Senieji lietuvių laidojimo papročiai – tai paslaptingas langas į mūsų protėvių pasaulėjautą, į jų santykį su mirtimi, ugnimi ir žeme. Tai istorijos gelmėse užsilikę ženklai, bylojantys apie pirmykščio žmogaus pastangas suprasti neišvengiamą būties slenkstį – mirtį – ir ją paversti prasmingu virsmu į kitą pasaulį. Nors rašytinių šaltinių apie šiuos papročius beveik neturime, archeologiniai radiniai iš kapinynų, piliakalnių ir pilkapių atveria visą kultūrinę panoramą: nuo akmens amžiaus medžiotojų, laidotų prie savo būstų, iki geležies amžiaus raitelių, išlydimų kartu su žirgais ir gintaro amuletais.

Mirusysis senovės lietuviui nebuvo prarastasis – jis išlikdavo bendruomenės dalimi, tarsi nematomas gyvasis, kurio vėlė toliau dalyvavo giminės gyvenime. Laidojimo apeigose susipindavo pagarba ir baimė, ugnies šventumas ir žemės globos simbolika. Vienur kūnai būdavo apibarstomi ochra – tarsi kraujo, gyvybės spalva, kitur sudeginami, kad vėlė išsilaisvintų iš kūno ir galėtų grįžti pas protėvius.

Šie papročiai nebuvo vien mirusiųjų išlydėjimas – tai buvo gyvųjų ryšio su protėviais, gamta ir visata išraiška. Kiekvienas kapas, pilkapis ar akmenų vainikas – tai nebylus pasakojimas apie pasaulėžiūrą, kurioje mirtis nebuvo pabaiga, o tik perėjimas į kitą būties ratą, kur ugnis, vanduo ir žemė lydėjo žmogų nuo gimimo iki paskutinio atodūsio.

Senieji lietuvių laidojimo papročiai (iki XIII a.)

Šaltiniai

Lietuva vėlai pateko į kronikininkų ir metraš­tininkų akiratį. Todėl neturime rašytinių žinių, kurios leistų pažinti mūsų krašto gyventojų kultūrą ar papročius iki Lietuvos valstybės susidarymo, t.y. iki XIII a. Žinoma, ne­vertėtų visai iš akių išleisti IX a. įžymiojo keliautojo Vulfstano pasakojimo, kuriame apsakytos kai kurios prūsų visuomenei būdingos laidotuvių apeigos. Kadangi prūsų ir lietuvių tautos buvo giminaitės, tai labai tikėtina, kad jų ir papročiai buvo panašūs.

Daug mažiau patikimi vėlesnio laikotarpio (XIV-XVI a.) autorių palikti užrašai. Nemokėdami tenykštės kalbos, būdami kitokios – krikščioniškos – pasaulėžiūros, jie negalėjo nei suprasti lietuvių papročių, religinių tikėjimų, apeigų, nei į juos įsigilinti. Antra vertus, retas kuris jų yra lankęsis Lietuvoje, tad savo pastabas rašęs tiesiog iš gandų – fama vulgata. Apskritai viduramžių kronikininkai į lietuvius – paskutiniuosius Europos pagonis – žiūrėjo su panieka, nepel­nytai savo raštuose juos žemindami.

Kaip pagalbiniai šaltiniai keliamam klausimui nušviesti, pasltelktini iš dalies folkloro ir etnografijos duomenys, nors pas mus, deja, jie susigriebta rinkti tik nuo XIX a. Suprantama, kad per šimtmečius iš kartos į kartą perduodami tikėjimai ir apeigos, susijusios su mirusiojo laidojimu ir velionio kūnu, labai nutolo nuo pirminio, t.y. autentiško teksto, nuo konkrečios chronologiškai apibrėžtos istorinės tikrovės ir pakito, keičiantis žmonių gyvenimo būdui, kuris suponavo ir negrįžtamus pokyčius pasaulėžiūroje, ideologijo­je, lėmusioje laidoseną. Tačiau lietuviu folkloristai ir et­nografai geba net vėlyvuose krikščioniškąjį atspalvį įgavusiuose laidotuvių papročiuose įžvelgti kai kuriuos pagonybės reliktus.

