Vėlinės – tai laikas, kai gyvieji atsigręžia į tuos, kurie jau peržengė šio pasaulio slenkstį. Tai tylus ir susimąstymo kupinas metas, kai žmonės aplanko kapus, uždega žvakeles ir prisimena savo artimuosius. Tačiau šios tradicijos šaknys glūdi gerokai giliau – senųjų baltų tikėjime, kai mirtis nebuvo pabaiga, o tik kito būties pasaulio pradžia.
Senovės lietuviai tikėjo, kad mirusieji išlieka šalia – mato, girdi ir toliau dalyvauja gyvųjų gyvenime. Todėl juos reikėjo ne tik gerbti, bet ir aprūpinti: atiduoti mėgstamus daiktus, palikti maisto, kad „neišsineštų gyvųjų dalios“. Šios apeigos buvo tarsi gyvųjų ir mirusiųjų bendravimo tiltas, padedantis išlaikyti darnos ir pagarbos ryšį tarp pasaulių.
Nors laikui bėgant šie papročiai įgavo krikščioniškas formas, jų esmė išliko ta pati – pagarba protėviams ir tikėjimas, kad mūsų gyvenimas tęsiasi ir anapus. Todėl ir šiandien, per Vėlines, degančios žvakelės ant kapų primena ne tik mirtį, bet ir amžiną šviesą, kuri jungia mus su tais, kurių kūnai ilsisi žemėje, o dvasios gyvena mūsų atmintyje.
Vėlinės ir mirusiųjų gerbimo papročiai
Mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Nors senieji stabmeldiški mirusiųjų pagerbimo papročiai vėliau buvo sukrikščioninti arba uždrausti, tačiau, labiau įsigilinę į mūsų liaudies papročius, juose rasime gana daug senovės laikų elementų.
Kaip žinoma, senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji ir po mirties gyvena panašiai, kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais būdavo laidojami ne tik brangesni jų papuošalai, bet ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokie daiktai.
Dabar dažniausiai matome numirusiems karstan ir ant kapo dedant vainikus ir gėles. Tačiau neretai atsitinka, kad ir dabar karstan ir ant kapo dedami ir kitokie daiktai.
Štai 1920 m. Šiaulėnų valsč. Acokavų k. senutė Elena Skarbalienė prieš mirdama namiškių paprašė: „Kai aš numirsiu, įdėkit man graban tą mano mylimą Rūpintojėlį, kuris visą gyvenimą manimi rūpinosi“. Čia minimas Rūpintojėlis, mirusiosios pasakojimu, buvo sena medinė dievdirbio darbo statulėlė, turinti per 150 metų.
Teko girdėti bent keletą atsitikimų, kad seniau medines statulėles dėdavę mirusiajam į karstą. Vėliau vietoj medinių statulėlių pradėti dėti šventųjų paveikslai, giesmių knygos, rožančiai, maldaknygės ir kitos šventenybės. Šventenybės dedamos karstan, kad velionis turėtų kuo apsiginti nuo piktųjų dvasių. Daiktai dedami karstan dažniausiai tokie, dėl kurių, gyvas būdamas, pats velionis yra pareiškęs savo norą. Kartais ir dabar pasakoma: „Tu be šio daikto negali apsieiti, turbūt reikės jį tau ir graban įdėti?“
Prieš kurį laiką Šaukėnų apylinkėje pasimirė senas muzikantas Laumakys. Jį laidodami, karstan įdėjo ir jo seną smuiką, kuriuo jis visą amžių griežė. Taip padarė todėl, kad Laumakys neturėjo savo įpėdinio muzikanto.
Kupiškio apylinkėje prieš kokius 60 metų, laidodami mirusįjį, karstan įdėdavo duonos kriaukšlelį, degtinės buteliuką, jei, gyvas būdamas, mėgdavo išgerti, o rūkaliams — pypkelę ir tabako kapšiuką. Daiktai karstan dedami taip, kad juos mirusysis galėtų lengvai ranka pasiekti. Jeigu kas nors stebisi, kodėl taip daroma, atsakoma: „Argi tu neišmanai, kad ir mirusysis turi turėti kuo pasistiprinti!“ Kiti pasakoja, jog numirėliui valgiai dedami karstan, kad jis neišneštų gyvųjų dalios.
Kupiškio apylinkėje prieš 40—50 metų, prieš išnešant mirusįjį iš namų, šeimininkė apneša kupiną valgių dubenį aplink pašarvotą numirėlį, paskui vaišina tuo valgiu visus susirinkusius. Taip daroma, kad numirėlis neišsineštų dalios. Sakoma, jeigu numirėlį iš namų alkaną išleisi, paskui ir gyvieji turės alkį kentėti.
Seniau Velykų rytą kupiškėnai vesdavo vaikučius į kapus aplankyti mirusiųjų artimųjų. Prieš vesdami vaikus į kapus, būdavo, nueina patys ir padeda ant kapo velykinį margutį. Paskui liepia patiems vaikams eiti arba juos nuveda prie kapo, kur palaidoti jų artimieji. Prie kapo jiems taip kalba: „Čia yra palaidotas tavo broliukas (sesutė). Jis, tave mylėdamas, štai padėjo tau šį gražų margutį. Taigi nepatingėk, vaikeli, aplankyti jo kapą, gal ir kitą kartą rasi margutį“. Vaikutis tą kiaušinį pasiima nuo kapo kaip mirusiojo dovaną.
1936 m. Acokavų k., Šiaulėnų valsč., pasimirė ūkininko A. K. 15 metų dukrelė. Per šių metų Velykas jos tėvas Antanas, eidamas bažnyčion į Polekėlę, nunešė 6 margučius, padėjo ant dukters kapo ir sako: „Bus malonesnės mano Alenytei Velykos“. Visur besibastydami, Polekėlės dvaro kumečių vaikai užėjo ir į kapines. Radę ant kapo kiaušinius, suvalgė. Paskui, kai Antanas atėjo vėl aplankyti savo dukrelės kapo ir neberado jai padėtų kiaušinių, apsidžiaugęs tarė: „Mano geroji Alenytė suvalgė savo velykinę margučių dalį“.
Per Velykas daugelyje mūsų krašto vietų tebėra senovės paprotys dėti mirusiesiems ant kapo margučius ir deginti žvakutes. Kauno kapinėse per Velykas irgi daugelis kapų esti apdėti margučiais ir dega žvakutės prie
velykinių avinėlių, apkaišytų žalumynais.
Per Vėlines mirusiesiems taip pat dedami ant kapų ir valgiai. Dažnai tenka matyti kapų, apdėtų obuoliais, riešutais, saldainiais, pyragėliais ir kt. Kai kas valgių ant kapų deda, kad palestų atlėkę alkani paukšteliai ir
už tai mirusiesiems pagiedotų, juos palinksmintų. Kiti deda tikėdamiesi, kad ateis koks nors alkanas, pasistiprins valgiu ir už mirusįjį.
Žagarės ir Joniškio apylinkėje pašarvotam numirėliui įdedamas į rankas kiaušinis. Lydint numirėlį į kapus, kryžiaus nešėjui užkabinama ant kryžiaus gražių pirštinių pora, kuri jam dovanojama už palydėjimą. Kaip pasakoja senosios kupiškėnės, seniau, mirusįjį palaidoję, padėdavo ant jo kapo valgių ir gėrimų. Dažniausiai tai būdavę kiaušiniai ir duona. Ar gėrimų dėdavę, tikrų faktų nėra.
Balys Buračas „Lietuvos kaimo papročiai” 1993 m.
