Kupoliavimas – tai senasis apeiginis žolynų rinkimo paprotys, glūdintis Rasų išvakarėse ir kupinas archajinio tikėjimo pasaulio atspindžių. Tą trumpiausios metų nakties slenkstį, kai saulė ir žemė alsuoja gyvybės pilnatve, moterys ir merginos traukė į pievas ir laukus ieškoti ypatingų žolių – kupolių. Rinkimas nebuvo tik vaistažolių atsargų papildymas – tai buvo šventa veikla, skirta ne tik kūno, bet ir dvasios apsaugai. Buvo tikima, kad tą naktį žolės įgyja gydomųjų ir maginių savybių, o vėliau, pražydusios ar paliestos raganų kerų, praranda galią.

Kupoliavimas virsdavo bendruomeniniu ritualu, kur susitikdavo kupoliautojų grupės, apsikeisdavo dainomis ir šmaikščiais pašiepimais, pynė vainikus, statė žolynų kopolius ir saugojo juos nuo vaikinų išdaigų. Šis paprotys – tarsi gėlėta jungtis tarp senosios baltų pasaulėžiūros ir kasdienybės, tarp gyvų lauko žiedų ir gyvosios kalbos dainų. Tai buvo metas, kai augmenija kalbėjo žmogui, kai kiekvienas daigas turėjo vardą, galią ir paskirtį, o visa žemė dvelkė amžinos gyvybės ciklu.

Kupoliavimas išsaugojo lietuvių tautos atmintyje ne tik gamtos šventumo jausmą, bet ir gilų tikėjimą, jog šio pasaulio gerovė priklauso nuo pagarbaus elgesio su augalais ir šviesiomis Rasų galiomis. Tai ne vien folkloras – tai gyva kultūrinė atmintis, perduodama iš kartos į kartą, primenantis mums apie senąją harmoniją su pasauliu.

Kupoliavimas

Birželio 23 d., Rasų išvakarėse, savaimingai pasidalinama veikla: pagyvenusios moterys laukuose ir miškuose renka vaistažoles, merginos pasidainuodamos iš žolynų pina vainikus, vyresnieji, ypač jeigu parapijoje būna atlaidai, vakarop dainuodami dainas apvaikšto rugių laukus, renka iš jų piktžoles. Joninių išvakarėse žmonių veiklą apgaubia paslaptis ir viltis.

Vaistažolių rinkimas

Joninių išvakarėse iki vidunakčio moterys turėdavo užbaigti vaistažolių rinkimo sezoną. Eiti tą dieną žolių rinkti krakiškių šnekta vadinosi „kupaliauti”. Vėliau, augalams pražydėjus, vaistažolės netenka gydomosios galios. Siejama tai ir su raganų veikla, – nes per Jonines visus žolynus apeina raganos (Kėdainių raj., Nociūnai). Kaip rašė J. Basanavičius, Ožkabalių apyl., moterys „skynė ir rankiojo, ypačei, kupoles (ramunes) ir visokias žoles dėl ligų, nes tikėjo, kaip ir šiandie tiki, jog po Joninių nakties visos žydinčios žolės neturi jau kvėpavimo ir ligoje negali jau gelbėti, nes tą naktį jos per raganas užkerėtos tapsta, ir jau nuvista…„. Nusimanančios ligų gydyme moterys „visada turi atsargas tinkančių tam reikalui sėklų, šaknų, lapų, pririnktų iš lankų ir pievų paskirtame pavasario laike, būtent, vakarykščiai prieš Šventą Joną” (Krakės).

