Duonos kepimas – tai ne tik kasdienis maisto ruošimo veiksmas, bet ir viena iš giliausių senovės lietuvių moterų iniciacinių apeigų, lydėjusių merginos perėjimą iš mergystės į moterystę. Šiame straipsnyje atveriamos užmirštos tradicijos, liudijančios, kad pirmąkart išminkyta ir savarankiškai iškepta duona buvo ne tik subrendimo, bet ir būsimos šeimininkės, nuotakos ženklas.
Duona – gyvybės, vienybės, šventumo simbolis – apeigose įgydavo dar gilesnę prasmę. Ji ne tik maitino kūną, bet ir „kalbėdavo“ už pačią merginą: ar ji jau pasiruošusi vesti šeimos židinį, ar moka gerbti duonelę, ar gebės tapti tikra šeimininke. Kepalo skonis, kvapas, net forma bylojo apie merginos subrendimą, o apeigose dalyvavusių artimųjų – motinos, tėvo, kaimynių – žodžiai ir veiksmai įtvirtindavo šį naują statusą.
Šis straipsnis kviečia pažvelgti į duonos kepimo apeigas kaip į sakralų, ritualinį veiksmą, kuriame susijungia senųjų lietuvių pasaulėjauta, šeimos tradicijos ir bendruomeniniai santykiai. Tai pasakojimas apie tai, kaip iš tešlos, ugnies ir apeiginės tylos gimdavo moteris.
Duonos kepimas – moters kelio pradžia
Vienas iš pagrindinių lietuvių maisto produktų – duona, todėl dažnai kalboje šis žodis vartojamas viso maisto prasme. Net ir tada, kai Lietuvoje paplito bulvės, kurios virto svarbiausiu maisto produktu, kasdieninėje buityje be duonos vis tiek neapsieidavo. Lietuvių kultūroje sakralinę prasmę ji išlaikė iki šių dienų. Pasak Dundulienės, duona apeigines funkcijas atlikdavo daugelyje šeimos, bendruomeninių, kalendorinių papročių, o ypač svarbias sakralines – socialinio statuso kaitos apeigose. Nagrinėdamas duonos simboliką J. C. Cooperis ją interpretuoja kaip gyvybės simbolį, kūno ir sielos maistą. Taip pat tai vienybės simbolis: duona – iš daugelio grūdų sudaryta substancija, vienybę išreiškia ir duonos laužymas bei jos dalijimas.
Duona – ir krikščioniškas vienybės simbolis. Ji taip pat minima Naujajame Testamente. Evangelijoje pagal Joną minima Dievo, Gyvybės duona: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“, Jėzus sako: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 34). Remiantis Evangelija pagal Luką, duona – Dievo kūnas: „Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davę apaštalams, tardamas: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19).
Šie žodžiai rado atgarsį daugelyje pasaulio tautų. Jau XX a. pradžioje Arnoldas Van Gennepas įrodė, kad bendras valgymas perėjimo apeigose žymi baigiamąją inkorporacijos – perėjimo į naują statusą ritualo stadiją. Taigi vaišės, bendras valgymas (ypač viso maisto simbolio – duonos) žymi socialinį solidarumą daugelyje pasaulio tautų. Tai tarpkultūrinis fenomenas; jis žymus ir nemažoje dalyje lietuvių iniciacinių apeigų.
Duonos kepimas – išimtinai moters darbas. Sakralinę prasmę turėjo duonos rūgštis. Kriauza, aprašinėdamas XIX a. II pusės kupiškėnų duonos kepimo papročius, pastebėjo, kad pats duonos minkymas buvo laikomas subrendimo ženklu, garbe. Nesubrendusioms merginoms to daryti neleisdavo. Net jaunamartė dar ilgai kovodavo su „rastomis senutėmis“, nes jos bijojo, kad ši gali duoną pagadinti, o jaunoji vis norėdavo parodyti savo „rūgštį“.
Plačiausią ir išsamiausią pirmosios duonos kepimo apeigų aprašą pateikia Mažiulis. Jau galinčios tekėti merginos ją kepdavo šeštadieniais, kad galėtų susirinkusioms pirtyje moterims duoti paragauti savo keptos duonos rūgšties. Prieš maišant duoną motina atnešdavo įrankius ir, juos įduodama, dukrą pabučiuodavo. Pašovus duoną ir iškepus specialiai padarytam mažam duonos kepaliukui, motina sukviesdavo visus šeimos narius, artimiausią kaimynę ir visus apdalydavo „dukters rūgštimi“. Paragavęs tėvas dukrą pabučiuodavo ir su suoliuku, ant kurio ji sėdėdavo, apsukdavo durų link. Tai reiškė, kad duoną kepti ji moka ir gali tekėti. Kartais jaunimas su duonos kampeliu merginą išnešdavo pro duris – „į marteles“. Po to motina vėl pabučiuodavo dukrą ir perduodavo jai duonos kepimą, tėvas paskirdavo dalį. Pirtyje motina kaimynes apdalydavo duona ir paskelbdavo dalies dydį.
Iš aprašo matome, kad mergina tampa potencialia nuotaka. Apie jos brandą tiesiogiai sužinodavo kaimynės, kai kada ir kaimo jaunimo bendrija. Greičiausiai, netrukus žinia apie socialinę merginos brandą – pasiruošimą tekėti išpūsdavo visame kaime, dvare ar net parapijoje. Apie pasogos dydį sužinodavo apylinkės piršliai, jaunikiai ir jų tėvai.
