Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu – tai V. Daugudžio straipsnis iš knygos Ikikriščioniškos Lietuvos kultūra, siūlantis platesnį ir empiriškai pagrįstą žvilgsnį į senąją baltų sakralinę erdvę. Autorius primena, kad ilgą laiką mūsų vaizduotę formavo daugiausia rašytiniai šaltiniai bei lyginamosios etnografijos, folkloro ir kalbotyros duomenys, o archeologijos balsas tebuvo menkai girdimas. Būtent archeologiniai tyrinėjimai – nuo piliakalnių aikštelių ir alkakalnių iki mitologinių akmenų aplinkos kasinėjimų – šiandien leidžia kalbėti ne tik apie „legendines“ šventvietes, bet ir apie jų realius pėdsakus: akmenų grindinius, stulpavietes, ritualines duobes, laužavietes, altorius.

Daugudis apčiuopiamai parodo šios tradicijos mastą: Lietuvoje oficialiai saugomos kelios dešimtys alkviečių ir šimtai mitologinių akmenų, o natūroje jų būta gerokai daugiau. Šventviečių geografija plati – nuo Šventosios ir Birutės kalno Palangoje iki Kurmaičių, Imbarės, Sauginių, Raizgių, Bačkininkėlių, Kunigiškių ir kitų vietų. Čia aptikti įvairaus laiko sluoksniai liudija ilgą, daugiasluoksnę sakralinę praktiką: šventvietės veikė skirtingais amžiais, o kai kur ritualai tęsėsi net ir po krikščionybės įvedimo. Iš radinių ir kontekstų dėliojasi gyvas paveikslas – šalia aukojimo židinių ir akmenų grindinių randamos gyvulių kaulų sankaupos, degėsių sluoksniai, žiestos ir lipdytos keramikos šukės, kartais – net apversti akmenys, tarsi tyčia paslėpti, kad naujojo tikėjimo akivaizdoje nebebūtų pagundos kartoti senųjų apeigų.

Straipsnis aprašo ir pačias „šneką turinčias“ medžiagas. Mitologiniai akmenys – su „pėdomis“, su daugybe smulkių dubenėlių, su vienu ar keliais gilesniais dubenimis – rodo atskirus ritualinius scenarijus ir laikotarpius. Vieni jų dažnėja šalia senųjų gyvenviečių ar kapinynų, kiti – atokesnėse, vandens kaimynystėje esančiose vietose; vienur aiškūs ilgalaikio ugnies naudojimo pėdsakai, kitur – tik epizodinės aukos. Greta akmeninių įrenginių aptinkami ir medinių stulpinių statinių fragmentai – apskritų ar ovalių planų konstrukcijos, puslankiais sudėlioti stulpai, akmeniniai pastovai, kurių viduryje galėjo stovėti dievybės stabas, o aplink rusenti aukojimo laužai. Visa tai perskrodžia paprastą priešpriešą „miškas–bažnyčia“: realybė buvo gerokai sudėtingesnė, o senasis sakralumas – ilgaamžis ir prisitaikantis.

Daugudis atsargiai brėžia ir interpretacijų horizontą: ne visi tipologiniai skirstymai šiandien patvirtinti, chronologijos ribos daug kur lieka preliminarios, tačiau bendras vaizdas neabejotinas – ikikrikščioniškas religinis peizažas buvo tankus, socialiai įsišaknijęs ir dinamiškas. Iš kasinėjimų, vietovardžių, padavimų ir rašytinių liudijimų susidėlioja gyvas ryšys su baltiškuoju pasaulėvaizdžiu, kuriame akmuo galėjo būti ir aukuras, ir „laumių stalas“, o kalva – vieta, kur ugnis tarpininkauja tarp žmonių ir dievų. Ši įžanga – kvietimas skaitytojui žengti toliau į konkrečius radinius ir atvejus, pirmiausia – į mitologinių akmenų pasaulį, kur kiekvienas dubuo ar „pėda“ tampa durimis į senąsias apeigas ir jų prasmę.

Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu

Tyrinėjant pagoniškosios Lietuvos gyventojų dvasinę kultūrą, taigi ir jų religiją, ilgą laiką daugiausia remtasi tik rašytiniais šaltiniais bei lyginamaisiais etnografijos, folkloro ir kalbotyros duomenimis, kadangi archeologinės medžiagos dar beveik nebuvo. Dėl to kai kurie tyrinėtojai teigė, kad baltų gentys senovėje garbino vien gamtos jėgas, o kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose minimos jų pagoniškosios šventyklos bei stabai esą tik legendos. Tačiau kiti tyrinėtojai mano, kad tuose šaltiniuose yra nemažai tiesos.

Žinoma, kad Lietuvoje, be rašytiniuose šaltiniuose minimų šventųjų ąžuolų, miškų, upių, ežerų, taip pat stabų, su pagonybe susiję ir kai kurie mūsų archeologijos paminklai. Pastariesiems priklauso įvairios formos bei dydžio kalvos, kartais ir lygesnės netoli vandens esančios vietos, žmonių vadinamos alkakalniais, alkomis ar kiek ki­taip, taip pat legendose minimi mitologiniai akmenys, kuriuose nere­tai būna iškalti įvairūs ženklai, ir apskrito, ovalaus, pusapvalio ar keturkampio plano medžio bei akmens statinių ir žmones vaizdavusių stabų liekanos ar pėdsakai.

Šiuo metu Lietuvoje saugomos 59 alkavietės bei 166 mitologi­niai akmenys (1992 m. duomenimis. Dabar tokių saugomų objektų yra gerokai daugiau). Tačiau įvairių pagonybės laikų kulto vietų, atrodo, būta žymiai daugiau. Nemažai jų sunaikinta vykdant įvairius žemės darbus, todėl tikslesnį jų skaičių dabar jau sunku nustatyti.

Kai kuriuos paminklus archeologai sistemingai tyrinėjo jau po­kario metais. Ryškesnių pagonybės kulto vietų pėdsakų buvo aptikta kasinėjant Šventosios (Palanga), Lapainios (Kaišiadorių raj.), Gedi­mino kalno papėdės (Vilnius), Bačkininkėlių (Prienų raj.), Imbarės, Kurmaičių (Kretingos raj.), Birutės kalno (Palanga), Sauginių (Šiaulių raj.) piliakalnius, Raizgių (Šiaulių raj.) alkakalnį ir 40 su viršum įvairių mitologinių akmenų aplinką. Šių paminklų tyrinėjimų duomenys rodo, kad jie yra įvairių laikų ir prie jų greičiausiai buvo atliekamos kiek skirtingos pagoniškojo kulto apeigos, kurias išsamiau atkurti šiuo metu dar beveik neįmanoma. Tik preliminariai pamin­klus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes, kurių vienai priklau­sytų įvairūs mitologiniai akmenys, o kitai – medžio bei akmenų statiniai. Pradžioje trumpai aptarsime mitologinių akmenų tyrinėji­mų duomenis.

