Vaikinų brandos apeigos – tai gilus socialinis ir simbolinis slenkstis, skiriantis vaikystę nuo jaunystės, o žaidimą – nuo atsakomybės. Lietuvių kultūroje šios apeigos, dažniausiai vadintos „įrašymu į bernus“, turėjo ne tik bendruomeninę, bet ir dvasinę svarbą – tai buvo tarsi peržengimas į naują būties lygmenį, įtraukimas į tam tikrą vyrišką pasaulį, su savo taisyklėmis, pareigomis ir privilegijomis.
Apeigų forma ir pavadinimai įvairavo – nuo „prirašymo“, „skripsijos“ iki „įšventinimo“, tačiau jų esmė liko ta pati: visuomenės pripažinimas, kad jaunuolis jau pasiruošęs žengti pirmąjį žingsnį į suaugusiųjų gyvenimą. Šiame straipsnyje aptariamos apeigų formos, jų regioniniai skirtumai, simboliniai veiksmai ir platesni Europos kontekstai, atskleidžiantys, kaip svarbu buvo kolektyvinė jaunimo bendrija, per kurią vaikinai buvo įvedami į naują socialinę struktūrą.
Pateiktoje analizėje matysime, kad šios apeigos – tai ne vien pramoga ar linksmybės, bet rimtas egzaminas, įtvirtinantis fizinę, emocinę ir socialinę brandą. Čia telkėsi ne tik tradicija, bet ir pasąmoniniai visuomenės lūkesčiai, išbandymai, ritualinė simbolika bei prigimtinis pasaulio suvokimas, kurį perduodavo vyresnieji jaunesniems.
Vaikinų brandos apeigos
Absoliučia dauguma atvejų apeigų pavadinimas siejosi su rašymo veiksmu; dažniausiai vartotas „įrašymas, inrašymas į bernus, vyrus, į bernų ar senbernių knygą“. Labiausiai buvo paplitęs į pietus nuo Neries ir Nemuno esančiose teritorijose. Kiek rečiau negu prirašymo terminą taip apeigas vadino Šiaurės rytų ir Šiaurės Lietuvoje. Šiaurės rytų dalyje taip pat žinomi untrašymas bei lotyniškos kilmės skribcijos, inskribcijos (lot. scribere – rašyti). Sporadiškai paplitę pakėlimo, įvesdinimo, priėmimo terminai; Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte apeigas vadino įšventinimu, pietryčių Lietuvos lenkai – vosviencienijie. Kadangi dažniausias įrašymo į bernus pavadinimas, taip įvardysime ir visas šias apeigas.
Pagal autoriaus klausimynus apklausus 573 žinių pateikėjus (autorius – 364) apie apeigas papasakojo 139 (85) respondentai. Tiriamojo laikotarpio vaikinų brandos apeigos nepasižymi iniciacinių institutų gausumu, todėl, pradėdami nagrinėti Lietuvoje gyvavusias realijas, apibūdinsime kitų Europos kraštų šių apeigų savitumus.
Du Europos vaikinų brandos apeigų modeliai
Lietuvoje ir gretimose tautose XIX a. II pusės – XX a. I pusės merginų brandos apeigų turinys ir forma labai įvairuoja, vaikinų apeigos skiriasi mažiau. Slovakų etnologe Horvalova vakarų slavų vaikinų iniciacinius institutus suskirstė į du tipus: įeinant į jaunimą Slovakijoje, Čekijoje didžiausią reikšmę turėjo bendraamžių, Lenkijoje – darbo bendrija. Priimant į pirmąją lemiamą balsą turėjo jaunimas, į antrąją – vyresni vyrai. Pirmuoju atveju išreiškiama priklausomybė amžiaus tarpsniui ir inicijuojamųjų lokalinei grupei, antruoju – tuo pačiu verslu užsiimančių žmonių rangui ir tik mažesniu mastu – šių žmonių darbo ir gyvenimo teritorijai.
Vaikinų socialinė integracija pasireiškia skirtingu žmogaus kultūrinės veiklos metu: laisvalaikiu, per šventę (jaunimo) ir darbo ar su darbu susijusioje šventėje (darbo bendrijos). Priėmimas į jaunimo bendriją laisvalaikiu simbolizuoja nerūpestingą, nuotykių kupiną draugystės laikotarpį, darbo laiku – socialiai atsakingo žmogaus amžiaus tarpsnį. Pagal šiuos modelius galima suklasifikuoti ir kitų Europos tautų XIX a. II pusės – XX a. I pusės vaikinų brandos apeigas.
Lenkijoje vyravo įšventinimas į pjovėjus (šienpjovius, dalgiui pakeitus pjautuvą – rugių pjovėjus). Sunku pasakyti, koks iniciacinis institutas vyravo Rusijoje. Tik žinome, kad darbo bendrijoje žymėjo pirmąjį akėjimą, Ukrainoje ir Pietvakarių Baltarusijoje apeigas atlikdavo jaunimo bendrijos institute парубоцкая грамаda (Zelcnino teigimu, bendraamžių bendrijos iniciacinis institutas rytų slavuose būdingas tik ukrainiečiams), nors ir kaip Čekijoje bei Slovakijoje taip pat žinomas pirmojo pjovimo kaip socialinės brandos pažymėjimas. Su jaunimo laisvalaikio veikla ir bendraamžių bendrija susijusios apeigos tiriamuoju laiku buvo atliekamos bei, matyt, vyravo ir Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, kitur.
Latvijoje bei Estijoje gyvavo gana sudėtingi jūreivių iniciaciniai papročiai, turiniu primenantys jaunimo brandos apeigas, kurie, anot Oscaro Looritso, perimti iš vokiečių, danų ar švedų jūrininkų. Pagal formą (dalyvauja suaugę vyrai, jos susijusios su darbu) galėtume sieti su pjūties ar arimo, tačiau siaura darbo specifika leidžia juos traktuoti tik kaip uždaros socialinės profesinės grupės (kaip ir cechų, studentų ir pan.) iniciacinius papročius. Ne visų šių šalių jaunuolių (tuo labiau kaimo) jaunystė siejosi su jūreivyste, pavyzdžiui, didelėje Latvijos dalyje tuo metu jų veikla turėjo ryšį su teritorine jaunimo bendrija puišu karogs. Šie modeliai universalūs tik įėjimo į jaunimo bendriją apeigoms klasifikuoti.
Nuo XVIII a. daugelyje liuteroniškų kraštų į jaunimo bendriją įeidavo po konfesinėje bendruomenėje atliktų brandos apeigų – konfirmacijos. Vaikinų fizinė ir socialinė branda būdavo pripažįstama ir Šiauresniuose sociumuose (pavyzdžiui, tėvui, kaimynui ir jo dukrai pažymint vaikino ūsų išdygimą Rusijoje), tačiau jų ryšys su jaunimo bendrija ir pačiu jaunimo amžiaus tarpsniu silpnesnis
Kiek kitokius vaikinų brandos apeigų modelius galima išskirti Azijoje, Afrikoje ir, be abejo, naujuosiuose kontinentuose (ypač Australijoje). Šiose kultūros ir nuotolio atžvilgiu tolimose tautose apeigos daugiau ar mažiau išlaikė ryšį su antgamtiniu pasauliu.
