Saulės garbinimas lietuvių pasaulėjautoje buvo esminis viso gyvybinio rato centras – šviesos, gyvybės, derliaus, sveikatos ir metų kaitos simbolis. Neatsitiktinai svarbiausieji žemdirbystės darbai – rugiapjūtė, sėja, derliaus nuėmimas – prasidėdavo ar baigdavosi apeigomis, skirtomis Saulei. Žmonės žinojo: be Saulės šviesos – jokios sėkmės, jokios brandos, jokio vaisiaus. Todėl kiekvienas saulėtekis ar saulėlydis, ypač pavasario ar rudens lygiadieniais, žiemos ir vasaros saulėgrįžomis, buvo šventas metas, kai žemė susitinka su dangumi.
Apeigos, kurios šimtmečius išliko žmonių gyvenime – nuo padėkos dainų vakare nusilenkiant Saulei, iki gaidžio aukojimo per pavasario lygiadienį, Saulės ratelio šokimo per solsticiją ar pirmųjų derliaus vaisių atidavimo Saulei rugpjūtį – byloja apie gilią pagarbą šiai dangaus šviesai. Net ligų gydymas, virsmai metų ratu, mirusiųjų pagerbimas ar ateities spėjimai būdavo atliekami pagal Saulės padėtį. Tikėta, kad Saulei tekant galima susigrąžinti sveikatą, o leidžiantis – atsikratyti ligos ar blogos lemties.
Ne tik mitai, bet ir krikščionybė Lietuvoje vėliau perėmė šį apeiginį heliocentrinį pasaulio suvokimą – šviesa tapo šventumo ženklu, o Saulė – Dievo malonės atspindžiu. Tačiau už visko glūdi archajinis baltų tikėjimas, kuriame Saulė – tai šventa gyvybės dovanojanti būtybė, kuriai buvo lenkiamasi ne iš baimės, o iš dėkingumo. Tai – mūsų dangaus motina, vedusi per amžius.
Saulės garbinimas per darbymečius ir šventes
Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač per rugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose išliko ne tik Saulės kulto elementų, bet ir mitologinių epinių dainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures, pasisukdavo į Saulę, jai nusilenkdavo 3 kartus ir dainuodavo padėkos dainas. Ragelių kaime (Rokiškio raj.), Saulei tekant, pjovėjos sustodavo prie rugių baro, užsidėdavo ant kairiojo peties pjautuvus, laikydamos juos už koto, ir, kai tik Saulė pasirodydavo, žiūrėdamos į ją, uždainuodavo tam skirtą dainą. Pjovėjos tikėjo, kad, išgirdusi šią dainą, Saulė duosianti gerą derlių ir gerą orą. Leidžiantis Saulei, pjovėjos pasidėdavo, priešais save pėdą, subesdavo į jį pjautuvus, atsigręždavo į Saulę ir, dėkodamos Saulei už dieną, giedodavo sutartinę „Saulalā sādinā, lylia…”
Vydžiuose, dar apie 1908 m., prieš pradedant rugius pjauti, vyriausias šeimos narys supjaudavęs keletą pėdų ir aiškioje vietoje sustatydavęs vieną gubą – pradėdavęs darbą. Paskui atsigręždavęs į Saulę ir nusilenkdavęs jai iki žemės kelis kartus. Tuo tarpu kiti pjovėjai stovėdavę nejudėdami, netardami nė žodžio, tik žiūrėdavę. Baigus apeigą, visi pradėdavę pjauti.
Kovo mėnuo pavasario lygiadienio laikas, kai per apeigas jaunaties metu buvo aukojamas ir valgomas gaidys. Pavasario lygiadienio vakarai buvo laikomi šventvakariais. Ant padaryto iš akėčių vežimo buvo vežiojamas mitologinės būtybės Gavėno (Gabikio) stabas. Žmonės, jį išvertę į sniegą ar griovį ir vėl įsodinę, vežiodavo po kaimą, džiūgaudami, kad Gavėnas pervirto per galvą, greit bus pavasaris. Apie Panevėžį, Ukmergę dar apie 1880 m. Gavėną laikė kažkokia dvasia, kuri pasirodydavusi pavasarį – per gavėnią – mirkčiojančios šviesos pavidalu ant sienos, prieš langą, apie antrą – ar trečią valandą po pietų. Apie Švenčionis Gavėnu buvo vadinamas lygiadienyje per langą prasiskverbęs Saulės spindulys.
Lietuviai dar XIX a. pradžioje pavasario lygiadienio apeigas atlikdavo pasirodžius jaunam Mėnuliui. Anksti rytą susirinkdavo viso kaimo merginos ir bėgdavo į laukus link tekančios Saulės. Kai tik pasirodydavo pirmieji Saulės spinduliai, jos pradėdavo dainuoti dainą apie pavasarį. Dainuodamos šokdavo ratelius ir plodavo rankomis. Paskui sugrįždavo į kaimą, šaukdamos, kad jau pavasaris atėjo. Viename name rasdavo paruoštas vaišes, kur linksmindavosi.
Birželio antrojoje pusėje prasidėjus vasaros solsticijos apeigoms, buvo garbinama Saulė dainomis ir šokiais. Birželio 24 dienos naktį buvo kūrenamas apeiginis laužas, jame deginamos aukos, puotaujama, aplink jį šokama su iškeltomis į viršų rankomis, giesmėmis garbinama Saulelė.