Mitologiniai akmenys

1. Aukų akmuo, Antakmenės k. (Ignalinos raj.)
2. Dubenuotasis akmuo, Antalieptės k. (Zarasų raj.)
3. Akmuo su iškaltais 1848 m. ir dviem pusapskritimiais, Buletiškio k. (Pakruojo raj.)
4. Velnio krėslas, Guostagalio k. (Pakruojo raj.)
5. Akmens su mažomis duobutėmis vieta (akmuo dingęs), Imbarės k (Kretingos raj.)
6. Akmuo gludintu paviršiumi, Imbarės k.
7. Akmuo su mažomis duobutėmis, Jakštaičiukų k. (Šiaulių raj.)
8. Velnio kurpė, Jonelaičių k. (Šiaulių raj.)
9. Velnio kurpės brolis, Jonelaičių k.
10. Dubenuotasis akmuo, Katinų vienk. (Anykščių raj.)
11. Dubenuotasis akmuo, Kirdiškių k. (Kupiškio raj.)
12. Akmuo su iškaltu apskriti mu ir kryžiumi, Klovin ių k. ( Utenos raj.)
13. Stabakulis, Krakių k. (Skuodo raj.)
14. Šv. Jono akmuo, Kunigiškių k. (Šilalės raj.)
15. Velnio neštas ir pamestas akmuo, Kunigiškių k.
16. Akmuo su iškaltu apskritimu, Kunigiškių k.
17. Aukuras, Laukagalių k. (Kaišiadorių raj.)   
18. Akmuo su velnio pėda, Medoliškių k. (Zarasų raj.)
19. Velnio akmuo, Mikytų k. (Skuodo raj,)
20. Dubenuotasis akmuo, Mantviliškių k. (Kėdainių raj.)
21. Mukulas, Naurašilio k. (Panevėžio raj.)
22. Laumių stalas, Notėnų k. (Utenos raj.)
23. Dubenuotasis akmuo, Norvaišių k. (Utenos raj.)
24. Dubenuotojo akmens dalys, Padabužio k. (Molėtų raj.)
25. Velnio sostas, Padievaičio k. (Šilalės raj.)
26. Puntuko brolis, Pašventupio k. (Anykščių raj.)
27. Dubenuotasis akmuo, Pikeliškių k. (Vilniaus raj.)
28. Dubenuotasis akmuo, Radikių k. (Joniškio raj.)
29. Dubenuotasis akmuo, Ratkūnų k. (Pasvalio raj.)
30. Dubenuotasis akmuo, Ratkūnų k.
31. Napoleono akmuo, Salako mst. (Zarasų raj.)
32. Ožiakmenis, Siponių k. (Kėdainių raj.)
33. Dubenuotasis akmuo, Skarulių k. (Pakruojo raj.)
34. Velnių sostas ir Velnių stalas, Stabinės ež. pakrantėje (Tauragės raj.)
35. Dubenuotasis akmuo, Stabulankių( k. (Utenos raj.)
36. Mokas, Sukinių k. (Ukmergės raj)
37. Dubenuotasis akmuo, Šauklių k. (Skuodo raj.)
38. Dubenuotasis akmuo, Šauklių k.
39. Dubenuotasis akmuo, Šerkšnių k. (Skuodo raj.)
40. Dubenuotasis akmuo, Šilalės k. (Skuodo raj.)
41. Laumių bliūdas, Trumponių k. (Molėtų raj.)
42. Dubenuotojo akmens vieta (akmuo dingęs), Vileišių k. (Pakruojo raj)
43. Akmuo su žmogaus pėda, Voronėlių k. (Pakruojo raj.)

Kitų pagoniškųjų šventyklų vietos

1. Piliakalnis Bačkininkėlių k. (Prienų raj.). Apeiginis statinys.
2. Piliakalnis Imbarės k. (Kretingos raj.). Apeiginis statinys.
3. Pilikė Jakštaičių k. (Šiaulių raj.). Spėjama apeiginė vrta.
4. Gojus Kupsčio ež. pietiniame krante Jomantų k. (Šilalės raj.). Spėjamos apeiginės laužavietės.
5. Bažnyčios sala Kurėnų ež. (Ukmergės raj.). Spėjama apeiginė vieta.
6. Piliakalnis Kurmaičių k. (Kretingos raj.). Apeiginis statinys.
7. Birutės kalnas Palangoje. Apeiginis statinys.
8. Aukojimo pylimas Prapymo k. (Šilalės raj.). Spėjama apeiginė laužavietė.
9. Alkakalnis Raizgių k. (Šiaulių raj.). Apeiginės laužavietės ir stulpinės konstrukcijos (apeiginis?) statinys.
10. Piliakalnis Sauginių k. (Šiaulių raj.). Apeiginės duobės ir statinys.
11. Šventosios k. (Palanga). Apeiginis medinis stulpas su išdrožta žmogaus galva.
12. Vilniaus arkikatedros rūsiai. Apeiginis statinys.
13. Vilnius, Augustijonų g-vė. Apeiginės duobės.

Mitologinių akmenų aplinkos kasinėjimai

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos kraštų, išlikę su senovės kultu susiję akmenys yra gana įvairaus dydžio, formos, skirtingi ir juose iškalti ženklai bei jų skaičius. Tai akmenys neva su įvairių gyvulių (arklio, karvės, jaučio, ožkos, meškos ir kt.), taip pat žmogaus, velnio ar šventųjų pėdomis, su iškaltais įvairaus dydžio dubenėliais ar kitais ženklais, rašmenimis ar be jų. Apie šiuos akmenis pasakojama, jog tai senovės aukurai, suakmenėję žmonės, net ištisos vestuvės ir pan. Šiuo metu Lietuvoje išlikę daugiau nei 250 tokių paminklų. Jų aptinkama įvairiose vietose: netoli senųjų daugiau ar mažiau įtvirtintų gyvenviečių, kapinynų, o kartais ir toliau nuo jų miškingose, šalia vandens esančiose slėnesnėse vietose. Šie paminklai kai kurių tyrinė­tojų kartais bandomi pagal pagrindinius aukščiau minėtus bruožus skirstyti į atskiras grupes. Antai archeologas P. Tarasenka juos su­skirstė net į 5 grupes, kurias sudaro: toteminiai, pėduotieji, naudoti pagoniškiesiems aukurams, žmonių priskirti velniui bei šventiesiems ir akmenys su įvairiais rašmenimis. Penkias tokių paminklų grupes išskyrė ir latvių archeologas J. U danas. Tai natūralūs legendose minimi akmenys, pėduotieji, su įvairiais iškaltais ženklais, dubenuotieji ir stabus primenantys akmenys.

Pažymėsime, kad paminklų aplinkos archeologiniai tyrinėjimai dar galutinai nepatvirtino tokio jų suskirstymo, ypač chronologijos atžvilgiu.

Iki šiol Lietuvos mitologinių akmenų aplinką šiek tiek tyrinėjo Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto archeologai. Dalį archeologinės medžiagos jie paskelbė įvairiuose leidiniuose, todėl čia aptarsime tik tuos paminklus, kurių tyrimai mums rūpimu klausi­mu atskleidė daugiau duomenų.

Pėduotieji akmenys

Dalis tyrinėtojų akmenis, kuriuose pastebi­mos įvairių, dažniau naminių gyvulių pėdos, laiko vienais seniausių ir datuoja neolito arba dažniau – jau ankstyvųjų metalų naudojimo laikais, kai plačiau išplito žemdirbystė, pradėta auginti daugiau na­minių gyvulių.

Iki šiol Lietuvoje archeologų sistemingai tyrinėta tiktai Siponrų k. (Kėdainių raj.) Ožiakmeniu vadinamo minėto tipo akmens aplin­ka. Tai netaisyklingo penkiakampio formos akmuo, gulėjęs dabar jau iškirstame miške, netoli šlapios įdubos. Jo ilgis – apie 5 m, plotis – 43 m, aukštis – iki 1,65 m. Šiauriniame akmens šone esančioje plokštumėlėje yra dvi nedidelės pailgos duobutės, kurias, pasak pa­davimo, senovėje įmynęs ožys. Ištirtame 7×8 m dydžio plotelyje ap­tikta kažkada aplinkui akmenį buvusi iškasta duobė, tarsi 0,5 m skersmens ir 0,8 m gylio griovys, kur rasta degėsių, smulkių angliukų ir žiestų puodų šukių glazūruotu paviršiumi.

Iš tyrimų duomenų sunku tiksliau nustatyti tos laužavietės am­žių. Galbūt čia palyginti dar ne taip seniai (XVII-XVIII a.?) vyko kažkokios iš pagonybės laikų išlikusios apeigos.

Panašiai kaip minėto tipo akmenį kai kurie tyrinėtojai datuoja ir akmenis su velnio, žmonių bei įvairių šventųjų pėdomis. Iki šiol Lietuvoje archeologai tyrinėjo tiktai dviejų šio tipo akmenų aplinką.

Vienas toks 0,5×0,75 m dydžio akmuo su „velnio pėda” yra Medoliškiųk. (Zarasų raj.) pelkėtoje pievoje, prie nedidelio upelio. Ties akmens viduriu yra 16 cm ilgio, 8 cm pločio ir 7 cm gylio įdubimas, primenantis žmogaus dešinės kojos pėdą. Prie akmens tyrinėtame 4×4 m dydžio plotelyje rasta tik laužavietės pėdsakų, liudijančių, kad galbūt dar ne taip seniai čia buvo atliekamos kažko­kios pagonybės laikų kultą primenančios apeigos.

Kitas tarsi su dviem žmogaus pėdomis akmuo yra Voronėlių k. (Pakruojo raj.) prie buvusios nedidelės pelkės. Jis kiek pailgas, ne­taisyklingos formos, apie 3,5 m skersmens ir 1,2 m aukščio nuo žemės paviršiaus. Viršutinėje akmens plokštumoje yra dvi pailgos duobutės, primenančios žmogaus pėdas. Viena jų – 23,5 cm ilgio ir 6 cm pločio plačiausioje vietoje, o antroji – 22 cm ilgio ir 7-8 cm pločio.