Renkama šermukšnių žiedai, šalpusniai, kraujažolės, trūkžolės, dringelis. Ypatinga reikšmė skiriama jonažolei (dar vadinama: brandažolė, joniukas, kiaurinė, kiauris, laurinžolės, Marijos žoliukė, raudonukė, strudenėlis) – ne vieno tvirtinimu, ji tinkanti nuo 12 iki 99 ligų gydyti. Jonažolės auga pamiškėse, pievose, soduose. Tai augalas aukštu stiebu, smulkiais lapais, smulkių geltonų žiedelių žiedynu. Jų pats vaistingumas būna, kai ant lapelių būna matyti gelsvos dėmelės arba taškeliai. Jonažolių arbata mušamas karštis, gydomi uždegimai, galvos skausmai. Jonažolės pradedamos rinkti nuo Devintinių. Vaistažoliaudavo dažniausiai vyresnės moterys. Štai kaip šiuos darbus Šiaulėnų apyl. aprašė B. Buračas:

„…visos mūsų laikų senutės, kurios tik kojas pavelka, išvakarėse išėjo į pievas ir miškus vaistažolių rankioti, arba kupoliauti. Renkamos įvairiausios žolelės ir jų šakelės, kaip čiobreliai, ramunės, katpėdės, kietės, ožkabarzdės, ašarėlės, žibuoklės, naktinyčios, gegužėlės, snaudalės ir kitos. Vienos žolelės vartojamos nuo įvairių ligų, kitos saugo nuo piktų dvasių, veikia prieš burtininkų burtus ir kerėjimus, atitolina nuo perkūnijos ir audros. Kitu metu rinktos tos pačios žolelės jau nebeturinčios didelės galios, todėl visų stengiamasi būtinai pasirinkti žolelių Joninėse„.

Gydomąją galią Joninių naktį įgydavę ir jonvabaliai. Juos naktį rinkdavo, užpildavo spiritu ir vėliau tepdavo suskaudusias vietas (Molėtų raj., Balninkų apyl., A Marcinkevičienė, g. 1904). M. Glemžaitė aprašė kitokį Kupiškio apylinkėse praktikuotą būdą:

„Kas nori įsigyti gydomąją jėgą, turi Joninių dieną ir tos dienos išvakarėse visiškai nemiegoti. Reikia Joninių naktį nueiti pačiam vienam į mišką prigaudyti Šv. Jono vabalėlių, sutrinti tarp rankų ir vėl visą Joninių dieną ir sekančią naktį nemiegoti. Tada rankos bus nuo visų ligų „pamačlyvos”: votį patrinsi – atslūgs, grižą pačiupinėsi – nustos gelti, rožę paglostysi – prapuls„.

Taip buvo gydomos žaizdos, šuns įkandimas, rožės ir kt. (10,12).

Kupoliavimas – tai lyriškiausia ir žaismingiausia Joninių švenčių dalis. Daugiausia žinių apie kupoliavimą turime iš Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos. Seniausias jų užrašė 1832 m. Šulcas (Viliūnų, Širvintų, Šilėnų, Lazdynų, Būdviečių, Viešvilės ir kt. parapijose). Jis aprašė, kaip Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės keliais būriais eina į savo kaimų laukus ir, kartu su kitomis gėlėmis, renka ramunes. Kai atsitiktinai susitinka dvi kupoliaujančių grupės, esąs paprotys pasisveikinti tokiu padainavimu:

1- as būrys: Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?
2- as būrys: Šileninkuos ubaguos.
1- as būrys: Kur buvai Jone, kur vaikščiojai?
2- as būrys: Salėnuos, ubaguos.
1- as būrys: Kur buvai, Jone, kur vaikščiojai?
2- as būrys: Lazdynuos bagočiuos.
1- as būrys: Ką tau davė gert, valgyti?
2- as būrys: Pečenkėlę valgiau, rinčvynėlę gėriau.
1- as būrys: Kur tave guldė, kur nakvojai?
2- as būrys: Aukštoj svirnėj, margoj lovoj.

Taip išvardijami kaimyniniai kaimai. Pirmas klausimas kartojamas tiek kartų, kiek aplinkui yra kaimų.

