Deivė Veliona – viena paslaptingiausių ir kartu daugelio tyrinėtojų ginčijama senosios lietuvių mitologijos figūra. Apie ją rašė etnologė Pranė Dundulienė straipsnyje „Gimimo ir mirties deivės“, tačiau kai kurie tyrinėtojai į šį jos aiškinimą žvelgia atsargiai. Esą pati „Veliona“ gali būti ne tikrą deivės vardą nusakantis žodis, o veikiau netiksliai suprasta apeiginė frazė – „Vielone, vėlės, ateik pavalgyti…“. Panašiai abejonių kelia ir minimos „Velionos sykės“ („sikies Vielonia pemixlos“) – galimai iškraipytas posakis, kurį galima bandyti atstatyti kaip „sykės velionio penyklos“ ar panašiai. Tokie žodžių nuotrupų aiškinimai rodo, kad mūsų senosios apeigos ir kalba kartais palieka tik miglotus pėdsakus, iš kurių tenka dėlioti sakralinį paveikslą.

Vis dėlto Dundulienės tekstas – ne tik bandymas įvardyti mitinę būtybę, bet ir atkurti visą mirusiųjų kulto vaizdinį, išaugusį iš senovės baltų pasaulėjautos. Ji vaizduoja Velioną kaip požemio ir vėlių globėją, tarsi tamsos ir žemės deivę, kurią galiausiai pakeitė velnio, o dar vėliau – krikščioniškos pomirtinio pasaulio sampratos įvaizdžiai. Tačiau kai kurie šiuolaikiniai mitologai tokį deivės asmenvardį laiko literatūriniu konstruktų – mat iš tiesų turėjome veikiau apeigas, skirtas vėlėms (mirusiųjų dvasoms), o ne konkrečiai deivei.

Kaip bebūtų, P. Dundulienės „Veliona“ išlieka įdomus simbolinis bandymas įvardyti mirties ir atgimimo ciklo moteriškąjį pradą, kuris liaudies papročiuose išsiskleidžia per Vėlinių vaišes, aukas ir vėlių pagerbimo apeigas. Šiame tekste tyrinėtoja išsamiai atskleidžia, kaip per gyvulių skerstuves, kruopų virimą, paplotėlių „velionos sykės“ kepimą ar tylų vakarą prie balta staltiese dengto stalo žmonės bandė palaikyti ryšį su tais, kurie jau iškeliavo anapus.

Tad ar Veliona buvo tikra deivė, ar tik žodžio „velionis“ poetinė atšvaita, lieka atviras klausimas. Tačiau neabejotina, kad jos vardas – kaip ir vėlinių ugnelės – švyti tame senosios baltų religijos paribyje, kur gyvieji dar kalbėjosi su mirusiaisiais, o kalba ir apeigos jungė du pasaulius į vieną.

Deivė Veliona ir vėlės

Veliona buvo mirusiųjų, arba vėlių, deivė. Jos ir vardas sietinas su vėle. Seniausia vėlės prasmė galėjo apimti ne tik žmogaus, bet ir senovės medžiotojo užmušto žvėries vėlę, ypač žvėries totemo, kurį užmušdavo vieną kartą per metus, atlikdami jam skirtas apeigas.

Veliones vardo šaknis „vėl“, turinti vėlės prasmę, yra bendra dauge­lio Europos tautų kalboms. Pavyzdžiui, senovės anglų k. žodis „Wael“ reiškė mūšio lauke likusį lavoną. Šiaurės germanų „Wallr“ reiškė mirusi karo lauke, o germanų mirusiųjų šalis ir buvo vadinama Walhala. Senovės hetitų žodis „wellu“ pirmine prasme reiškė vėlių buvimo vietą, prilygintą ganyklai, pievai. Atsiradus gyvulininkystei, šitaip vadinta ir pati ganykla.

Velionos, kaip ir vėlės, pavadinimas tapatus su velione, arba velioniu, vėlesniu velniu. Latvių Velis („Vels“) laikomas lyg ir mirusiųjų dievybe. Lietuvių sakmėse velnias buvęs lyg ir Dievo bendrininkas, kuriant kosmo­są, tik Dievas kūręs tai, kas tobula, o velnias tai, kas netobula. Velnė, arba Veliona, be abejo, buvo chtoninė mitinė būtybė. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Kai Velnė uždaro vandenis ir prasideda sausra, deivė Perkūne (vėliau Perkūnas) ją medžioja ir sten­giasi užmušti.