Tyrinėjant prie šio akmens 5×7 m dydžio plotelį buvo aptikta ovali 0,6×1 m dydžio ir 0,5 m gylio piltuvo formos duobė, kurioje rasta apdegusių akmenų, degėsių, nedaug anglių ir kelios rausvos spalvos žiestų, gerai išdegtų puodų šukės. Tai rodytų, kad prie šio akmens galbūt jau gerokai po krikščionybės priėmimo dar būdavo atliekamos kažkokios pagoniškosios apeigos. Kada tokios apeigos čia buvo pra­dėtos atlikinėti, iš tyrimų duomenų sunku nustatyti.

Akmenys su iškaltomis mažomis duobutėmis

Prie ankstyvųjų mitologinių akmenų dalis tyrinėtojų priskiria ir akmenis, kurių pavi­ršiuje išgręžta nuo keliolikos iki kelių šimtų 3-9 cm skersmens ir 0,5-3 cm gylio apskritų duobučių. Šio tipo akmenys daugiausia paplitę šiaurės bei šiaurės rytų Europos srityse, kur, kaip mano daugumas tyrinėtojų, maždaug nuo II tūkstantm. pr.m.e. iki XII-XIV a. prie jų būdavo atliekamos tam tikros pagoniškojo kulto apeigos. Kadangi dalis tokių akmenų aptikta netoli senovės kapinynų, kai kurie tyrinėtojai mano, kad akmenys buvo susiję su mirusiųjų kultu . Kiti tyrinė­tojai, remdamiesi akmenyse išgręžtų duobučių išsidėstymu, mano, kad ten vaizduojami įvairūs dangaus kūnai, pvz., Grįžulo ratai ir pan.

Šiuo metu žinoma 18 tokių akmenų, daugiausia šiaurės bei vidurio Lietuvoje. Tačiau iki šiol sistemingai kasinėta tiktai Imbarės akmens aplinka. Šis 0,9×1,1×1,4 m dydžio mitologinis akmuo buvo aptiktas 1983 m. melioruojant laukus (vėliau jis dingo), apie 300 m į pietryčius nuo plačiai žinomo 1969, 1978-1982 ir 1984-1989 m. tyri­nėto piliakalnio, prie buvusios nedidelės pelkės šiaurinio pakraščio. Nors šio akmens dalis anksčiau kyšojo žemės paviršiuje, tačiau jo šonas su iškaltomis duobutėmis buvo apverstas į apačią. Dėl to ženklai buvo pastebėti tiktai tuomet, kai melioratoriai akmenį vėl atvertė. Akmens šone buvo išgręžtos 75 3-6 cm skersmens ir 0,5-2 cm gylio duobutės. Apie šį akmenį, atrodo, beveik taisyklingu ratu išdėstyti kiti 6 panašaus dydžio jau be jokių ženklų akmenys, nutolę vienas nuo kito maždaug per 4 m. Ištyrus aplink akmenis 80,5 m² dydžio plotą, 30-40 cm gylyje aptiktas maždaug apskritas 6×6 m dydžio, apdegusiais skaldytais iki 3x2x5 cm dydžio akmenėliais nubarstytas žemės plotelis. Akmenų skaldos sluoksnelis vietomis buvo iki 5 cm storio. Tarp akmenėlių, daugiausia rytinėje ploto dalyje rastas smulkių angliukų bei degėsių sluoksnelis vietomis iki 20 cm storio, po kuriuo buvo net 5-10 cm storio perdegusi kieta žemė. Tai rodo, kad toje vietoje ugnis kūrenta ilgesnį laiką, galbūt su tam tikromis pertraukomis. Kitų radinių minėtame plote neaptikta. Artimiausios šiam paminklui analogijos liudytų, kad ši pagoniškoji šventykla greičiausiai naudota dar pirmųjų Imbarės piliakalnio gy­ventojų, įsikūrusių ten I tūkstantm. pr.m.e. Galbūt šioje šventykloje apeigos vykdavo ir vėliau, net iki pat Žemaitijos krikšto (1413 m.). Po krikščionybės įvedimo naikinant šventyklas, galėjo būti apverstas ir minėtas akmuo.

Antrasis, gerokai didesnis akmuo su 55 duobutėmis buvo apie 1 km į šiaurės rytus nuo to paties piliakalnio, taip pat šalia buvusios nedidelės pelkės. Ją sausinant akmuo buvo nugabentas prie netoliese esančios J. Baltaro sodybos. Šio akmens aplinka netyrinėta, todėl dabar sunku pasakyti, ar abu akmenys yra maždaug vieno laikotarpio ir senovėje priklausė tik atskiroms šeimyninėms bendruomenėms, ar tai yra skirtingo laiko vienos bendruomenės šventvietės.

Pažymėtina, kad be minėtų Imbarės mitologinių akmenų, čia žinoma ir keletas kitų įvairaus laiko pagoniškųjų šventviečių, kurių dalį archeologai yra tyrinėję.

Antai dar vienas mitologinis 0,8×1,2×1,4 m dydžio akmuo su vienu nugludintu šonu aptiktas pietvakarinėje Imbarės piliakalnio pašlaitėje. Jis taip pat gulėjo nugludinta puse į apačią, kas liudija, jog greičiausiai tai buvo padaryta jau po Žemaitijos krikšto, kai buvo naikinamos pagoniškosios šventyklos. 1984 m. aplink akmenį buvo ištirtas 2,3×2,4 m dydžio žemės plotelis, kur aptiktas skaldytų apdegūsių iki 3x5X7 cm dydžio akmenėlių grindinėlis, tarp kurių rasta laužavietės pėdsakų ir lipdytų grublėtu paviršiumi bei žiestų puodų šukių . Tai rodytų, kad prie šio akmens greičiausiai I m.e. tūkstantm.-II tūkstantm. pradžioje buvo atliekamos kažkokios pagoni­škosios apeigos.

Apie 1,5 km į pietus nuo Imbarės piliakalnio, Salanto kairiojo kranto slėnio šlaite, miške tarp šimtamečių ąžuolų ir didokų akmenų yra šaltinis, apie kurį pasakojama, kad toje vietoje senovėje nuskendo karalaitės rūmai. Ištyrus zondais kultūrinį sluoksnį, 20-30 cm gylyje rasta laužavietės pėdsakų. Nors ši vieta archeologų plačiau nekasinėta, tačiau jos topografinė padėtis liudytų, kad čia, miško glūdumoje, tolokai nuo senovėje apgyventų vietų, greičiausiai jau po krikščionybės įvedimo vietos gyventojai slapta atlikinėdavo pagoniškąsias apei­gas.

Šie duomenys rodo, kad Imbarės apylinkėse, nuo seno viename stambesnių vakarų baltų genčių – kuršių apgyventų centru buvę ne mažai įvairių laikotarpių pagoniškojo kulto vietų, kurių maždaug 2000 metų raidą galėtų atskleisti tolesni sistemingi archeologiniai tyrinėjimai.

Dubenuotieji akmenys

Atskirą stambesnę mitologinių akmenų grupę sudaro vadinamieji dubenuotieji akmenys. Paprastai didesnis ar mažesnis dubuo būna išgręžtas vienoje, lygesnėje tokio akmens pusėje. Pagal akmenų dydį, formą bei išgręžto dubens formą skiria­mos dvi pagrindinės jų grupės. Pirmajai priklauso neaukšti, plokščiu maždaug 1 m skersmens viršumi akmenys, kuriame iškalti iki 20 cm skersmens ir 10 – 20 cm gylio į dugną smailėjantys dubenys, o antrajai – aukštesni, masyvesni, dažniausiai netaisyklingo cilindro formos ak­menis, kurių viršutinėje plokštumoje iškalti jau iki 50 cm skersmens bei 10-15 cm gylio plokščiadugniai dubenys. Abiejų grupių dubenuotieji akmenys daugiausia paplitę šiaurės, vidurio bei šiaurės rytų Lietuvoje.

