Paparčio žiedas – bene paslaptingiausias baltų mitologijos simbolis, gyvas Rasos šventės apeigose iki pat šių dienų. Tai nepaprastas augalo žiedas – o stebuklų, laimės, išminties ir antgamtinių galių nešėjas. Sakoma, kad jį suradęs žmogus tampa visažinis – gali suprasti gyvūnų kalbą, perskaityti kitų žmonių mintis, rasti paslėptus lobius, niekada nebijo piktųjų dvasių ar burtų.

Tačiau surasti paparčio žiedą – nepaprastai sunku. Jis pražysta tik vieną naktį per metus – švento Jono išvakarėse, trumpiausią naktį, vos akimirkai, giliai girioje. Žiedo ieškotojas turi būti vienas, tyros širdies, neatsigręžiantis, kai aplink siautėja vėtros, pasigirsta šėtoniški balsai, regimos pragariškos pabaisos ar net girdimi artimųjų šauksmai. Aplink jį turi būti nubrėžtas apskritimas šermukšnine lazda, paklota balta skarelė, degti žvakė ir būti indas su švęstu vandeniu. Tik tas, kuris nepasiduos apgaulei ir išlaikys ryžtą bei maldą iki galo, gali pamatyti, kaip baltas, švytintis žiedas nusileidžia ant jo skarelės.

Nuo Mažosios Lietuvos iki Dzūkijos, nuo senų raštų iki XX a. gyvų prisiminimų – šis simbolis perduodamas iš kartos į kartą. Ir nors daugelis bandė jį rasti – tik vienetai, pasak sakmių, jį buvo įgiję. Tačiau niekam nepavyko jo išsaugoti amžinai – lyg likimo dėsnis saugotų šio pasaulio paslaptis ir tik tiems, kurie jų verti vos akimirkai.

Paparčio žiedas: ieškojimo apeigos ir pavojai

Rasos šventės neatskiriama dalis – pasakojimai, ir ne tik pasakojimai apie paparčio žiedą (Mažojoje ir Vakarų Lietuvoje – diemedžio). Paparčio žiedas – laimės ir aiškiaregystės simbolis: jį radęs įgyja antgamtinių savybių, tampa protingas, laimingas, sužino įvairias paslaptis, kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbas, sužino, kur paslėpti turtai, mergaitės greitai ir laimingai išteka. Bet norintieji jį surasti susiduria su daugybe sąlygų ir kliūčių: laukti reikia vienam, vidurnaktį tarp 11-12 val., būti atlikus išpažintį, nuoširdžiai melstis, nesidairyti ir t. t.

Vieta turi būti tokiu atstumu nuo gyvenviečių, kad nesiektų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas, nei šuns lojimas. Išsirinkęs vietą žiedo ieškotojas po paparčio keru tiesia drobulę, baltą nosinę arba šilkinę skarelę, apsibrėžia žemėje šermukšnine lazda arba šventinta kreida apskritimą, pasideda indą su švęstu vandeniu, užsidega žvakę, atsiklaupia ir melsdamasis neatsigręždamas laukia, kada pasirodys švytintis, panašus į deimantą arba mažą spindinčią žvaigždutę žiedas ir nukris ant skarelės. Besimeldžiant gąsdina raganos, velniai, piktos dvasios.

1862 m. Ks. Kosarževskis paparčio žiedo laukimą taip pavaizdavo:

„vienintelis žmogaus išsigelbėjimas – malda, drąsa, kantrybė. Nekreipdamas dėmesio į jokias pragaro pastangas nugalėti, siekiąs tikslo žmogus turi tvirtai likti savo vietoje ir, norėdamas likti gyvas, nebandyti peržengti savo apsibrėžto rato ribos. Jei žmogus po tokių išbandymų nepraranda ryžtingumo ir nenustoja melstis, įsiutinta pragaro bendrija randa naujų priemonių: pradeda jį gąsdinti audra ir baisia vėtra; griaustinio dundėjimas ir pūga, kaip galingas milžinas, su triukšmu ir trenksmu artinasi prie jo, laužydami medžių viršūnes; smarkus lietus ir kruša, smūgis po smūgio; pilka ugnis be perstojo trykšta iš debesų kaip iš ugniakalnio žiočių, žodžiu, stoja tarsi Paskutiniojo teismo diena su mirties nuosprendžiu.

