Kupoliavimas ir paparčio žiedo ieškojimas – tai vienos iš archajiškiausių Rasos (Joninių) nakties apeigų, išlaikiusios senąjį baltų religinį pasaulėvaizdį ir žmogaus santykį su gamta. Ši ypatinga naktis, dar vadinama trumpiausios metų nakties stebuklų laiku, įprasmina ne tik šviesos ir tamsos lūžį, bet ir žmogaus virsmą, dvasinį ieškojimą, susiliejimą su gamtos galiomis.
Straipsnyje remiamės autentiškais etnografiniais liudijimais ir senoviniais užrašais, kuriuose kupoliavimas – žolynų rinkimas, žolelių deginimas, vainikų pynimas, žaidimai ir dainos – susipina su stebuklingojo paparčio žiedo paieškomis. Aprašoma, kaip žmonės rinkdavosi ant kalvų ar laukų, degindavo ugnis, šokdavo aplink jas, o išaušus rytui – tikėdavo gamtos suteikiama apsauga, derlingumu, netgi magine galia. Paparčio žiedas šiuose tekstuose atsiskleidžia kaip itin svarbus mitologinis simbolis – laimės, žinojimo ir išskirtinumo ženklas, kurį atrasti galėjo tik tas, kuris išdrįsta keliauti vienas, grynas ir tyros širdies, dažnai – atlikęs tam tikras apeigas ar turėjęs šventą apsaugą.
Kupoliavimas – tai ne vien žaidimas ar romantinė nuojauta. Tai visos bendruomenės apeiginė veikla, turinti gilią kosmologinę reikšmę: tai gyvojo ryšio su žeme, augalu, vandeniu, ugnimi ir saule atnaujinimas. O paparčio žiedo paieška – tai kelionė į save, į paslaptį, kuri skleidžiasi tik tam, kuris moka matyti ne akimis, o širdimi.
Kupoliavimas ir paparčio žiedo ieškojimas: iš senovės
Kitur išnykęs jau senoviškas būdas pasiliko dar tarpe latvių ir lietuvių gyvenančių, Panevėžio paviete. Šitas būdas, žinomas ir gudams, vadinasi lietuviškai Kupoliavimu, Kupoliojimu, o gudiškai Kupala. Vakare prieš šventą Joną (…) susirenka didelis būrys žmonių: mergaičių, moteriškių, vyrų, o labiausiai ant Bankiškės kalno Saločių parakvijos. Ten Šoka, grajija, dainuoja, naktyje ugnį kūrena, degina liktarnas, aukštai iškeltas ant ilgų karčių. Stebulę, su degutu išteptą, uždega ir degina per visą naktį. Po porą šoka ir dainuoja šitą dainą.
Švento Jono vakarėlyj
Pyniau rūtų vainiukėlį
Iš visokių žolelių,
Ir visokių lapelių,
Ir iš dilgynėlių,
Ir iš aršketelių,
Ir iš visokių medelių,
Ir linksmums vakarėlio,
Ir gražums jaunimėlio!
Pasigersim, uliavosem
Ir už vis Dievui dėkavosem.
Už medžią žydi lankos,
Vis iš Dievo turim rankos!
Ir unt žemes ir unt pievos,
Vis ta garbe ein pas Dievą!
Keip ateje šienapjūtis,
Bėgsem lauke kur nutrūkę.
Visas šiens mums išdžiūva,
Nė vežims nesupuva.
Gersem, šoksem, uliavosem,
Už vis Dievui dėkavosem;
Keip saulele tik užšvieč,
Teip paukšteliai laukan kvieč,
Kitas sėja, kitas are,
Su paukšteliais kartu tar.
Kitas are ir akėje,
Visus javus kartu sėje.
Keip atėjo rugiapjūtis,
Bėgsim lauku kur nutrūkęs.
Katros pribrinduses – matom,
Tojaus pjaunam, rišam, statom.
Visi rugia mus išdžūvo,
Nei gobele nesupuvo;
Gersem, šoksem, uliavosem!
Už vis Dievui dėkavosem!
Šita daina yra surašyta pagal kalbą ano krašto, dėl aktyvumo ir dėl moksliško ištyrinėjimo. Yra ir daugiaus dainų.