Akmenų su smailiadugniais dubenimis dažniausiai randama senose sodybose, buvusiose kaimavietėse arba netoli šių, neretai arti vandens. Dauguma jų jau yra perkelti iš ankstesnių savo vietų. Pasa­kojama, kad dar XIX-XX a. pirmojoje pusėje jie dažnai buvo kilno­jami iš vienos vietos į kitą kartu su sodybomis. Dėl šių priežasčių kai kurie tyrinėtojai mano, jog tokie akmenys buvo susiję su namų dievų kultu. Nors šių akmenų Lietuvoje žinoma daugiau nei 200, tačiau iki šiol nuodugniau tyrinėta tiktai keturių iš jų aplinka, – Mantviliškio (Kėdainių raj.), Radikių (Joniškio raj.), Ratkūnų (Pasvalio raj.) ir Skarulių (Pakruojo raj.). Skarulių dubenuotasis akmuo jau yra ne senojoje savo vietoje, o Radikių ir Ratkūnų akmenys yra buvusiose sodybvietėse. Todėl po šiais akmenimis (Radikiai) ar prie jų buvusiose duobėse aptiktose laužavietėse (Ratkūnai) rasta dau­giausia tik XVII-XVIII a. archeologinės medžiagos, – geležinių kaltinių vinių, stiklo bei glazūruotų puodų šukių ir pan.

Tik tyrinėjant Mantviliškio dubenuotojo akmens aplinką, kur kultūrinis sluoksnis veikiausiai buvo mažiau suardytas, aptikta ir senesnės archeologinės medžiagos. Šis 0,75×1,15 m dydžio ir 0,4 m storio dubenuotasis akmuo yra gyvenvietės šiaurės vakariniame gale, pievoje netoli dviejų balų. Arčiau jo plokštumos rytinio kampo iškal­tas smailiadugnis dubuo, kurio skersmuo viršuje – 20 cm, o gylis -19 cm. Ištyrus prie jo 2,5×3,6 m dydžio plotelį, aptiktos dvi apie 1 m skersmens duobės, kuriose buvo smulkių degėsių, anglių, gyvulių kaulų bei žiestų puodų šukių, puoštų horizontaliomis banguotomis linijomis ir puodų šukių glazūruotu paviršiumi. Tai rodytų, kad prie šio akmens kažkokios su pagonybe susijusios apeigos buvo atliekamos maždaug nuo XII-XIII iki XVI-XVIII a.

Daugiau duomenų gauta tyrinėjant mitologinių akmenų su plokščiadugniais dubenimis aplinką. Lietuvoje šiuo metu žinoma apie 30 tokių paminklų, prie 11 iš jų vykdyti archeologiniai kasinėji­mai. Šio tipo dubenuotųjų akmenų dažniausiai aptinkama jau kiek toliau nuo gyvenviečių, taip pat netoli vandens.

Nemaža duomenų gauta 1970 m. plačiau tyrinėjant tokio ak­mens aplinką Šilalės k. (Skuodo raj.), prie Mosėdžio, pelkių apsup­toje nedidelėje kalvelėje. Akmuo beveik cilindro formos, grubiai aptašytais šonais, 0,9 m aukščio, 1,15 m skersmens. Akmens viršuje iškaltas 32 cm skersmens ir 11 cm gylio dubuo plokščiu dugnu.

Ištyrus prie akmens 7×9 m dydžio plotą paaiškėjo, kad jis stovėjo ant pastovo, sukrauto iš vidutinio dydžio akmenų. Prie akmens buvęs židinys, įrengtas 1,5 m skersmens ir 0,7 m gylio duobėje, kur aptikta beržo, ąžuolo, pušies bei kadagio anglių ir X VI-XVIII a. žiestų puodų šukių. Nustatyta, kad ši laužavietė naudota ilgesnį laiką su pertrau­komis, greičiausiai tam tikromis progomis. Remiantis čia rasta keramika vėlesnysis laužavietės naudojimo laikotarpis datuojamas XVI-XVIII a.

Kada laužavietė buvo pradėta naudoti, konkrečios medžiagos tyrinėjimų metu negauta. Nedavė rezultatų ir kitų šios rūšies pamin­klų aplinkos archeologiniai kasinėjimai. Tyrinėjant geriau išlikusius paminklus buvo nustatytas tik panašus jų įrengimo būdas: dažniausiai akmenys stovėjo ant pastovo, sukrauto iš vidutinio dydžio akmenų, o prie jų iškastoje vienoje ar keliose, kartais akmenimis grįstais dugnais bei šonais (Šaukliai (Skuodo raj.) įvairaus gylio duobėse aptikta smulkių degėsių, anglių bei apdegusių akmenų (Antalieptė (Zarasų raj.), Kirdiškiai (Kupiškio raj.), Stabulankiai (Utenos raj.) ir kt.

Remdamiesi šiais radiniais ir tuo faktu, kad tokių paminklų dažnai aptinkama atokiau nuo gyvenviečių, kartais net sunkiau priei­namose vietose, dalis tyrinėtojų mano, kad šios pagoniškosios šventvietės daugiausia buvo naudojamos jau po Lietuvos krikšto.

Kiti mitologiniai akmenys

Šiems priklausytų visi kiti čia dar neaptarti vienaip ar kitaip su pagonybės kultu susiję akmenys – Velnio sostas (Padievaitis (Šilalės raj.), Velnio krėslas (Guostagalis (Pa­kruojo raj.), Velnio kurpė (Jonelaičiai (Šiaulių raj.), Stabakulis (Kra­kės (Skuodo raj.), Mukulas (Naurašiliai (Panevėžio raj.), Laumių stalas (Nolėnai (Utenos raj.), Napoleono akmuo (Salakas (Zarasų raj.), Mokas (Sukiniai (Ukmergės raj.) ir kt.

Dauguma tokių akmenų, ypač siejamų su įvairiomis mitinėmis būtybėmis, yra netoli vandens. Kiti, ypač su įvairiais įrašais bei iškal­tomis datomis, jau yra žymiai vėlesnių laikų paminklai, dažniausiai žymintys kokius nors konkrečius istorinius įvykius, atskirų didikų žemių ribas ir panašius dalykus, ką plačiau yra išnagrinėjęs istorikas E. Gudavičius. Jų išsamiau ir neaptarsime.

Viena senesnių pagoniškųjų šventviečių kai kurių tyrinėtojų laikomas Velnio sostu vadinamas akmuo prie Kvėdarnos (Šilalės raj.) Padievaičio piliakalnio. Jis yra rytinę piliakalnio pašlaitę juosiančio Druskio upelio kairiojo kranto šaltiniuotame šlaite. Akmens ilgis -1,8 m, plotis -1,5 m, virš žemės buvo iškilęs per 0,3 m. Jo viršuje iškaltas 35 cm ilgio įdubimas, dėl to akmuo kiek primena kėdę ir buvo taip pavadintas.

Ištyrus aplink jį 6×6 m dydžio plotelį paaiškėjo, kad senovėje jis stovėjo ant kelių stambesnių akmenų pagrindo. Nuo upelio pusės akmenį tuomet juosė iš stambokų akmenų sudarytas puslankis, kurio centrinėje dalyje aptikta 1,3 m skersmens viršuje ir 1,5 m gylio apvaliadugnė duobė. Joje rasta laužavietės pėdsakų, o netoliese aptikta stambių gyvulių kaulų, lipdytų šiurkščiu paviršiumi ir žiestų puodų šukių. Dalis jų puoštos įkartų ornamentu. Pažymėtina, kad lipdytinės grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos aptikta ir į rytus nuo pilia­kalnio, taip pat už upelio buvusioje jo senojoje gyvenvietėje, o piliakalnio aikštelėje 1986 m. atsitiktinai buvo rastas Romos impera­toriaus Gordiano II valdymo laikais (238-244 m.) kaldintas sesterci­jus. Spėjama, kad ant šio piliakalnio stovėjo Kvėdarnos pilis, kurią 1329 m. sunaikino kryžiuočiai . Pateikti duomenys liudija, kad šis akmuo piliakalnio gyventojų galėjo būti naudojamas nuo I m.e. tūkstantm. pradžios iki pilies sunaikinimo.

Kiek daugiau duomenų gauta 1971 m. tyrinėjant Kunigiškių k. (Šilalės raj.) vadinamąjį šv. Jono akmenį. Jis yra kairiajame Kisės upelio krante, priešais Kunigiškių piliakalnį, pelkėtoje vietoje. Ak­muo pailgas, 4,2 m ilgio, 3 m pločio ir 1 m aukščio nuo žemės paviršiaus. Jo viršuje yra nedidelis įdubimas.

Ištyrus prie šio akmens 7×8 m dydžio plotelį paaiškėjo, kad po suplautos žemės, vietomis net iki 1 m storio sluoksniu pelkėtoje aplinkoje buvo paklotas storokas medžių šakų sluoksnis, ant kurio primesta akmenų. Prie akmens buvo 3 duobės, kurių skersmuo -1-1,7 m, o gylis – 1-1,4 m. Jose rasta laužaviečių pėdsakų ir apdegusių akmenų, gyvulių (tarp jų ir arklių) kaulų bei žiestų puodų šukių, datuojamų daugiausia XVI-XVII a. Tai rodo, kad ir tais laikais čia buvo atliekamos kažkokios pagoniškosios apeigos.