Lietuvoje, turimais duomenimis, vaikinų brandą pažymėdavo daugiausiai bendraamžių bendrijoje – netgi Vakarų Lietuvoje, kur teritorinės jaunimo bendrijos reikšmė šio amžiaus žmonių gyvenimui buvo žymiai mažesnė. Neaptinkame ir darbo bendrijoje atlikinėtų apeigų. Žinomi tik pavieniai vaikino darbų paminėjimai. Su lenkų papročiais galėtume sieti tik du žinomus pirmosios šienapjūtės patvirtinimo atvejus; lietuvių apeigos nepalyginamai paprastesnės negu lenkų. Jaunimo bendrijoje atliktų apeigų aprašų Lietuvoje žinoma net 169.
Mūsų tyrimų metu nepavyko užfiksuoti net mažiausios užuominos, kad šienapjūtė, rugiapjūtė ar akėjimas būtų susiję su socialinės brandos pažymėjimu, ar bent vienas iš šių darbų atskirai (ne visas jų kompleksas) turėtų ryšį su perėjimu į kitą amžiaus tarpsnį. Todėl, remdamiesi turima etnografine medžiaga, galime teigti, kad vaikinų brandos apeigų forma Lietuvoje būdingesnė Vakarų Europos apeigų tipui ir skyrėsi nuo Lenkijos ir iš dalies Baltarusijos. Tai rodo, kad, nepaisant teritorinio artumo, lietuvio jaunystė prasidėdavo kiek kitaip, ir šis faktas, be abejonės, turėjo nemažą reikšmę vėlesniam jaunuolio psichologiniam ir kultūriniam vystymuisi.
Daugelis apeiginių veiksmų ir jų proceso konfigūracijos panašios chronologijos, teritorijos dislokacijos, kultūros požiūriu tolimų tautų atliekamose ir netgi kitose socialinio statuso bei būklės kaitos apeigose. Tuo įsitikinsime nagrinėdami apeigų struktūrą ir simboliką.
„Įrašymo į bernus“ apeigų dalyviai, vieta ir laikas
Jau minėjome, kad jaunimo bendrijoje dažniausiai pažymėdavo vaikinų brandą. Jaunimo susiėjimuose merginų brandą apeigomis įtvirtindavo Pietryčių Lietuvoje itin dažnai Varėnos rajono ribose, kur gyvavo paprotys pakelti į merginas vyresniosios sesers vestuvių metu. Autonomiška jaunimo bendrija ne visada pripažindavo platesniame sociume – kaimo bendruomenėje – paminėtą brandą. Iniciacinė merginų apeigų reikšmė ir atlikimo priežastys (analogijos principas: pažymima vaikino branda – pažymima merginos branda) tolygios vestuvėse atliekamų vaikinų apeigų reikšmei ir priežastims. Neabejotinai aktyvesnės vestuvių dalyvės ir šios šventės ritualo žinovės buvo moterys (tai simbolizuoja ir žymiai sudėtingesnės apeigos jaunosios pusėje), tuo tarpu jaunimo bendruomeninės veiklos ir elgesio stereotipų palaikytojas – vyras.
Merginos įėjimo į jaunimo bendriją apeigose visada dalyvavo ir vaikinai (jie ir organizavo), o pastarųjų apeigose merginos – ne visada; ypač retai Užnemunėje – tik 50 % tirtų vietovių. Apie „įrašytus į bernus“ merginoms vaikinai dažnai pranešdavo vėliau, primindami, kad naujokai jau „bernai“, ir, jiems pakvietus, nebus galima atsisakyti šokti. Apeigose dažniausiai dalyvavo tik to kaimo jaunimas, suaugusiųjų būdavo retai, daugiausiai tik trobos šeimininkas (jei apeigos vyko troboje).
Nors Morkūnas, remdamasis Franko Kemėšio duomenimis, teigė, jog XX a. IV dešimtm. socialinis antagonizmas Lietuvos kaime didėjo (konkrečiais tyrimais to neįrodė), mūsų medžiaga rodo, kad šiuo laikotarpiu net 87,8% kaimų samdinių ir ūkininkų vaikų įrašymo į bernus apeigos darytos kartu, 9,8%. – atskirai, 2,4% – atskirai tik didesniuose kaimuose.
Nesutapimus su Kemėšio duomenimis galima paaiškinti tuo, kad brandos apeigos buvo atliekamos silpniau ekonomiškai išsivysčiusiuose kaimuose (išimtis Suvalkija), į bernus tuo metu beveik nebuvo įrašoma Žemaitijoje, kur socialinė diferenciacija buvo didžiausia, bet negalima sutikti, kad XX a. IV dešimtm. jaunimo socialinė diferenciacija didėjo. Šiuo laikotarpiu sparčiai stiprėjant jaunimo ir suaugusiųjų organizacijų įtakai Lietuvos jaunuomenei vis daugiau merginų ir vaikinų įgydavo lygias galimybes dalyvauti jų veikloje, nepaisant turtinio ir socialinio skirtumo. Dažnai iš kito kaimo atvykusioms samdiniams apeigų nerengė, nors vietiniams jos buvo būtinos. Fizinis subrendimas ir daugelis kultūros sąlygotų veiksnių nulėmė labai skirtingą įėjimo į jaunimo bendriją amžių. Vaikinų apeigų atlikimo laikas svyravo tarp 14-22 m.; ypač didelių priimamųjų šio pobūdžio skirtumų užfiksuota Suvalkijoje.
Apeigas Lietuvoje vidutiniškai atlikdavo 17 m. ir 9 mėn. amžiaus vaikinams. Laiko perspektyvoje šis vidutinis amžius buvo gana stabilus. 1897-1910 m. gimę žinių pateikėjai „įrašyti į bernus“ vidutiniškai 17,66 m., 1911-1920 m. – 17,77, 1921-1939 m.- 17,84. XIX a. šis brandos cenzas, ko gero, buvo didesnis, nes neretai vyrai piemenaudavo iki 20 ar net daugiau metų (piemuo į jaunimą eiti negalėjo), vaikinai vėliau subręsdavo ir fiziškai. „Įrašydavo į mergas“ nuo 14 iki 18 m. (vidutiniškai sulaukus 16,71 m.). Taigi vaikinų ir merginų „bernavimo“ ir „mergavimo“ laikas skyrėsi apie metus, nors merginų duomenys nereprezentatyvūs.
Kiek skiriasi žymiai gausesniais duomenimis paremti pirmojo merginų ir vaikinų ėjimo į vakarėlį amžiaus tyrimai (įtraukus ir vietoves, kuriose brandos apeigų nebuvo): atitinkamai nuo 16,32 ir 17,94 m. Kiek ankstesnį įėjimą (merginų) į jaunimo bendriją liudija Aleksos tyrimai. Atsakymuose į autoriaus anketą nurodomas „flirtavimo“ (matyt, flirtuoti galėjo jaunimo bendrijai priklausančios merginos) amžius dažniausiai 13-16 m. Įeiti į jaunimo bendriją 13 m. buvo per anksti, nes, pagal Morkūno duomenis, 56,5% tokio augumo merginų tarnavo pusmerge ir tik 2,1% – merga. Tikriausiai, anketas pildžiusios studentės turtingesnių merginų socialinio subrendimo amžių nurodė kiek jį paankstindamos, gal kiek didesnį amžių nurodė ir mūsų klausinėtieji žinių pateikėjai, stengdamiesi supriešinti savo jaunystę netikusiems šių dienų jaunimo papročiams.
