Rasos naktis – tai seniausia ir viena sakraliausių baltų švenčių, žyminti saulėgrįžą ir gamtos pilnatvę. Šią trumpiausią metų naktį gyvybė, šviesa ir žolynų galia pasiekia savo viršūnę. Rasos šventė – tai ne tik vasaros sutikimas, bet ir archajiškas apeiginis veiksmas, kuriame persipina ugnies, vandens, žemės ir oro stichijos.
Vidurnaktyje deginami laužai, per kuriuos šokinėjama tikint apsivalymu, bernai ritina degančius ratus nuo kalnų, o merginos leidžia į vandenį vainikus su žvakelėmis, tikėdamos atspėti būsimą likimą. Žolynai, surinkti šios nakties rasose, laikyti gydančiais ir saugančiais nuo blogio, todėl ryte žmonės prausdavosi rasa – kad būtų sveiki, gražūs ir apsaugoti visus metus.
Rasos – tai bendruomenės šventė, kurioje dalyvauja visi: nuo vaikų iki senolių. Tai metas dainoms, šokiams, žaidimams, vaišėms ir, žinoma, paslaptingai paparčio žiedo paieškai, kuri simbolizuoja dvasinį prabudimą ir ypatingą laimę. Rasos naktis – tai širdžių suvienijimo, gamtos pažinimo ir pagarbos protėvių papročiams metas, primenantis, kad tik būdami gamtoje ir su gamta tampame visaverčiai jos dalyviai.
Rasos naktis: šventė, kuri sujungia kartas
Apeiginė Rasų dalis įvykdavo vidurnaktyje prie laužo. Rinkdavosi vietinio, o kartais ir keleto kaimų žmonės – seni, jauni, maži. Tai atvira bendruomenės, visų gyventojų sueiga. P. Tamulionis (1910) prisimena, kad anskčiau į Ariogalos raj., Gėluvos k. „rengtas Jonines rinkdavosi visi apylinkės žmonės: nuo vos ropojančio vaiko iki vos vos lazda einančio senuko” – vietos gyventojai iš anksto kviesdavo savo gimines, artimuosius, pažįstamus iš tolimiausių Lietuvos kampelių – susirinkdavo 50 kilometrų ratu. Tik vaikams ilgiau, kaip iki 12 val., užsibūti neleisdavo. Nuo antro mūsų šimtm. ketvirčio Rasų sutiktuvės vis dažniau tampa paprastomis vakaronėmis, jaunimas ima burtis atskirai. Dabar jau jauni vyrai eidavo prašyti tėvų, kad išleistų vakarui dukras.
Aikštelė
Kol merginos lankose pindavo vainikus, vyrai, suvarę į tvartus gyvulius, ruošdavo aikštelę šventei. Vietą parindavo ant piliakalnių, kalnelių, kad toliau būtų matyti. Mūsų šimtmečio antrame dešimtm. Joninių naktį pasižvalgius nuo Rambyno kalno buvo galima suskaičiuoti iki 30 ugnių. 1989-90 m. keliolika ugnių degė ant kalnelių tarp Aleksandravėlės ir Antazavės. Kiti, ypač lygumų kraštuose, įsikurdavo ir gojeliuose ar kur nors kitur gražioje vietoje prie upės ar ežero. Visi stengdavosi, kad vanduo būtų netoli. Jonines atšvęsdavo ir sodyboje, kieme ar sode, laukuose, o lyjant – ir klojimuose.
Aikštelės viduryje, tik retkarčiais greta, kad būtų galima aplinkui šokti, kraudavo aukštą laužą. Kartais vietoje laužo statydavo dervos statinę. Už 10-20 metrų, aukščiausioje vietoje, kad ir atokiausiuose kaimuose būtų matyti, keldavo keleto metrų aukščio kartį su ant viršaus užmautu senu vežimo ratu arba stebule, įpylus į vidų dervos, prikimšus tošių, o kartais ir šiaudų. Kiti karties viršų tik apvyniodavo beržo tošimi arba užkabindavo įmirkytus dervoje pakulų kuodelius.