Vadinasi, ikifeodalinėje epochoje egzistavusių visuome­nių laidosenai nušviesti svarbiausias ir vienintelis autentiškas šaltinis yra archeologiniai duomenys, surinkti tyri­nėjant senųjų krašto gyventojų paliktus kapinynus, iki mūsų dienų išlikusius įvairiose Lietuvos vietovėse. Archeologinė medžiaga leidžia aptikti tokias archaiškas apeigas, kurios seniai išdilo iš liaudies atminties ir kurių net „pėdsakų pėdsakai” neatsispindi mūsų jau minėtuose kituose šaltiniuo­se. Be to, archeologai turi galimybę stebėti vienų ar kitų laldosenos ritualų užuomazgas, jų raidą, įsiviešpatavimą, su­nykimą ar tęstinumą, nustatyti tradicijų lokalinius (etnogra­finius) savitumus, vietinių ir iš svetur plintančių apeigų sąveiką. Kitaip sakant, archeologinių šaltinių teikiamos ži­nios laidojimo papročių apibūdinimui suteikia istoriškumo. Kartu turime pridurti, kad archeologiniai duomenys padeda pažinti ne visus laidosenos etapus. Pvz., kapinynų tyrinėji­mai neteikia medžiagos, leidžiančios aptarti tuos papročius, kurių laikytasi iki mirusiojo laidotuvių ir po jų. Apžvelg­dami šluos pagoniškųjų laidotuvių monentus, archeologai pri­versti pasikliauti gerokai vėlesniais, t.y. feodalinę, epochą nušviečiančiais šaltiniais.

Visuotinai pripažįstama, kad ikiklasinių visuomenių pa­saulėžiūroje ir ideologijoje svarbią vietą turėjo mirusiųjų kultas – viena ankstyviausių religijos formų. Jai pamatus paklojo dvejopa gyvųjų pažiūra į mirusįjį, t.y. instinktyvus baimės jausmas (noras išlaikyti velionį prie savęs). Ilgainiui abu šie pirmykščiai motyvai susipynė su emociniais impulsais, gerokai aptemdžiusiais magiškąjį laidojimo papročių aspektą. O vėliau, pereinant iš pirmykštės bendzuoneninės santvarkos į klasinę visuomenę, mirusiųjų kultas suaugo su protėvių, va­dų kultais – būdingomis tam istoriniam laikotarpiui religijos formomis. To meto laidotuvių ritualuose atsispindi gyvų­jų pagarba mirusiųjų atminimui, siekimas juos pamaloninti, „užmegzti ryšius” su iškeliavusiais į pomirtinį pasaulį pro­tėviais, nuo kurių, pagonių tikėjimu, labai priklausė šioje žemėje likusiųjų gerovė, sveikata, ūkinė sėkmė ir pan.

Aptardami senųjų Lietuvos gyventojų papročius, prisilai­kysime tos periodizacijos, kurią yra priėmę archeologai tyri­nėjantys ikifeodalinių visuomenių istoriją.

Akmens amžius

Po paskutiniojo ledynmečio, via labiau Pa­baltijyje atšylant klimatui, paskui traukiančias šiaurėn be­siganančių elnių bandas apie X a. pr. m. e. iš Vidurio Europos pietinių ir vakarinių sričių į Lietuvą atkeliauja pirmieji gyventojai. Nors archeologai jau yra apibūdine gyvenimo būdą, tačiau jų laidojimo papročiai dėl duomenų stygiaus dar menkai pažįstami.

Atrodo, kad pirmykščiams medžiotojams ir žvejams nerūpė­jo įsirengti kapines. Savo mirusiuosius jie laidojo atskirai po vieną, ten, kur gyveno, gal net tame pačiame būste. Antai tyrinėjant Kretuono (Švenčionių raj.) gyvenvietę, chronolo­giškai priklausančią akmens amžiaus paskutiniojo periodo neo­lito – (IV a. pr. m. e. – II a. pr. m. e. pradžia) – pirmajai pusei, buvo rasti 6 kapai, kur vyrai, vaikai ir moterys palaidoti aukštielninki, ištiesti įvairiomis kryptimis, beveik, net vienas ant kito, tarsi paskubomis. Kadangi kretuoniškiai laido­ti su įkapėmis, tiesa, negausiomis, tai galimat manyti, kad jau to meto žmonių sąmonėje būta vaizdinių apie tolimesnį mirusiojo gyvenimą.