Dažniausiai apeigas atlikdavo pagrindiniame kaimo jaunimo bendrijos susiėjime – vakarėlyje, kuris būdavo rengiamas eilinio savaitgalio metu troboje, rečiau lauke, retkarčiais smuklėje, klojime, jaujoje ar klėtyje. Kai kada jas rengdavo vestuvių pasilinksminimo metu (jaunieji įrašomiesiems galėjo būti negiminės), kartais ir po talkos vakarėlyje – patalkyje. Tik kada ne kada į bernus įrašydavo naujoko namuose daromame vakarėlyje ar rinkdavosi į būrį tik pažymėti šią progą. Tada merginos nedalyvaudavo. Žinomas tik vienas atvejis, kai į bernus įrašė vardadienio metu. Pietų Lietuvoje vaikinus į jaunimą kiek dažniau priimdavo po vieną (60% atvejų; 16% – po vieną ar būriu, 24% – būriu) į šiaurę nuo Nemuno ir Neries – po kelis (37,5% atvejų; po vieną ar būriu – 25%, po vieną – 37,5%.
Labai įvairus ir apeigų atlikimo laikas; dauguma atvejų didesnės reikšmės tam neteikta. Žinomi tik keli aprašai, kuriuose minima, kad apeigos atliekamos griežtai nustatytą dieną: trys – per Sekmines, du – per Velykas, po vieną – per Jonines, Užgavėnes, Naujuosius metus. Tik 29 aprašai liudija apeigas vykus tam tikru metų laiku: 37,9 – pavasarį, 31,0 – vasarą, 17,3 – rudenį ir 13,8% – žiemą. Turima medžiaga rodo, jog, greičiausiai, ir XIX a. jos buvo rengtos gana skirtingu laiku, ką patvirtina ir panašūs Horvatovos tyrimų rezultatai. Galima nustatyti tik vieną įrašymo į bernus papročių dėsningumą – dažniausiai jie vykdavo šiltuoju metų laiku.
Ne viena Sekminių apeiga, kuriose yra nemažai statuso kaitos papročių (pavyzdžiui. Sekminių vestuvės, piemenų šventė), leistų teigti, kad šiauriniame Lietuvos pakraštyje jos siejamos su šia data. Tai liudija ir aprašai, nurodantys apeigų sąsajas su sambariais ar Kupolinėmis, tačiau piemenavimui nutraukti šis metas ne itin palankus, nes ganymo sezonas trukdavo iki vėlyvo rudens (nors, pasak Juozapavičiaus, po Sekminių apeigų piemenauti baigdavo ir samdyti naują po Sekminių būtų nemaža prabanga. Tačiau duomenys patvirtina, kad vaikinų brandos apeigos atlikinėtos pabudus gamtai, jaunimo bendrijos veiklai išplitus į atvirą erdvę. Tuo tarpu daugumas aptartų merginų brandos apeigų vykdavo rudeni uždaroje patalpoje. Šiuo metu pakeldavo į mergas pirtyje, rudenį prasidėdavo linamynis, neretai tuo metu keldavo ir vestuves – po jų jaunesnioji sesuo tapdavo „mergautine“ dukra.
Socialinė prievarta
Žiaurūs kankinimai, fizinės jėgos išbandymai būdingi daugeliui klasikinių iniciacijų ir sietini su mirties bei atgimimo įvaizdžiu. Kita vertus, pasak vokiečių psichologo Friedharto Klixo: „Kankinimai iniciacijų metu tampa savotišku įrodymu, kad jaunuolis sugebės įveikti jo laukiančius rūsčius išmėginimus ir pati iniciacija yra pirmas tiesioginis susidūrimus su socialine prievartų. Toks staigus nerūpestingo, giedro vaiko gyvenimo supurtymas turi gilių prasmę, kuriant naujų tolesnio gyvenimo atskaitos sistemą„.
Pamažu apeigos prarado senąją sakraline prasmę, bet liko santykis su bendruomene. Jos prarado pirmykštį turinį, tačiau išlaikė tam tikrus formos segmentus. Iki šių laikų kai kurie socialinės prievartos elementus išsaugoję papročiai atlieka socialinio solidarumo palaikymo, naujoko statuso kaitos dramatizavimo ir individo chronologinės saviidentifikacijos funkcijas. Europoje apie tokias apeigas žinoma jau nuo antikinių laikų.
Spartos organizacija turėjo daug bendrų bruožų su pirmykščių tautų „vyrų namų“ institutu: norint patikrinti jaunuolių fizinę ištverme, Artemidės šventykloje jie buvo plakami, penkiolikmečiai prieš įšventinimus dalyvavo „kriptijose“ – netikėtuose naktiniuose puolimuose prieš helotus ir pan. Tam tikrą socialinę prievartą taip pat patirdavo įšventinamasis į riterius (Ordino magistras ar siuzerenas jam simboliškai suduodavo kardu), XVI a. krikštijami universitetų studenta, cechų, vėliau – pramonės įmonių naujokai. Tokį pobūdį įkūnijo ir jaunimo bendrijoje atliekami iniciaciniai papročiai. Gana grubių naujokų kankinimų bei patyčių aptinkama ir netolimų kraštų: Lenkijos, Čekijos, Ukrainos kaimo vaikinų tiriamojo laikotarpio brandos apeigose.
Lietuvos kaime dar tarpukariu kai kur „iniciacinę būseną“, įrašydami į bernus, sukeldavo gana grubiomis, asmens orumą žeminančiomis formomis. Pasak Krušinskaitės, Krušinskų kaime (Kauno raj.) apeigos prasidėdavo vaišėmis. Kiek išgėrę vaikinai eidavo imtynių. Piemuo turėjo įveikti nors vieną berną. Vėliau nepratusi prie degtinės jaunuolį nugirdydavo, išrengdavo nuogai, visą kūną, ypač ūsus ir gaktos sritį, ištepdavo derva. Nors lai galima traktuoti kaip tam tikrą moralinio nuosmukio apraišką – buvo daroma visiems, ir toks įšventinimas ugdė jaunimo bendrijos socialinį solidarumą. Apeigose galima įžvelgti ir klasikinėms iniciacijoms būdingą mirties bei atgimimo motyvą. Svaiginančiomis priemonėmis sukuriamas mirties įvaizdis.
Kitas ir bendruomenėje priimtų elgsenos normų pažeidėjų baudžiamasis degutavimo paprotys išreiškia lytinės identifikacijos akcentavimą. Kultūriškai aiškios lytinės priklausomybės neturintis piemuo (kaip minėjome, jo apranga mažai skyrėsi nuo piemenių, kelnes nešiojo tik pusbernis, bernas) „atgimsta“ su paryškintais vyriškumo simboliais. Veidas derva teptas taip pat latvių ir estų jūreivių įšventinime, suodžiais – lenkų brandos apeigose. Neabejotinai toks įvedimas į jaunystės pasaulį atlikdavo ir dar vieną – šalutinę socialinę misiją, sukeldavo pasišlykštėjimą alkoholiu.
