Laidojimas – viena iš seniausių ir švenčiausių žmogaus gyvenimo apeigų, per kurią atsiskleidžia tautos pasaulėjauta, pagarba mirusiajam ir ryšys su protėviais. Šiame tekste, parašytame Simono Daukanto, tačiau perrašytame bendrine lietuvių kalba, atgyja senųjų lietuvių ir žemaičių laidojimo papročiai – jų gili pagarba mirusiajam, drąsos ir laisvės idealai, ryšys su žeme ir dievais. Daukantas, vaizdingai ir su pagarba aprašydamas protėvių papročius, atskleidžia, kad mirtis jiems nebuvo pabaiga, o tik perėjimas į kitą būties lygmenį. Senieji lietuviai laidodavo saviškius oriai – lydėdami juos giesmėmis, aukodami žirgus ir daiktus, reikalingus kelionei anapus, o ugnis ir kalneliai tapdavo amžino atminimo simboliais. Šis pasakojimas – tai langas į praeitį, primenantis tautos kilnumą, laisvės dvasią ir pagarbą gyvenimo ciklui, kur gyvybė ir mirtis buvo vieno švento rato dalys.
Laidojimas senųjų lietuvių ir žemaičių
Mirusį žmogų senieji lietuviai ir žemaičiai, jį numazgoję, aprengdavo baltais drabužiais, apaudavo kojas ir pasodindavo aslos viduryje tarp jo gentainių ir bičiulių. Šie, gerdami pakarčiui, užgerdavo ir už nabaštiką, ir vaitodami tardavo: „Ulele! Ar neturėjai šiltos trobos, gražios žmonos – dėl ko gi numirei? Ar tavo galvijai buvo neriebūs ar nedailūs? Kas tave išvedė iš šio pasaulio? Ar neturėjai greito žirgo, sekėjų pėdsekių? Ulele! Dėl ko tu atsiskyrei?“ Taip būdavo išvardijami ir apverkami visi mirusiojo turtai. Galiausiai nabaštiką pasveikindavo ir įdėdavo į ranką tai, ko jis gyvas būdamas labiausiai troško. Vyrams įduodavo kardą ir pinigų kelionei, įvyniodavo į nuometą, o moterims – adatą su siūlais, kad ten, anapus, pasirodytų dievams kaip darbščios ir netinginiavusios šiame pasaulyje. Tai reiškė, kad vyras gindavo namus ir laisvę nuo priešų, o moteris rūpindavosi namais ir kūryba. O dabar – kokie laikai atėjo! Kas iškasdami kapuose rastus kardus stebisi ir nežino, jog tai jų protėvių ginklai, su kuriais šie narsiai mirė už savo laisvę ir tėvynę!
Jei mirusysis buvo garbingas vyras – garsus karvedys ar kunigaikštis – jį sudegindavo ugnyje. Pelenus, supiltus į molinį indą, užkasdavo žemėje, o ant viršaus supildavo kalnelį – atminimui. Jei mirusysis nebuvo labai garbingas, jo kūno nedegindavo – jį laidodavo žemėje, taip pat supildami kalnelį ženklan. Mirusiojo kūną iš namų išlydėdavo jo gentainiai, joję raiti, plikais kardais švytruodami ir giesmėmis gindami piktas dvasias. Moteris lydėdavo nabaštiką tik iki kaimo galo. Ten ant aukšto stiebo būdavo pakabinami gražiausi mirusiojo daiktai – šarvai, ženklai, ietis. Jie atitekdavo tam, kuris, skriedamas žirgu, nuo stiebo juos nuimdavo. Atjoję į laukus, kur mirusysis turėjo būti palaidotas, triskart su ratais apsisukdavo kryžkelėje ir vėl giedodavo minėtą giesmę: „Ulele! Ko mirei?“ Tada kūną įdėdavo į pintinę, pakeldavo ant malkų ir degindavo. Patys tuo metu giedodavo ir pūsdavo į trimitus – ilgus medinius ragus. Ugnis sproginėdavo, švytėdavo. Kartu su mirusiuoju dažnai degindavosi jo žmona, ištikimi tarnai ir bičiuliai. Į ugnį metė visa, kas jam buvo reikalinga namuose: mylimą žirgą, pėdsekius, vanagus, ietis, vilyčias; jei mirusioji buvo moteris – kuodelį. Galiausiai į ugnį mesdavo meškos ar lūšies nagus, nes tikėjo, kad kelias į dangų veda per labai aštrų ir slidų kalną – todėl mirusiajam tie nagai turėjo padėti į jį įsikabinti ir užkopti.