9-ame praėjusio šimtm. dešimtmetyje šiaurės vidurio Lietuvoje, Latvijos pasienyje, keldavo 6 ratus (apie juos eidavo ratelius bei dainuodavo lietuvių ir latvių jaunimas. Keldavo ir dervos statinaites (Raseinių raj., Prabaudos k.), žibintus (Ignalinos ij Švenčionių raj.). Kiti kartis dar apipindavo lauko gėlėmis (Pandėlio, Panemunio, Ziobiškio apyl). Altoniškiuose (Kauno raj.) ant piliakalnio ir Gudelių k. prie Skriaudžių (Marijampolės raj.) XIX a. pab. per Jonines į medžius keldavo šiaudų kūlius.
Dar mūsų šimtm. 3-4 dešimtm. Ignalinos (Paringio apyl.), Molėtų (Balninkų, Dubingių, Luokesos apyl.), Marijampolės (Liudvinavo apyl.) ir Anykščių (Svėdasų apyl.) rajonuose aikštelėje arba prie jos keldavo ąžuolų arba kitokių žalumynu, įskaitant ir darželio gėles, pynėmis papuoštą kartį su prie jos viršaus pririšta žolynų, o Paringio apyl. – jonažolių puokšte. Luokesos apyl. (Ažuluokesos k. S. Rinkauskienė, 1922) ją vadino kupule, Liudvinavo apyl. – Joninių puokšte. Kartais toje pačioje aikštelėje iškeldavo kupolę ir stebulę.
Aikštelę apstatydavo berželiais, žolynų, dažniausiai ąžuolų lapų girliandomis. Ąžuolas – laimės, sveikatos, stiprybės simbolis (Pandėlys. A. Gaška, 1908). Ignalinos raj., kai kuriuose kaimuose pagerbdami Jonus, kaip per vestuves išpuošdavo galukaimių vartus, statė „bromas”. Rytiniuose Lietuvos rajonuose Jonines neretai atšvęsdavo ir be ugnių.
Ugnys
Susirinkus į šventavietę pradžioje dainuodavo, apie 11 val. vakaro kurdavo laužą, o vidurnaktį ir stebules uždegdavo. Dar mūsų šimtm. pirmame ketvirtyje laužams, kaip ir kitiems reikalams, ugnį įskildavo titnagu. Laužus uždegdavo vienas iš vyriausių Jonų (Girkalnis, Svėdasai), seniausias ir viso kaimo gerbiamas Jonas (Arnionių k.), degindavo visi Jonai drauge (Raseinių raj., Puišių k.). Laužui kurti pirmenybė buvo teikiama vedusiems vyrams (Luokesos apyl.), tiems, kurie pirmi pasveikino Joną (Kalnijų k.), Leipalingio apyl. kuriamą laužą apstodavo Jonai.
Kurį laiką susirinkusieji tylomis stebėdavo užkurtą laužą, kaip pastebėjo Vydūnas, atrodo veikiami viso to, „kas jau praeityje, o gal ir ateityje„. Paskui visi pagyvėdavo. Vyrai šokinėdavo per baigiančius degti laužus, nuo jų neatsilikdavo ir vaikai. Šeštokų apyl., šokinėti pradėdavo Jonai, Juodupės apyl. (Rokiškio raj.) – visi atėjusieji pasveikinti Jono. Ne kiekvienas ir ryždavosi per aukštą laužą šokti. Pandėlio apyl. merginos vyrus vertindavo pagal tai, kuris aukščiau iššoka. Šokinėdavo ir poromis. Tik vedę vyrai nešokinėdavo (Luokesos apyl.). Tačiau imituojantiems vedybas žaidimams, skirtingai nuo kitų tautų, lietuviai skyrė maža dėmesio.
Raseinių, Rokiškio, Molėtų ir kt. raj. pakalnėn ritindavo degančius vežimų ratus arba medinius statinių lankus, Girkalnyje – aprištus šiaudais vielos lankus. Raseinių raj., Saugailių k. tai darydavo Jonai. Vyrai, pasiviję degančius lankus, per juos šokdavo. O. Vilimaitienė laikė, kad paprotys nuo kalno ritinti degančius lankus, ypač pietinėje Nemuno pusėje, prigijo paskutiniųjų šimtmečių būryje, – juo simbolizuojama pradedanti nuo žemės atitolti saulė. Tą paprotį atnešę vokiečiai.
