Joninių nakties stebūklai gyvi ne tik tautosakoje, bet ir M. Valančiaus raštuose – tai vienas svarbiausių šaltinių, liudijančių, kaip XIX amžiaus žmonės dar gyvai dalyvavo senosiose Rasų apeigose. Nors pats vyskupas Valančius žvelgė į šiuos papročius krikščionišku, dažnai kritišku žvilgsniu, jo aprašymai išliko neįkainojama mūsų tautosakos ir etnografinės atminties dalis.
Jo tekstuose sutinkame mergeles, deginančias žoles, kad javai nelinktų, jaunuolius, visą naktį šokančius prie ugnies, moteris, plaunančias drobes upėse, tikėdamos pritraukti būsimą vyrą. Vaikai barsto žemę, kad neknistų kurmiai, o kiti – išėję į mišką – ieško paparčio žiedo, nepaprastos galios simbolio. Valančius mini ir senų moterų baimes – naktį jos nedrįsta pasirodyti lauke, kad nebūtų apšauktos raganomis.
Šie užrašai – tai ne tik etnografijos pamatas, bet ir unikalus langas į lietuvių pasaulėvaizdžio sandūrą: senojo, mitologinio ir naujojo, krikščioniško. Valančius, net norėdamas sunaikinti tai, ką laikė stabmeldyste, iš tiesų išsaugojo mums gyvą Rasų dvasios paveikslą – nepagražintą, kasdienišką, bet tuo pačiu kupiną senosios pasaulėjautos gyvybės.
Joninių nakties stebuklai iš M. Valančiaus raštų
Apie Jonines Pabiržės parapijoje
…Pasiuvęs ką reikiant prie Gasčiūno, išėjau į Rastausko, arba Pabiržės, parapiją, gavau darbo pas Slavinską Bajoriškių ūlyčioj.
Prisiartino šv. Jonas, žmonės subruzdo. Vakarop pirm tos šventės mergaitės, išėjusios iš ūlyčios, aprinko vietą plačiame kelyj, sutemus jaunuomenė toj vietoj susirinko kopulioti, sukūrė ugnį ir parvedino skripkorių. Tiem griežiant, šoko susikibę, dainuodami dainas, kurių negalėjau gauti. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to, idant nebūtų žolėti rugiai ir javai. Vaikiukai sėmė su rankomis žemę iš kelio ir barstė į pievas, idant jų kurmiai rausdami negadintų.
Kitos motriškos tą naktį ėjo į upę ar į prūdą, plovės pačios, mazgojo savo drobinius ir šukavos, o tai vis darė, kad tą metą vyrus gautų.
Mūsų senolių senoliai, būdami dar pagonimis, tikėjo tą nakti plaunantis dieves laumes, tų tai laumių paprotį tebepildo mergelės apie Biržus ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nuo seno nebėra.
Čia žmonės tebtiki į žavėjimus, sako esant raganas, kurios gali kitus sužavėti, į ligas įvesti, karvėms pieną atimti, avių vilnas nupešti ir taip toliau. Aptartų, raganomis vadinamų, bobų neužkenčia, o kartais ir iš savo ūlyčių, arba sodų, išvaro. Todėl užvis senos drovis šv. Jono naktį iš namų išlįsti, nes jei kas paregėtų anas vaikščiojant ar žoles kokias renkant, tuojau apskelbtų esant raganomis. Ir taip senos gadynės įsidėjimai čia dar užsilaiko. Linkėtinas yra daiktas, idant suvisu išgaištų, nes vargina bobutes be reikalo. Raganų niekuomet nebuvo. Žmonės, įtariantys kitus žavėtojais arba raganomis, be kokios teisybės plėšia šlovę artimiems ir didžiai griešija. Jeigu raganos tariamosios sugebėtų ką pikto padaryti, visų pirma darytų savo neprieteliams, savo persekiotojams, o tačiau nieko nepadaro.
Žemaičiuose buvo pirm astuonių dešimtų metų tie patys įsidėjimai, kuriuos kunigai, iš kozelnyčių šaukdami, taip išnaikino, jog šiandien niekas nebįtaria ir nebėra nė girdėti.
1866 m. Palangos Juzė // Raštai. – K, 1972. – 77. – P. 261-262.
Įsidėjimai kilę iš stabmeldiško tikėjimo
Ir visoms knygoms tylint, žinodami, kaip tikėjo mūsų senoliai, pirm keturių šimtų metų gyvoję, galima numanyti šiuos įsidėjimus esant jų palaikais.
1. Nuo senų gadynių lig mūsų amžiaus šv. Jono naktį jaunuomenė, vaikinai su mergikėmis, gebėjo susieti į artimus beržynus ar ąžuolynus. Eidami nešės sudžiūvusius berželius, katrais per Dievo kūną puošė namus savo. Atėję tais pačiais berželiais sukurdavo didžią ugnį. Tuo tarpu vienas antras vaikinas, kankles ar skripkas atsinešęs, pradėjo skambinti ir džiržginti. Linksmam tam balsui krūmeliuose atsiliepus, nė vieno kenklė netimpčiojusi neliko, tūlyd visi apsukui ugnies šokti suniko. Pailsę susėdo pas ugnį, gėrė pakarčiui alų ar arielką, katrą statė vaikeliai, o mergaitės tuojau ryšeliuose savo užkandos ieškojo.
Motriškosios neraginamos raukės, negėrė, bet pargintos plempė užvis alų it vyriškieji. Turtingosios tėvinaitės atsinešdavo ne vien kokius zamalakus, bet dar pridrėbtus bliūdelius varškėtų kleckų, šiltų, vos kuo išvirtų. Ne viena tarnaujanti mergelė bevelija keletą dienų nevalgytie, bile, į vakarines eidama, gautų nuo gaspadinės sūrelį su papenčiu kepaišio, nes buvo nepadoru į Jonines ateiti, o nieko neatsinešti. Pailsėję vėl suniko šokti ir taip brūzdė lig pat gaidžiams pragystant. To paukščio balsą išgirdę, visi namon grįžo.
Daugel vietose žemaičių jaunuomenė taip darė ne vien senose dienose, bet dar ir mums atmenant; metuose 1815 savo ausimis girdėjau Kartenos bažnyčioj dideliai rėkiant kunigu ant žmonių dėl to, jog išsigirdo ant kalno paminijo naujai Jonines atlikus. Garsi tos nakties išeiga buvo stabmeldiškos šventės Rasos, katrą įdėm birželiui dengiantis žemaičiai, lig į Kristų neįtikėję, šventino.
2. Tą pačią naktį mėnesienoj žmonės eidavo paparčio žiedo ieškoti, tikėdami, jog radusysis patampa dideliai bukliu, gali kiaurai matyti, kame žemėj pinigai užkasti, akies mirksny pažinti visas raganas ir persikelti iš vienos į kitą vietą nė žingsnio nežengdamas, ir t.t. Tuo tik negerai, kad, paparčiui trumpiteliai težydint, niekas nesugebėjo jo žiedo atrasti.
1847 m. Žemaičių vyskupystė! // Raštai, – V, 2972. T. Z- P.335-336.