Paskui lingustonys – taip vadinti žmonės, kurie sakydavo pamokslus prie mirusiojo – kalbėdavo apie jo garbingus darbus, kantrybę ir drąsą karuose. Baigdami kalbą, jie, rodydami į dangų, garsiai sušukdavo, jog mato nabaštiką jojantį į dangų ant puikaus žirgo, apsuptą daugybės tarnų, su trimis žvaigždėmis dešinėje ir vanagu kairėje rankoje. Po to, kaip jau minėta, pelenus supildavo į akmeninį ar molinį indą, užkasdavo žemėje ir, sekdami savo protėvių – skitų – papročiu, ant viršaus supildavo didelį kalną mirusiojo atminimui.
Tokių grabų, arba kapų, nors šiandien jau daug kur užmirštų, vis dar randama Lietuvoje ir Žemaitijoje. Iš jų garbingiausi yra kalnas, skirtas Lietuvos karaliui Mindaugui, ties Naugarduku Lietuvoje, ir Birutės – garsios kunigaikštienės – kapas prie Palangos Žemaitijoje. Atrodo, kad šis Birutės kapas buvo paskutinis toks kapų pylimo papročio pavyzdys, kurio žemaičiai ilgai laikėsi. Todėl iki šių dienų išlikusi patarlė, kuriai klausiančiam „Kur eisi?“ atsakoma: „Į Birutę kūlių krauti.“
Palaidojus nabaštiką, po trijų ar šešių dienų, o kartais net po šešių savaičių, būdavo keliama vadinamoji gėrynė, arba pagrabai. Tuo metu atvykę svečiai, pasistatę laikinas pastoges prie mirusiojo kalnelio, tenai apsistodavo. Ryte, apsiprausę, tuo pačiu vandeniu pašlakstydavo kapą – mirusiojo kalną. Gerdami ir valgydami, jie minėdavo mirusįjį, o nuo kiekvieno valgio atmesdavo šmotelį į pastalę ir šiek tiek gėrimo nuliedavo ant žemės – tarsi dalį vaišių skirtų mirusiajam. Pro šalį važiuojantys ar praeinantys keleiviai būdavo dosniai vaišinami, o iš dėkingumo ir atminimui ten palikdavo kokį nors ženklą – akmenį, šakelę ar kitą atminimo simbolį.
Rudenį, kai visa gamta pradėdavo vysti ir gelsti, senieji lietuviai rengdavo atminimus mirusiesiems. Tuo metu susirinkdavo giminės ir artimieji prie kapų ir vaitodavo juos minėdami. Vyrai ir moterys, susėdę ant kapų, tyliai valgydavo pietus. Nuo kiekvieno valgio mesdavo šmotelį į šalį – toms dvasioms, kurių giminės buvo vargšai ir negalėjo surengti joms vaišių. Paskui, nušlavę tuos šmotelius nuo žemės, sakydavo mirusiesiems:
„Grįžkite linksmi namo, pagėrėt ir pavalgėt, tik saugokitės, kad mums javų negadintumėt.“
Tokie buvo senųjų pagonių lietuvių ir žemaičių papročiai – tų, kurie nuo neatmenamų laikų gyveno tarp Nemuno ir Dauguvos upių, senovėje vadintų skitais, getais, eruliais ir estais. Tas kraštas, kaip ir šiandien matome, driekėsi iki Baltijos jūros. Kadaise jis buvo apaugęs tamsiomis, didingomis giriomis, kurios iš tolo atrodė tarsi kalnai. Eglynai, pušynai ir beržynai stiebėsi į dangų, o galingi ąžuolai savo plačiomis šakomis rėmė eglių ir pušų tankynes. Tarp šių girių driekėsi žalios lygumos, išvagotos sraunių upių. Vienur braidžiojo drigantai – laukiniai jaučiai – ašvų žvengimu aidino miškus, kitur laukiniai tekiai maurodami gainiojo savo bandas. Toliau, kur tankėjo liepynai ir uosynai, jų šakos susipindavo su klevais ir skrobliais, o vasarvidžio metu, kai saulė stovi aukštai danguje, šie medžiai sudarydavo amžiną pavėsį – tarsi naktį vidury dienos. Tik vietomis