Žvaigždžių ir mėnulio lemtis nuo seniausių laikų buvo giliai įrašyta į lietuvių pasaulėvoką, buities ritmą ir sakralinį gyvenimo suvokimą. Archajiškoji mąstysena dangaus šviesulių judėjimą vertino ne tik kaip gamtinį reiškinį, bet ir kaip ženklą, kuris gali atskleisti žmogaus likimą, nulemti derliaus gausą ar net kūdikio sveikatą. Šioje etnokosmologinėje kelionėje, paremtoje dešimtmečius rinkta ekspedicine medžiaga, atveriame, kaip senieji lietuviai stebėjo Sietyno šviesą, sveikino jauną mėnulį, bijojo pilnaties ir su skaičių magija bandė derinti sėją, gimdymą, krikštynas ar vestuves. Tai pasakojimas apie dangaus ir žemės ryšį, įsišaknijusį protėvių kalendoriuje ir kasdienėje išmintyje.
Žvaigždžių ir mėnulio lemtis lietuvių tikėjimuose
Prigimtinės baltų religijos mitologiniai pasakojimai, kalendorinių švenčių ritualai, darbų pradėtuvių ir pabaigtuvių apeigos po Lietuvos krikšto, palaipsniui netekdami sakralumo, virto tradiciniais papročiais bei liaudiškais tikėjimais. Žmogus yra gyvosios gamtos dalis, todėl daug kas jo gyvenime priklauso nuo dangaus šviesulių periodinio judėjimo diktuojamų ritmų. Archajinė mąstysena gamtos reiškinių priežastis mitologizuoja, o pastebėtus dėsningumus ekstrapoliuoja į socialinį gyvenimą, sukurdama tikėjimus dangaus šviesulių lemtimi. Šios dvasinės etnokultūros srities medžiaga buvo renkama pagal „Liaudies astronominių žinių klausimyną“ Lietuvos kraštotyros draugijos ir Lietuvos edukologijos universiteto lauko ekspedicijose 1989–2012 metais. Straipsnyje apibendrinami įvairiuose etnografiniuose regionuose surinkti tikėjimai žvaigždžių ir mėnulio lemtimi, stengiamasi įžvelgti jų kilmę ir praktinę paskirtį, brėžti sąsajų su kalendoriniais stebėjimais kontūrus.
Įvadas
Tūkstantmečiais mūsų protėviai stebėjo dangaus skliaute vykstančius reiškinius ir stengėsi suvokti, kas yra Visata, ir kas – žmogus joje. Nuolatos kartojasi ryškiausių žvaigždžių teka ir laida, mėnulio fazių kaita, saulės ėjimas vasaros ir žiemos takais. Šio periodiškumo apmąstymas kitados suformavo ciklinę laiko sampratą, o joje – ir viltį nors kiek numatyti ateitį.
Žemdirbiškosios kultūros tautų žmonių papročiuose labai daug kas siejama su didingos Visatos ritmais. Tikėjimai dangaus kūnų įtaka ir lietuviškojo kaimo kultūroje ganėtinai ryškiai buvo išlikę iki mūsų laikų. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje suvokus etnožinijos vertę pradėti užrašinėti papročiai bei tikėjimai, siejantys darbus su dangaus šviesulių reiškiniais. Pluoštelius tokios medžiagos surinko ir paskelbė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Matas Slančiauskas (Juodoji knyga 2014: 143-147; 178-187), Povilas Višinskis (Višinskis 2004: 81; 92-95), Jonas Balys (Balys 1986: 155-168). Tačiau duomenų semantinė analizė nebuvo atlikta, o ir medžiagos rinkimas nebuvo tikslingas.
1989-2012 metų tarpsniu Lietuvos kraštotyros draugijos, o vėliau ir Lietuvos edukologijos universiteto organizuotose lauko ekspedicijose bandyta skubiai užpildyti reikiamos medžiagos spragas. Ypač tas, kurios neleido sistemiškiau pažvelgti į atskirų pateikėjų pasakojimus, sieti juos su kitais etnožinijos klodais bei gamtamokslinėmis žiniomis. Šios dvasinės etnokultūros srities medžiaga buvo renkama pagal „Liaudies astronominių žinių klausimyną“; anketos saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus archyve. Apibendrinant surinktus įvairiuose etnografiniuose regionuose tikėjimus žvaigždžių ir mėnulio lemtimi stengiamasi įžvelgti jų kilmę ir praktinę paskirtį, brėžti sąsajų su kalendoriniais stebėjimais kontūrus.