Tikriausiai būta papročio artimuosius laidoti ne tik gy­venvietėje, bet ir už jos ribų. Mat kai kuriose vietose žmo­nių ilgai gyventa, o kapų čia nerasta, nors archeologai ir kaip jų ieškojo. Tad labai tikėtina, kad tais atvejais, kai mirusieji laidojami ten, kur gyventa, tai žmonės tą vietą (pastatą) apleisdavo ir įsikurdavo kitur, o jeigu mirusysis būdavo iš gyvenvietės išgabenamas kitur, tai gyvieji ir toliau pasilikdavo joje gyventi.

Kai kuriose medžiotojų ir žvejų stovyklavimo ar pasto­vesnio buvimo vietose buvo rasta pavienių žmogaus kaukolių ar jų dalių. (Kamšai, Marijampolės raj., Kebeliai, Šilutės raj., Šventoji ties Palanga). Dalinis laidojimas – žmogaus galva arba kūnas be galvos – archaiškas paprotys, akmens am­žiuje praktikuotas ne vienoje Europos šalyje. Matyt, šitaip būdavo išreiškiamas pirmykštėms visuomenėms būdingas magijos principas pars pro toto (dalis vietoj visumos).

Ne ką daugiau žinome ir apie laidoseną tų gyvulių augi­nimu ir primityviąja žemdirbyste besiverčiančių karingų gen­čių, kurios neolito pabaigoje (apie III a. pr. m. e,) ėmė verž­tis į Lietuvą ir kurios mokslininkų siejamos su indoeuropie­čiais, atnešusiais į mūsų kraštą virvelinės keramikos kultūrą. Jie savo mirusiuosius laidojo dvejopai: vienur jie pa­guldyti kape ištiesti, kitur taip suriesti, kad sulenktos kojos siekdavo juosmenį, krūtinę. Paskutiniuoju atveju minusie­ji guldyti ant šono, rankos (viena ar abi) padėtos po skruostu. Atrodo, lyg negyvėlis būtų buvęs surištas. Mirusieji (ne visi) aprūpinti titnaginiais dirbiniais – įkapėmie.

Iš neolito pabaigos iki mūsų, dienų išlikęs unikalus ritu­alinis kompleksas buvo tyrinėtas Duonkalnyje, buvusio Biržulio ežero saloje, vėliau virtusioje pusiasaliu (Telšių raj.). Gauti duomenys svarbus tuo, kad jie teikia žinių apie tuos laidojimo papročius, kurių prisilaikė Pamarių kultūros atsto­vai, tiesiogiai siejami su baltais – lietuvių tautos protė­viais.

Iškalbinga jau pati objekto vieta – už vandenų. Greičiausiai tai yra susiję su akmens amžiaus žmonių vaizdiniais apie pomirtinį pasaulį, nuo gyvųjų atskirtą vandenimis.

Duonkalnio gyvenvietės pakraštyje buvusi alkvietė, ku­rios dominantė – didžiulis židinys. Ties juo dar buvo kelios apeiginės duobės, stovėjęs pastatas. Be abejonės, alkvietėje per laidotuves vykdavo šventės, aukojimai, šermenų puotos. Šalimais aplink alkvietę buvo laidojami ir mirusieji. Archeolo­gai čia rado 14 kapų, kur vyrai, moterys ir vaikai paguldyti įvairiomis kryptimis aukštielninki, ištiestomis palei šonus rankomis ir ištiestomis, suglaustomis kojomis. Tik 2 moterys palaidotos pariestomis kojomis, tartum sėdėtų, sudėjusios skreite rankas.

Svarbiausios duonkalniškių įkapės – be žvėrių dantų pada­ryti pakabučiai – amuletai. Tik kai kuriems jų įdėta dar viena kita titnago skeltė. Laikytasi papročio mirusiuosius apiberti ochra, nuo kurios raudonai nusidažydavo net kapų inventorius, griaučiai. Gal šitaip būdavo įkūnijama kraujo gaivinimo galia – gyvybingumo idėja?