Pakankamai gėlių prisirinkusios mergaitės grįždavo ir dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį – „kopolį”. Jį iškeldavo gale kaimo, – prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų, kurie stengėsi „kopolį” pagrobti. Tarp įvairių šokių, kuriuos šokdavo apie „kopolį”, vienas, kaip nurodo Šulcas, turėjęs tam tikro panašumo į prasilavinusių vokiečių mėgstamą šokį „Galopadą” (vok. užrašyta: Galoppade). Tos mergaitės, kurios saugo kartį, susiima už rankų, sudaro ratą apie ją ir paima į vidurį kitas dvi mergaites. Tada mergaičių ratas šoka apie abi viduryje esančias tokios dainos taktu:

Ryla, rala, padėdaus!
Rylužže, ralužže, padėdaus!

O kai ratelis sustoja, tada abi mergaitės viduryje pradeda šokti pakaitomis dainuodamos:

Ryla, rala, tau dėkui,
Rylužže, ralužže, tau dėkui.
1- oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala, ko ieškot?
Rylužže, ralužže ko ieškot?
2- oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala, marčaičių,
Rylužže, ralužže marčaičių.
1- oji šoka ir dainuoja: Ryla, trala kokios?
Rylužže, ralužže kokios?
2- oji šoka ir dainuoja: Ryla, rala, Illutės
Rylužže, ralužže Illutės.

Tada iš rato ateina pašauktoji mergelė, o ta, kuri ją šaukė, stoja į ratą ir tokiu pat būdu tęsiama tolkiau.

Apie 1860-1870 m. Joninių naktį Mokolų k. mergos eidavo į laukus dainuoti ir visą naktį dainuodavo. Vyrai, panašiai kaip ir Mažojoje Lietuvoje, eidavo mergų gąsdinti. Jeigu kuri merga Joninių naktį neišeidavo dainuoti, tos vartus pajuokai apkaišydavo įvairiomis nuo kelio surinktomis piktžolėmis. Kiek kitaip Joninių išvakarėse elgdavosi Ožkabalių apyl. mergos. Šio krašto 1872-1877 m. kupoliavimo papročius užrašė J. Basanavičius: sutemus Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergos susirinkdavo į krūvą:

„rauja ramunes tuomsyk vadinamas kapoles, ir dainuoja kaišiodamos visur į vartus; kur tik imanydamos deda ramunes. Savo pabaigę, eina į kitą kaimą, apdainuoja, ir kaišioja dilgėles visur, ramunes ištraukdamos, ir savo kaiminykes apjuodamos. Tą pat daro ir anos, kito kaimo mergelės. – Visą naktį labai linksmai praliesdavę. Dainuodavo:

Kupolėle, kas tave rovė?
– Šventas Jonas.
Kupolėle, o kas tave rovė?
– N… kaimo mergos.
Kupolėle, su kuom tave rišo?
– Su seru šniurelėjs.
Kupolėle, su kuom tave vežė?
– Su bėrais žirgeliais…
Kupolėle, o kas tave rovė?
– Šventas Jonas. Ir t.t.„

Tuo tarpu, taip pat XIX a. 8-me dešimtm. Pilviškių apyl. išėję į pašešupę kupoliauti, prisiskynę gėlių arba dar ir tebeskindami, išsisklaidę po visą pievą, visi kartu dainuodavo:

Oi kupole, šventas Jonai,
Kupolėli, šventas Jonai!
Kur buvai, Jonai?
Kur buvai, Petrai?
Oi kupole, šventas Jone.

Vėliau visi šventės dalyviai apsirenka kur patogią vietą susėsti: ilsisi, valgo, geria ir linksminasi. Vieni eina ratelius, jei yra muzikantas, tai jaunieji šoka.

7 – 8-me praėjusio šimtm. dešimtmetyje kupoliavimo papročiai ir Suvalkijoje imta užmiršti. 1933 m. 60-mečiai kupolinių jau nebeprisiminė.