Tuo pat metu buvo tyrinėta ir kitų dviejų, netoli aprašyto esan­čių mitologinių akmenų aplinka.

Vienas jų, vietos gyventojų laikomas „velnio neštu ir pamestu”, yra apie 300 m į vakarus nuo šv. Jono akmens. Jis 5,2 m ilgio, 3,4 m pločio ir 1,35 m aukščio. Ištyrus prie šio akmens 5×8 m dydžio plotelį, rastos dvi laužavietės, kurių viena – 0,7 m skersmens, o kita – ovali, 1,5×2 m dydžio. Jose aptiktas 5 cm storio anglių ir pelenų sluoksnelis. Apie 110 m į vakarus nuo šio yra kitas stambokas akmuo. Ištyrus aplink jį 2×6 m dydžio plotelį, 0,5 m gylyje taip pat aptikta laužavietės pėdsakų, kur buvo pelenų bei smulkių angliukų. Kitų radinių nebu­vo, todėl sunku nustatyti prie šių akmenų vykusių apeigų laiką.

Laužaviečių pėdsakų aptikta ir tyrinėjant keleto kitų mitologi­nių akmenų aplinką.

Antai 1971 m. buvo kiek nuodugniau kasinėta Moku vadinamo akmens aplinka Sukinių k. (Ukmergės raj.). Ištyrus 74 m² dydžio plotą, buvo aptiktos dvi piltuvėlio formos apie 0,5 m skersmens ir 0,55-0,65 m gylio duobės, kuriose buvo anglių, pelenų, o vienoje – ir lipdyto puodo šukelė. Tai rodytų, kad pagoniškojo kulto apeigos čia buvo atliekamos dar I m.e. tūkstantm.

Įdomesnių duomenų surinkta apie Antakmenės k. (Ignalinos raj.) Aukų akmenį, gulintį giloko slėnio pašlaitėje. Tai tarsi sulipusio stambaus žvyro luitas, kurio viršus – dvišakis. Jo aukštis – apie 5 m, plotis prie žemės – 6 m, storis – 2,7 m. Vietos gyventojų pasakojimu, dar XX a. pradžioje maldininkai, važiuodami pro šį akmenį į atlaidus gretimon Poringio bažnyčion, dėdavę ant jo gabalus mėsos, linų grįžtes, vilnų kuodelius, monetas.

1971 m. prie šio akmens buvo ištirtas 4×8 m dydžio plotelis, kur aptikta 6,5 m skersmens ir 1,5 m gylio duobė. Jos dugne buvo iki 20 cmstorio apdegusių vidutinio dydžio akmenų bei degėsių sluoksnis, kuriame rasta ir gyvulių kaulų. Kitų daiktų neaptikta, todėl dar negalima tiksliau nustatyti, kada čia vyko pagoniškojo kulto apeigos.

Dėl tos pačios priežasties tiksliau nedatuojamos ir laužavietės, kurių viena aptikta 1971 m. tyrinėjant Stabinės ež. pakrantėje (Tau­ragės raj.) esančio Velnių stalo, o kita -1977 m. kasinėjant Laukagalio k. (Kaišiadorių raj.) Aukuru vadinamo akmens aplinką.

Kai kurių mitologinių akmenų (Guostagalio k. (Pakruojo raj.) Velnio krėslo, Krakių k. (Skuodo raj.) Stabakulio, Nolėnų k. (Utenos raj.) Laumių stalo ir kt.) aplinkos tyrinėjimų metu nerasta nei laužaviečių pėdsakų, nei kitų daiktų. Taigi apie kitados prie jų vykusių pagoniškojo kulto apeigų pobūdį ir laiką galima būtų kalbėti tik sukaupus įvairią lyginamąją medžiagą.

Trumpai apžvelgę Lietuvos mitologinių akmenų aplinkos ar­cheologinių kasinėjimų duomenis matome, kad darbai dar tik pradė­ti, kad daugeliu atvejų tiksliau nenustatyta šių paminklų chronologija, detaliau nerekonstruotos senovėje prie jų atlikinėtos apeigos. Bene vienos ankstyvųjų, galbūt dar neolito laikų kulto vietų buvo įrengtos prie akmenų su daugybe išgręžtų mažų duobučių bei įvairių gyvulių, rečiau – žmonių „pėdomis”. Tačiau dar neaišku, kada Lietuvoje galu­tinai išnyko prie tokių akmenų atlikinėtos apeigos. Kai kuriose vietose (Imbarė) rasti apversti akmenys rodytų, kad greičiausiai tai įvyko jau įvedus krikščionybę.

Tiksliau dar nenustatyta ir tai, kada pagoniškosios kulto apeigos pradėtos atlikinėti prie dubenuotųjų akmenų. Kaip minėta, tyrinėjant jų aplinką, daugiausia rasta tik XVI-XVIII a. keramikos. Iš to ir remiantis kai kuriais vėlesniais rašytiniais šaltiniais neretai manoma, kad nemažai tokių akmenų pagoniškosioms kulto apeigoms naudota daugiausia tik XVI-XVII a. Tačiau tyrinėjant Mantviliškio akmens su smailiadugniu dubeniu aplinką, buvo aptikta ir XII-XIII a. žiestų puodų šukių, kas rodytų, kad akmuo galėjo būti naudojamas apei­goms ir ankstesniais laikais. O prie Imbarės bei Kunigiškių piliakalnių tyrinėtų mitologinių akmenų šalia žiestosios keramikos rastos lipdytų puodų šukės liudytų, kad ten šie akmenys naudoti maždaug jau nuo mūsų eros pradžios. Jau minėjome, kad tam tikros, dar su pagonybe susijusios apeigos prie tokių akmenų buvo kai kur atliekamos paly­ginti ilgą laiką ir po krikščionybės įvedimo. Kai kur pagonybės pėd­sakų išliko net ir XX a. pirmojoje pusėje. Antai, be aukų (Antakmenė), prie tokių akmenų Lietuvoje kartais dar būdavo stato­mi ir koplytstulpiai (Kunigiškiai), ant jų statomi metaliniai kryžiai (dubenuotasis smailiadugnis akmuo Budriūnų k. (Kelmės raj.) kapi­naitėse) bei medinės koplytėlės su šventaisiais (Akmenių k. (Kelmės raj.) ir kt.). Panašus reiškinys pastebėtas ir kaimyninėje Baltarusijoje, anksčiau baltų genčių gyventose srityse, kur vietomis net iki šiol prie mitologinių akmenų tebededamos tam tikros aukos.

Kitų pagoniškojo kulto šventyklų tyrinėjimai

Apie kitas senąsias pagoniškojo kulto vietas kiek daugiau duo­menų turime tik iš III tūkstantiu, pr.m.e.

Vienas žymesnių tokių radinių yra 1969 m. Šventosios (Palanga) senojoje gyvenvietėje rasta medinė stulpinė žmogaus skulptūra. Ji išdrožta iš 1,95 m ilgio ir 10 cm skersmens juodalksnio rąstelio, kurio vienas galas nusmailintas, o kitame grubiai išskaptuota 32 cm ilgio žmogaus galva ir krūtinės dalis. Šiek tiek panašių medinių skulptūrų aptikta ir kitur, ypač šiaurės Europos srityse. Jos datuojamos IV-II tūkstantm. pr.m. e. ir manoma, kad jos vaizduojančios vandenų glo­bėją. Pažymėtina, kad Sarnatės vietovėje Latvijoje prie panašios maždaug to paties amžiaus kaip ir Šventosios medinės skulptūros aptikta ir laužavietės pėdsakų. Vadinasi, jau tais laikais prie tokių skulptūrų kai kur būdavo aukojama. Kadangi Šventosios skulptūra aptikta anksčiau ten buvusio ežerėlio vietoje, negalima nustatyti, ar prie jos buvo aukojama.