Kai žmogus, kupinas gilaus tikėjimo ir maldos, didvyriškai pakelia pragaro jėgų gąsdinimus ir nepajudinamas pasilieka savo vietoje, tada palengva išnyksta baisūs vaizdai, nurimsta audra ir pradeda švisti; bet tai netikra aušra; tai nauja apgaulė, nauji spąstai pražudyti žmogaus sielai. Lengvatikis, manydamas, kad tariama aušra išgelbėjo jį iš pavojų, norėdamas grįžti namo, žengia iš rato, ir tą pačią akimirką grįžta ankstesnė audra. Jam po kojų su trenksmu prasiskiria žemė, ir jis tampa jos auka. Bet labiau patyręs ir suprantantis pragaro klastas nesiduoda apgaunamas; kenčia savo ankštame rate, laukdamas galo, ir pasiekia tikslą.

Aplink viskas pasikeičia: pragaro išmonės su triukšmu ir riksmu prapuola skradžiai žemės; Įsiviešpatauja ramybė ir tyla: nėra daugiau pavojų; baimė nejučia virsta neapsakomu džiaugsmu ir susijaudinimu; smulkutis, baltas, dieviškas paparčio žiedas, ryškia šviesa apšviesdamas visą erdvę, nukrinta ant patiestos skarelės. Jis atlygina didvyriui už visas pastangas, vargą ir pavojus, padarydamas jį laimingą: tereikia prisiliesti to žiedelio, kad įgytum turtus, išmintį, aiškiaregystę, pranašavimo dovaną; žmogus gali patirti kito mintį; žinoti viską, kas vyksta tolimiausiuose kraštuose, įspėti ligas ir surasti gydymo būdą; jo negali ištikti jokios nelaimės; nuodai, burtai, prakeiksmai ir užkeikimai nekenkia, jam neturi pražūtingų pasekmių„.

Lietuvoje kirbėte kirba vienas už kitą įdomesnių ir įtikinamesnių pasakojimų apie pastangas šį žiedą įgyti. Vieną populiariausių užrašė dar M. Slančiauskas.

„Papartis tikrai vieną kartą ant metų, švento Jono naktyj, težydžia. Ir jis yra labai smulkus, kaip aguonos grūdelis. Kas jį tur, tas visaką žino. Kad kas jį nor sau turėti, tai reik nueiti iš vakaro prieš šventą Joną į papartyną, nusinešti grabnyčių žvakę, baltą paklodę pasitiesti, su šermukšniniu medžiu, kaip užsiekiant su ranka, ratą apsukui save apsiskrieti, žvakę užsidegti ir per naktį knygą skaityti arba poterius kalbėti, saugotis nieko blogo nepamislyti. Par naktį tą, apie ratą apstoję, visokios baisybės snapus sukišę tur, bet jų nereikią bijoti, tai būsią gerai. Ant ryto, kai išauš, tai gali atrasti ant savo paklodės. Nu, tai tada viską ir žinosi„.

Vietoje šermukšninės lazdos naudojami ir šakaliai. „Reik, kad par Kalėdas ar Velykas, ar Sekmines, su šakaliais bežibinant, iš netyčių šakalio antras galas užsidegtų, tai tą šakalį, užgesinus abu galu, pasikavoti ir laikyti ligi prireikiant. Švento Jono naktį nueiti į papartyną, kur juodom pašaknėm. Tame atsisėdus, su tuo šakaliu aplink savi apsrėži ratą, kiek tiktai užsieki su ranka, tai par tą ratą nieks neprieis. Šilkinę skarą sau pasitiesti ant kelių ir tris adynas laukti: 10, 11 ir 12. Ateis koki norints baisybė kai didelis kalnas arba koks mūras ir sugriaus ant tavės, tai jau bus tas žiedas. Tik nereik nusigąsti, nereik bėgti. Nueinant ir pareinant, reik, kad nieks nežinotų ir nieko nesutiktų.„