Veliona, Velnė, dar vadinama Deivute ar Vilute, buvo chtoninė dievy­bė, daugiausia siejama su mirusiųjų prosenių vėlėmis. Kaip ir daugelis deivių, ji turėjo dualistinį pobūdį, t. y. išreiškė gėrį ir blogį.

Deivės Velionos šventyklos vietoje pastatyta Veliuonos bažnyčia. T. Narbutas 1805 m. šios bažnyčios sienoje surado akmeninę lentą su ati­tinkamu užrašu.

Reikia manyti, kad lietuvių Veliona iš pradžių rūpinosi žmonių sume­džiotais žvėrimis ir jų vėlėmis. Paplitus gyvulininkystei, ėmė rūpintis gyvuliais ir jų vėlėmis.

Ilgainiui pradėta tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą ir gyvulių vaisingumą. Todėl per di­džiąsias šventes, paprastai susietas su Saulės ciklu, ypač pavasario ir ru­dens lygiadieniais, buvo keliamos vaišės prosenių vėlėms ir jų deivei Velionai. Žinių apie tai pateikia J. Lasickis, M. Strijkovskis ir kiti XVI a. autoriai. J. Lasickis Velioną vadina vėlių deive (dievu), kuriai buvo au­kojamos aukos, maitinant mirusįjį, — paprastai duodavo kepintų paplo­tėlių, patrupinę keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai buvo va­dinami „Velionos sikies“.

Rudeninėms Velionos ir vėlių vaišėms skersdavo gyvulius, kurių mėsa vaišindavo mirusiuosius, ruošdavo apeiginius stalus kapinėse arba namie. Apie skerstuves, švenčiamas prieš Vėlines, rašė J. Lasickis (XVI a.), ku­ris tas apeigas vadino dešrų kimšimo švente. Per tą šventę buvo vaišina­mos vėlės. Į skerstuves kviesdavo deivę Velioną šiais žodžiais: „Vielona velos ateik pavalgyti drauge su mumis dešrų su mirusiais„. M. Strijkovskis apie skerstuves rašo ryšium su Žemininko kultu, o M. Pre­torijus jungia jas prie ožio, jaučio ir kt. švenčių vaišių.

Seniausi skerstuvių apeigų elementai minimi etnografiniuose šalti­niuose. Pavyzdžiui, aukštaičiai senovėje prieš Vėlines visuomet skersdavo kiaulę ir pagal archainį paprotį atlikdavo tam tikras apeigas. Į skerstuves dažniausiai kviesdavo kaimynus ir skerdimo talkoje dalyvavusius žmones. Skersdavo vyriausiasis žmogus. Tik ką paskerdus kiaulę, vyrai virdavo kruopas su kiaulės uodegą, kojomis, snukiu ir mėsos gabalu su skerdimo dūrio vieta. Prie virimo darbų nebuvo prileidžiamos moterys. Skerdėjas ir šeimininkas išgerdavo po samtuką kraujo, pasemto iš kiaulės krūtinės. Paskerdus kuilį, skubiai buvo išimami jo kiaušai, iškepami ir suvalgomi, – tikėta, kad jie atneš namams didelę palaimą ir šeimai sveikatą. Kiaušams kepti ugnį kurdavo pats kepėjas.

Velionos ir vėlių vaišinimo apeigos būdavo atliekamas pavasari, sėjos metu ir rudeni, nuėmus nuo laukti derlių. Tų apeigų rudimentų gausiai būta XIX a., o kai kur net XX a. pradžioje, pvz., tikėta, kad tuo metu velės lanko savo namus. Šie tikėjimai atėję iš žilos senovės. Juos gražiai pavaizdavo poetas A. Mickevičius savo kūrinyje „Vėlines“, parašytame XIX a. pradžioje. 

Bene daugiausia panašių apeigų elementų siejasi su Vėlinėmis. Pa­vyzdžiui. Nočios apylinkėje (Lydos apskr.) XIX a. pradžioje lie­tuviai vėlėms gamindavo tamsius patiekalus: sriubas ir vėdarus su krauju, barščius, įvairias košes, šiupinius, varškėčius. Patiekalų turėjo būti 12. Paruošę maistą, švariai iššluodavo gryčios aslą, užtiesdavo balta staltiese stalą, sustatydavo gėrimų ąsočius. Prie stalo žmonės rinkdavosi tyliai.

Sunešus ant stalo valgius, šeimininkas prabildavo: „Mirusiųjų vėle­lės, kurios dar atmenamos šituose namuose, garbingi mano šeimos protė­viai, verti amžinos atminties vyrai ir garbingos moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasakydavo jų vardus), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šitų namų, prašau į metines vai­šes. Tegu jos būna jums tokios malonios, kaip kad mums yra saldus jūsų atminimas“. Patylėjęs sakydavo: „Sėskite ir teikitės valgyti taip, kaip jums dievai leis“.