Ypatingai palaidotas vienas vyras. Jo aprangą puošė kelios dešimtys žvėries dantų – amuletų. Be to, po šerno dantį padėta ant akių, po briedžio dantį įkišta į nosies šnerves, į ausis – dar po du dantis. Padėta dantų ir ant lūpų. Kojūgalyje, vy­ro dešinėje, visai be įkapių palaidota lyg sėdinti moteris. Kape pribarstyta ochros. Ja apibertas šalia mirusiuju iš ak­menų sukrautas simbolinis židinys, liudijantis ugnies ritua­linę reikšmę laidojimo papročiams ir galbūt savaip simbolizuojantis sakralitinę saulės šviesą ir šilumą.

Vargu ar suklysime, teigdami, kad aptartame kape buvo pa­laidotas neeilinis bendruomenės narys. Gal jis buvo kolekty­vo vadas, gal dar atliko ir šamano pareigas?

Akmene amžiuje susiklostęs paprotys mirusiuosius laidbti gyvenvietėje, prie namų ar pečiame pastate, neretai juos ap­rūpinant įkapėmis, byloja, kad gyvųjų vaizdiniuose velionis laikytas šalia gyvenančiu kolektyvo nariu, kuris po mirties nenutraukia nei savo darbinės veiklos nei pareigų, nepraran­da ir visuomeninio statuso, kurį jis turėjo, gyvas būdamas.

Žalvario amžiaus

(VI a. – V a. pr. m. e.) ir ankstyvojo geležies amžiaus (V a. pr. m. e. – m. e. pradžia) epochoje įvyko didelis lūžis laidojimo papročiuose, kurį paliudija archeologiniai atradimai Kurmaičiuose, Egliškėse, Sodėnuosė ir kt. pajūrio vietovėse. Kaip ir visoje Europoje, tada Lietuvoje įsigalė­jo mirusiųjų deginimas. Be to, prasidėjo pilkapių pylimo era. Taigi nuo Žalvario amžiaus mūsų kraštas tapo ne tik piliakal­nių, bet ir pilkapių kraštu.

Supiltuose iš smėlio, molio, akmenų pilkapluotie būdavo užkasami tik iš apeiginio laužo išrinkti sudegintojo kauliu­kai. Kartais jie suberti duobutėje tarp akmenų, kartais – ant akmens, kitu pridengus iš viršaus. Dažnai į iš molio nulipdytą urną supilti palaikų likučiai su visa urna pilkapyje užka­sami, ją dar apjuosiant akmenimis. Apskritai pilkapiuose kapams įrengiami įvairūs akmenų statiniai, grindinėliai, susta­tomi 1-3 koncertiniai vainikai, nuo to priklauso ir sampilų dydžiai. Pvz., yra pilkapių 6 – 8 m, 11 – 14 m ar net 24-25 m skersmens, 0,50 – 2 m aukščio. Kiekvienas jų naudotas ilgesnį laiką, tad juose yra po kelis ar keliolika įvairiose vietose užkastų žmogaus palaikų.

Kai kurios Užnemunėje įsikūrusios bendruomenės savo miru­siems laidoti pasirinkdavo aukštą kalną. Antai, prieš apsigy­venant žmonėms Paveisininkų (Lazdijų raj.) piliakalnyje, jo aikštelėje buvusios tikros kapinės, kur archeologal ištyrė 27 sudegintų mirusiųjų kapus. Kaip ir pajūrio gyventojai, užnemuniečiai iš apeiginio laužo išrinkdavo tik palaikų liku­čius, kuriuos su urna ar be jos užkasdavo nedidelėse duobutė­se. Kapą įrengiant, naudoti akmenys – vienur duobės dugnui iš­grįsti, kitur – palaikus uždengti ar apjuosti ir pan. Dėl ak­menų gausumo tokie kapai dar vadinami krūsniniais.