Kiek kitaip tų pačių socialinių tikslų siekta Klaipėdos krašte. Tarpukario Butkų kaime (Klaipėdos raj.) brandos apeigas aprašė Ašmys. Jos panašios su Vokietijoje, Latvijoje paplitusių vaikinų bendrijų, kurių veikla siejosi su naktinio merginų lankymo papročiais. Kaimo naujokus „įšventindavo“ naktį. Vyresnieji liepdavo belstis į merginų langus, kad įleistų. Vienas iš vyresniųjų persirengdavo šeimininko rūbais ir naujokus mušdavo lazda arba bizūnu, tuo tarpu vartai būdavo užrišti. Atsibudęs tikrasis šeimininkas dar pradėdavo šaudyti iš medžioklinio šautuvo. Tokiu būdu patikrindavo naujokų drąsą ir vikrumą. Vėliau jaujoje (ten vyko vakarėliai) vyresnieji juokdamiesi mokė, „kaip eiti pas mergas“, kad šeimininkas nepriluptų.
Kaip matome, šiuo atveju lytinė priklausomybė akcentuojama kiek kitaip, neminimas pirmuoju atveju akcentuotas jėgų bandymas patikrinant, ar naujokas vertas patirti šią „apeigą“. Mažiulis, aprašydamas, matyt, XIX a. II pusės pasartiškių (Rokiškio raj.) vaikinų brandos apeigas, pateikė kitokį jų modelį. Jo teigimu, per Jonines naujokai turėjo parodyti ne tik vyrišką jėgą, bet ir išdaigas, po kurių nemenkai nukentėdavo suaugę kaimo bendruomenės nariai – nerasdavo žagrių, vežimų, pirčių. Greičiausiai ir šiuo atveju manifestuojamas lyties identitetas, apraše nurodoma, kad pirtyse ieškoma pasislėpusių merginų, tam tikrais preparatais stengiamasi jas „apgirdyti“ (kai kada net apnuodyta), galbūt ir šioje srityje turėjo pasižymėti naujokai. Galimi keli tokie nežaboto antivisuomeninio poelgio aiškinimai: vienas iš jų – Joninių, kaip ribinio laiko, specifika; antra, toks elgesys primena senosios Europos karių bendrijų nuostatas.
Pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų mitologijoje ir senuosiuose istoriniuose šaltiniuose minimą likantropiją linkę sieti su klasikinėmis iniciacijomis ir jaunimo bendrijomis. Ridley, remdamasis Herodotu („[…] skitai ir Skilijoje gyvenantys helėnai tvirtina, jog kasmet kiekvienas neuras keletui dienų pavirstąs vilku ir paskui vėl atvirstas žmogumi“, Olafu Magnus (jis tvirtino, kad tokios baltų vilkų bendrijos, paveiktos narkotinio apsvaigimo, plėšikavo) ir mitologija, teigia, kad šis reiškinys buvo būdingas ir baltams. Panašių realijų yra ir Mažiulio apraše. Žodis vilkas buvo susijęs ir su iniciaciniais papročiais. Taip vadino gervėtiškių moterį, atliekančią purifikacines apeigas po gimdymo pirties bendruomenėje, „vilką“ turėjo išgerti Vilniaus cechų naujokai, tačiau žodis šia prasme būdingesnis slavams. Taip vadinti neolitai ir lenkų vaikinų brandos apeigose.
Tiriamuoju laikotarpiu socialinės prievartos veiksmai užtikrino bendraamžių bendrijos teritorinį, amžiaus suverenumą, kaimų jaunimo grumtynės siekiant palaikyti aukštą bendrijos statusą atliko ir jaunuolių socialinės integracijos funkcijas, todėl dėsninga, kad socialine prievarta buvo patikrinamas jaunuolio tinkamumas bendrijai. Ilgiausiai, net iki XX a. vidurio, gana grubiai šitai buvo daroma Pietvakarių Lietuvoje.
Kai kur paprasčiausiai mušdavo. Pošnios kaime (Lazdijų raj.), kaip ir už nusikaltimą kariuomenėje, neofitas turėjo pereiti „šerengą“ – diržais apsiginklavusių „bernų“ eilę. Kai kur lygiai tokiu pačiu būdu mušė iš vakarėlio vejamą paauglį ar vaikiną, kuris neišlaikė „egzamino“ būti bendrijos nariu. Toks paprotys gyvavo ir Čekijoje (tik jaunuolių eilė vadinosi ulica). Kai kur mušė paguldę ant suolo, „skeldavo į ausį“ ir jeigu vaikinas nenuvirsdavo – į savo draugiją priimdavo, mušdavo šlapiu rankšluosčiu ir pan. Kai kur naujokas su kitais eidavo imtis, lenkdavo ranką, turėdavo pakelti kitą bendraamžį.
Vienintelis iki tarpukario kompaktišką paplitimo arealą išlaikęs fizinės brandos, vikrumo patikrinimo veiksmas – šokdinimas per suolą, užfiksuotas daugiausiai Suvalkijoje. Šokant suduodavo diržu, bizūnu, pančiu ar rankšluosčiu sumegztu galu („žiužiu“, „bindžiku“, „pitka“). Kartais mušdavo tik tada, jeigu neperšokdavo suolo, reikalavo kad peršoktų iš pirmo karto, trukdė. Kai kur už arealo ribų šokdinama per žarsteklį. Šuolį sutvirtindavo kitais apeiginiais veiksmais, dažniausiai užgėrimu. Lygiai tokiu pačiu būdu buvo išvejami per jauni. Tik, užgėrus naujoką, jis per suolą šokdavo paskutinį kartą.
Redukuojantis apeigoms, vaikino vikrumo, jėgos išbandymai ir kiti fizinės prievartos veiksmai, tikriausiai, transformavosi į vakarėlyje atliekamus paauglių baudžiamuosius papročius, t.y. apeigos dalis tapdavo jaunimo paprotinės teisės realija, kuri tam tikrą laiką galėjo gyvuoti ir buityje, ir apeigose vienu metu. Šie veiksmai galėjo modifikuotis ir kiek kitaip. Batakių apylinkėse (Tauragės raj.), už keliasdešimties kilometrų nuo minėto kompaktiško arealo, į vakarėlį atėjusį naujoką priimdavo merginos. Mažintų kaime į bernus įrašydavo mušdamos susuktais rankšluosčiais ir vaikiną truputį pašokdindamos. Paskui naujokas, kaip ir išvytasis, turėdavo eiti namo. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai „įrašymo“ apeigose iniciatyvos ėmėsi merginos, ir vienintelis žinomas, kada jos panaudojo socialinę prievartą vaikino atžvilgiu.