Pro valgių garus esą matydavę mirusiuosius. Namuose vieš­pataudavo tyla. Tuo metu priemenėje uždarydavo šunis, kad jie nelotų ir nenubaidytų ateinančių vėlių. Mat jeigu neuždarytų šunų, vėlės negalėtų ateiti ir supykusios visus metus keršytų.

Praėjus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotin­davusios, šeimininkas sakydavo: „Dovanokite, vėlelės, būkite sveikos, sudiev! Laiminkite mus gyvenančius, ramybė šiems namams! Eikite ten, kur jus likimas veda, bet atminkite, — nei ateidamos, nei išeidamos per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus, nedarykite jokios žalos“. Visi susirinkusieji žemai lenkdavosi, sakydami: „Nėra, nėra nė dvasios„. Paskui šeimininkė nuimdavo nuo stalo patiekalus, apversdavo staltiesę, maistą vėl sustatydavo ir prasidėdavo gyvųjų puota, palydima maldų.

Be savo artimųjų giminių, žmonės prisimindavo ir tragiškai žuvusių vėles. Atlikę savo prosenių vaišinimo ir pagerbimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir smilkydami tam tikromis žolėmis, kal­bėdavo: „Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžių užmuštus ir griaustinio nutrenktus. Prisimink svetimon Žemėn išvežtus, suvargintus ir pražuvusius. Ateikite, Jūsų vėlelės, atsigerkit, vaišinkitės su mumis„.

Dar XX a. pradžioje kai kur Lietuvoje apie lapkričio pradžią šeštadienį nešdavo į kapines įvairių valgių ir palikdavo ten su puodais. Paskui grįžę namo, visi šeimos nariai eidavo į pirtį ir išsimaudydavo. Tada pradėdavo ruošti vakarienę. Ją paruošę, atidarydavo langus ir duris, ant stalo padėdavo 7 patiekalus, kurie būtinai turėjo būti tradiciniai (apeiginiai): kiaules galva, košė, kukuliai, įvairių gyvulių mėsos ir kiašienė.

Seniausias žmogus paimdavo žvakę, apsukdavo ją aplink savo galvą, paskui apsukdavo tris kartus aplink kiaulės galvą ir uždegtą pastatydavo ant stalo. Paskui kalbėdavo kažkokius žodžius. Pripylus gėrimo, kiekvienas iš­pildavo jo dalį ant to stalo kampo, kur niekas nesėdėdavo, sakydamas: „Tai jums, vėlės„. Pirmąją įvairių valgių dalį padėdavo ant to paties stalo tuščio kampo, ir tik tada visi pradėdavo valgyti.

Dieveniškių apylinkėse (Šalčininkų raj.) spalio mėn. pabaigoje šeštadienio vakarą prasidėdavo vėlėms skirta šventė. Vakare visi nusiprausdavo, kurdavo krosnį ir virdavo tradicinius šios šventės valgius: barščius, grikių košę, vištieną ir kitokią mėsą, kepdavo grikių pyragą. Baigę virti, eidavo gulti, o vidurnaktį atsikeldavo ir valgydavo. Pavalgę vėl eidavo gulti. Rytą anksti pjaudavo gaidį, kurį virdavo su koše. Auštant padengdavo stalą, ir visa šeima aplink jį susėsdavo valgyti. Pirmiausia statydavo ant stalo barščius ir uždegdavo žvakę, kurią šeimos vyriausiasis, o paskui ir visi kiti šeimos nariai kiekvienas iš eilės turėdavo apnešti aplink stalą. Apnešus paskutiniajam, žvakę statydavo ant stalo.

Prieš pradedant valgyti barščius, šeimos vyriausiasis įpildavo tris šaukštus po stalu vėlėms, ir tik tada visi valgydavo. Taip darydavo, pradėdami valgyti kiekvieną patiekalą. Paskui pirmuosius patiekalų ga­balus sudėdavo į kraitelę ir nunešdavo elgetoms. Pavalgę avino skrandy­je iškeptą grikių košę ir vištos arba gaidžio dešiniąją šlaunį, taip pat kairįjį sparną nešdavo aukoti į bažnyčią.

Reikia manyti, kad tai primindavo archainę auką, aukotą vėles glo­bojančiai deivei Velionai. Baigę maitinti vėles ir paaukoję Velionai, pradėdavo valgyti. Pirmuosius maisto gabalus sudėdavo į kraitelę ir rytojaus dieną išdalydavo elgetoms.