Tikėjimai žvaigždžių lemtimi
Manyta, kad žmonių likimai tiesiogiai priklauso nuo žvaigždžių pasaulio, nes kiekvienas žmogus turįs savo žvaigždę. Apie kokį nelaimėlį sakydavo, kad jis gimęs po bloga žvaigžde. Sakyta, kad gimstant kūdikiui užsižiebianti jo žvaigždutė, mirštant – krentanti ir užgęstanti, todėl matant krintančią žvaigždę dera persižegnoti. Šio pasaulio galingųjų, karalių ir valdovų žvaigždės ryškios, prasčiokėlių – blausios. Žvaigždė nesanti sielos buveinė, ji tik apšviečianti jos kelią į dausas. Tokių pasakojimų dar ir dabar galima išgirsti iš senosios kartos žmonių, renkant etnožinijos duomenis. Tikėjimai žvaigždžių lemtimi yra bendri visuose etnografiniuose regionuose (Dundulienė 1988: 65); jie gerai žinomi ir kaimyninėse (GIadyszowa 1960), ir kitose Europos tautose (Goran 1990).
Sietynas (kitaip – Žvaigždžių sietas arba padrikasis spiečius M45 Tauro žvaigždyne) buvo bene didžiausią praktinę reikšmę kaime turėjęs žvaigždynas. Jis buvo tarsi rudens nakties laikrodis. Sakyta: Iš vakaro Sietynas kyla į viršų dangaus, o rytmetį leidžiasi žemyn. Jei Sietynas yra aukščiau, tai toli aušra, jei žemiau – tai netoli (Lietuvių tautosakos archyvas). Bet dar svarbesnė Sietyno sureikšminimo priežastis buvo jo duodamas ženklas pradėti pavasarinį arimą ir žiemkenčių sėją. Žinota, jog tada, kai Sietynas įeina į vakaro žarą, yra laikas pradėti pavasario sėją. Tą metą apibūdina tokie pasakymai: Sietas prapula – gegužė pradeda kukuoti-, Žvaizdžių Sietas žaro – kumelė vago-, Sietynėlis pažare – jautelis vagoje (Lietuvių kalbos žodynas 1981: 532, 534).
Sietyno ryšį su sėjos pradžia pabrėžia etiologinės sakmės. Viena iš jų pasakoja: Kristui gimus, kai piemenys atėję jo pagarbinti, atnešę rėtyje 12 kiaušinių. Marijai labai patikęs rėtis ir paprašiusi jai palikti. Jie ir palikę. Velnias rėtį pasiskolinęs ir sutepęs derva. Iš velnio jį atėmęs šv. Morkus, o Marija drauge su kiaušiniais pakabinusi prie žvaigždžių. Taip atsiradęs žvaigždynas Sietynas (Lietuvių tautosakos archyvas b). Sietyno sakmių kilmė yra aiškiai ikikrikščioniška. Veikėjus kitados čia turėjo atitikti archajiškosios baltų mitinės būtybės: Mariją – Laima ar Žemyna, šv. Morkų – Perkūnas, velnią – požemio valdovas Vėlinąs su savo parankiniais.
Sietyno sakmių pasakotojai net paaiškina: Kai griaudžia, sakome, trankosi kaip šv. Morkus po peklą. Sakmėje išreikštas priešiškumas tarp žemdirbių ir gyvulių augintojų globėjų – Perkūno ir Vėlino. Iš esmės tai yra svarbiausias Naujųjų metų, pagal tradicinį žemdirbių kalendorių prasidedančių pavasarį, indoeuropietiškasis mitas. Perkūnas atkovoja iš Vėlino žemę naujam augmenijos suvešėjimui. Rėtis yra derliaus, žemdirbio triūso rezultato simbolis, 12 kiaušinių pažymi pilnąjį metų ratą.