pro tankmę prasimušdavo vienas kitas saulės spindulėlis. Keleivis, eidamas per tokias girias, pavargdavo nuo tamsos, kol galiausiai prieš akis išvysdavo žaliuojančius slėnius, vingiuojančias upeles ir gražias lietuves bei žemaites – baltuose marškiniuose, sniego baltumo nuometuose, grakščiai besilenkiančias prie vandens, tarsi gulbės ar lelijos. Vyrai buvo stotingi, vilkėjo baltus drabužius, per pečius persimetę meškos kailį, avėjo briedžio odos apavus. Jų veidai buvo išdidūs, akys – švytinčios, o laikysena – drąsi ir laisva, rodanti, kad jie niekada niekam nevergavo. Kur bepažvelgsi – visur miškai, visur girios, o tarp jų čia ir ten kilo tvirtos pilys. Tokiame krašte lietuviai ir žemaičiai ilgus amžius gyveno laimingai. Jie patys dirbo žemę, patys rinkosi savo vyresniuosius, nežinojo nei lažo, nei prievolių, nei duoklių. Buvo laisvi nuo visko: dieną arė ar medžiojo, naktį ilsėjosi šalia gražių žmonų. Niekas jų ramybės netrikdė – nei ponų, nei prievaizdų balsai neskaudino širdies. Visi gyveno meilėje ir vienybėje, vieni kitus rėmė ir šelpė. Jie visko turėjo perteklių – valgė ir gėrė midų bei alų per linksmus pokylius, džiaugėsi gyvenimu. Nenešiojo nei grandinių, nei pančių – ir kiekvienas mieliau būtų miręs savo žemėje, nei tapęs kieno nors vergu.
Senieji, sulaukę vaikų ir vaikaičių, oriai ir taikiai senatvėje gyveno tarp jų, o jaunimas augo linksmas ir stiprus. Jie garbino dievus tikėdami, kad dorieji po mirties bus palaiminti, o nedorieji – nubausti. Todėl senieji lietuviai ir žemaičiai drąsiai ir narsiai stodavo ginti savo namų ir žemės nuo priešų – krikščionių, kurie, prisidengę tikėjimo vardu, norėjo iš jų atimti brangią laisvę ir primesti savo tikėjimą. Apsvaigę nuo savo puikybės ir nedorybės, jie siekė kardais išnaikinti pagonis, nepaisydami, kad šie buvo tokie pat žmonės kaip jie patys. Ne kartą jie užliejo nekaltą lietuvių ir žemaičių kraštą krauju, paskandino jį ašarose ir varguose. Tie, vadinę save krikščionimis, tačiau neverti to vardo, pavergė lečius, krivius, prūsus ir kuršius, o dieną ir naktį siekė pavergti ir lietuvius su žemaičiais. Negalėdami jų palaužti, iš pykčio naikino jų laukus – degino javus, kirto medžius, žudė gyvulius, o pagautus žmones žiauriai kankindavo: vienus gyvus pririšdavo prie arklio uodegos ir tąsydavo, kitus versdavo arti laukus lyg gyvulius – vien todėl, kad šie nenorėjo krikštytis ir tapti vergais. Tačiau kuo labiau krikščionys juos niekino ir žemino, tuo labiau lietuviai ir žemaičiai tvirtėjo. Ne kartą jie, stovėdami ant savo sudegintų namų pelenų, krito tūkstančiais, bet kartu vertė kristi ir savo priešus. Jie verčiau rinkdavosi žūti laisvi savo tėvų žemėje, negu vergauti per amžius. Ir nors jų broliai latviai, prūsai, rusėnai ir kuršiai jau buvo palaužti, klūpėjo po kryžiumi ir kruvinai vergavo vokiečiams krikščionims, lietuviai ir žemaičiai vieninteliai daugiau kaip tris šimtmečius liko pagonimis – garbingai gynė savo laisvę ir priėmė krikštą tik tada, kai patys to panorėjo.
S. Daukantas „Laidojimas senųjų lietuvių ir žemaičių” // Darbai sejųjų lietuvių ir žemaičių
