Mirusiųjų minėjimo apeigos – tai vienas seniausių žmogaus dvasinio gyvenimo atspindžių, menantis laikus, kai gyvieji dar jautėsi neatskiriami nuo mirusiųjų. Nuo vėlyvojo paleolito iki mūsų dienų lietuvių pasaulėjautoje išliko įsitikinimas, kad mirtis nėra pabaiga, o tik perėjimas į kitą būties sferą, kur vėlės ir toliau lydi savo artimuosius. Ši pagarba mirusiųjų dvasiai išsivystė į sudėtingas apeigas, kuriose susiliejo baimė ir meilė, auka ir padėka, magija ir tikėjimas.
Per Vėlines – laiką, kai, tikėta, pasaulių ribos atsiveria – lietuviai kūrė ugnį, ruošė vaišes, kvietė protėvių vėles į savo namus, sėsdino jas prie stalo ir dalijosi su jomis duona bei midumi. Šios apeigos buvo ne tik mirusiųjų pagerbimas, bet ir gyvųjų bendrystės su protėviais išraiška, amžinojo ryšio tarp šio ir anapusinio pasaulio patvirtinimas. Tai – senosios baltų religijos šerdis, kurioje gyvoji ugnis, duona ir atmintis jungė kartas, tarsi nenutrūkstama šviesos grandinė iš praeities į dabartį.
Mirusiųjų minėjimo apeigos
Vėlinių šventės atsirado vėlyvojo paleolito pabaigoje. Tikėta, kad nuo mirusiojo kūno atsiskiria vėlė, kuri yra pavojinga gyviesiems. Todėl pradėta jos bijoti, stengtasi apsisaugoti nuo mirusiojo kerštavimo ir įsigyti jo palankumo gyviesiems. Atsirado papročių, magiškų veiksmų bei tariamų apsisaugojimo priemonių turėjusių nukreipti mirusiojo pyktį, neleisti jam atsikelti ir vaikščioti. Norint numalšinti vėlių pyktį, padaryti jas palankias artimiesiems, buvo keliamos joms vaišės, kurias lydėjo aukojimai, maldos ir sudėtingos apeigos. Ypatingai gerbta pramočių ar protėvių vėlės. Kadangi jų kaukolės (vėlių buveinės) buvo laidojamos būste prie židinio, tai ilgą laiką ten buvo atliekamos apeigos. Palaidotiems esančiose netoli gyvenviečių kapinėse, ten buvo atliekamos apeigos.
Apie apeigas, atliekamas kapinėse ir namuose, duoda žinių archeologiniai, rašytiniai ir etnografiniai šaltiniai. Puotos buvo keliamos mirusiesiems ne tik palaidojus, bet ir praėjus kuriam laikui po laidotuvių. Sembų vyskupas Mykolas Jungė 1425 m. draudė atlikinėti apeigas kapinėse ant mirusių draugų ir artimųjų kapų verkiant, vaitojant. Nesilaikančius draudimo baudė plakimu ir trimis markėmis. Mirusieji buvo vaišinami per įvairias kalendorines bei šeimynines šventes ir dar jiems buvo keliamos specialios vaišės du kartus per metus – pavasarį ir rudenį.
Pavasarinės Vėlinės (diedai, paminėklai) buvo švenčiamos prieš pradedant arimą ir sėją. Tuo metu žmonės ruošdavo vaišes vėlėms, tačiau žinių apie jas išliko mažai. Pavasarinių Vėlinių apeigos sutampa su Jurginių apeigomis. Daugiau žinių turime apie Vėlines, švenčiamas rudenį, nuėmus nuo laukų derlių, t. y. spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje. Vienuose šaltiniuose (J. Dlugošas, M. Strijkovskis) sakoma, kad ši šventė buvo švenčiama spalio mėnesį ir trukdavo kelias dienas; pagal kitus šaltinius, Vėlinės buvo švenčiamos spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje arba pirmą savaitę po spalio mėnesio. Pasak J. Basanavičiaus Velinių laikas buvo nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv. Martyno (lapkričio 11 d.). Per Vėlines buvo garbinama vėlių globėja deivė Veliona, artima latvių Vėlių arba Kapu motinai.