Sietynas vėl dangaus skliaute trumpam pasirodo apie liepos 10 dieną. Tai yra jo heliakinė teka. Paklausę senų žmonių, kiekgi žvaigždžių turi Sietynas, dažniausiai išgirsime atsakant, kad septynias. Iš to ir kildintinas šios dienos pavadinimas Septyni broliai miegantys, vėlesniais laikais pagrįstas legenda apie septynis brolius krikščionis, III amžiaus viduryje Romos imperatoriaus Decijaus pasmerktus bado mirčiai ir uždarytus oloje, kurioje jie giliai įmigę net dviem šimtams metų. Lietuviai šį įvykį apgyvendino Kijeve – tuometiniame valstybės pakraštyje, tikriausiai siedami su tenykščiu olų vienuolynu Peščerskaja Lavra. Tikima, kad po Septynių brolių miegančiųjų dienos lyja 7 dienas ar net 7 savaites. Daugelio Europos tautų etnoastronomija šį reiškinį taip pat sieja su liūčių periodo pradžia.
Šį žvaigždžių spiečių būtina stebėti ir rudenį, parenkant laiką žiemkenčių sėjai. Prūsams Sietyno stovėjimas tam tikroje dangaus skliauto vietoje buvo geras ženklas pradėti rudens sėją (Praetorius 1871: 62). Apie rugsėjo vidurį Sietynas kulminuoja prieš saulei tekant. Žmonės žinojo: Kad Sietynas ateina lig auštant į pietus, laikas rugius sėti (Lietuvių kalbos žodynas 1981, 534).
Akivaizdu, kad Sietyno žvaigždžių spiečiaus stebėjimai žemdirbių kultūroje buvo naudojami rugių auginimo ciklui nustatyti. Sietyno laida vakaro žaroje – pavasario orės metas; šių žvaigždžių teka Septynių brolių dienos rytmetį – lietaus laukimas grūdo brandai; jų kulminacija rugsėjo pradžioje – žiemkenčių sėjos metas. Štai todėl Sietynas vienintelis iš žvaigždžių derinių minimas liaudies dainose ir vadinamas jose broleliu.
Šis žvaigždžių spiečius būdavo siejamas ir su kitais darbais. Pavyzdžiui, žvejai savo tinklus megzdavo arba bent pradėdavo šį darbą tada, kai Sietynas eina sykiu su mėnesiu. To buvo griežtai paisoma Padubysiuose, nes žmonės, būdavo, tiki, kad kitu laiku pradėjus dirbti įrankius, jie būsią nelaimingi, neisianti į juos žuvis, maža begalėsią pagaut (Vitauskas 1940). Ryšį su mėnuliu galimai duoda ir tai, kad žuvų nerštas sutampa su pirmąja jo faze.
Kol neturėta astronomijos žiniomis paremto tikslaus kalendoriaus, žvaigždynų tekos ir laidos stebėjimai buvo vienintelė galimybė kasmet pasirinkti teisingus žemės ūkio darbų terminus. Tautos atmintis šiuos prosenoviškus metodus per papročius išsaugojo iki šiol.
Atodairos į mėnulio fazes
Visus žemės ūkio darbus Lietuvos kaime ir dabar stengiamasi derinti su mėnulio faze. Neabejotinas objektyvus tokių tikėjimų ir papročių pagrindas. Nuo mėnulio atmainos išties priklauso biologinių procesų raiška: gravitacinė trauka sukelia potvynio bangas vandenyne ir kapiliarumo reiškinių moduliaciją kiekviename gyvame organizme. Nuo Mėnulio padėties Saulės atžvilgiu kinta ir kosminių dalelių srautas į Žemės paviršių, o tai irgi veikia gyvybinius reiškinius (Klimka 1999).