Toje dienoje prieš šventą Joną pritaiso stabą, arba stulpą, nuo kelių sieksnių aukštumo, ir ten ant viršaus karties, ant lizdo, prideda visokių tavorų. Tą stulpą ištepa muilu, kad būtų slidus.
Kas nor prie tų daiktų prilipti, tur ta karčia čiuožti. Ne vienam vienok tas darbas nenusiduoda ir šmotą juokų padaro. Ten ant viršaus karties yra pridėtų kepurių, peilių, mantelių, pypkių ir kitų dalykų. Tas lipimas vienok paeina nuo Kuršės (Latvijos) vokiečių. – Prineša ant kalno žolių, dobilų, žirniukų, panavijų, visokių gvazdikų, razetų, jurginų, mėtų, liniukų ir kitų žolių nuo pievos. Anžuolo šakeles su lapais, į didelį apskritą vainiką supintas, pakabina prie tos karties.
Ant kitos karties užmauja stebulę smaluotą ir degina per visą naktį. Taipjau ir laužus sudėję kūrena, ir per juos šoka. Toje dienoje renka žoles dėl vaisto: našlaites, ramunėlius, čiobrus, starko snapelius, sidabro žoleles, piktadilgynes, kiečius ir t.t. – Žmonės geria, šaudo iš strielbų; sustato krėslus apie stabą kur yra pastatyts stalas dėl valgymo ir gėrimo. – Mergaitės atneša žoleles, dainuoja, vainiukėlius pina, ded ant stalo ir vėl dainuoja. Kiti žiūri ir linksminas. Ant tokių kupoliavimų susitenka drauge ir Latviai dainuodami:
Svetis Janis, labas kungas!
Ligo, ligo Janis!
Janitis žilom švarkom,
Petris papelekom.
Lietuviškai:
Šventas Jonas, geras ponas!
Meilingas, meilingas Jonas!
Jonelis su mėlyna drapana,
Petras su pilka.
Taip jie dainuoja, iškėlę ir plodami į rankas, atsisukę į degantį stulpą. Taip šoka, geria, valgo. Latviai ir Lietuviai per viena linksminas. Po visus dvarus ir kaimus taip daro tą apvaikščiojimą. Dvaruose daro tuos bankietus ponai, o sodžiuose gaspadoriai. Kiti geria ir uliavoja po karčemas. – Pagal pasakojimą Lietuvių iš Raseinių paviečio, toje naktyje prieš šventą Joną žydi papartis. Kas tą kvietką atranda, stojasi laimingas, turtingas.
Kas ant pražydėjimo paparčio žiedo laukia per vidurnaktį, tą gandin visokios piktybės, norėdamos nubaidyti, o pačios žiedą nutverti. Datyręs vienok žmogus žino, kad reikia eiti ten vienam prie paparčio, nuo devynių metų, apgrinžti ant žemės ratą šermukšniniu pagaliu arba lazda iš bažnyčios, kuria per atlaidus bažnyčioje kunigams, ponams taip vadinama maršalka tarp suspaudimo svieto taką daro. Patiesia po keru to paparčio šilkinę skepetėlę, kad ten kristų žiedas. Tada reikia tam, kuris daboja, nesižvilgyti ant piktybių, melstis uždegus vaškinę žvakę. Tas žiedas, nukrintantis ant skepečiuko, yra lyg aukso grūdelis, duodantis laimę ir turtą radusiam.
Jį reikia įsiūti ant delno po skūra rankoje. – Žmonės, matydami, kad papartis niekad nežydi, atrado ilgiausią dieną metuose, kada aukščiaus yra saule ant dangaus, mislydami, kad nors toje ilgiausioje dienoje tur žydėti papartis. Teisybė, kad dabar šv. Jonas yra vėliaus dviejoms nedėlioms, nekaip pirma, iš priežasties grąžinimo atgal senojo kalendoriaus, į katrą su diena ir persikėlė vėliaus tas paprotys. – Toje dienoje Žemaičiuose renka tik žoles, o kupoliavimo nežino. – Aktyvas yra daiktas žinoti, kaip tai elgiasi žmonės toje dienoje kituose Lietuvos kampuose. Turime viltį, kad ne vienas gers žmogus atsilieps.
Davainis Silvestraitis „Diena prieš Šventą Jona (apie Panevėžį)” // Varpas. -1889. – Nr. 6.