Joninių ugniai buvo teikiama ypatinga reikšmė. Buvo laikančių ją šventa (Girkalnis. M. Sadauskienė, 1912), L. Jucevičius rašė, kad šokinėjama per ugnį, kaip ir maudomasi, norint apsivalyti nuo nuodėmių ir apsidrausti ateičiai visiems metams nuo visokių ligų. J. Balys seno šokinėjimo per Joninių laužą prasmę aiškino kaip priemonę apsisaugoti nuo ligų, o 4 – 5-me dešimtm. – „kad toks šokinėjimas žadąs gerą linų derlių„. Jo teigimu, ugnys „apšviečia laukus ir bebręstančius javus, kad apsaugotų derlių nuo visokių kenkėjų, užbūrimo ir kitų pavojų„.
Tarp atsakymų į anketą E. Počepavičienė (Bukonių apyl., Kepalių k.,1924) nurodė, kad kuo didesnį plotą ugnis apšviečia, tuo didesnis rudenį bus laužavietės savininiko derlius. Sakydavo, kad per lankus šokinėjama norint susilieti su šventa ugnimi (M. Sadauskienė); kad visus lydėtų sėkmė, kad būtų geresnis derlius ir kad nepersekiotų raganos (Alanta. A. Telksnytė). O jeigu porai pavyksta per laužą peršokti nepasileidus rankų, ženklas, kad tais metais susituoksią.
Kas javai būtų švarūs, į Joninių laužą mesdavo kupoles, o dažniausia, – iš jų išrautas piktžoles (Biržai, Dusetos). Apie tai rašė dar M. Valančius. Degindavo ir vainikus, jeigu likdavo nesudegintų, sušerdavo karvėms, kad daugiau pieno duotų (Dzūkija, Šiaulių raj.).
O. Vilimaiticnė laužų kūrenimą Mažojoje Lietuvoje siejo su raganų deginimu – „laužai aukštumose kūrenami ir dar šiandie, tačiau labiausiai paplitęs yra „raganų” deginimas. Jaunuoliai ant aukštos karties užtaiso smalotą bačką, prikimštą piuvenomis ir kita kuo, užbarsto druskos, kad ugnis stipriaus spragsėtų. „Raganos” linksmai dainuojant ir žaidžiant sudeginamos dėl to, kad niekam nebūtų kenksmingos„. Gi Vydūnas rašydamas apie Jonines ant Rambyno kalno nurodė, kad „Kai šen ir ten dar sušvinta ugnis, vienas ar kitas kažką sumurma apie naują raganos ugnį, kai kurtai laiko raganos sudeginimu„.
Ypatingas vaidmuo teko ir Joninių laužo ugniai. Ja įdegtą kempinę nešdavo namo kurti židiniui – kad šeimoje būtų santarvė ir ramybė, nes Joninių ugnį laikė ramybės deive (Alanta. A. Telksnytė). Joninių ugnimi, kaip šventa ir saugančia nuo pikto, namų židinius kurdavo Arnionių k. Joninių laužo dūmais, kad apsaugotų nuo nelaimių, rūkydavo į lauką, varomus gyvulius, pastatus. Tai ypač populiaru buvo Mažojoje Lietuvoje.
Paakmenės k. (Valkininkų apyl.) gyventojai anglių nešdavosi iš ganyklos gyvenvietės – buvo tikima, kad bus pastovi šeima, namų židinys (P. Cesnulevičius, 1908). Ugnies arba nudėgukų iš Joninių laužo parsinešdavo į namus ir Pandėlio apyl. gyventojai. Laikyta, kad ypatingą galią turi ir Joninių laužo pelenai. Leipalingiečiai pelenus, kaip Joninių ugnies simbolį, nešdavo namo; kitur, kad pakelti derlingumą barstė ant laukų (Čedasai, Obeliai) ir daržų (Alanta). Mažojoje Lietuvoje, kad būtų geresnis derlius, laukus barstė anglimis. J. Balys rašė, kad laužo nuodėgulius dar smaigstydavo į dirvą, o jų atplaišas, kad apsaugotų dirvą nuo piktžolių, prieš einant arti pasikišdavo po žagre.
Mažojoje Lietuvoje Joninių laužo anglis pasidėdavo vaistams – sutrynus duodavo sergantiems nuomariu, apibrėždavo anglimi šunvotes, o sloguojantys kaitindavo kojas karštame pelenų antpile (Alanta).