Neabejotina, kad šimtmečių žemdirbystės praktika patvirtino mėnulio įtaką gyvybiniams procesams. Suderinus sėjos ir kitų darbų laiką su tinkama faze rezultatai būna patys geriausi. Pirmąsias rašytines žinias apie tai paliko Motiejus Pretorijus, cituodamas XVI amžiaus autorių Joną Bretkūną. Pasak jo, Prūsuose …pradedant laukų darbus, sėjant buvo pagarbinama jauno mėnulio, žvejyboje – pilno mėnulio, o dagojant – delčios šviesa (Praetorius 1971: 60). Suprastieji gamtos dėsningumai pasirodė tokie svarbūs, kad kai kurie iš jų tapo automatiškai perkelti ir į socialinį žmonių gyvenimą (Klimka 2010:3). Taip gimė iš pirmo žvilgsnio keisti, bet labai įdomūs liaudiški tikėjimai.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaime nevienodai vertinamas skirtingų mėnulio fazių poveikis žmogaus sveikatai. Pasveikinus vakaro žarose pasirodžiusią neomeniją – jauno pjautuviuką – tikimasi sustiprėti, atsikratyti kokių varginančių sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, dantų skausmo, odos išbėrimų, karpų ant rankų. Iš jauno mėnulio tikimasi ištarmės apie ateitį: Kai pirmą kartą pamatydavo jauną mėnulį, tai ten, kur stovi, iš po kairės kojos dešine ranka reikia paimti žolės ir nakčia dėti po pagalve. Taip galima susapnuoti savo likimą (Radzevičienė 2000). Arba tiesiog užklausiama: Jaunas mėnaiti, Dievo bernaiti, duok mums žinoti, kur reiks važiuoti (Bikulčienė 2000).
Teigiama, kad jauną mėnulį geriau pamatyti iš dešinės, tiesia akimi (Artimavičienė 1996). Jei iš kairės pamatysi, tą mėnesį nesiseks (Saikauskienė 2000). Per dešinį petį pažiūrėjus į mėnulį ir sugalvojus norą, jis po trijų dienų išsipildo (Butkevičienė 1998). Su jauno mėnulio pasveikinimu siejasi ir išskirtinai įdomus paprotys parodyti jam ką tik gimusį kūdikėlį: Anksčiau bobutės, kada priimdavo kūdikį, klausdavo, koks mėnulis, kad galėtų vaikų pristatyti jaunam mėnuliui. Jei tądien jo nebūdavo, pasakydavo motinai, kad būtinai parodytų, kad vaikas nebijotų, kad neviduriuotų (Marčiulynienė 1998). Dabar iš šio papročio belikęs tikėjimas, kad vaikas turi pirmiau pamatyti mėnulį, o ne atvirkščiai – kad jį apšviestų miegantį (Bucevičienė 1998).
Punsko krašte dar atmenama, kad pasirodžius neomenijai kalendorinio mėnesio pabaigoje, ji būdavo vadinama ateinančio mėnesio vardu, pavyzdžiui, rugsėjyje jau matyti spalio jaunas mėnulis (Kuliešius 1990). Tai neabejotinas mėnulinio kalendoriaus reliktas. Manyta, kad jauną mėnulį dera sveikinti, kol jis netampąs trijų vakarų. Ypatingą gyvybinių jėgų antplūdį sukeliąs jaunas mėnulis tada, jeigu jo pasirodymas sutampąs su savaitės pradžia: Jei mėnuo jaunėlis gimė paldzienykį, tai per visų mėnesį saugojies, kad neskersc kiaulos, ba kirmėlės ėda (Trapikas 1937).
Kur kas sudėtingiau traktuojamas pilnaties poveikis; sutinkami jo įvaizdžiai yra prieštaringi. Jeigu į jauną mėnulį kreipiamasi tik aukštinamaisiais žodžiais, eufemizmais, tai su pilnatimi siejami ir neigiami personažai. Mėnulio pilnatis apskritai laikoma palankiu metu užbaigti ūkio darbus, atšvęsti įkurtuves, vestuves, krikštynas. Tačiau pilnaties mėnesiena esanti labai kenksminga miegančiajam, nes nuo nužibinimo tampama nakviša arba gali „kristi vištupys“, todėl prietemoje žmogus pradės blogai matyti (Tubytė 1997).