Kai kada tai panaudodavo į bernus „įsirašyti“ priversdami. Pavyzdžiui, Kaimelio kaime (Šakių raj.) „apversdavo kulnais į viršų“ ir grasindavo mušti, jei jis neatsineš vaišių. Parodžius jėgą nemalonių apeigų buvo galima ir išvengti. Kriauzos teigimu, kupiškėnuose „įsirašyti“ nereikėjo, jei mėšlu ir išmatomis tepamas vaikinas „nutrenkdavo“ kurį nors iš besityčiojančių bernų. Panaudoję jėgą išvengdavo šuolio per suolą ir Suvalkijoje (Valakbūdyje, Šakių raj.).
„Šviesesniuose“, modernius kultūringos elgsenos stereotipus perėmusiuose kaimuose dažnai grubų fizinio subrendimo patikrinimą pakeisdavo žodinis, be tiesioginės socialinės prievartos, egzaminas. Tam tikra tarpinė forma matyti XIX a. pabaigos vėžioniškių (Prienų raj.) papročiuose: jaunuoliai turėjo mokėti suaugusiojo darbus, šokti, atsikirsti į senbernių užgauliojimus ir pan. Egzaminą išlaikę, turėjo pavaišinti, o neišlaikiusieji patirdavo smurtą ir būdavo pervaromi per „šarangą“ – dvi eiles vaikinų su diržais. Šie paaugliai turėjo piemenauti dar metus. Kaip matome, socialinę prievartą patirdavo tik neišlaikiusieji fizinės ir socialinės brandos patikrinimo egzamino, kuriame dalyvavo viso kaimo žmonės; panašiai būdavo ir piemenėms, tik, greičiausiai, „neperėjusioms konkurso“ fizinių veiksmų netaikydavo, – jos turėjo ganyti iki kito egzamino, iki kitų Sekminių.
Vėlesni aprašai liudija, kad buvo aptariamos naujokų gerosios savybės. Pavyzdžiui, Dauguose (Alytaus raj.) žiūrėjo, ar vaikinas „neplepys“, gražiai šoka, jaunuoliai smulkiai gvildendavo naujoko gerąsias ir blogąsias puses. Panašiai priimdavo ir merginas, tik jos turėjo atsižvelgti ir į vaikinų nuomonę. Kai kur buvo tikrinamas jaunuolio sąmojingumas, mokėjimas minti mįsles, kartais reikėjo paslėpti daiktą, kad kiti nerastų, ir pan. Vienam kitam kaime naujokams iškrėsdavo ir nedidelių pokštų – apipildavo vandeniu, ištepdavo suodžiais ir pan. Vienas iš pagrindinių tokių „egzaminų“ – brandos apeigų – bruožų – panašiai priimdavo ir vaikinus, ir merginas. Dažnai po jų jokių kitų naują amžiaus tarpsnį įtvirtinančių apeiginių veiksmų neatlikdavo.
„Pančio nupjovimas“
Kaip matome, vaikinams atliktuose socialinės prievartos veiksmuose yra tiek išskyrimo iš senosios socialinės struktūros simbolių, tiek fizinės bei socialinės brandos patikrinimo funkcijų. Tuo jie skiriasi nuo analogiškų merginoms darytų smurtinių veiksmų. Žymiai retesni nesmurtiniai, su socialinės ar fizinės brandos patikrinimu nesietini, akivaizdžiai išskyrimą iš senosios socialinės struktūros žymintys poelgiai.
Vestuvėse rengiamose merginų brandos apeigose pabrėžiamas išskyrimas iš senosios socialinės struktūros, „įrašant į bernus“ vakarėlyje vyrauja naujojo statuso įgijimą žymintys veiksmai. Tiesmukiškai „atskyrimas“ nuo senosios socialinės būsenos rituališkai išryškintas tik Šiaurės rytų Lietuvos apeigose. Pasak XIX a. pabaigos – XX a. I pusės realijas liudijančių Bielinio aprašų, vaikinui atėjus į vakarėlį („kuokynę“) pirmą kartą, vienas iš bernų prieidavo prie muzikanto, nutraukdavo muziką bei viešai paskelbdavo, kad bus „prirašoma“. Vienas iš jaunuolių perpjaudavo simbolinį pantį tarp kojų ir vaikiną pakilnodavo. Kai kuriuose kaimuose (Didžiasalyje, Kliukuose (Ignalinos raj.), Karališkėje (Švenčionių raj.)) po šito vaikiną įrašydavo į „bernų knygą“. Naujokui, liudininkams pasirašius ir muzikantams pagrojus maršą, įrašytasis privalėjo duoti pinigų vaišėms.
Kitame apraše tvirtinama, kad dar senesniais laikais (matyt, XIX a. pabaigoje), nurišus pantį, vaikino sesuo ar kita giminaitė nurišdavo nuo pusiaujo trinyčių pantį ar kitokią virvelę ir sujuosdavo savo išausta juostele bei jį pabučiuodavo. Juosta atsidėkodavo ir pirmą kartą vakarėlyje išvesta šokti mergina. Ją dovanodavo pirmajam ją šokdinančiam. Pančio nupjovimą Bielinis aiškina dvejopai: 1. pantis atrišamas, kad vaikinas galėtų šokti. 2 pantis simbolizuoja besąlygišką paklusnumą tėvui ir, jį nupjovus, vaikinas įgyja didesnes teises, daugiau savarankiškumo, teisę šokdinti merginas ir joms meilintis. Taigi antruoju aiškinimu pabrėžiama vyraujančio socializacinio instituto (šeima – bendraamžių bendrija) kaita.
Aprašų autentiškumą liudija ir mūsų lauko tyrimai. Didžiasalio kaime (Dysnos apyl., Ignalinos raj.) simbolinį pantį kirpdavo net XX a. viduryje; tiesa, išlikus kilnojimo ir vaišių papročiams, nunyko įrašymas į bernų knygą ir juostos rišimo paprotys. Kaip suvokė šį veiksmą apeigų dalyviai? Juostos perkirpimas atidarant parodą ar atidengiant paminklą – įprastas šių dienų elitinės kultūros reiškinys. Tačiau žymimas teritorinis perėjimas, ceremonijos dalyviai tampa naujo kultūrinio reiškinio liudininkais. Kartu juosta įkūnija ribą tarp realijos – būties ir nebūties. Putojant šampano taurėms socialiai pripažįstamas įamžintas didžio žmogaus atminimas ar naujas kultūrinis renginys.
Neabejotinai veiksmas priskirtinas universalių perėjimo apeigų kategorijai. Analogiškas veiksmas yra gimtuvių papročiuose tarp lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių lenkų. Pantis buvo simboliškai prarėžiamas, brėžiant žemę tarp vaiko kojų, perpjaunant arba atrišant įsivaizduojamą mazgą. Tai darė kūdikį parvežus iš krikšto ar
jam pradėjus vaikščioti. Panašus paprotys gyvavo ir kai kur Latvijoje, Baltarusijoje bei Rusijoje.
Pančio perrėžimas pirmaisiais vaiko gyvenimo metais praktikuotas dažniau ir paplitęs platesniame areale, negu tas pats veiksmas jaunimo apeigose. Labiausiai tikėtina, kad jaunimas šį magišką veiksmą perėmė iš suaugusiųjų. Ir pradėsiantis vaikščioti kūdikis, ir pretenduojąs „vaikščioti su vyrais“ pagal pačią paprasčiausią skirstymo pagal amžių sistemą (vaikai – jaunuoliai – suaugę – seniai) įvardijami vaiku. Matyt, nupjaudami simbolinį pantį ir tam tikra prasme taikydami vaikišką ritualą, vyresnieji stengėsi pabrėžti atskyrimą nuo vaiko amžiaus, kartu ir pažemindami naujoką – ritualu jį sulygindami su kūdikiu.