Kupiškėnai, kaip rašė M. Glemžaitė, „Artėjant vidunakčiui, visi kalbėdavo apie papartį ir jo stebuklingąjį žiedą. Kartais koks drąsuolis nepastebėtas eidavo į mišką paparčio žiedo ieškoti. Papartis žydi tik vieną kartą metuose, Joninių naktį, 12 val. vidury girios. Kai papartis žydi, tai aplink jį švieselės spindi. Paparčio žiedą saugo įvairios baidyklės, piktosios dvasios, ir kliudo jį nuskinti. Jei kas pamato žydintį papartį ir jau siekia nuskinti žiedą, tai ne tik kad įvairios baidyklės klykia, visaip baido, rėkia, viesulai sukasi, bet į akis koks neregėtas gyvulys šoka, tai kiškis su šieno vežimu pravažiuoja, tai šuo su malkų vežimu. Kadangi paparčio žiedo tik pavieniui ieškoma, tai ir drąsiausias pabunga ir pabėga iš miško.

Buvo sakoma, kad tas, kuris paparčio žiedą turi, viską žino, visų žmonių kalbas supranta, net jų mintis išskaito. Jis žino visas žemės slaptybes ir kur pinigai užkasti, paslėpti„.

Lietuvos vakaruose, tarp Druskininkų ir Tilžės, laukdavo pražystant ne paparčio, o diemedžio. Kaip tai ožkabaliečių supratimu reikia daryti, aprašė J. Basanavičius:

„taigi nakty žydi ir diemedys ir septintą metą, bet turi turėti bumbuorą. – Vieną kartą viens bernukas sergės tą žiedą. Jis aptiesė diemedį seru skepetoms, apsirėžė apie save ratą su šermukšnine lazda (to medžio bijosi piktos dvasios), pavožė po nauju puodu vaškinę žvakę – laukia žydėjimo. Netoli jau ir gaidžiai – kaip pradės visokios baimės jam rodytis! Štai, rodos, vežimas šieno atvažiavo ir ant jo virsta – bet jis nebėga; daugybė visokių baisių biaurybių jam rodosi ir mėčijasi – jis vis iškentėjo.

Biaurybėms toms išnykus tuojaus prašvito; mergės, rodės, karves jau meldžia, piemens gena kaimenę – na ir jis iš darželio jau išėjęs. Kaip tik išėjo – gaidys tik „Kakarieku!” ir vėl viskas, kaip buvo, taip ir yra tamsu. Ir prapuolė žiedas, nes visoki velniai sergsti jį…„

Rastą paparčio žiedą reikia ypatingai saugoti, – prasipjauti ant krūtinės ar rankos odą ir po ja užsikišti. Kartais žiedas ir atsitiktinai ką nors miške dirbant įkrinta į vyžą, ir žmogus tampa visažiniu, bet neilgam, – dar neatsirado žmogaus žemėje, kuriam būtų pavykę jį išsaugoti.

Gražiakalbių džiaugsmui vienas kitas atsirasdavo, kuris patikėdavo, kad paparčiai žydi. S. Dembovskis 1893 m. paskelbė vieno Mažosios Lietuvos gyventojo prisipažinimą kaip „jis pats jaunystėje prie diemedžio (krūmas, niekada nežydintis, bet apie kurį manoma, kad jis žydįs Joninių naktį ir kad jo žiedas tą, kas jį turės, padarys visa žinantį, ir todėl jis beveik visuose lietuvių darželiuose sodinamas) Joninių naktį tarp 11 ir 1-os valandos laukęs jo pražystant. Po juo būnanti patiesta balta skepeta, o laukiantysis apsiginklavęs šautuvu, kardu arba lazda, nes ateisianti piktoji dvasia žiedo grobti. Tada jį buvusi apėmusi didelė baimė„.