Ypač nuo mėnulio šviesos reikia saugoti vaiką, nes mėnulio užgautas jis gali pradėti naktimis vaikščioti, net susirgti nuomariu, viduriuoti žalsvai, jam gali ilgai nedygti dantys, nesivystyti protas (Stanislovaitienė 1997; Mildažienė 1996). Ypač jautrus esąs nekrikštytas kūdikis (Raguckienė 1990). Per pilnatį dengdavo langą marška, o augesnius vaikus vydavo gulti ant krosnies. Ir vystyklų nedžiaudavo mėnesienoje (Piščikienė 2000). Manyta, kad nėščia moteris taip pat turinti saugotis pilnaties: jei ji į mėnulį žiūrės, vaikas gali gimti žvairas arba jei nėščia miega išsižiojusi, gimęs vaikas neranda ramybės, vaikšto naktimis, gali išginti iš tvarto gyvulius (Valackienė 1994).
Mėnulio nužiūrėtą vaiką gydydavo įvairiais būdais. Juose taip pat nemaža detalių, paryškinančių mėnulio įvaizdžius, todėl tikslinga svarbesnius iš jų apžvelgti.
Vienas iš gydymo būdų toks: ant palangės reikia padėti peilį – mėnulio šviesa jį atšipina, bet kūdikiui pakenkti jau nebegali. Tada rytojaus dieną į vaiko marškinėlius reikia įvilkti kultuvę ir mesti ją per pirkios stogą. Galima ir lėlę vaiko drabužėliais aprengti ir pasodinti mėnesienoj ant tvoros – visas blogis atiteks tai lėlei (Ratkevičienė 1998). Be to, langą nakčiai užtiesdavo neskalbtais vaiko marškinėliais arba ant palangės papildavo smėlio, ir į jį įmindavo vaiko pėdelę (Pakrosnienė 1998). Papėduodavo taip pat ir ant pelenais nubarstytos lentos (Butrimienė 2000). Taip mėnulis apgaunamas, ir jo kenksmingas poveikis nukreipiamas į vaiko drabužėlį, ankstesnįjį būvį. Taigi gydant taikyta nukreipiamoji magija.
Gydyta ir priešpriešiniu veiksmu: Reikia naktį nueiti prie vandens, kuriame atsispindi mėnulio juosta, iš tos juostos pasisemti vandens ir, parsinešus namo, išmaudyti ligonį (Tubinienė 2000). Tikėta, kad tikro mėnulio ir jo atspindžio poveikis yra priešingas. Todėl ant lango pastatytas indas su vandeniu nuskandina mėnulį ir jo šviesa tampa nebekenksminga (Šležienė 1995). Manyta, kad nuo lunatizmo padedąs ir smilkymas: Vaiką statydavo gryčios kampe, ant pečiadangčio dėdavo šventintų žolelių, jas smilkydavo. Reikėdavo įkvėpti, sukalbėti maldą, išpūsti orą (Zaremba 1999). Kitur liepdavo įkvėpti deginamo lininio siūlo, kurio ilgis turėjo prilygti žmogaus ūgiui, dūmo. Dar vienas gydymo metodas – blogio ištraukimas bučiuojant kūdikio akutes ir kaskart nusispjaunant į šalį (Bartkevičienė 2000).
Minėtini ir kiti draudimai, susiję su mėnulio pilnatimi: jos šviesoje negalima šukuoti arklių (Lovčikas 2000), negalima ant stalo laikyti maisto, negalima palikti sodinimui paruoštų skaldytų bulvių (Vasnikonienė 2000).
Pilnaties įvaizdžių prieštaringumas ypač aiškėja iš tokių tikėjimų, kaip draudimas pirštu rodyti į mėnulį; vaikams paaiškinant: Dievuliui akį išdursi (Pilinkuvienė 2000). O jei netyčiomis ir parodei, tai reikia pačiam sau kąsti į pirštą, tada nepakenks (Ramanauskienė 2000). Prieš mėnulį negalima ir savo reikalu atsitūpti-, būtina pasiieškoti neapšviestos vietos (Lokickienė 2000).
Mėnulio mitologizavimas
Pirmą kartą kurį nors mėnesį pamačius jauną mėnulį charakteringa buvo kreiptis jį įvardijant dangaus valdovu: Jaunas jaunikaitis, dangaus karalaitis, tau dangus ir žemė, o man sveikata ir dalia (Markevičienė 1998); Duok, Dieve, tau, mėnuli, danguj karaliauti, o man ant žemės gerai gaspadoriauti (Tamulienė 1996); Regiu jauną kaip karalaitį! Tau – pilnų ratų, man – sveikatų; tau – šviesybę, man – skaistybę (Šimkūnienė 1999); Jauns mėnulėli, dangaus karalieli! Peldyk ratą, douk sveikatą, riedyk mus dvasi šventa (Kačinauskienė 2000).