Kita vertus, tai ir atskyrimas nuo tėvo, šeimos valios. Jaunuolis ritualu išvedamas iš ankstesnės socialinės struktūros. Simboliškai nutrauktus ryšius su šeima kompensuodavo įvedimu į kitą socialinę – jaunimo – bendriją. Surišdavo kraujo ryšiais su vaikinu susieta giminaitė. Per ją akcentuojamos griežtos Rytų Lietuvoje susiklosčiusios moralės normos ir pabrėžiama glaudi jaunimo bendrijos narių socialinė integracija. Iki šių dienų juosta rišama įvairių kategorijų socialinio statuso kaitos papročiuose.
Usačiovaitė, nagrinėdama mazgo simboliką lietuvių tautodailėje ir papročiuose, nustatė jo atrišimo ir surišimo sąsajas su gimtuvių, vestuvių ir laidotuvių apeigomis. Dar XX a. pradžios Mažojoje Lietuvoje buvo paprotys naujoką, pirmą kartą gyvenime dirbantį kokį nors darbą, atvykusį mokytis arba į svečius (į svetimo kaimo pasilinksminimą?), surišti. Tikslas – priversti jį „išsilaisvinti“ vaišėmis. Taip pat buvo rišama rugiapjūtės (rugių juosta), vardadienio metu (vainiku, rankšluosčiu, juosta, stuomeniu) – abiem atvejais šeimininkas ar varduvininkas buvo kilnojami ir turėjo vaišinti.
Anot Žarskaus ir Patacko, varduvininko rišimas ir kilnojimas – dvasinis jo žadinimas vaisingesniam (prasmingesniam) gyvenimui. Daugeliu atvejų po surišimo būdavo kilnojama ir užgeriama. Nors verbaliai surišimas simbolizuotų apeigos baigtį, pasak Kazimierzo Moszyńskio, juosta atlieka magišką apsaugos funkciją. Todėl senesniais laikais rišimas simbolizavo išskyrimą iš senosios socialinės būsenos, kartu ir paruošimą „pavojingai“ liminalinei fazei.
Taigi, atrišimo ir surišimo derinys – išskyrimo iš senosios socialinės būsenos simbolinė išraiška. Abu veiksmai turi daug analogijų kitos socialinės būsenos kaitos papročiuose bei apeigose. Žvelgiant į pastarųjų procesą ir jų veiksmų struktūrinę funkcinę prasmę galima sutapatinti vainikėlio uždėjimą merginoms ir juostos rišimą vaikinams.
Tačiau žymiai dažniau vaikinų apeigos prasidėdavo pirmuoju šokiu.
Pirmasis šokis
Jau minėjome, kad šokis ir lankymasis jaunimo vakarėliuose tiriamuoju laiku buvo vienas iš pagrindinių jaunystės simbolių rytinėje Lietuvos pusėje. Pietryčių Lietuvoje, kur tarpukariu panašiai žymėdavo merginų bei vaikinų socialinę brandą, apeigos pradedamos šokiu. Vienodi tiek lietuvių, tiek Lietuvos kitataučių papročiai. Norėdami suvokti pirmojo šokio socialinę ir psichologinę svarbą panagrinėkime jaunuolio emocinę būseną šio šokio metu.
Bet koks paauglio pasirodymas jaunimo vakarėliuose buvo rizikingas – susijęs su galimais smurto veiksmais ir patyčiomis. Tapatų psichologinį sukrėtimą sukeldavo ir pirmasis legalus šokis. Pasak Bielinio, pradedantiems bernauti „prirašymas“ buvo labai didelis įvykis, ir dėl to jie labai pergyvendavo. Pirmą kartą išvesti mergaitę šokti buvo labai baisu, „sarmata“, todėl daugelis stengdavosi pašokti su giminaite. Panašiai būdavo ne tik šiauriečiams (Tverečius, Šiaurės rytų Lietuva), bet ir neabejotinai karštesniems bei impulsyvesniems Pietryčių Lietuvos gyventojams. Liaudies pedagogika neskatino išskirtinio dėmesio vaikui ir, be abejonės, pirmasis viešas žingsnis į suaugusiųjų pasaulį buvo itin sunkus.
Su panašiomis psichologinėmis problemomis susidurdavo ir merginos. Kadangi jų socialinę brandą platesniame sociume pažymėdavo daugiausiai vestuvių metu, be mokėjimo šokti, ji dažnai turėdavo atlikti ir visas vyriausios jaunimo atstovės – pirmosios pamergės funkcijas. Savaime aišku, pirmasis šokis buvo savotiškas socialinės brandos išbandymas, prilygstantis mušimui ar nesmurtiniam socialinės brandos patikrinimo „egzaminui“. Dažniausiai vaikinas merginą pakviesdavo šokti pats. Tik kai kada partnerę parinkdavo vyresnieji.
Pasak Marcinkevičienės, vyresnieji bernai išvesdavo šokti merginą ir vėliau perduodavo šokti naujokui. Tai Rytų Lietuvoje paplitęs ypatingos pagarbos ženklas. Taip pagerbdavo svečius. Tik kai kur pirmajam šokiui kviesdavo mergina. Tokiu būdu patikrindavo, ar naujokas „nešlubas“. Dažnai tuose kaimuose analogiškai pažymima ir merginos branda, tik pirmam šokiui ją išvesdavo. Šakių rajono Katinėlių kaime, atėjus naujokui, šoko specialų šokį jam su kitu vaikinu susikabinus „kriukiais“ („kriukis“ – lazda, vienas iš Suvalkijos jaunimo atributų). Kitais atvejais buvo šokamas įprastas šokis.
Kai kur pirmasis šokis tapdavo lemtingu. Laukelių kaime (Ukmergės raj.), jam nepavykus, „prirašymo prie kaimo“ apeigas atidėdavo kitiems metams (jas atlikinėdavo apie Naujuosius metus). Kiek kitoks požiūris į pirmąjį šokį gyvavo Suvalkiečiuose. Cibave (Marijampolės raj.) vaikiną stengdavosi pažeminti – liepdavo šokti su pačia „prasčiausia“ mergina.
Taip pat dažnai šokiais vadinti jaunimo baudimo papročiai, įkūniję fizinės prievartos veiksmus: „šokiai“, kurių metu šokdinama per suolą mušant, ar kitokia fizinė prievarta. Panašūs šokiai šokti tiek jaunimo brandos apeigose, tiek vejant paauglį iš vakarėlio. Dar XIX a. pabaigoje, įrašant į bernus, šokdindavo „tabalą“, XX a. pradžioje – „bindžiką“, „totaciką“, vejant iš vakarėlio – „talkačiką“, „kačiką“, „žąsiną“ ir pan. (į vorą sustojusius paauglius mušdavo rankšluosčiu pasunkintu galu). Dažnai sunku atskirti, ar įvardijama „apeiga“, ar išvijimo iš vakarėlio paprotys, nes neretai abi realijos vadintos vienu – „įrašymo į bernus“ – pavadinimu.