Vėlinių apeigose iškyla du svarbiausi momentai: vaišės, lydimos apeigų, maldų bei aukų, ir ugnies deginimas. Iki krikščionybės išplitimo Lietuvoje visos tos apeigos buvo atliekamos kapinėse-alkose, kuriose, kaip nurodo J. Dlugošas (XV a.), rinkdavosi žmonės iš visos apylinkės, atsinešdavo valgio bei gėrimo ir pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, ypač Perkūnui, kad jis pastiprintų mirusiųjų vėles. Ant kėdelių ir padėklų iš žievės dėdavo valgi, sutaisytą iš sūrio formos tešlos, o midų pildavo į židinį, tikėdami, kad vėlės naktį valgančios padėtą maistą ir geriančios į pelenus supiltą midu. M. Strijkovskis (XVI a.) rašo, kad ši šventė, Žemaitijoje buvo vadinama Ilgėmis. Joje visi valstiečiai, net ir patys neturtingiausi, turėjo namie alaus ir ji gėrė, kelias savaites minėdami mirusius ir garbindami dievą Perkūną. Žmonės rinkdavosi kapinėse, ten moterys raudodavo savo vyrų, išskaičiuodamos jų narsumą, dorą, gerą ūkininkavimą ir pan. Po to rengdavo gausia vakarienę. Prieš valgant vyriausias šeimos narys imdavo kaušą, dėdavo į jį įvairių javų, miltų, druskos ir kt. ir juo rūkydavo, sakydamas: „Už visus bičiulius mūsų„. Paskiau valgydavo, gerdavo, giedodami protėvių giesmes. A. Gvanjinis pažymi, kad Žemaitijoje prie Kuršo mirusiųjų minėjimo metu lietuviai eidavo prie savo artimųjų kapų, nešdamiesi pieno, pramiešto medaus ir alaus, kur už mirusiųjų vėles pokyliaudavo ir šokdavo, pritariant trimitams ir būgnams. Pasak M. Valančiaus, žemaičiai mirusiųjų minėjimuose pagonišku papročiu savo proseniams iš vakaro dėjo dubenis šiupinio, raugtinės. Kurše, Žiemgalijoje, Mažojoje Lietuvoje mirusiuosius paminėti žmonės iš bažnyčios ėjo tiesiai į karčema ir ten gėrė alų. Moterys pintinėse atsinešdavo virtos ir keptos šaltos žuvies. Vaišėse prie stalo patarnavo žmonos. Kiekvieno valgio ir gėrimo visi pylė po stalu.
Vėlesniais laikais (nuo XVII a.), bažnyčiai persekiojant viešai atliekamas vėlėms skirtas apeigas, jos buvo perkeliamos į namus. Vėlių atminimo minėjimą bažnyčia susiejo su Visų šventųjų šventėmis ir Vėlinemis, kurios švenčiamos ir dabar lapkričio 1 – 2 dieną. Be bažnyčios įvestų apeigų, mūsų liaudis ir XX a. pradžioje išlaikė nemaža prosenovinių Vėlinių apeigų, kartais supintų su krikščioniškomis apeigomis.
Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių ir kitų vėlėms kūrendavo pirtį ir ruošdavo puotą. Iškūrenę kviesdavo vėles nusiprausti, o po pirties į pirkią vaišių, kur būdavo sustatyta tiek ķėdžių ir padėta tiek marškinių, rankšluosčių, kiek būdavo pakviesta vėlių. Stalą apkraudavo valgiais ir gėrimais ir palikdavo, kad vėlės galėtu ramiai vaišintis. Po to padėtus joms valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius, ten padėję palikdavo. Germanų pavergti livoniečiai (latviai) atsisveikindavo su vėlėmis, sakydami: „Eik, vargše, iš tos vietos į geresnį pasaulį, kur ne tu vokiečiams, o jie tau tarnaus. Turi ginklu, valgi ir viską kelionėn„.