Dažniau formuliniai žodžiai pakeičiami žegnone ir triskart sukalbamais poteriais „Sveika, Marija“. Toks sveikinimas taip pat nėra paprastas, jis turi papildomų sąlygų. Tarkime, persižegnoti liepiama kuo nors pridengta ranka, kad negryna būtų (Stasiūnienė 1937); arba išvirkštine prijuostės ar drabužio skverno puse triskart perbraukti per veidą (Novickaja 2000). Sakoma, jog šis veiksmas judesį atliekant prieš Saulės judėjimo kryptį padedąs išlaikyti veido skaistumą (Dirvanauskienė 1999). Kreipimasis būtent į Švč. Mergelę Mariją atsirado, tikėtina, iš ikonografinio Marijos Maloningosios vaizdavimo ant jauno mėnulio.
Stebuklingos galios įgyjanti netgi žemė po sveikinančiojo kojomis: Paimdavo iš po pėdos žemės, išpildavo ant savęs ir sakydavo „Jaunas mėnulaici, dangaus karalaici, apčyscini dangų ir žemę, apčyscyk ir mano kūną (Bartkevičienė 2000). Ir tikėta, kad šie pasilinkėjimai tikrai išsipildys, jeigu bus pasakyti stovint basomis ant žemės. Po to būdavo patariama su niekuo nesikalbant eiti gulti ir tikėtis sapne pamatyti savo likimą. Išskirtinai įdomus yra Pietryčių Dzūkijoje išlikęs mėnulio įvardijimas dievaičiu.
Mėnulio antropomorfiniai pavidalai dažniausiai yra neigiami arba susiję su bausme. Pasak legendų, Mėnulis už burnojimą įtraukęs pas save moterį su naščiais ar išėjusią iš pirties pasisemti vandens merginą. Kiti per pilnatį matomi sakmių personažai yra burtininkas Tvardauskas, Kainas su Abelių, šakėmis pasmeigtas velnias, pakaruoklis. Juos neabejotinai reikėtų laikyti vėlesnių laikų dariniais. Abiejų chronotopų sintezė yra toks pasakymas: Pažiūrėjus, pilnaty matos Tvardauskas juostu susijuosis, iš kitos pusės – boba žegnojas atsisėdus (Kišūnas 2000). Išimtį iš blogųjų situacijų sudaro tik vienas sakmių motyvas – kai Mėnulis išgelbsti nuo persekiotojų merginą arba priglobia našlaitę (Balys 1948: 49). Veiksmas vyksta sakralinėje vietoje – prie šulinio ir sakraliniame laike – per Kūčias. Romantizuota sakmės versija labai trumpa: Jaunikaičio akys Mėnulyje pritraukė mylimą mergaitę (Vyšniauskienė 2000).
Įdomiai supinta mėnulio atspindžio transformacija su jo antropomorfizmu tokioje sakmėje: Mėnulyje matosi mergina, nešanti vandenį. Senoliai pasakoja, kad labai seniai gyveno labai graži mergina, kuri niekaip negalėjo išsirinkti sau jaunikio. Kartą nešdama vandenį kibire pastebėjo mėnulio atvaizdą ir tarė, kad štai jaunikaitis, kurio esu verta. O Dievas ją nubaudė: pernešė į mėnulį, kur ji dabar matosi (Tlučienė 1998). Blogio lokalizavimas mėnulyje, tikėtina, kilo iš to, kad senojo tikėjimo įvaizdžiai bei apeigos po Lietuvos krikšto turėjo būti paneigtos. Desakralizacijos procesas užtruko labai ilgai – iš čia tokie prieštaringi ir daugiasluoksniai tikėjimai.