Pagal visuotinai priimtą hipotezę, prie mirusiųjų degini­mo žmones privedę vaizdiniai anie ugnies – žemės (ne dangaus!) „saulės” – gailą išlaisvinti mirusiojo vėlę (sielą) iš že­miškojo materialaus kūno. Šiam naujam laidosenos būdui plisti Lietuvoje tam tikros reikšmės galėjo turėti tarpgentiniai kontaktai su kitomis Europos šalimis, iš kur badavo įsigyjama pirmųjų metalų. Mat tuose kraštuose buvo įsigalėjęs kremacijos paprotys.

Nors laužo liepsna sunaikindavo velionio kūną, tačiau gy­vųjų vaizdiniai apie tolimesnį mirusiojo egzistavimą kitame pasaulyje nepakito. Antraip artimieji nebūtų dėję į kapus įvairių daiktų. Išliko ir vaizdiniai apie mirusiojo ryšį su šeima, kolektyvu. Juk kiekvienas pilkapis – tai lyg savotiš­kas namas (mauzoliejus), kuriame „gyveno” ne vienas, o kėli ar keliolika apleiduslųjų šią žemę.   

Geležies amžius (I-XII a.)

Epochoje egzistavusios visuomenės kapinynus įrengdavo gražiose vietose, beveik visada kalvelėse, netoli gyvenviečių, upių ar ežerų kaimynystėje. Juose laidota ilgai – kelis ar keliolika šimtmečių. Neretai priėmusiųjų naują pasaulėžiūrą ir ideologiją (krikščionybę) kapinaitės glaudžiasi prie pagonybės išpažinėjų kapų (Bandužiai, Klaipėdos raj., Latviai, Kretingos, raj., Žąsinas, Ši­lalės raj. ir kt.).

Jau šio laikotarpio pirmoję pusėje gyventojų laidojimo papročiuose galima įžiūrėti regionionių skirtumų. To priežastis etnokultūrinė situacija, susiklosčiusi dėl atskirų ben­druomenių jungimosi į teritorines (gentines) sąjungas, kurios paprastai siejamos su vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose paminėtomis Lietuvoje gyvenusiomis įvairiomis baltų genti­mis, t.y. kuršiais, jotvingiais, žemaičiais, lietuviais ir kt. Ne visi archeologai sutaria, kad šių genčių arealus tegalima nustatyti tik remiantis regioniniais laidosenos bruožų skirtumais, tačiau negęstančios diskusijos šia tema rodo, kad visų genčių papročiuose butą daug panašumų ir, matyt, kiek įvairavo tik bendrų apeigų išraiškos forma.

Nurodytos epochos pradžioje Lietuvos gyventojai buvo at­metę paprotį krauti laužus ir juose deginti mirusiuosius. Laipsniškai blėsta ir paprotys pilti piliakalnius. Antai jau pirmaisiais m. e. amžiais pajūrio, Nemuno žemupio (iki Šven­tosios), pakraščių gentys savo artimuosius laidojo įvairaus gylio duobėse, kurių dydis priklausė nuo to, kam jos skirtos suaugusiam ar vaikui, vienam asmeniui ar keliems. Tokio tipo kapines priimta vadinti plokštiniais kapinynais. Laiko­tarpio viduryje tokios kapinės išplinta visoje Žemaitijoje ir vidurio Lietuvoje. Tik šiauriniuose rajonuose apsigyvenu­sios gentys net ir tuo metu dar tebelaldojo pilkapiuose, apjuosdmi juos akmenų vainikais (Muoriškiai,. Biržų raj., Nor­kūnai, Rokiškio raj., Plauctškiai, Pakruojo raj. ir kt.).

Nykstant iš žalvario amžiaus kultūros paveldėtam pilka­pių pylimo papročiui, geležies amžiaus visuomenėse išsilai­ko perimtas kitas paprotys – mirusiųjų kapus apjuosti magiškuoju iš akmenų sustatytu vainiku. Toks paprotys ypač būdin­gas vakarinių baltų gentims, palikusioms plokštinius kapiny­nus Minijos ir Jūros upių baseinuose. Iki pat VI a. čia ka­pų kauburėliai būdavo aptveriami keliaaukšte akmenų tvorele. Vėliau, šalia laidojant kitą šeimos narį, prie pirmojo vai­nike pritveriamas pusratis. Šis kapas taip pat apjuosiamas tokiu pat vainiku, kurio galai pritveriami prie pirmojo. To­kių vėliau prie pagrindinio vainiko pritvertų pusračių būna net po kelis. Dėl to šio regiono pirmosios laikotarpio pųsės plokštiniai kapinynai – tikri akmenų labirintai (Lazdinininkai, Kretingos raj., Rubokai, Šilutės raj., Žviliai, Šilalės raj. ir kt.)

