžia buvo laikoma Škaplierna (liepos 16 d.), vėlyvesniais metais— Ona (liepos 26 d.). Dzūkijoje buvo sakoma „Šventa Ona — duonos ponia. Per šventą Oną Valgom duoną su Smetona“. Onos šventėms jau būdavo šviežios duonos, prisirpdavo uogos, jau būdavo galima pasikasti šviežių bulvių.
Rudenėjimo pradžia buvo laikyta Lauryno šventė (rugpjūčio 10 d.). Buvo sakoma, kad po šios dienos Perkūno nereikia bijoti, jis nenutrenks. Rugpjūčio 15-oji buvo švenčiama daugelyje Lietuvos vietų kaip prinokimo, sotumo šventė. J. Zalanskas knygoje „Čiulba ulba sakalas“ rašo, kad per „Žolinę jau valgome obuolius, ankstyvas kriaušes, vyšnias ir kitus vaisius. Per Žolinę būna pilnas, kluonas rugių ir kitokių javų. Vyrai šventina rugių sėklas, /…/ o moterėlės šventina linus, kopūstus, visokiausias vaistažoles. Tos žolės būna nuo visokių ligų“.
Apie Baltramiejų (rugpjūčio 24 d.) jau raunami linai. Liaudyje buvo sakoma, kad nuo Baltramiejaus gandras išskrenda, kartu išsinešdamas pavakarius. Po šios šventės „varlės nasrai užgyja ir ji nebekukuoja“ (Alytus). Baltramiejus — tai šiltų vasaros dienų pabaiga.
Žiemkenčių sėją buvo stengiamasi pradėti ne anksčiau kaip rugsėjo 8 dieną. Tai Sėmenė, arba Ažpažėlė. Bulviakasio darbų pradžia Lietuvoje buvo laikoma Mykolinės (rugsėjo 29 d.). Iš šios dienos oro valstiečiai spręsdavo apie rudens ir žiemos orus. Jei pučia šiaurės vėjas, ateinanti žiema bus šalta, jei pietų — šilta.
B. Imbrasienė „Joninės” // Lietuvių kalendorinės šventės 1990 m.