Senosios kupoliavimo dainos, J. Balio nuomone, buvo dainuojamos sutartiniu būdu. Vėliau ir per Petrines dainuodavo tas pačias dainas, tik vardą pakeisdavo. Paprastai Joninių dainose kalbama apie rugelių, rečiau linų, miežių laukų lankymą, kartais – turgelio. Pasitaiko dainų apie baudas mergaičių viliotojoms. Marijampolės apyl. užrašyta ir XIX a. 7-8 dešimtm. dainuota našlaitės daina – jos pokalbis su žvejais.

Kupoliavimo eiga ypač aiškiai atsispindi A. Juškos Veliuonos apyl. praėjusio šimtm. 8-ame dešimtm. užrašyta daina:

Mes išėjum iš namelu,
Mes atėjom į lankelę
Kupoliau, šventas Jonaj. (2k)

Aš paskinsiu tas žoleles,
Aš sudėsiu į kvietkeles,
Kupoliau, šventas Jonaj.

Tos žolelės yr naudingos,
Nuo Kupoliaus pašventintos,
Kupoliau, šventas Jonaj.

Tos žolelės yr naudingos,
Dėl svejkatos reikalingos,
Kupoliau, šventas Jonaj.

Saulinės dainos per Jonines Lietuvoje, skirtingai nuo latyių, yra retas dalykas. Vieną saulinę dainą, dainuojamą Joninių išvakarėse, 1902 m. Šventežerio apyl. užrašė K. Būga:

Ein saulelė aplinkui dangų
Oi Kupolą, Kupolėli
Aplinkui dangų mėnulio kelti:
„Kelkis, mėnuli, kelkis, šviesusis!
Jau aš, šviesi, seniai kėliausi
Ir nušviečiau visą svietą:
Seną, jauną, mažą ir didį”.

Ein mergelė per didį dvarą,
Oi, Kupolą, Kupolėli.
Per didį dvarą šešuro kelti:
„Kelkis, šešure, kelkis tėveli!
Jau aš, jauna, seniai kėliausi,
Galvijėlius jau privariau,
Didį dvarą jau nušlaviau,
Baltas skomas užtaisiau,
Baltą duoną jau padėjau,
Alaus, midaus pripildžiau”.

Daugeliui Joninių dainų būdingi kreipiniai: „Kupolio rože”, „Kupolio rože, Kupolyte”, „Kupole, Kupolėle”, „Kupoliau, šventas Jonai”, „Oi kupole, šventas Jonai”, bei klausimai – „Ar geri rugeliai?” (linai) ir įprastiniai atsakymai „Gerus gerumo, tik išiožėję”.

Kyla kupolės reikšmės klausimas. Atsakymas į jį galėtų iš dalies paaiškinti ir šventės prasmę. J.Balys, remdamasis biržiečių sutartinėmis, palaikė Joninių, kaip vegetacijos ir vaisingumo (derlingumo) šventės teoriją. Sakydamas, kad „Jonines, arba Kupolių šventę reiktų pirmiausia laikyti augmenijos klestėjimo, vešėjmo švente, o pačią kupolę (-ius) – to klestėjimo įprasminimu„, panašios nuomonės buvo ir S. Skrodenis. P. Dundulienė yra išreiškusi nuomonę, kad „Kupole galėjo būti javų laukų ir apskritai augmenijos dvasia”. Tiek P. Dundulienė, tiek S. Skrodenis yra teigę, kad kupole galėjo būti „gal net ir vegetacijos dievybė„.

Mergaitėms kupolinės – vainikų pynimo diena. Pindavo laukuose iš įvairių lauko augalų – baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, „retenių” (Raseinių raj., Kalnijų k.). Pindavo ir iš rūtų. „Gėlių margumas simbolizavo gėrį” (Pandėlio apyl. A.Gaška). Kitos ir po du vainikus nusipindavo – vieną galvai papuošti, kitą – ateičiai spėti. „Mergaitės laimės ieškodavusios pindamos iš visokių žiedelių vainiką švento Jono naktį atsisėdusios daržely, – laimė ant greito ištekėjimo už vyro” (Joniškio apyl.).