Rasos naktį, nors ir ne visur, svarbus vaidmuo buvo teikiamas ir vandeniui. L. Jucevičius XIX a. vid. rašė, kad „upėse maudomasi, norint apsivalyti nuo nuodėmių ir apsidrausti ateičiai, visiems metams, nuo visokių ligų„. Irstydavosi valtimi, taškydavosi (Balninkų, Leipalingio, Obelių, Žiobiškio apyl.), laistydavosi, „kad gyvasties priduotų, žvalumo ir stiprybės” (Gudžionys). Kitur ir maudydavosi, vėl taškydamiesi, nes „vanduo apvalo” (Arnionys). Buvo moterų ir merginų, kurios Joninių naktį, todėl maudydavosi, kad šią naktį ir laumės maudosi (Biržų apyl.), merginos – dar ir tam, kad ištekėtų (Pabiržė), o kad sveikatos ir laimės turėtų savo drobinius skalbinius upėse ir ežeruose skalbdavo (Biržai).
Kai kur buvo paprotys per Jonines plukdyti ugnis. Dažniausiai nakčia į vandenį leisdavo vainikus su prie jų pritvirtintomis degančiomis žvakėmis (Josvainiai, Girkalnis, Liudvinavas, Punskas).
Druskininkų apylinkėse prieš I pasaulinį karą Joninių išvakarėse jaunimas rinkdavosi prie Nemuno krantų ir laiveliais keldavosi į „Meilės salą” upėje. Čia kurdavo laužą, šokdavo, dainuodavo ir žaisdavo. Lygiai dvyliktą nakties merginos eidavo į kairį salos krantą, o vaikinai – į dešinį. Čia kiekvienas į upę leisdavo vainiką (mergaitės rūtų, vyrai diemedžio). Prie vainiko pririšdavo lenteles su savininko vardu, pritvirtindavo žvakutes, kurias leidžiant į vandenį uždegdavo. Salos gale (ilgis apie pusė kilometro), kur suteka upės srovės, susitinka ir vainikai. „Susiporavusius” vainikus pasitikdavo budintieji laiveliai, iš kur garsiai skelbdavo „laimingųjų porų” vardus. Būdavo ir „nelaimingųjų”, kurių vainikai praplaukdavo nesusitikę. Šiems reikdavo laukti kitų metų, kitų Joninių, kitos jaunimo šventės.
Upeliais Joninių naktį plukdyta ir apipinti vežimų ratai (Josvainiai), plausteliai su lauželiais (Panemunio, Rokiškio apyl.; Joniškio apyl., Molėtų raj.).
Jaunimas šią naktį dainuodamas plaukiodavo valtimis Nemune, Neryje. Leipalingio apyl. pasišviesdavo į dubenis pripilta derva – naktį tarp vainikų dubenys žėrėjo įvairiomis šviesomis (Lipliūnų k. R. Labeskienė. 1906). Yra nuomonių, kad žvakučių plukdymas atsirado kaip Joninių laužų pakaitalas. Tačiau uždegtų ratų, dubenų su derva ir lauželių plukdymas leidžia manyti, kad ir ugnys ant vandens gali būti labai seni šventės reliktai, dar iš ikikrikščioniškojo laikotarpio.
Prie laužo, kas neišsiruošdavo ieškoti paparčio žiedo, dainuodavo, eidavo ratelius, šokdavo. Jonai, atsidėkodami už durų apvainikavimą suruošdavo vaišes. Išskleisdavo tolėliau vieną nuo kitos ant pievos keletą staltiesių, padėdavo padžiovinto sūrio, duonos, pyrago, sviesto, giros, kartais alaus. Samdiniai iš anksto iš šeimininkų išsiderėdavo didelį sūrį. Tik naktigoniai atskirai prie ganyklų susikurdavo laužą, išsikeldavo stebulę ir savas vaišes susiruošdavo.
Populiariausios dainos buvo apie darbą – artojėlius, pjovėjėlius, grėbėjėles, jaunystės ir vedybų – apie rūtų darželį, mergelę, našlaitę, bernelį, žirgelį ir t.t. Populiarios dainos buvo „Ant tėvelio dvaro”, „Ant kalno karklai siūbavo”, „Bijūnėlis” ir kt. Dainuodavo dainas apie Joną.