Beje, ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose akme­nų neretai pridėdavo ir kapo dugne abipus mirusiojo. Galimas daiktas, kad kai kur akmenys paremdavo skobtinį karstą. Bet akmenų grupės ar eilės duobės pakraščiuose, gali būti tolimas atgarsis tų papročių, kurių prisilaikydamos ankstyvesnių epo­chų visuomenės pilkapiuose įrengdavo įvairius akmenų statinius aplink sudegintų mirusiųjų kapus.

Apie Aukštaitijos gyventojų laidoseną turime tik žinių tesiekiančių IV a. (Eitulionys, Trakų raj.). Nuo tada iki pat laikotarpio pabaigos Rytų Lietuvoje laidojami tik pilkapiuo­se. Jei kurį laiką dar laikytasi papročio juos apjuosti akmenų vainiku, tai antroje geležies amžiaus pusėje tas paprotys išblėsta. To meto pilkapius juosia griovys, viena kita duobė.

Apie IV a. tarp rytų Lietuvos gyventojų ima plisti krema­cijos paprotys, kuris VI a. paima viršų, ir nuo tada iki pat krikščionybės įvedimo čia mirusieji tik deginami. Taigi po keleto šimtmečių Lietuvoje antrą kartą pradeda plisti miru­siųjų deginimo paprotys.

Antroji kremacijos banga netrukus pasiekia ir kitas gentis. Antai jau apie VI a. jotvingių paliktuose iš akmenų su­krautuose pilkapiuose archeologai yra radę ne tik nesudegintų bet ir sudegintų mirusiųjų kapų. Apie laikotarpio vidurį kremacijos paprotys išplinta vidurio Lietuvoje. Apie VII a. apeigi­niai laužai suliepsnojo skalvių gentyse. O kuršių žemėse nuo VIII a. laidosenoje įsitvirtinusį biritualismą kremacijos paprotys ga­lutinai nugali tik geležies amžiaus pabaigoje. Ilgiausiai naujojo papročio nepriėmė vakariniu žemaičių gentys. Kaip liudija Jūros ir Dubysos tarpupyje jų paliktų kapinynų ty­rinėjimai, kremacija šiame regione net ir valstybės susidarymo išvakarėse neįgavo visuotinio paplitimo. O jeigu kai kurios žemdirbių bendruomenės ir praktikavo laidosenoje biritualizmą, tai sudegintų mirusiųjų palaikams laidoti kar­tais skirdavo tam tikrą atskirą kapinyno teritorijos dalį (Žąsinas, Šilalės raj.). Šiuo metu turimi duomenys leidžia tvirtinti, kad mirusiųjų deginimas visiškai svetimas Žiemgalių laidojimo papročiams.

Kaip iš lėto, tiesiog etapiškai kremacija skverbėsi į Žemaitijos gyventojų laidojimo papročius, vaizdingai parodo pajūryje išlikusių kapinynų tyrinėjimai. Vos ėmus plisti kremacijai, sudegintų mirusiųjų palaikams laidoti kasamos visai analogiškos duobės, kaip ir senuoju būdu laidojamiems. Iš apeiginio laužo surinkti palaikų likučiai, suberiami į natūralaus dydžio karstą, o įkapės išdėliojamos kaip prie nedeginto mirusiojo. Vėliau vietoje karsto naudotas nedide­lės medinės dėžutės kaulams supilti arba jie suvyniojami į audeklą, surenkami į žalvariu išpuoštą maišelį. Galiau­siai nusistovėjo paprotys sudeginto mirusiojo palaikus nu­berti tiesiog žemėje iškastose įvairaus dydžio duobėse, kar­tu sudedant apdegusias, apsilydžiusias ar visai ugnies nelie­stas įkapes.