Galbūt šokio simbolis buvo perimtas iš Rytų Lietuvos, nes Suvalkijoje vakarėliai vyko rečiau, ir su jaunystės pradžia pirmasis šokis didesnėje Suvalkijos dalyje vargu ar buvo siejamas. Aprašai liudija, kad šiame regione jaunystės pradžia sietą su jėgos ir fizinės ištvermės išbandymais. Dėl šokio ir fizinės prievartos kontaminacijos ir susiformavo „baudžiamojo šokio“ realija, verbaliai išreiškianti ir „šokį mušant“, ir „šokimą per suolą mušant“ ir mušimą šokio veiksmų neimituojant. Tarpukario medžiaga rodo ir baudžiamojo šokio desakralizaciją, tai yra perėjimą iš apeiginės į buitinę plotmę, socialinės brandos patikrinimui atskylant nuo pačių brandos apeigų, nors ir išlaikant įrašymo į bernus pavadinimą.
Šokis taip pat turėjo ir kitą funkcinę išraišką. Kai kada jaunuoliai turėjo šokti su visais priešingos lyties asmenimis, paprastai apeigų pabaigoje (ne pradžioje, kaip pirmasis šokis su vienu pasirinktu ar parinktu asmeniu). Šis veiksmas – socialinio solidarumo išraiška – simbolinio įvedimo į naująją socialinę struktūrą apeiga.
Ritualinis kilnojimas
Tai vienas iš labiausiai paplitusių vaikinų brandos apeigų veiksmų. Kilnojama po pirmojo šokio. Jei šokis į brandos apeigų struktūrą neįėjo, kartais „įrašymas į bernus“ kėlimu prasidėdavo. Absoliučia dauguma atvejų kilnodavo prieš apeiginį užgėrimą, jeigu tai darė po jo – kėlimas prarasdavo iškilmingumą ir buvo atliekamas kaip naujoko pasveikinimas. Tada dažniausiai kilnojo ne su kėde ar suolu, bet pamėtydavo ant rankų. Neapibrėžtą naujoko būseną paįvairindavo vyresniųjų pastangos stuktelti jo pakaušį į lubas, kai kada įrašytąjį apipildavo vandeniu. Kaip ir merginų apeigose, pakėlę vaikiną, šaukė „ura!“ (taip šaukė ir lietuviai), „valio!“. Tarp nelietuviškai kalbančių Pietryčių Lietuvos gyventojų šį veiksmą įvardydavo kėlimu į kalną ir keliant šaukdavo „ura! gura!“. Kai kada po ritualinio pakėlimo eidavo naująjį statusą pabrėžiantis įrašymas į „bernų knygą“.
Įrašymas į „bernų knygą“
Nors tiriamuoju laiku šis paprotys buvo retas ir paplitęs itin siaurame areale, vyraujantis apeigas apibūdinantis pavadinimas (įrašymas, prirašymas, skribcija ir pan.) liudija, kad praeityje šis arealas buvo platesnis. Rašydavo į knygą, kalendorių, sąsiuvinį ar paprastą popierių (kartais šį įkišdavo į butelį). Veiksmą atlikdavo simboliškai arba realiai. Dažnai įrašą parašu užtvirtindavo ir pats naujokas. Tverečėnuose turėjo pasirašyti ir liudininkai. Kai kada simboliškai ar realiai įrašydavo ne tik vaikino pavardę, bet ir jo naująjį socialinį statusą apibūdinantį tekstą: „kad iš piemenystės išeina“. Kur ne kur rašymą į knygą lydėjo apeiginės formulės, pavyzdžiui, Žydiškių kaime (Kaišiadorių raj.) sakydavo: „statyk bonką, mes tave pastatome, kad tu jau pilnas vyras, tu jau pilna galva. Iš juodos knygos į baltą įrašome“.
Pusėje tirtų kaimų rašymas į bernų knygą buvo vieno vyresniojo berno, senbernio privilegija (kaimuose, kur rašymo į knygą apeigos nebuvo atliekamos, vyriausiojo berno institucija itin reta), kai kada jis tą knygą ir saugodavo, nors XX a. pabaigos realijas apibūdinęs Bielinis tvirtino, kad ją laikydavo pas labai garbingus to kaimo ūkininkus; prireikus būdavo atnešama į pirkią, kur vyks iškilmės, ir užkišama už švento paveikslo.
Pelesos apylinkėse (dabar Baltarusija) rašymas vyko kiek kitaip. Apie 1928 m. su kreida įrašą darydavo ant durų. Laukelių kaime (Ukmergės raj.) po įrašymo į knygą vaikinas turėjo prisiekti gimtojo kaimo jaunimui, kad laikysis tvarkos ir bus drausmingas. Įvairių pamokymų vyriausiasis ar keli vyresni bernai duodavo ir kitais atvejais. Kai kuriose Suvalkijos vietovėse vaikinų brandos apeigos galėjo susidaryti ir iš vieno veiksmo – priesaikos ir sukalbamų poterių. Įrašymą rengė vyriausias kaimo nevedęs vyras – „vienuolis“. Kybartų apylinkėse (Vilkaviškio raj.) vaikinai ir merginos turėjo prisiekti kiekviename kaime, į kurių pasilinksminimus eidavo. Tai darė tiek vokiečiai, tiek lietuviai. Kitur Lietuvoje vaikino brandą patvirtindavo tik savo kaime.
Tiek įrašymas, tiek priesaikos davimas simbolizuoja galutinį inkorporacijos – įvedimo į naująją socialinę struktūrą – veiksmą. Nors rašymas į knygą atspindi baigtinį veiksmą – priėmimą į naująją bendriją, tačiau net 10 atvejų iš 12 jį užtvirtindavo apeiginiu užgėrimu, vaišėmis (likusiais dviem atvejais po įrašymo pakilnojo, kas simbolizavo daugiau pasveikinimo funkciją). Rašymo veiksmas sudarė teisinio akto iliuziją ir turėjo analogiją su teisiniu gyvenimo įvykių registravimu (krikšto, vedybų, mirties). Jis atliekamas ir pasaulietinių statuso kaitos apeigų metu. Pavyzdžiui, į knygą rašė ir slovakų vaikinų brandos, estų, latvių jūrininkų, ukrainiečių cechų iniciacinėse apeigose. Tai, matyt, žymiai vėlesnis veiksmas negu apeiginis užgėrimas, kurio paskirtis yra paprotinę teisę supriešinti su valstybine, tačiau jaunimo apeigose šie veiksmai atlikinėti kartu, ir išliko paprotinės teisės viršenybė.
Apeiginis užgėrimas, vaišės
Tai dažniausiai vaikinų brandos apeigų atributai. Kaip rodo pagal mūsų klausimynus surinkta medžiaga – apeiginis užgėrimas buvo net 87,1 % apeigų. Daugiau kaip pusėje visų Lietuvos kaimo vaikinų brandos apeigų užgėrimas ir vaišės jas ir tesudarė, likusiais atvejais, be vaišių, buvo atliekami ir kiti veiksmai. Kiek rečiau užgėrimu sutvirtindavo tik socialinę prievartą įkūnijusius ar nesmurtinius socialinės brandos patikrinimo veiksmus (pastaruosius dažniausiai atlikdavo abiejų lyčių jaunuoliams). Užgėrimas, vaišės vyravo ir XIX a. II pusės jaunimo brandos apeigose.