Vėlinėse svarbią vietą užėmė duonos, skirtos mirusiems protėviams (vėliau dalytos elgetoms), kepimas. Pavyzdžiui, dzūkai vadinamąją elgetų (dziedų) duoną kepdavo su ypatingomis apeigomis. Pakepe paprastus kepalus (bakanus), kepdavo keturias bandeles elgetoms. Rytą prieš pusryčius šeimininkė, paprastai motina, ikrėsdavo į specialų jiems skirtą dubenėlį (dziedų bliūdelį) košės, po to atskirdavo mėsos ir kitokio maisto. Atskirtą maistą sudėdavo į pintinę (karbija), įdėdavo keturias bandeles, surišdavo juostele ir padėdavo garbingiausioje vietoje už stalo kampe, kur pagonybės laikais stovėjo protėvių statulėlės. Tik tada susėsdavo už stalo visa šeimyna. Atnešus valgius, atsistodavo ir, šeimininko-tėvo vadovaujami, melsdavosi už mirusiuosius. Visiems susėdus, šeimininkas pasemdavo šaukštą viralo ir nuliedavo jo ant žemės. Antrą šaukštą pats suvalgydavo. Po to visi pradėdavo valgyti, o pavalgę veždavo į bažnyčią (seniau ant kapinių) paruoštą maistą, kur išdalydavo elgetoms. Šios apeigos yra prosenovinės kilmės ir neturi nieko bendra su krikščioniškomis apeigomis. Tik seniau maistą aukodavo mirusiųjų protėvių vėlėms, o vėliau bažnyčios įtakoje jis jau buvo atiduodamas elgetoms, kurie greičiausiai buvo vėlių kultui skirti žyniai. Kaip rašo T. Narbutas, XIX a. pradžioje Lydos apskr. Nočios apyl. lietuviai vėlėms gamino tamsius patiekalus (iš kraujo jukes, kraujinius vėdarus), taip pat džiovintų barščių sriubas, įvairias košes, šiupinius, varškėčius. Patiekalų turėjo būti dvylika, kas simbolizavo dvylika mėnesių. Paruošus maistą, švariai iššluodavo gryčią, užtiesdavo balta švaria staltiese stalą, sustatydavo ąsočius su gėrimu. Prie stalo žmonės rinkdavosi tyliai. Sunešus ant stalo valgius, šeimininkas prabildavo: „Mirusiųjų vėlės, kurias dar atsimena šituose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties vyrai ir garbingos moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasako jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šitų namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios, kaip kad mums yra saldus jusu atminimas„. Patylėjęs vėl sakydavo: „Sėskite ir teikitės valgyti taip, kaip jums dievai leis”.
Žmonės pasakoja, kad pro valgių garus matydavę mirusiuosius. Tuo metu namuose viešpataudavo visiška tyla. Priemenėje uždarydavo šunis, kad nelotų ir nenubaidytų ateinančių vėlių. Kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas sakydavo: „Dovanokit vėlelės, bukite sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams! Eikite ten, kur jus likimas veda, bet atminkite, kad nei ateidamos, nei išeidamos per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus, nedarytumėt jokios žalos„. Visi susirinkusieji žemai lenkdavosi sakydami: „Nėra, nėra nei dvasios„. Po to šeimininkė maistą nuo stalo nuimdavo, apversdavo staltiesę, vėl sustatydavo maistą, ir tada prasidėdavo gyvųjų vaišės, lydimos maldų. Kitur šeimininkas (anksčiau žynys) šaukė į vaišes vėles kiekvieną atskirai iš eilės. Kiekvienai jų mesdavo po stalu bandelę ar blyną. Be to, patys vaišindamiesi mėtė maistą po stalu arba statė su maistu puodus už lango.
Pasak T. Lopalevskio, buvo prisimenamos ir tragiškai žuvusiųjų vėlės. Atlikę savųjų prosenių vaišinimo bei gerbimo apeigas, Vilniaus krašto gyventojai degindami ugnį ir, smilkydami tam tikras žoles, kalbėdavo šiuos žodžius: „Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžio užmuštus ir griaustinio nutrenktus. Prisimink svetimon žemėn išvestus, nuvargintus ir pražuvusius. Ateikit jus, vėlelės, atsigaivinkit, vaišinkitės su mumis„.
Per Vėlines buvo puošiami mirusiųjų kapai, deginamos žvakės, dalijama elgetoms duona, kad metai butų bitingi, kad rugiai derėtų. Manyta esą atsilankiusias į namus vėles galima pamatyti, žiūrint per žiedą. Visoje Lietuvoje tikėta, kad mirusiųjų vėlės vėlinėse ateinančios į bažnyčias, koplyčias, negyvenamas trobas ir kt.