Mėnulio fazės įtaka gimstant žmogui
Manyta, kad žmogaus lemtis taip pat labai priklausanti nuo to, per kokią mėnulio fazę yra gimęs. Aiškinta: Jeigu gimęs per jauną – tai toks žmogus visada linksmas, šypsosi net dirbdamas ir sunkiausius darbus. Per delčią gimę – rūškani, nelinksmi, amžinai viskuo nepatenkinti, ligoti žmonės. Per priešpilnį ir pilnatį – nepastovios nuotaikos, staigiai įsižeidžia ir greit atsileidžia (Kašauskienė 2000); Per jauną gimę būna gražūs, jauno veido; per priešpilnį – apsukrūs ir mandri, per pilnatį – geri gaspadoriai ir turtingi, per delčią – seno suvytusio veido, greit pasensta (Kišūnas 2000);
Jei žmogus gimsta, kai visiškai nėra mėnulio, bus nevaisingas (Saikauskienė 2000); Žmogus, gimęs jaunam mėnuliui esant, bus linksmas, geras šokėjas, gimęs suvartoj (priešpilnyje), bus rimtesnis, delčioj – seno būdo, mažai šypsosis, kaprizingas; sakydavo: „Gal senagaly gimęs, nei susijuoks, nei ką…“ (Lokickienė 2000).
Tikėta, kad nuo mėnulio fazės priklausąs ne tik būdas, bet ir kūno sudėjimas, sveikata: Vaikas, gimęs jaunaty, bus visada jaunatviškas, sveikas; priešpilny – prastesnės sveikatos, pilnaty – stambesnio sudėjimo, o gimęs delčioj, vadinamas „delčiuku“, bus judrus, liesas“ (Krinickas 2000); Per pilnatį gimusi moteriška, jei ne jauna, tai senatvėj taps „kubilu“ (Varnienė 1999). Tačiau gimę esant jaunam mėnuliui boja akių, yra neatsparūs nužiūrėjimui (Tubinienė 2000). Ir apskritai yra jautrūs bei silpnoki (Čičelienė 2000), bijo visų vėjų (Rukinienė 1999), jiems labai genda dantys (Pilinkuvienė 2000).
Įdomiai tikėta Pakruojo apylinkėse: Jei dvyniai gims keičiantis mėnulio fazei, tai vienas iš jų bus nebylys (Klimka 1999:125). Ypač vaizdingai apie žmogaus lemtį papasakojo močiutė žemaitė: Jauname gėmes – linksmos ė nikumet nesenst, vuo dėlčiuo – niūros, pėktos, irzlings, atšiauros, negeruo nuotaiko; ons, mataa, nykst ėr anam vėskas negeraa; priešpilnė – tokios žmuogos, pėlna pruoto; toštomuo – silpnaprotis kaap kami, sveikata sėlpna ėr muoksluo dėdelee pavuojings (Vitkauskienė 1995).
Vaiko gimimo lemtį galima pakreipti į gerą, iškėlus krikštynas būtinai per pilnatį: Kad jam gerai sektųsi gyvenime, kad jo aruodai būtų visada pilni (Krinickas 2000). Taip pat labai svarbu, kad vaikas tinkamu laiku nuo mamos krūties būtų atitrauktas. Pavyzdžiui, jeigu mergaitę mama per jaunatį atims, tai toji išaugs išstypusi, plona, silpnokos sveikatos; jei per pilnatį – suaugusi bus drūta ir krūtininga moteriškė. Ir vestuvėms, ir piršlyboms pilnaties fazė yra palankiausia: Nevažiuodavo pirštis per jauną – vyras bus vėjavaikis, niekam tikęs (Diksienė 2000); Vestuvės pilnaty – šeima bus pasiturinti, darni, gausi; Piršliais reikia važiuoti pilnatyje, tada tėvai duos daugpasogos ( Pilinkuvienė 2000).
Taip pat manyta, kad žmogaus lemtis priklauso ir nuo gimimo mėnesio. Tai irgi galima laikyti archajiškojo mėnulinio kalendoriaus, Lietuvoje naudoto dar ir didžiųjų kunigaikščių laikais, reliktu. Punsko apylinkių lietuvių šeimose taip sakoma: sausio mėnesį gimę nesilaiko žodžio, vasario mergaitės turi laimę ant bernų, kovo mėnesio naujagimiai išauga į gerus gaspadorius, balandžio mergaitės – į gražuoles, gegužės mėnesį gimsta tikri nelaimėliai (ir vestuves kelti šis mėnuo netinka), liepos – drūti kaip levai ir geri darbininkai, rugsėjo – tokie bedaliokai, gruodžio – sėkmingi ir pamaldūs. Ir dar manyta, kad žiemą gimę vaikai būna piktesni (Klimka, Seliukaitė 2006).