Iš seno buvo paprotys merginoms šokti apie kupolę. Buvo žaidžiama, einama ratelių „Kaip tos rožės gražiai žydi”, „Tos lelijos gražiai žydi”, „Švento Jono vakarėlį”, „Pilkas gražus karvelėlis”, „Pasėjau žilvitį”, „Pasėjo sesulė žalią rūtelę” (Leipalingio apyl.); „Jurgeli meistreli”, „Pučia vėjas, nęša laivą”, „Mėnesėlis šildo, mėnesėlis šviečia”, „Mes einam per kalnus ir miškus”, „Šitam dideliam būry”, „Žaliuok, žaliuok žolynėli”, „Šviesumas, gražumas pavasarėlio”. Mėgo tokias šventes ir muzikantai, tik paprašyti tereikėdavo. Dažniausiai muzikuodavo su armonika, būgnu, smuiku; ir veltui.
Žaisdavo ir kitokius žaidimus: mušdavo žiužį, dalindavo žiedą, grybus raudavo. Raseinių raj., populiarus žaidimas buvo „pušį gaudyti”. Grinkiškio apyl. bandydavo pereiti per lentą uždėtą ant gulsčios statinės.
Mažojoje Lietuvoje seniau jaunimas lanksčiomis lazdomis svaidydavo į viršų alyva įmirkintus degančius kuodelius arba pakulomis apvyniotas bulves. Kai kur greta aikštelės medžiuose vaikinai įrengdavo sūpuokles. Daugiausia supdavosi vyrai ir vaikai, kartais vyrai supo merginas. Mažojoje Lietuvoje sūpuoklės – neatskiriama Joninių linksmybių dalis. Kaip rašė A. Becenbergeris, „Iš lanksčių berželių kamienų padaromos sūpuoklės. Tada supasi abiejų lyčių asmenys, ir kuo aukščiau sūpuoklės lekia, tuo didesnis besisupančių ir žiūrovų džiaugsmas”.
Rytui auštant, prieš saulės patekėjimą, ypatingą galią įgyjančios rasos. Dar mūsų šimtmečio pradžioje joms buvo teikiama daug reikšmės. įvairiose Lietuvos vietose mergaitės, kad oda būtų lygi, kad veidai būtų skaistūs, jomis prausdavosi. Kitur, mergaitės, kad gražesnės būtų, prausdavosi net rasomis nuo bijūnų (Balninkų apyl.) ar rugių (Merkinės apyl.). Rasomis prausdavosi, kad pajaunėtų (Panemunio apyl.; Joniškio apyl., Molėtų raj.), kad išpyktų šlakai ir spuogai (Balninkų, Juodupės, Lukštų apyl.), kad akys būtų sveikos (Šeštokai). Joninių rasomis gydydavo karpas gyvuliams ir žmonėms. Po rasą braidydavo, kad būtų sveika kojų oda (Dubingiai, Kalnijai), sakydavo, kad tris kartus perbridus per rasotą pievą galima pasigydyti nuo reumato (Milašaičiai, Raseinių raj.).
Pragydęs vieversys skelbė šventės pabaigą. Šį rytą, kalbėdavo visur Lietuvoje, „saulė rėdosi”, keičia spalvas, šokinėja ar būna vainikais apratuota. Kaip rašė M. Glemžaitė, „Joninių rytą saulė būna apsupta vainikais. Tie vainikai apie saulę sukasi, bėga… Vieni vainikai būna kaip ir rausvi, kiti spalvingi, panašiai kaip laumės juosta. Kaimo jaunimas laukia saulės patekėjimo, kad pamatytų saulės vainikus; paskui giriasi, kad jau kelintą kartą juos mato„. Matyt, ir saulės sutiktuvės praeityje bus turėjusios apeiginę reikšmę. Yra išlikę posakių: „jeigu gulėsi ir saulė patekės – neturėsi laimės” (Kalnijai). Saulės patekėjimo laukdavo ir pagyvenusios mergos tikėdamos, kad „sulaukę saulės patekėjimo, sulauks ir piršlių” (Žiobiškio apyl.).
Joninių vainikus mergaitės pagarbiai saugojo: laikė pakabintus po sija ties lova, greta šventųjų paveikslų (Rokiškio raj.), ar klėtyje ties lovos galu (Girkalnis). Kitur, kad derlius geriau derėtų, nebūtų nelaimių, „kad namus nuo pikto saugotų” Joninių vainiką laikydavo po sija ant aukšto (Gudžionių k. Jaciunskienė. 1915). Svėdasų apyl. kupolinę (apipintą gėlėmis kartį) laužą kūręs vyriausias Jonas parsinešdavo namo.
J. Kudirka „Joninių vidurnaktis” // Joninės 1991 m.