XIX a. pirmojoje pusėje buvo išlikę senieji Vėlinių papročiai. Tai matyti iš A. Mickevičiaus poemos „Vėlinės”, kur jis, remdamasis liaudies papročiais ir tikėjimais, paveldėtais iš senų senovės, pavaizdavo vėlių garbinimo apeigas. Kaip pats poetas pažymi, jis pažodžiui perdavė žmonių apeigas, giesmes, inkarnacijas, užkeikimus, vėlių iššaukimo būdus ir kt. A. Mickevičius poemos įžangoje pažymi, kad daugelyje vietų Kurše ir Mažojoje Lietuvoje švenčiamos Vėlinės savo šaknimis siekia pagonybės laikus ir kadaise vadinosi Ožio švente, kuriai vadovavo ožininkas-žynys. Kadangi bažnyčia stengėsi išgyvendinti paprotį, susijusi su prietaringomis apeigomis ir pagonybės liekanomis, Vėlines slaptai švęsdavo koplyčiose arba tuščiuose namuose, esančiuose netoli kapinių. Ten palikdavo maisto, gėrimų, vaisių ir iššaukdavo vėles. A. Mickevičius teisingai pažymi, kad paprotį vaišinti vėles turėjo visi stabmeldžiai (graikai, skandinavai, rytų tautos ir naujojo pasaulio salos). Lietuvių Vėlinių apeigos tuo metu jau buvo sumišusios su krikščioniškais tikėjimais bei apeigomis. Poetas prisipažįsta, jog fantastiškos apeigos nakties metu smarkiai veikusios ir jo paties vaizduotę. Žmonių prasimanymuose jis įžiūrėjęs liaudies siekimus, jų būdą.
Prosenovinių Vėlinių šventimo papročių buvo išlikę net XX a. pradžioje. Ypač gausu jų buvo pietinėje Lietuvoje ir apskritai Vilniaus krašte. Antai Dieveniškių apylinkėse (Žižmų ir kituose kaimuose) spalio pabaigoje šeštadienio vakare prasidėdavo Vėlinių šventė. Vakare visi nusiprausdavo, kurdavo krosnį ir gamindavo tradicinius tos šventės valgius: virdavo barščius, kepdavo grikių pyragą, vištieną ir kitokią mėsą, archainiu būdų kepdavo avino skrandyje grikių košę. Po to eidavo gulti, o vidurnaktį atsikeldavo ir valgydavo. Pavalge vėl eidavo gulti. Anksti rytą pjaudavo gaidį (senovinė auka namų vėlėms) ir virdavo su koše. Auštant padengdavo stalą ir visa šeimyna aplink jį susėsdavo valgyti. Pirmiausia statydavo ant stalo barščius ir uždegdavo žvakę, kurią šeimos vyriausias, o paskui ir visi kiti šeimos nariai kiekvienas iš eilės turėdavo apnešti aplink stalą. Apnešus paskutiniajam, žvakę statydavo ant stalo. Prieš pradedant valgyti barščius, šeimos vyriausiasis išpildavo tris jų šaukštus po stalu vėlėms ir tik po to visi valgydavo. Taip darydavo, pradėdami valgyti kiekvieną patiekalą. Po to pirmuosius patiekalų gabalus sudėdavo į kraitele elgetoms. Suvalgę avino skrandyje iškeptą grikių koše, vistos ir gaidžio dešinę kulšį ir kairįjį sparną nešdavo aukoti bažnyčią. Galimas daiktas, kad tai buvo liekana aukos, aukotos globojančiai vėles deivei Veliuonai.
Gervėčių apylinkėse Vėlinės buvo švenčiamos pirmą savaitę po spalio mėnesio. Tos šventės vaišėms pjaudavo aviną, gaidi, virdavo grikių koše, jušniką, barščius, kopūstus, prasalną, miežines kruopas, šaltieną, kepdavo pikliuotus pyragus, sijotų miltų ruginę duoną, virdavo kiaulieną. Duoną kepdavo mažomis bandelėmis; vieną dėdavo kraitelėn (vokelen) ir ant jos patrupindavo kiekvieno valgio. Po to uždegdavo žvakę, įstatydavo ją į kraitelę, apnešdavo aplink dubenį, užgesindavo ir visi sėsdavo valgyti. Valgių turėjo būti dvylika. Valgydami palikdavo priekinę avino mente: ją nešdavo į bažnyčią ir padėdavo ant altoriaus, o kepaliuką duonos (neturtingesni dubenį grikių košės) atiduodavo elgetoms. Duoną dalindavo už mirusiuosius, kad rugiai gerai derėtų ir būtų daug medaus.