Iš tikėjimų mėnulio įtaka bus kilęs ir savaitės dienų kūdikiui gimstant sureikšminimas: Pirmadienį gimęs bus tinginys, antradienį – gabus muzikantas, trečiadienį ir ketvirtadienį – gero būdo, iškalbus, penktadienį – laimingas, šeštadienį – tvarkingas, sekmadienį – geras ir pamaldus (Narušienė 1998). Pirmadienis tokia bloga diena darbams pradėti, kad net ūbags kalėdot neina (Grinienė 2000), o kriaučiai medžiagą sukirpdavo iš anksto, šeštadienio vakare (Žilienė 1996).
Daug Mėnulio kalendoriaus požymių yra papročiuose, susijusiuose su skaičių seka 3, 6, 9, 40. Šie magiški skaičiai išreiškia fazių kaitą, taip pat žmogaus gyvybės formavimosi ciklą, todėl jų eilutė tapo Mėnulio nepilnojo kalendoriaus algoritmu. Tautosakoje žodis devyni nusako maksimalią ribą, pilnatvę, ypatingą gausą (Stundžienė 2000). Mėnulinė trejų devynerių taisyklė yra būdinga patiems įvairiausiems papročiams. Pagal ją būdavo sutaisomos vaistažolės iš devynių Devintinių vainikėlių, kepamas Dziedų pyragas, sukrečiant po tris šaukštus iš devynių puodelių, triskart po devynis kartus sukalbama malda ant duonos nuo karvių pakerėjimo. Triskart prieš saulės teką aplėkus devynis laukus, surinkus iš jų po devynis žolynus ir po devynis akmenėlius, galima pasigausinti pieno – žolynus reikia sušerti karvėms, o akmenėliais puodynes iššutinti (Klimka 1999).
Devynių tarpsnių kalendorinis ciklas, tikėtina, turėjo įtakos ir vėlesnėms kalendorinėms sistemoms, sudarytoms pagal saulės metus ir skirtoms žemės ūkio darbams reguliuoti. Tarkime, jis galėjo likti 40 dienų tarpsnio sureikšminimu.
Išvados
Tikėjimai mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams priskirtini similinei magijai; kartu tai yra giliai įsišaknijusio mūsų etnokultūroje paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių išraiška. Nors archajiškąjį mėnulio kalendorių baltų gyvenamose platumose (vidutinio klimato juostoje) įsivyravus žemdirbystei pakeitė saulės kalendorius, jo reliktai išliko ir tapo praktinės etnožinijos dalimi bei tikėjimais.
Analizė rodo, kad gausūs tikėjimai nakties dangaus šviesulio įtaka metafiziniams reiškiniams priskirtini archajiškojo kalendoriaus paveldui bei susijusių su šiuo kalendoriumi religinių ritualų atminčiai. Tą patį galima pasakyti ir apie mėnulio mitologizavimą, ypač jo antropomorfinį įvaizdį, išryškėjantį neomenijos sveikinimo formulėse bei pilnaties baimėje. Įvairiuose papročiuose pasikartojanti trejų devynerių formulė bei skaičių 3, 6, 9, 40 seka laikytina archajiškojo savaitės, mėnesio ir metų skaičiavimo algoritmu. Jokios metafizinės priežastys negali sureikšminti vieno ar kito skaičiaus; jis atrandamas realaus pasaulio reiškinių dėsningumuose. Keturiasdešimties dienų intervalas tarp svarbiausių tradicinių švenčių, būdingas ir kitoms indoeuropietiškos kilties kultūroms, tikėtina, susidarė derinant kalendorinius mėnulio ir saulės ciklus. Įrodyta, kad lietuvių etninėje kultūroje būta ir savosios astrologijos, sukurtos gerai pažinus tėviškės gamtos ritmus.
L. Klimka „Liaudiški tikėjimai dangaus šviesulių lemtimi” // metraštis Etnografija nr. 26, 2016 m.