Ryškesnių aukojimo vietų liekanų Lietuvoje daugiau aptikta tyrinėjant vėlesnių laikų gyvenvietes. Antai 1958 m. kasinėjant Lapaiplos k. (Kaišiadorių raj.) neįtvirtintą gyvenvietę, kiek toliau nuo jos po kultūriniu sluoksniu rastos dvi piltuvėlio formos duobės. Viena jų buvo ovali, 5×10 m dydžio ir 0,7 m gylio. Antroji duobė buvo per 4,6 m į šiaurę nuo pirmosios. Jos skersmuo – 0,8 m, o gylis – 0,9 m. Duobėse buvęs iki 0,5 m storio anglių bei smulkių degėsių sluoksnis, kuriame rasta smarkiai apdegusių akmenų ir lipdytų puodų šukių brūkšniuotu, neryškiai grublėtu bei gludintu paviršiumi, kas leidžia jas datuoti I tūkstantm. pr.m.e. antrąja puse.

Be to, senovės aukų vietomis kai kurie tyrinėtojai laiko ir Klangių (Jurbarko raj.) bei Paštuvos k. (Kauno raj.) 1,8-2,4 m skersmens ir 0,8-1 m gylio piltuvėlio formos duobes, kuriose kasinėjimų metu aptikta angliukų, degėsių, mažų titnagėlių, sudegusių smulkių raguo­čių kauliukų ir virvelinės keramikos. Šie paminklai datuojami net III tūkstantm. pr.m. e.

Minėti duomenys rodo, kad aukojimams skirtos duobės Lietu­voje buvo naudojamos jau akmens amžiaus pabaigoje.

Kasinėjant Kurmaičių k. (Kretingos raj.) piliakalnio aikštelės žemesniąją rytinę dalį, 1979 m. rastas iš akmenų sukrautas pusračio formos statinys. Pusračio pakraščiuose krauti stambesni (36x40x55- 65x75x95 cm), o kitur – kiek mažesni akmenys. Statinio skersmuo -18 m, plotis prie pagrindo – 2-3 m. Ties pusračio viduriu buvo keturkam­pis 2,6-3 m dydžio, iš smulkesnių (14x15x17-15x17x18 cm) akmenų padarytas grindinėlis. Per 2-4 m nuo jo, daugiausia šiaurės rytų bei pietvakarių pusėje, buvo aptiktos 4 beveik apskritos apvaliadugnės, 1,5-2 m skersmens ir 1-1,5 m gylio duobės, nutolusios viena nuo kitos per 1,5-3 m. Jose buvo degėsių, apdegusių vidutinio dydžio akmenų, o kai kuriose – lipdytų puodų šukių neryškiai brūkšniuotu, tarsi kruopėtu, ir lygiu paviršiumi, kas leidžia šį statinį datuoti I tūkstantm. pr.m.e. pabaiga ar mūsų eros pradžia.

1957 m. tyrinėtame Bačkininkėlių k. (Prienų raj.) piliakalnyje aptiktos, atrodo, tos pačios paskirties statinio liekanos. Šio piliakal­nio aikštelės viduryje, apatiniame kultūrinio sluoksnio horizonte, aptiktas ovalus 7×12 m dydžio plūkto molio plotelis, kurį beveik iš visų pusių juose netvarkingi akmenų grindiniai. Šios aikštelės viduryje vidinėje akmenų grindinių pusėje rastos net 23 20-35 cm skersmens ir 20-60 cm gylio beveik ratu, per 0,6-1,8 m viena nuo kitos išsidėsčiu šios duobutės, kur kadaise stovėjo mediniai stulpai nusmailintais galais. Iš stulpaviečių išsidėstymo sprendžiama, kad toje vietoje stovėjęs ovalus 4×6 m dydžio statinys. Aplink jį rasti molio tinko gabalėliai su nestorų medžio šakų atspaudais rodytų, kad jo sienoj greičiausiai buvo pintos iš žabų ir apkrėstos moliu. Statinio viduje ties rytiniu pakraščiu buvo aptikta 0,5 m skersmens ir 15 cm gylio duobelė, kurioje buvo šiek tiek vidutinio dydžio akmenų. Galbūt toje vietoje stovėjęs medinis stulpas (stabas?), kokių pėdsakų aptikta, pavyzdžiui, tyrinėjant V-VIII m.e.a. piliakalnius senųjų baltų genčių apgyventose Smolensko bei Mozūrų (Lenkija) srityse. Pagal Bačkininkėlių pi­liakalnyje surinktas lipdytų puodų šukes brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi sprendžiama, kad aprašytas statinys priklauso I m.e. tūkstantm. pirmajai pusei.

Atrodo, su pagoniškuoju kultu susijęs ir pusapskritimio formos apie 2 m skersmens akmenų grindinėlis, aptiktas 1982 m. Imbarės piliakalnio aikštelės pietvakarinėje dalyje 1 m gylyje. Grindinio šiaurinėje pusėje rastas 1,85 m ilgio ir 0,5 m pločio iš vidutinio dydžio akmenų sudarytas kyšulys, ties kurio viduriu buvo ovalus 10×15 cm dydžio akmenimis apdėtas plotelis, tarsi ten kažkada būtų stovėjęs medinis stulpas. Grindinėlio kultūrinio sluoksnio horizonte aptikta lipdytinė keramika lygiu bei šiurkščių paviršiumi leidžia paminklą datuoti pirmaisiais mūsų eros amžiais.

Daugiau tokių statinių Lietuvoje neaptikta. Savo forma ir iš dalies konstrukcija jis primena pagoniškojo kulto statinius, neretai aptinkamus Rytų Europos miškų juostos I m.e. tūkstantm. gyvenvie­tėse.

Nedidelio stulpinės konstrukcijos, kaip manoma, pagoniškojo kulto pastato pėdsakų aptikta ir 1976-1978 m. kasinėtame Narkūnų k. (Utenos raj.) Didžiajame piliakalnyje. Pastatas stovėjęs ties pi­liakalnio aikštelės viduriu. Jis atkastas I tūkstantm. pr.m.e. kultūrinio sluoksnio horizonte.

Taip pat apskrito plano stulpinės konstrukcijos statinio pėdsa­kų rasta 1984-1985 m. Kerelių k. (Kupiškio raj.) piliakalnyje. Jie datuojami I tūkstantm. pr.m.e. pabaiga ir mūsų eros pradžia . Stati­nys stovėjęs beveik aikštelės viduryje. Toje vietoje stulpavietės išsidėsčiusios dviem apskritimais, kurių mažesnis, 3-3,5 m skersmens, yra didesniame – 5,5-6 m skersmens apskritime. Vidinis sudarytas iš dvigubos, o išorinis – iš vienos stulpaviečių eilės. Atstumas tarp dvigubų stulpaviečių buvo 5-10 cm, o tarp jų porų -15-20 cm. Atstu­mas tarp išorinės eilės stulpaviečių buvo kiek įvairesnis ir svyravo nuo 5 iki 60 cm. Atstumas tarp stulpaviečių apskritimų – 50-70 cm, stul­paviečių skersmuo – 8-10 cm. Be to, prieš įėjimą dar stovėjęs 1,4 m ilgio ir 0,8 m pločio kitas, jau keturkampio plano stulpinės konstrukcijos statinys. Manoma, kad visas statinys buvęs ūkinės paskirties . Tačiau nei jo vietoje, nei aplink jį nerasta jokių senovės daiktų. Kaip žinoma, iki šiol ne tik Lietuvoje, bet ir beveik visoje Rytų Europoje, ypač miškų juostoje tyrinėtuose piliakalniuose ūkinių bei gyvenamųjų pastatų pėdsakų aptinkama tik aikštelių pakraščiuose. Piliakalnio aikštelės viduryje dažniausiai būdavęs visai neužstatytas kiemas, ku­rio pakraščiuose kartais stovėdavę kulto pastatai, panašūs į Smolen­sko bei Mozūrų sričių pastatus. Apskritai Kerelių piliakalnio statinys savo topografija, forma bei konstrukcija labiau primena Bačkininkėlių bei Kurmaičių piliakalnių pagoniškojo kulto pastatus.

Įdomaus, gerokai vėlesnio už minėtus stulpinės konstrukcijos statinio pėdsakų aptikta 1976-1983 m. kasinėjant plačiai žinomą, Birutės kalnu vadinamą piliakalnį Palangoje. Piliakalnio aikštelės Šiauriniame pakraštyje, iš dalies ant pylimo puslankiu, nevienodais tarpais išsidėsčiusios 0,6-0,7 m skersmens ir iki 1 m gylio duobės, kuriose buvę vertikaliai į žemę įkasti 16-18 cm storio stulpai. Puslan­kio skersmuo – apie 16 m. Rytiniame puslankio gale buvęs keturkam­pio plano, greičiausiai su stogu, 1,75×8,5 m dydžio stulpinės konstrukcijos pastatas, orientuotas pietų-šiaurės kryptimi. Šalia sta­tinių aptikta keletas 0,3-1 m skersmens laužaviečių. Manoma, kad šioje vietoje buvusi alkavietė-observatorija, įrengta XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje. Greičiausiai čia ne tik būdavo atliekamos pago­niškosios aukojimo apeigos, bet kartu ir stebimi įvairūs dangaus kūnai, ypač Saulė bei Mėnulis, pagal kurių padėtį dangaus skliaute žmonės spręsdavo, kada dirbti įvairius darbus.