Žymiai daugiau etnografinės medžiagos nusako XX a. pradžios pirmosios duonos kepimo papročius. Ekspedicinių lauko tyrimų duomenimis, didesnėje Lietuvos dalyje tuo metu sakralinės prasmės jie nebuvo praradę. Daugumoje šeimų pirmąją duoną mergina kepdavo iki vestuvių. Žmonių aiškinimu, tai – sunkus, fizinio subrendimo reikalaujantis, mergos amžiaus tarpsniui priklausantis darbas. XX a. pradžioje pirmosios duonos kepimą pažymėdavo santykiškai rečiau negu fiziologinę brandą, tačiau apeigų būta žymiai didesnėje teritorijoje, ir vieno stambesnio kompaktiško arealo jų paplitimas nesudarė.
Mūsų užrašytos apeigos žymiai paprastesnės: jose yra tik keletas prieš pusšimtį metų užrašytų apeigų elementų. Dvylika atvejų apie merginos brandą tiesiogiai sužinodavo už šeimos ribų. Dažniausiai vaišindavo kaimynes. Tik dviem atvejais užfiksuotas pirmosios duonos nešimas į pirtį. Mergežerio kaime (Varėnos raj.) apie 1928 m. pirmąją duoną kepė šeštadienį. Motinai stebint penkiolikmetė duktė išminkė tešlą ir pašovė duoną. Jai iškepus, abi nunešė į pirtį kepalą, jį supjaustė ir padalijo moterims. Kalvių kaime (Lazdijų raj.) 1925 m. pirmosios duonos nešė į jaują (pirtį), kur mynė linus.
Labai retos tarpukariu bet kokio tipo jaunimo brandos apeigos Žemaitijoje. Įdomu, kad net trys atvejai aprašyti pietvakarinėje šio regiono dalyje, netoli Klaipėdos krašto sienos. Etniškai mišriame Trumpininkų kaime (Tauragės raj.) 1929 m., kepdama pirmąją duoną, dvylikametė mergina iš mažiausio kepaliuko, motinos pamokyta, susmaugusi vieną duonos kraštą, padarė „varnelę“. Šį duonos kepaliuką mergaitė valgė tik pati. Susėdus valgyti duktė turėjo prisiekti motinai, kad duoną brangins. Motina dar perspėdavo: „visą gyvenimą duonelės nemėčiok“. Apeigoje dalyvavo tik mergina ir motina. Sugintų kaime (Šilutės raj.) prieš pašaunant duona namiškiai meldėsi, vėliau rengė vaišes, dainavo. Šiame regione apeigas atlikdavo tik šeimos rate arba duona vaišino ir jaunimą (jei atsitiktinai neateidavo suaugusieji). Tuo apeigos skyrėsi nuo aukštaičių.
Kaip ir Trumpininkuose mažas duonos kepaliukas apeiginę prasmę XX a. III dešimtim turėjo ir Bajorų (Kupiškio raj.) bei Maksiūnų (Ignalinos raj., su kiaušiniu viduje) kaimuose, tik jį šia proga valgydavo visi. Iškepusią duoną dukrą tėvai pagerbdavo, pagirdavo. Pavyzdžiui, apie 1935-1936 m. Šilagalio kaime (Velžio apyl.,Panevėžio raj.) išimtą iš krosnies duoną peržegnodavo (kitais atvejais to nedarė); šeimos nariai susėsdavo prie stalo ir, atsilaužę gabaliuką, jį pabučiuodavo. Tėvas pagirdavo dukrą sakydamas, kad jos rankos stiprios, ir ji kepti duoną gali. Merginą girdavo ir pavaišinti kaimynai, linkėjo, kad ji būtų gera šeimininkė, sakydavo, jog netrukus jau galės tekėti.
Daugelis moterų savarankišką duonos kepimą suvokė kaip perėjimą į naują socialinį statusą net ir tuose kaimuose, kuriuose pirmojo šio darbo atlikimo nežymėjo, tačiau kokių nors po apeigų suteikiamų teisių ar pareigų (išskyrus duonos kepimą) žinių pateikėjos nenurodė. Iniciacinį apeigų pobūdį lėmė keli veiksmai: merginos fizinės ir socialinės brandos patikrinimas (duonos išminkymas ir kepimas) bei vaišės, kurių metu pagarsinama merginos socialinė branda ir pasiruošimas tekėti, įtvirtinamas naujas socialinis statusas bei kai kada ji priimama į suaugusių moterų – kaimynių (pirties) bendriją. Taigi, šios apeigos liudijo aukštesnį socializacijos lygmenį negu fiziologinės brandos pažymėjimo papročiai.
Išnagrinėjus šiuos du merginų apeigų tipus kyla klausimas dėl jų tarpusavio ryšio. Ar tai skirtingų epochų, teritorijų desakralizavęsi perėjimo apeigų ar vienos iniciacinės apeigos elementai? Į šį klausimą atsakyti padeda Mažiulio prisiminimai. Minėdamas dusetiškių papročius, jis teigė, kad pirmąją duoną kepdavo po pirmųjų menstruacijų, nes mergina jau suaugusi ir galinti tekėti. Iškepta duona būdavo vaišinamos atėjusios kaimynės.
Ž. B. Šaknys „Pirmoji duona” // Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje 1996 m.