Laužai mirusiems deginti būdavo kraunami kuriame nors kapinyno pakraštyje ar už jo ribų. Šias apeigines laužavietes archeologai yra tyrinėję Pakalniškiuose (Šakių raj.), Veršvuose, Sargėnuose (Kauno raj.), Rimaisuose (Panevėžio raj.) Ir kt. Tai didžiulės dėmės, kur perdegusi žemė susimaišiusi.

Įsigalint mirusiųjų, deginimo papročiui, pastebimai daž­niau į kapus dedami sulankstyti, perlaužti daiktai, o kartais – tik daikto dalis. Laikotarpio pabaigoje kai kurios pajūrio gentys vietoje tikrų, gyvenime vartotų daiktų, mirusiajam į kapą prideda specialiai įkapėms padarytų miniatiūrų. Tai dal­gių, kirvių, verpimo, audimo, linų apdirbimo ir kt.įrankių mažytės kopijos, padarytos iš geležies, žalvario. Ypač po­puliarios įkapės buvo nerūpestingai iš molio nulipinti puodu­kai kartais jie primena tik molio gabaliuką su įspausta duo­bute. Kai kurios diduomenei priklausančios moterys būdavo ap­rūpinamos net iš gintaro padarytomis darbo įrankių kopijomis. Tai įdomu, nes gintaras senųjų Lietuvos gyventojų vaizdiniuo­se buvo maiškas akmuo. Ne veltui, išlydėdami į pomirtinę kelionę, artimieji mirusiajam įdėdavo iš gintaro padarytą amuletą, t.y. 1-2 karoliukais, dažniausiai prikabintais prie papuošalų, rečiau – prie ginklų ar kt. Kartais įdėdavo ir pap­rastą gintaro gabaliuką. Sudegintų žmonių kapuose šie amule­tai randami prie kaulų krūvelės arba šiaip įmesti į kapą, pa­kišti po palaikais ir pan.

Būta papročio kiekvienam mirusiajam Iškasti atskirą duo­bę. Tačiau archeologai beveik kiekviename tyrinėtame kapiny­ne yra radę kapų, kur tuo pačiu kartu palaidota moteris ar vyras su vaiku, 2 vaikai, 2 vyrai, 2 moterys arba jis ir ji drauge. Kartais tame pat kape būna 3-5 mirusieji. Matyt, tai epidemijos, nelaimingo atsitikimo ar kitokios priežasties pasėkmė, Kartais vėliau miręs žmogus badavo laidojamas į ankščiau palaidotojo kapą. Greičiausiai abu juos siejo artimi ryšiai. Artimieji, matyt, buvo laidojami ir tame pačiame pil­kapyje – simboliniame mirusiųjų name, kur būna nuo vieno dviejų iki keliolikos kapų. Svetur žuvusiam ir į namus negrįžusiam bendruomenės nariui neretai taip pat supildavo pilkapį. Tokių kenotafų žinopa Alinkoje, Neravuose (Trakų raj,) ir kt.

Reikia pabrėžti, kad per visą geležies amžių senųjų Lietu­vos gyventojų laidojimo papročiams didelės reikšmės turėjo ugnis. Neretai ji kūrenta laidojant mirusįjį prie kapo įreng­tame židinyje (Žviliai, Šilalės raj., Latviai, Kretingos raj. ir kt.). Galbūt juose būdavo įžiebiama net iš namų atnešta ugnis, šitaip įprasminant nenutrauktą ryšį su artimaisiais. Degėsiais barstytos kapų duobės, žemė, kur bus pilamas pilka­pis. Degėsiai berti į duobę, užpilant mirusįjį. Jais apiberda­vo karstą, akmenų statinius.

Toks intensyvus ugnies naudojimas ar tik nebus privedęs prie to, kad kai kurios bendruomenės, išlydėdamos savo įžy­mų narį į pomirtinį gyvenimą, sudegindavo auką – vaiką, o kaulų žiupsnelį su vaikiškais papuošalais, suvyniotais į ry­šelį, įdėdavo anam į kapą (Pagrybis, Paragaudis, Šilalės raj,). Tokiai apeigai susiklostyti galėjo turėtj reikšmės ir vaikų kultas, būdingas pirmykštėms visuomenėms. 