Joninių išvakarėse surinktos žolės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. „Devynerių žolių pluoštelį moterys, nieko nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio, meta per galvą ant savo gyvenamosios stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, kad jį aplenktų laumės, raganos, ir t.t. Gerai, jei gėlių žiedai guli viršun link, o jau blogiau, jei gėlės ant stogo krenta kotais į viršų. – Joninių vakarą žmonės kambariuose pakabina arba į pabalkius pakiša pluoštelius šviežiai suskintų jonažolių, kad namų neištiktų skaudžios nelaimės, ūkiški nuostoliai arba net gaisras. Jei tos žolės ilgai nesudžiūsta, pasilieka žalios, tai tiems namams esanti žadėta nepaprasta laimė. – Devynerių žolių pluoštai nuo Joninių iki Kalėdų laikomi ir tvartuose„. (Mažoji Lietuva).

Šulco 1832 m. užrašytu liudijimu Mažojoje Lietuvoje mergaitės išsaugotą nuo vyrų pagrobimo kopolį „nurengdavo” dainuodamos tai progai skirtą dainą: visas gėles nuo jo nuimdavo ir lygiom dalim pasidalindavo. Jos galinčios apsaugoti nuo piktų dvasių, apžyniavimų ir panašiai. Ypatingą Joninių žolių reikšmę paliudija ir 1937 m. Zarasų apskr. aprašytas paprotys: „Šv. Joną denoj bobos prisirenka žalių ir aina šv. Joną vakari un gaspadoriui ir gieda daįnas. Dainuoja, kolei išeina gaspadine. Kai išeina, tai tuo jos bruka kupalius pa kojų. Seiminikė insiveda juos vidun ir duoda raugienos ar alaus, a kupalius padalija galvijam, kad pieną varias neišžįstų. Kad galvijam akių raganos nepačeravotų„.

Tarp Joninių išvakarių užsiėmimų reikia suminėti ir javų lankymą. Dar pirmaisiais mūsų šimtmečio dešimtmečiais kai kurie gyventojai Joninių vakare, prieš vakarines maldas, dainuodami, kartais ir šventas giesmes giedodami apeidavo javų laukus. Kitus susirinkę iš kelių kaimų baltai apsirengę vyrai ir moterys Joninių naktį eidavo per laukus, giedodavo giesmes, „kupoliu” vadinamas (Simnas).

Pandėlio apyl. dainos galėjo būti įvairios, dargi meilės. J. Balys rašė, kad „Joninėse ir Petrinėse būdavo lankomi javų laukai, juose raunamos kupolės, ir toks elgesys žadėjo gerą derlių„. Laukus apvaikščioti ir apžiūrėti reikdavo, kad javai gerai derėtų (Pabiržės, Panevėžio apyl.). Girkalnio apyl. vaikščiodami giedodavo giesmes, „kad apsaugotų derlių nuo įvairių negandų„. Pandėliečio A. Gaškos liudijumu, javų lankytojai dėdavo gėlių, „palinkėdami gerai augti, duoti didelį derlių„. Javų lankymas – ne išskirtinis Joninių užsiėmimas. Javus žemdirbiai apvaikščiodavo daugeliu progų. Joninėms reiktų priskirti tik maginį piktžolių rinkimą ir persodinimą.

Joninių išvakarių diena baigdavosi, ir ateidavo Joninių naktis, blogio ir gėrio kovos naktis, apsivalymo naktis. Ryškiausiai tai atspindi žmonių pasipriešinime raganų veiklai, magijoje, vidunaktį prie laužų, pasakojimuose apie paparčio žiedą, ateities spėjimuose.

J. Kudirka „Kupoliavimas” // Joninės 1991 m.