Vėlinių valgis gaidys buvo svarbiausias tos šventės apeiginis aukos paukštis. Jį virdavo su kruopomis. Kol visi pavalgydavo, niekas nedrįsdavo liesti jo skiauterės, kad per šventę bitų linksma. Be to, vėlėms virdavo prosenovinį valgi grucę.
M. Katkus rašė, kad Ažytėnų k. (dab. Kėdainių raj.) rudenį ruošdavo mirusiųjų prisiminimą, t. y. draugystės atnaujinimą gyvųjų su mirusiais ir gyvųjų su gyvaisiais. Tam reikalui rengdavo vaišes, į jas sukviesdavo gimines ir artimesnius kaimynus. Paskirtą dieną stalą padengdavo staltiese, apstatydavo alumi, duona, ragaišiu, visokiais mėsiškais ir pieniškais valgiais. Svečius susodindavo tam tikra tvarka: moteris užstalės kertėje, vyrus kiek likdavo suolo ir kitoje pusėje stalo ant zoslano. Visi valgydavo ir gerdavo. Vakare atnešdavo lajinių žvakių, du žalvarinius ir trečią burokinį žibintuvus ir pastatydavo ant stalo. Pavalgius stalo nenukraustydavo. Visi atsistodavo (M. Katkus pažymi, kad puotauti būryje ir statiems minėti mirusius yra prosenoviškas paprotys), pradėdavo giedoti rožančių ir kitas katalikiškas maldas. Paskiau išeidavo iš užstalės, sustodavo viduryje aslos ir giedodavo, vardais minėdami mirusiųjų iš tos gryčios giminių vardus. Po to šeimininkė vėl sodindavo visus už stalo valgyti užbaltintų kvietinių lakštinių. Po vakarienės apie vidurnaktį visi išsiskirstydavo. Rytojaus dieną šeimininkės pasiųsta mergaitė eidavo kviesti į visus namus, iš kurių pereitą dieną buvo atvykę „ant poterių”. Netrukus ateidavo antras kvieslys, po jo trečias. Po trijų kvietimų sueidavo svečiai ir vėl vaišindavosi.
Kadangi žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvenančios su gyvaisiais gryčiose ant krosnies ar už jos mažai užeinamose kertelėse, jaujoje ir kitur, kur šilta ir jauku, todėl Vėlinių rytą niekas neidavo kulti, bijodami susitikti su jomis. Vėlės lankydavusios jaujas visą kulimo laiką.
Dar XX a. pradžioje kai kur Lietuvoje prieš Vėlines šeštadienį nešdavo į kapines įvairių valgių ir juos palikdavo ten su puodais. Grįžę namo visi šeimos nariai eidavo į pirtį išsiprausti. Po to prasidėdavo mirusiųjų minėjimo apeigos namie. Pradėdavo ruošti vakarienę. Atidarydavo langus ir duris, ant stalo padėdavo septynis patiekalus; apeigoms būtinai turėjo būti paskerstos kiaulės galva, košė, kukuliai, įvairių gyvulių mėsos ir kiaušinienė. Seniausias žmogus, paėmęs žvakę, apsukdavo ją aplink savo galvą, tris kartus aplink kiaulės galvą ir uždegtą pastatydavo ant stalo. Po to kviesdavo šeimos mirusius į vaišes. Pripylus gėrimo, kiekvienas išpildavo dalį ant to stalo kampo, kur niekas nesėdėjo, sakydamas: „Tai jums, vėlės„. Pirmąją įvairių valgių dalį padėdavo ant to paties kampo, ir tik tada visi pradėdavo valgyti.
Baigiantis šventei (ji trukdavusi apie dvi savaites), mūsų protėviai archainiu papročiu eidavo į kapines, ten valgydavo, mėtydavo mėsos gabaliukus ir laistydavo gėrimus, sakydami: „Eikit pavalgiusios, negadinkite grįždamos mūsų javų„. Tuo šventės baigdavosi.
P. Dundulienė „Lietuvių etnologija”