Tiriamuoju laikotarpiu vaišėms paprastai pasirūpindavo degtinės, Šiaurės Lietuvoje ir kai kur kitur – alaus ir itin retais atvejais – vyno. Užkandžių ar saldainių merginoms būdavo gana retai. Vaišės – nedidelės, dažniausiai vienas 0,5 l neviršijantis stipraus gėrimo butelis. Ekonomiškai pajėgesnėje Šiaurės Lietuvoje šia proga alaus neretai buvo viena statinė, tačiau tai įprastas šventinis ir dažnai kasdieninis gėrimas, šiame regione juo gaivinosi ir merginos. Tuo tarpu degtinę netgi vaikinų apeigų metu merginos gerdavo retai ir tai vos prisiliesdamos lūpomis. Kai kada ir nuo šios pareigos mergaites išvaduodavo dovanojami saldainiai. Taigi šių veiksmų girtavimu pavadinti negalėtume, nes dideliam jaunimo būriui, net priimant kelis vaikinus iš karto, šis alkoholio kiekis turėjo tik simbolinę prasmę.
Kiek kitokio pobūdžio yra anksčiau minėtas naujoko nugirdymas, tačiau moraline prasme taip pat negalėtume traktuoti neigiamai. Veiksmas turėjo sakralinę prasmę, ir apeigos buvo atliekamos visiems vaikinams, nors, aišku, tarpukario laikų moralės lygio neatitiko.
Šis apeiginis veiksmas vadintas „magaryčių davimu“ (Rinkuškiai, Biržų raj.), „žąsino, žąselės, žąsies, žąsinuko fundijimu ar davimu“ (Suvalkija ir Mažoji Lietuva), „įkurtuvių fundijimu“ (Katinėliai, Šakių raj.) ir pan. Pats užgėrimo pobūdis lėmė socialinio solidarumo jausmus. Dažnai viso kaimo jaunimas ar tik vaikinai gerdavo iš vieno stikliuko; naujokas – pirmas arba paskutinis. Po to neofitas būdavo sveikinamas, sakomi linkėjimai arba pamokymai, jam aiškinamas naujasis socialinis statusas (pilnas bernas, bernas, vyras, kavalierius, pusbernis ir pan.), kai kada – busimosios teisės ir pareigos.
Brandos apeigų veiksmai, kuriuose vyravo apeiginis užgėrimas, Zanavykijoje pasitaikydavo vyrams dar kartą keičiant socialinį statusą. Tokiu pat būdu, kaip ir įrašant į bernus, kartais krivūlėje pažymėdavo ir vyrų ūkininkavimo pradžią. Šakių rajono Plynių kaime atėjęs į žentus vyras sueigoje turėjo „duoti žąsį“. Kaimelio kaime (Šakių raj.) smurtu – kaip ir priimant į jaunimą, butelį degtinės išreikalaudavo „įrašydami į gaspadorius“.
Kiti apeiginiai veiksmai
Lauko tyrimų duomenimis, XX a. I pusėje kai kada buvo rengiamos ir netipiškos, tik vienam kaimui ar siauram arealui būdingos apeigos. Grabavos kaime (Kauno raj.) buvo paprotys, po gegužinių pamaldų „įrašant į bernus“, alumi sulaistyti popierinį naujoko pinigą, kurį jis pasiimdavo sau. Šio veiksmo prasmės informatorė paaiškinti nesugebėjo. Tokios apeigos analogijų galima aptikti dar XIX a. IV dešimtm. Pagėgių apylinkių (Šilutės raj.) vestuvių papročiuose: pasak Gisevius, už gautą dovaną (stuomenį drobės) svečias atsidėkodavo pinigais. Juos suvyniodavo į popierių, dėdavo į gėrimo sklidiną stiklą, ir jaunoji jį turėjo išgerti.
Dar šimtmečiu ankstesnes realijas liudijęs Jokūbas Brodovskis aprašė kelias savaites po gimimo atliekamas „apgėlų“ apeigas, kurių metu taip pat į gėrimą metė pinigus, be abejo, sidabrinius, turtingesnėse šeimose gal ir auksinius, turinčius sakralinę prasme ir kituose statuso bei būsenos kaitos ritualuose. Lietuvos Respublikoje kelerius metus (iki 1925 m.) apyvartoje metalinių pinigų nebuvo, ir rituale taip pat pradėti naudoti ir banknotai.
Kai kur atlikdavo iškilmingą rakto įteikimo ceremoniją. Taip pasveikindavo abiejų lyčių į vakarėlį atėjusius naujokus – matyt, tai elitinės bendraeuropinės kultūros reiškinys, į Šiaurės Lietuvą (Miškiniai, Radviliškio raj.) atėjęs iš miesto. Jis simbolizavo įėjimą į naująją bendriją.
Įgyjamos teisės ir pareigos
Absoliučia dauguma atvejų po apeigų vaikinas tapdavo jaunimo bendrijos nariu, ir jam buvo suteikiamos visos jaunuolio teisės bei pareigos. Pagrindinė teisė – be apribojimų lankytis to kaimo (dažnai ir kitų) jaunimo sueigose. Vaikinas galėjo nebijoti būti nubaustas, asistuoti merginoms ir turėti draugę. Kiek vėliau įvairiais būdais apie naujoko statusą sužinodavo ir suaugusieji. Iškilus konfliktui tarp dviejų kaimų jaunuolių (savame ar svetimame sodžiuje) naujokas turėjo bendraamžių paramą, o prireikus pats turėjo ginti savo draugus. Jei bendrijoje gyvavo sudėtingesnė hierarchinė struktūra, jaunuolis turėjo paklusti vyresniems, vykdyti jų nurodymus ir visada paklusti nusistovėjusiems bendravimo stereotipams. Samdant muzikantą reikėjo prisidėti pinigais; užsimokėti už apšvietimą.
Mažesniuose kaimuose, kur bendrijai priklausė pusberniai ir bernai, apeigos simbolizavo vaikystės pabaigą ir jaunystės pradžią. Dar XIX a. pabaigoje aiškios lytinės priklausomybės neturėjęs piemuo tada pasijusdavo tikru vyru. Lygindami vaikinų ir per vestuves atliekamas merginų brandos apeigas galėtume tvirtinti, kad pirmųjų iniciacinė vertė menkesnė, jaunuoliai neįgydavo teisės tuoktis. Vaikinų apeigose vestuvės,
kaip esminis gyvenimo perspektyvos tikslas, neminimas, tačiau įėjimas į bendraamžių bendriją taip pat sietinas su pasirengimu būsimam pilnateisio kaimo bendruomenės nario gyvenimui. Jaunimo sambūriuose formavosi kaimo suaugusiųjų bendrijos pamatai, atsirasdavo galimybė ieškoti busimojo gyvenimo partnerio.
Ž. B. Šaknys „Vaikinų brandos apeigos” // Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje 1996 m.