Gervėčių apylinkių (dab. Baltarusija) lietuviai Vėliuių šventę švęsdavo pirmąją lapkričio mėnesio savaitę. Šventės išvakarėse pjaudavo aviną, gaidį, virdavo kiaulieną, grikių košę, kraujo sriubą, barščius, kopūstus, miežines kruopas (grucę), šaltieną, kepdavo pyragus, sijotų miltų duoną. Duoną kepdavo mažomis bandelėmis, kurių vieną dėdavo į kraitelę, ir ant tos bandelės trupindavo kiekvieno valgio. Tada uždegdavo žvakę, įstatydavo ją į kraitelę, apnešdavo aplink dubenį, užgesindavo, ir visi sėsdavo prie stalo valgyti. Valgių turėjo būti 12. Valgydami palikdavo pirmutinę avino mentelę, kurią nešdavo į bažnyčią ir padėdavo ant altoriaus, o kepaliuką duonos ar dubenį košės nunešdavo elgetoms.

Svarbiausiasis valgis buvo gaidys, išvirtas su miežinėmis kruopomis (gruce). Kol visi pavalgydavo, niekas nedrįsdavo liesti jo skiauterės. Tokie archainiai ikikrikščioniškojo laikotarpio Vėliu papročiai dar XX a. pradžioje buvo išlikę visoje pietryčių Lietuje.

Per Vėlines ir kitas kalendorines šventes, kai namuose esą lankėsi vėlės, iš žilos senovės buvo pagerbiami, vaišinami, apdovanojami duona elgetos. Jie buvo traktuojami tarsi dvasininkai, turintys paslaptingą ryšį su mirusiaisiais ir jų deive Veliona. Elgetos privalėdavo aktyviai dalyvauti apeigose, jiems buvo pavedama apraudoti mirusįjį, Šie archainiai papročiai išliko ir lietuviams primetus krikščionybę.

Mažosios Lietuvos bažnyčių vizitacijos dokumente „Recessus generalis” (1638 m.) rašoma, kad lietuviai savo velionis pavesdavo apraudoti žyniams arba elgetoms, kuriems už tai duodavo duonos, mėsos, javų, drabužių ir pan. Praėjus keliems šimtmečiams nuo krikščionybės primetimo, šis paprotys dar buvo išlikęs visu 100 procentų. Net XX a. pradžioje elgetos, užėmę žynių vietą, privalėjo atlikti kai kurias apeigas prie mirusiojo, kalbėti maldas, priimti ir perduoti dievams ir mirusiesiems aukas. Pagal pagoniškąjį lietuvių kultą, šį vaidmenį atlikdavo specialūs žyniai.

Iš XIII a. ir vėlesnių rašytinių šaltinių sužinome, kad būta žynių, vadinamųjų tulisonių arba ligusonių, kurių pareiga buvo atlikti laidojimo apeigas. Jie galėję bendrauti su mirusiųjų vėlėmis, jas matyti. Laidojant mirusįjį, tie žyniai sakydavo, kad mato velionį, skriejanti ant žirgo per dangaus vidurį, pasipuošusi žvilgančiais ginklais ir su dideliu būriu palydos einant į kitą pasaulį.

Primetus krikščionybę, žyniai buvo nušalinti nuo savo pareigų, todėl, netekę pragyvenimo šaltinio, tapo elgetomis. Bet ir vėliau jie pasiliko svarbūs asmenys per laidotuvių ir mirusiųjų paminėjimo apeigas. Kaip ir ankstesnieji žyniai, taip ir vėlesniųjų laikų elgetos aukas bei maldas perduodavę mirusiesiems ne tik jų namuose, bet ir kapinėse, pakelėse, kryžkelėse, kur, senovinių žmonių tikėjimu, mėgdavusios buvoti vėlės. todėl dar prieš krikščionybės primetimą pakelėse ir kryžkelėse statydavo koplytstulpius su prosenių statulėlėmis.

Tradicija gerbti žynius, krikščionybės laikais tapusius elgetomis, buvo įpinta į lietuvių mitus, liaudies etiketą. Mitologinėse sakmėse senasis lietuvių Dievas senelis, pasivertęs elgeta, lankydavo žmones ir stebėdavo, ar jie gerai elgiasi su elgetomis. Netinkamai besielgiančius žmones paversdavęs šunimis, vilkais, pelėmis ir pan.

P. Dundulienė „Gimimo ir mirties deivės” // Senovės lietuvių mitologija ir religija 1990 m