Žmonių aukojimo paprotys baltams, kaip ir kitiems indoeuropiečiams, nebuvo svetimas. Archeologams yra žinomi atvėjai, kai karinės ir gentinės diduomenės atstovai būdavo laidojami su numarinta jauna moterimi greičiausiai verge (Pagrybis, Šilalės raj.), su tarnu (Žąsinas, Šilalės raj.) ir pan.

Būtą apeigų, susijusių ir su gyvulių aukojimu. Visų pir­ma tai liečia žirgą, kuris Lietuvos gyventojų tikėjimuose ir religinėje praktikoje turėjo svarbią reikšmę. Šis klausimas gana plačiai aprašytas archeologinėje literatūroje. Todėl čia tik paminėsime, kad m. e. pirmaisiais amžiais tarp gyven­tojų susiklostė paprotys, laidojant kai kuriuos vyrus, ypač raituosius karius, kitus diduomenės atstovus, įdėti jiems į kapą žirgo aprangos reikmenų. Tačiau ar visos mūsų krašte gy­venusios baltų gentys per laidotuves aukodavo dar ir patį žirgą, šiuo metu nėra pakankamai aišku.

Neabejojant tik, kad pirmoje geležies amžiaus pusėje žir­gai aukoti kuršiuose. Mat jų kapinynuose yra rasta greta vyrų ar atskirai nuo jų palaidotų žirgų. Kartais vyrui į kapą teįdėta tik žirgo galva ar jos dalis. Antroje laikotarpio pusėje tokių radinių kuršių kapinynuose nebeaptinkana. Užtat nuo geležies amžiaus vidurio žirgai imti aukoti likusioje Lietu­vos dalyje. O laikotarpio pabaigoje kai kurios centrinėje Lietuvoje gyvenusios bendruomenės paaukotiems žirgams užkasti paskirdavo kapinyne net specialią vietą. Žirgai laidoti panašiai kaip žmonės: atskiroje duobėje, su metalu išpuošta apranga su papuošalais, net su amuletu – gintaro karolių, pritaisytu prie karčių. Rytų Lietuvoje, kur anksti įsigalė­jo kremacijos paprotys, žirgai taip pat neretai būdavo sudegnami ir jų surinkti iš laužo kaulai užkasami pilkapyje visai panašiai kaip ir žmonių palaikai.

Kiek kitaip su paaukoto žirgo kūnu elgdavosi kai kurios žemaičių bendruomenės, gyvenusios Jūros ir Dubysos tarpupy­je, šalia vyro kape užkasdavo ne visą žirgą, o tik kūno ri­tualinės dalis, t.y. galvą ir galūnes arba vien galvą. Ant ruoju atveju galvą dažniausiai padėdavo ant karsto viename gale, o kitame sudėdavo žirgo balnosenos reikmenis papuošalus. žirgo mėsą laidotuvių dalyviai suvalgydavo per šermenų puotą.

Susijusios su šermenimis apeigos vykdavo ir prie kapo. Mat archeologai randa kapuose įmestų pavienių sudaužyto puo­do šukių, geriamųjų ragų, galbūt kadaise sklidinų gėrimo, nes kai kurie jų kape padėti taip, lyg saugant, kad neišsilietų juose buvęs skystis. Galimas daiktas, kad būdavo per laidotuves ir lenktynės su žirgais, kariniai žaidimai, pa­našūs į tuos, kurie vykdavo prūsų gentyse ir kuriuos vaiz­dingai yra aprašęs mūsų anksčiau minėtas Vulfstanas

Šermenų puotos, ritualinės žaidynės pabrėždavo laidotuvių reikšmingumą, šventiškumą.

Archeologinė medžiaga, leidžia tvirtinti, kad ikifeodalinėje Lietuvoje laldotuvės – to meto žmonių tikėjimu, mirusio­jo papuošimas ir išlydėjimas į kitą (pomirtinį) gyvenimą – buvo didelis bendruomenės renginys, pilnas įvairių apeigų, ritualų. Toli gražu ne visus juos trumpame straipsnyje ga­lėjome išsamiai apžvelgti.

L. Vaitkūnienė „Senieji lietuvių laidojimo papročiai (iki XIII a.)” / Lietuvių liaudies papročiai 1991 m.