Vienos žymesnių pagonių šventyklų liekanos 1986 m. buvo ap tiktos tyrinėjant Vilniaus arkikatedros rūsius. Tuomet vidurinėje bažnyčios navoje, 2,48-2,6 m gylyje nuo dabartinio pastato grindų buvo aptiktas iš 5x10x14 cm dydžio lauko akmenų grįstas 2,9×3 m grindinys. Akmenys kloti storoko molio sluoksnio paviršiuje, tarp jų kai kur rasta raudonų plytų nuolaužų. Grindinio paviršiuje buvo smulkių degėsių, o po jais – 7-20 cm storio maišytos su degėsiais pilkai rusvos spalvos žemės sluoksnelis. Po žemėmis dar buvo storokas plūkto molio sluoksnis, kuriame ryškiau išsiskyrė net 3 įvairių laikų horizontai. Tai rodo, kad statinys naudotas ilgesnį laiką. Bendras sluoksnio storis kartu su akmenų grindiniu – apie 55 cm. Nustatyta, kad šis statinys buvęs gerokai didesnis, nemaža jo dalis sunaikinta maždaug XIII a. viduryje statant ir vėliau perstatinėjant pradžioje kvadratinio plano, o vėliau ir kitas bažnyčias. Be to, prie kvadratinio plano bažnyčios šiaurinės sienos buvo aptiktos 6 mūrytų laiptų pako­pos, kurių aukštis – 9-11 cm, o plotis – 21-42 cm. Šie laiptai tyrinėtojų siejami su viršutiniu sluoksniu, XIV a. šventyklos naudojimo laikotar­piu. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose minima čia buvusi Perkūno šventykla, kurioje greičiausiai stovėjęs šio dievo medinis stabas. Kiti šventyklos plūkto molio aikštelės sluoksnio horizontai tyrinėtojų da­tuojami II m.e. tūkstantm. pradžia.

Šalia statinio 3,2-3,7 m gylyje aptikti net 6 apardyti židiniai, įrengti apie 1,5 m skersmens ir apie 20 cm gylio duobelėse. Jose rasta degėsių, pelenų, sudegusių gyvulių kaulų. Pažymėtina, kad kai ku­riuose židiniuose (Nr. 1-3) buvo lipdytinės keramikos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi, priklausančios I m.e. tūkstantm. Kiti židiniai (Nr. 4-6) jau buvo viename kultūriniame sluoksnyje su žiestąja kera­mika iš II m.e. tūkstantm. pradžios. Jeigu šie židiniai maždaug II m.e. tūkstantm. pradžioje nebuvo įkasti į anksčiau toje vietoje buvusios gyvenvietės sluoksnius, reikėtų manyti, kad pagoniškoji šventykla čia buvusi dar I m.e. tūkstantm. Tačiau tai galima nustatyti tik plačiau ištyrus šventyklos aplinką.

Veikiausiai su pagonybės kultu susijusių ugniaviečių aptikta ir 1980 m. kasinėjant Vilniaus Augustijonų gatvės šeštojo ir aštuntojo sklypų kultūrinį sluoksnį . Apatiniame, 35-45 cm storio kultūrinio sluoksnio horizonte, 2,7 m gylyje nuo žemės paviršiaus aptiktos kelios beveik apskritos 1-1,14 m skersmens, 0,4-0,5 m gylio ir viena ovali 2,5×3,5 m dydžio ir 0,9 m gylio apvaliadugnė ugniavietė. Aplink apskritas ugniavietes aptikta po keletą 18-24 cm skersmens stulpaviečių. Daugiau tokių įrenginių pėdsakų Lietuvoje nerasta. Artimiausių jiems statinių liekanų rasta senosios Riazanės Šatrino kapinyne, jos datuojamos VI-IX m.e.a. ir laikomos pagoniškojo kulto aukų vieto­mis. Augustijonų gatvėje tirtos ovalo formos ugniavietės dugne rasta sudūlėjusių medinių klojinių pėdsakų, ant kurių keliais sluok­sniais buvo užpilta šviesiai pilkos su smulkiais angliukais maišytos žemės. Ant šio sluoksnio buvo iki 12 cm storio smulkių degėsių bei anglių sluoksnis. Jame rasta nedidelių perdegusių akmenų, gyvulių kaulų bei žiestų puodų šukių, kai kurios jų puoštos horizontaliomis lygiagretėmis ir banguotomis linijomis. Šie radiniai rodo, kad ugnia­vietė taip pat priklausė II m.e. tūkstantm. pradžiai. Dauguma radinių buvo smarkiai perdegę, tiesiog apsilydę. Tai rodytų, kad ugnis čia kūrenta ilgesnį laiką. Vėliau ugniavietė buvusi užgesinta, užpilta 20 cm storio smėlio sluoksniu ir toje vietoje statyti mediniai, galbūt ūkiniai bei gyvenamieji pastatai.

Pagal ugniavietės sluoksnių struktūrą bei joje aptiktus daiktus galima teigti, kad ji buvusi ne buitinės, bet greičiausiai ritualinės paskirties (galbūt čia buvo aukojama). Galimas dalykas, kad po krikščionybės įvedimo uždraudus pagoniškąsias apeigas ugnis buvo užgesinta, ugniavietė užpilta smėlio sluoksniu ir galutinai užlyginta.

Vėlesniam laikotarpiui priskiriamos, atrodo, irgi pagoniškojo kulto aukų duobės, aptiktos 1973 m. tyrinėjant Sauginių k. (Šiaulių raj.) piliakalnį, kuris buvo apgyventas dar I tūkstantm. pr.m.e. antro­joje pusėje ir apleistas maždaug m.e. pradžioje. Duobes buvo auk­štesniame rytiniame piliakalnio aikštelės pakraštyje, greta į vakarus nuo jų stovėjusio 6×8 m dydžio ovalaus 30-50 cm į žemę įkasto stulpinės konstrukcijos statinio. Duobės buvo beveik apskritos (sker­smuo – 0,9-1,3 m) arba ovalios (0,4-1,2×0,5-2 m), apvaliadugnės (gylis – 0,3-0,9 m). Trijų duobių kraštai ir dugnas išplūkti 10-15 cm storio molio sluoksniu, vienos duobės pakraštys apjuostas 10x15x20 cm dydžio akmenų eile. Vienoje duobėje rastas 10 cm storio pelenų sluoksnis, kitoje – smulkių angliukų. Netoli jų rasta šiek tiek žiestų puodų šukių, kurių dalis puoštos horizontaliomis banguotomis linijomis, kas leidžia datuoti radinį maždaug XIII-XIV a. ar kiek vėlesniais laikais.

Tokių greičiausiai aukojimui skirtų paminklų aptikta ir tyrinė­jant kai kurias kitas, blogiau išlikusias pagonybės kulto vietas, – Jomantų k. (Šilalės raj.) Gojaus kalvą, Prapymo k. (Šilalės raj.) pylimą bei Vaivadiškių k. (Anykščių raj.) Koplyčkalnį. Tai dau­giausia 0,3-1,2×0,5-1,6 m dydžio ir 0,25-0,5 m gylio duobės su iki 5 cm storio degėsių sluoksneliu. Greičiausiai tos pačios paskirties duobių bei kažkokio stulpinės konstrukcijos statinio pėdsakų aptikta ir 1972 m. kasinėjant Raizgių k. (Šiaulių raj.) alkakalnį. Tačiau tik Gojuje rasta nedaug vėlesnių laikų žiestų puodų šukių. Dėl to gana sunku tiksliau negu II m.e. tūkstantm. pirmąja puse ar kiek vėlesniais laikais datuoti šiuos paminklus.

