Ilgių viešės – tai sena, iš protėvių laikų atėjusi mirusiųjų pagerbimo ir padėkos žemei šventė, aprašyta Simono Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.). Šis tekstas čia pateikiamas perrašytas bendrine lietuvių kalba, kad šiuolaikinis skaitytojas galėtų aiškiau pajusti senųjų apeigų dvasią.
Daukantas perteikia gyvą senovės lietuvių pasaulėjautą – jų pagarbą gamtai, dėkingumą dievams ir ryšį su protėviais. „Ilgių viešės“ tai laikas, kai, nuėmus javus ir pasėjus rugius, žmonės dėkodavo kūrėjui už derlių, aukodavo pirmuosius vaisius ir rengdavo vaišes ne tik sau, bet ir mirusiųjų vėlėms. Ši šventė, dar vadinta Ilgėmis ar Vėlinių diena, simbolizavo gyvųjų ir mirusiųjų bendrystę, žemės ir žmogaus ryšį bei amžino ciklo tęstinumą.
Ilgių viešės arba šventė
Tą šventę švęsdavo, kai nuo laukų būdavo nuimti javai ir pasėti rugiai – kitaip tariant, kai žmogus su viskuo grįždavo į namus ir ruošdavosi žiemai. Tuomet dėkodavo kūrėjui už visą gautą gėrį, aukodami jam pirmuosius derliaus vaisius, taip pat valgius, gėrimus, žuvį, mėsą, pieną, medų, midų ir alų visame krašte. Visa apygarda ruošdavosi tai šventei: darydavo midų ir alų, kepdavo pyragus. Paskui suveždavo viską, ką dievas buvo jiems suteikęs.
Susirinkus žmonėms į didelę trobą, jos kampuose sustatydavo statines ir ąsočius su alumi bei midumi. Žyniai padengdavo stalus, o trobos viduryje užkurdavo pailgą aukurą. Ten atvesdavo ir gyvulius – vainikais papuoštus, įvairių veislių po du, patiną ir patelę. Tuomet žyniai tyliai melsdavosi pagal savo paprotį, o baigę maldą, pradėdavo tuos gyvulius mušti lazdomis; tą patį darydavo ir visi susirinkusieji, kol gyvuliai būdavo užmušami. Tuo metu visi šaukdavo: „Tai mūsų žemelei, mūsų derlingoms žemės dvasioms aukojame ir dėkojame, kad šiemet mūsų javų, daržų ir pievų negadinote, o nuo ugnies, geležies, maro, bado ir visokių nelaimių mus saugojote!“
Po to jie kepdavo ir virdavo tų gyvulių mėsą. Tuo metu moterys, sėdėdamos prie ugnies, kepdavo ant anglių plonus kvietinius paplotėlius, vadinamus „ploniais“, ir per ugnį juos mesdavo vyrams valgyti.
Žyniai tuo metu sakydavo pamokslą žmonėms apie gyvenimo būdą, apie ūkio ir bendruomenės reikalus, apie garbingų vyrų drąsą ir kantrybę, apie žuvusius mūšiuose. Sujaudinti tų pamokslų, žmonės prieidavo prie žynio, kiekvienas tyliai prisipažindavo dėl savo klaidų ir nuodėmių. Žynys, pagavęs už plaukų, suduodavo jam lazda – tarsi pamokymui, kad taip nebesielgtų, kaip nederėjo doram žmogui. Nuskriaustas, bet apsivalęs, žmogus susimąstęs pasitraukdavo.
Kai visi atlikdavo šį apeiginį „apsivalymą“, žmonės taip pat pagaudavo patį žynį už plaukų ir suduodavo jam už jo nuodėmes – kad ir jis dorai elgtųsi, kaip dera. Žynys, susitvarkęs drabužius, antrą kartą sakydavo pamokslą moterims, ragindamas jas būti doromis, klausyti savo vyrų, gerbti namus, būti geromis motinomis ir šeimininkėmis.