Laukdavo dar mūsų šimtmečio pirmame ketvirtyje. Taip šį savo žygį prisiminė dzūkas nuo Mardasavo P. Zalanskas (1900-1980): „Mes ėjome ne prastai: mes pasiėmėm žvakę, degtukų, žinojom kur papartis išaugęs. Pasiklojom patalus vienas vienoj pusėj paparčio, o kitas kitoj pusėj. Papartis liko per vidurį mūsų. Niekur nuo paparčio akių nenugręžėm. Atėjo dvylikta valanda nakties. Papartis nežydi. Pirma valanda – papartis nežydi. Atėjo antra valanda – papartis nežydi. Pasibaigė mūs ir žvakė, mus ėmė abu krėst, baugint. Na ir parėjom abudu be vilties, taip kaip šunį po uodega papterėję. Po mūsų visam džiaugsmui, viską sužinojom, ir daugiau mumi nereikėjo visam gyvenimui„.

Paparčio žiedą saugančios raganos skiriasi nuo gyvulių kerėtojų. Dažniausiai tai mitinės būtybės. Jos dar gaudo žmones, kutena, kartais „iki dvasios išleidimo„, skraido, apžergusios avilius ar piestas, į susirinkimus ant Šatrijos kalno. Bene nuo šito šis kalnas ir žinomas visoje Lietuvoje. Kaip rašė M. Katkus, „Šatrijos kalnas net nežinoma, kurioje jis pusėje, bet kiekvienas moka apie jį šį tą pasakyti„.

Prieš skrendant raganoms reikia specialiu tepalu pasitepti pažastis. J. Basanavičius iš ožkabaliečių užrašė pasakojimą, kaip raganos pasibraukia rugių žiedų, iš jų išsiverda šiupinėlį, su kuriuo tepa sau pažastis ir išlekia per kaminą ant aukšto kalno į balių. Todėl gyventojai kupoliaudami išrenka iš rugių ir žydinčias varpas, kad rugių neužraganautų, nors šią naktį ir baisu per rugius eiti, nes gali raganą pagauti.

M. Slančiauskas iš vieno seno žmogaus užrašė, kad „kitąkart labai ten tos raganos žiburiavusios švento Jono naktyj ir visaip rėkavę„). Užrašyta ir pabuvo jusiu raganų sąskrydžiuose liydijimų: „Joninių vakarą vaikis išgirdo savo šeimininko dukteris besitariant lėkti Šatrijos kalnan Joninių vakarotų; o tos mergaitės buvo laumės. Viena su kita tariasi, ant ko būtų geriau joti, ant piestos ar ant avilio (tą sykį ne ant šluotos, kaip paprastai, sako, raganos įdegdavusios joti). Ir nutarė joti ant avilio, o aviliai seniau būdavo kelminiai, tuščiaviduris medžio stuobris. Tai išgirdęs, berniūkštis nuėjo sodelin ir įlindo į tuščio avilio vidų.

Vakare tos laumės, užsėdo tą avilį ir skrenda oru stačiai į Šatrijos kalną. O lekia smarkiai, net kibirkštys eina. Vaiką apėmė didžiausia baimė, neiškentęs ėmė ir persižegnojo. Tik neįvyko dėl to didžiausia nelaimė – avilys su visais jo skraidytojais pasileido kristi žemėn. Kai tas bernas iš to didelio išgąsčio nusikeikė, sakydamas: Velniai kur ir tos mergos, per jas ir sprandą nusisuksiu!, nuo to jų avilys vėl pakilo ir nusileido tik Šatrijos kalne. Ten jie visi Joninių naktį linksmai šoko ir gėrė, o paskui tas bernas tik po mėnesio raganų nukamuotas parkiūtino namo„.

J. Kudirka „Paparčio žiedas” // Joninės 1991 m.