Pateikti duomenys rodo, kad įvairių laikų akmeniniai bei medi­niai pagoniškojo kulto statiniai Lietuvoje būdavo beveik apskriti, ovalūs ar puslankio formos, jų viduje kartais dar stovėdavo keturkam­pio plano akmeniniai ar mediniai nedideli statiniai. Tokios šventyklos buvo įvairaus dydžio. Galimas dalykas, kad dalis jų, ypač mažesnės, buvo su stogais. Antai kai kurie tyrinėtojai, remdamiesi daugiausia rašytiniais šaltiniais, nurodo, kad kadaise Kijeve stovėjęs pagoniškasis stabas su stogu. Manoma taip pat, kad Briansko srityje Vščižo piliakalnyje rasta V a. pr.m.e.-VII m.e.a. ten gyvenusių baltų genčių pagoniškoji šventykla irgi buvusi su stogu. Apskritai panašių pago­niškųjų šventyklų ar jų pėdsakų, datuojamų daugiausia I m.e. tūkstantm. pabaiga bei II tūkstantm. pradžia aptikta ir daugelyje kitų, ypač rytų Europos miškų juostos vietovių, – prie Novgorodo , Pskove, senojoje Riazanėje ir kitur. Jos būdavusios apskritos ar ovalios, o aplink jas – aukojimui skirti židiniai, kurių viduryje stovė­davęs medinis pagoniškosios dievybės, dažniausiai Perkūno, stabas. Pažymėtina, kad kai kurie tyrinėtojai pagoniškosioms apeiginėms vietoms priskiria ir dalį Baltarusijoje, ypač pelkėse esančių baltų gentims priklausiusių piliakalnių, kurių beveik apskritose ir pylimais apsaugotose aikštelėse nerasta ryškesnių kultūrinio sluoksnio pėdsa­kų. Jie datuojami maždaug nuo I tūkstantm. pr.m.e. vidurio iki VIII-X m.e.a. Be to, žinomas mūsų archeologas P. Tarasenka kai kuriuose ankstesniuose savo darbuose dalį Lietuvos piliakalnių irgi laikė apei­giniais, ypač tuos, kuriuos apleidus ten buvo pradėta laidoti mirusiuo­sius (Velikuškės (Zarasų raj.) arba kurie tam tikrą laiką veikiausiai buvo naudojami kaip laikinos slėptuvės (Pakačinės, Vosgėliai (Zarasų raj.).

Lietuvių bei kaimyninių slavų genčių pagoniškosios šventyklos neretai minimos daugiausia II m.e. tūkstantm. pradžios ir vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose. Antai XV a. lenkų metraštininkas Janas Dlugošas aprašydamas lietuvių krikštą nurodo, kad buvo kertami šventieji miškai, gesinama šventoji ugnis, griaunami stabai.

Daugiau žinių apie Lietuvos pagoniškąsias šventyklas pateikia XVI a. šaltiniai. Motiejus Strijkovskis teigia, kad senųjų prūsų šven­tykla Ramovė buvusi po kerotu ąžuolu, o jos priekyje iš kairės pusės stovėjęs Perkūno stabas. Prūsijos metraštininkai Lukas Davidas ir Simonas Grunau savo darbuose dar nurodo, kad minėtoje šventyklo­je buvę net 3 pagoniškųjų dievų statulos: Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio . Maždaug to paties laikotarpio Lietuvos metraštyje rašoma, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Kukovaitis savo motinos Pajautos atmi­nimui pagal jos išvaizdą padaręs stabą ir pastatęs jį ties Žaslių ežeru, o Kukovaičio sūnus Utenis padaręs stabą tėvo atminimui ir pastatęs jį ant kalno netoli Deltuvos prie Šventosios upės. Stabams supuvus, tose vietose išaugę medžiai, kuriuos žmonės garbinę.

Pažymėsime, kad šalia įvairių laikų rašytiniuose šaltiniuose mi­nimo bene vyriausiojo pagoniškojo dievo Perkūno bei Patrimpo ir Pikuolio kartais dar nurodomos ir kitos žemesnio rango dievybės, kurios globojo atskirus gamtos objektus, įvairius gyvulius ir kt. Me­deina ir Ragaina gyvenusios miškuose ir galbūt juos globojusios, Silinčius buvęs miško samanų dievybė, Ežerinis – ežerų, Žemyna – žemės deive, Gabija globojusi namų židinius ir t.t.

Tačiau dar galutinai nenustatyta tų dievybių kilmė, teritorinė priklausomybė ir hierarchija. Netiesioginių duomenų galima rasti XIV-XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Antai kai kurie rusų metraščiai nurodo, kad Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavovičius, siekdamas sujungti įvairias gretimas gentis į vieną Kijevo vadovauja­mą valstybę, reformavo pagoniškųjų dievų panteoną, pastatydamas pirmiausia Perūno su sidabrine galva ir auksiniais ūsais ir tik po to – Chorso, Daždbogo, Stribogo, Simorglo ir Mokošo medines statulas. Tai rodo, kad prijungus prie Kijevo valstybės atskirų genčių junginių žemes, vyriausiajam Kijevo dievui greičiausiai tapo pavaldūs ir šių žemių dievai.

Be to, J. Dlugošas pažymi, kad Lietuvoje pagonių kulto ugnia­vietės būdavusios paskirstytos kaimams, šeimoms ir net atskiriems namams.

Taigi šie šaltiniai rodytų, kad Lietuvoje atskiroms bendruome­nėms jungiantis į stambesnius vienetus būdavo sujungiamos ir jų šventyklos bei dievybės, pirmenybę greičiausiai teikiant sąjungos iniciatorių garbinamiems dievams. Atrodo, kad pagoniškųjų dievybių hierarchija Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, plėtojosi kartu su visuomenės raida nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų ilgus šimtmečius, kurį laiką net ir priėmus krikščionybę. Galbūt dalis rašytiniuose šaltiniuose minimų pagoniškųjų dievybių priklauso žy­miai ankstesniems laikams, jos galėjo būti tebegarbinamos atskirų šeimų bei nedidelių grupių greta vėliau visuotinai priimtų vadinamų­jų valstybinių dievybių.

Kaip rodo šiuo metu sukaupti įvairūs duomenys, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos kraštų, jau nuo akmens amžiaus buvusios tam tikros šventyklos bei garbinamos dievybės, kurių kultai pamažu kito veikiami visuomeninės santvarkos. Įvairaus dydžio bei formos dievybių atvaizdai buvo daromi iš medžio, kaulo, gintaro, molio ar net metalų. Atrodo, tų dievybių vaizdavimo pėdsakų išliko ir mūsų laikų liaudies kūryboje, ypač medžio drožiniuose.

Išvados

1. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų rytų Europos miškų juostos kraštų, kadaise buvo nemažai įvairių pagoniškų šventviečių. Tačiau mūsų krašte jos dar mažai tyrinėtos.

Šiuos paminklus galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes, kurių vieną sudarytų įvairūs mitologiniai akmenys, o antrąją – medžio bei akmenų statiniai.

Su šiais paminklais susiję kai kurie dar pagonybės laikus me­nantys papročiai, išlikę beveik iki mūsų dienų.

2. Manoma, kad dalis pirmosios grupės pagoniškojo kulto pa­minklų, ypač akmenys, kuriuose, pasak legendų, yra įspaustos įvairių gyvulių bei žmonių pėdos ar išgręžta nemažai nedidelių duobučių, naudoti pagoniškosioms apeigoms dar III-II tūkstantm. pr.m.e.

Kitų mitologinių akmenų apeiginio naudojimo pradžia tiksliau dar nenustatyta. Prie daugelio jų aptinkamos laužavietės bei kai kurie daiktai daugiausia priklauso jau XV-XVII a. ar net kiek vėlesniems laikams. Tačiau prie kai kurių akmenų rasta ir I m.e. tūkstantm. – II tūkstantm. pradžios daiktų.

3. Antrosios grupės pagoniškojo kulto paminklų tyrinėjimų duomenys rodo, kad įvairių laikų akmenų bei medžio statiniai Lietu­voje, kaip ir daugelyje kaimyninių kraštų, buvo beveik apskriti, ovalūs ar puslankio formos, jų viduje kartais dar būdavo mažesnių statinių.

Atrodo, kad tokiose šventyklose stovėdavę ir mediniai stabai, greičiausiai panašūs į III-II tūkstantiu, pr.m.e. durpynų gyvenvietėse aptinkamus medinius stulpus su grubiai išdrožtomis žmonių galvomis. Jie veikiausiai ir minimi vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose.

Greičiausiai pagoniškų dievybių vaizdavimo pėdsakai atsispindi ir mūsų liaudies mene.

V. Daugudis „Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu” / Ikikriščioniškos Lietuvos kultūra 1992 m.