Po to iškilmingai įvesdavo gražią mergaitę – baltai aprengtą ir vainikuotą. Ji nešdavo pilną glėbį iškeptų plonių ir sustodavo dešine koja ant slenksčio, atsisukusi į duris, o kairę koją pakėlusi. Kairėje rankoje virš galvos laikydavo baltą kaspiną, o dešinėje – taurę midaus. Tokioje padėtyje ji melsdavosi, tardama: „Vaisgamtos tėveli, augink mums linus aukštus kaip aš pati, kad nuogos nevaikščiotume.“ Tą tris kartus pasakiusi, mergaitė pirmiausia išgėrė taurę midaus. Antrą kartą taurę pripylusi, išliejo į kairiąją slenksčio pusę, o trečią – į dešinę. Tuomet iš skraisto aukštyn išbėrė plonus paplotėlius. Tie, kurie nukrito į dešinę slenksčio pusę, buvo valgomi visų susirinkusiųjų, o kairės pusės paplotėliai buvo skirti vėlėms – juos nunešdavo į kapus ir įkasdavo į žemę.
Jei mergaitė, aukodama, išstovėdavo ant vienos kojos, nesiliesdama kairiąja prie slenksčio, tai laikyta geru ženklu – laukdavo derlingų metų ir gero javų augimo. Tačiau jei kairiąja koja paliesdavo slenkstį, tai reiškė, kad ateinantys metai bus nederlingi. Po to moterys, susikibusios rankomis, šokdavo arba linguodavo, dainuodamos:
„Imkimės verpalų, sukim kuodelius, statykim stakles,
Vaisgamtos motina ant mūsų susimils,
nes Beniutė, visų augalotoji mūsų mergaitė,
nenykstančiai ant vienos kojos išstovėjo.“
Galiausiai visi susėsdavo prie ilgų stalų valgyti šventos mėsos. Žyniai, nupjovę po kąsnelį, mėtydavo jį į namo kampus – žemės dvasioms, arba vėlėms, sieloms, gyvenančioms po žeme, tardami: „Dieve Žemepati, priimk mūsų maldas ir aukas, ir leisk vėlėms ateiti prie mūsų stalų, su mumis valgyti ir ragauti.“ Tą patį darydavo ir su gėrimais – po truputį midaus ar alaus nuliedavo į pastalę, o po to patys gerdavo, linksmindamiesi, pūsdami į trimitus, giedodami ir šokdami.
Ši šventė buvo skirta mirusiesiems atminti, todėl vadinta Ilgėmis – tarsi „ilgesiu“ dėl mirusiųjų, arba Vėlių diena, nes tą dieną būdavo vaišinamos vėlės. Žmonės, būdami visko pertekę, gailėjosi, kad kartu su jais prie dievo dovanų negali būti jų mirusieji giminaičiai ir pažįstami, todėl rengdavo jiems minėjimą – vaišindavo jų vėles keturias savaites.
Vėles vaišindavo todėl, kad, kaip buvo tikima, jos – tai dūšios, kurios nebaigė savo gyvenimo šiame pasaulyje arba buvo nepalaidotos, todėl klajodavo alkanos ir trukdydavo gyviesiems, darydamos jiems bloga. Jas vaišindami žmonės siekė jas nuraminti – kad pavalgiusios jos pasitrauktų ir nebekenktų.
Baigiantis šventei, kuri dažnai trukdavo ilgiau nei dvi savaites, žmonės eidavo į kapus. Ten, lapinėse ar po pastogėmis, vėl valgydavo, o nuo kiekvieno valgio nupjautus gabalėlius mesdavo po stalu, taip pat laistydavo gėrimus, sakydami: „Eikit pavalgiusios ir, grįždamos, mūsų javų negadinkit.“
Galiausiai gyvulių, paaukotų apeigose, kaulus ir likusius valgius įkasdavo į kapus, ten raudodavo dėl savo mirusiųjų giminaičių ir kareivių, žuvusių už laisvę. Šią maldą jie vadino raudine. Toks paprotys, pasak pasakojimų, dar ir šiandien išlikęs tarp senųjų lietuvių, gyvenančių prie Balostekės, Usvietės, Uolos, Tripentės ir Pinos upių – jie vis dar rengia raudines ant kapų, neša ten valgius ir šią apeigą vadina minavone.
S. Daukantas „Ilgių viešės arba šventė” // Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių 1845 m.