Rugpjūčio mėnesyje Saulė jau subrandindavo derlių, bitės sunešdavo medų. Mėnesio viduryje (15 d.) buvo atliekamos apeigos deivei Saulei, didžiajai deivei Ladai bei bičių deivei Austėjai ir aukojamos pirminės aukos: pirmųjų javų varpos, pirmieji vaisiai bei daržovės. Kol nebūdavo atiduotos šios aukos, niekas nedrįsdavo vaisių valgyti.
Rugsėjyje buvo atliekamos rudens lygiadienio apeigos. Sutrumpėjus dienai, apie rugsėjo vidurį pirmą kartą po vasaros su apeigomis buvo uždegama balana ar žvakė. Nuo pavasario lygiadienio, maždaug nuo kovo 25 d., namų apšvietimui ugnies nenaudodavo. Rudens lygiadieniais iš žilos senovės buvo atliekamos apeigos, susijusios su protėvių vėlių pagerbimu. Per apeigas buvo aukojamos mirusiesiems ir dievams aukos, taip pat jie buvo vaišinami valgiais, pagamintais iš naujo derliaus bei užaugintų gyvulių.
Pavyzdžiui, P. Dlugošas rašo, kad šios šventės buvo švenčiamos alkuose, kur susirinkę visos apylinkės žmonės pokyliaudavo keletą dienų. Kiekvienas prie savo židinio aukodavo dievams, ypač Perkūnui, tikėdami, kad išprašysią malonių ir pastiprinimo mirusiųjų vėlėms. M. Strijkovskis rašo apie lietuvių Ilgių šventę, kuri buvo švenčiama nuėmus derlių. Tada kviesdavo į vaišes mirusiųjų vėles, nešdavo joms maisto ant kapų.
Derliaus nuėmimo bei vėlių vaišinimo apeigos išliko kai kuriuose Lietuvos kaimuose dar XX a. pradžioje. Dieveniškių apylinkėse prieš Vėlines, šeštadienio vakare, visi nusiprausdavo, kurdavo krosnį ir virdavo tradicinius šventės valgius: barščius, grikių košę, vištieną ar kitokią mėsą, kepdavo grikių pyragą. Išvirę eidavo gulti, o vidurnaktyje atsikeldavo ir valgydavo. Pavalgę vėl eidavo gulti. Anksti rytą pjaudavo gaidį ir jį virdavo su koše. Auštant padengdavo stalą, ir visa šeima aplink jį susėsdavo valgyti. Pirmiausia statydavo ant stalo barščius ir uždegdavo žvakę, kurią šeimos vyriausiasis, o paskui ir visi kiti šeimos nariai kiekvienas iš eilės turėdavo apnešti aplink stalą. Apnešus paskutiniajam, žvakę statydavo ant stalo.
Prieš pradėdamas valgyti barščius, šeimos vyriausiasis, o paskui ir kiti išpildavo tris šaukštus po stalu vėlėms, ir tik po to visi valgydavo. Taip darydavo, pradėdami valgyti kiekvieną patiekalą. Po to pirmuosius patiekalų gabalus sudėdavo į kraitelę ir nešdavo elgetoms. Pavalgę grikinės košės, iškeptos avino skrandyje, šios košės ir vištos ar gaidžio sparnus nešdavo aukoti. Panašių apeigų pėdsakų dar neseniai buvo aptinkama visoje Lietuvoje.
Nuo gruodžio 13 d. prasidėdavo Saulės grįžimo apeigos, kurios ypač intensyviai buvo atliekamos nuo gruodžio 24 d. ir tęsdavosi iki sausio 6 d. Trumpiausios dienos (gruodžio 24 d.) vakarą per kūčias – buvo atliekamos sudėtingos apeigos su trapeza, vaišinamos prosenelių vėlės. Kūčios prasidėdavo, pasirodžius Vakarinei žvaigždei. Svarbiausias patiekalas buvo kūčia, pagaminta iš įvairių javų. Apie Lumpėnus kūčių vakarui virdavo rainų žirnių su mėsos sultiniu. Visi patiekalai turėdavo būti suvalgyti, o jei kas likdavę, šeimininkės išdrabstydavo sakydamos: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom drebiu”. Kočės buvo ne kas kita kaip mirusiųjų protėvių vėlės. Nuo vėlių – kočių – be abejo, kiles apeiginės vakarienės pavadinimas – kūčios. Per kūčias žyniai stebėdavę žvaigždes ir iš jų spėdavę, ar bus laimingi, ar nelaimingi metai.
Lietuvių žiemos solsticijos apeigose buvo daug vaidybos, magijos, dainų, ratelių ir kt. Kūčios buvo skirtos per Saulės sugrįžimą atgimusiam laikui pagerbti. Vėliau jos buvo susietos su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi, kurio žinioje buvo laikas.
Įvairūs liaudies medicinos dalykai buvo atliekami saulėlydyje arba saulėtekyje. Dusetų apylinkių ir kiti aukštaičiai dedervines gydė Saulei tekant ar leidžiantis, tepdami jas bevardžiu pirštu paimta rasa nuo lango pagal saulę. Tepdami kartais kreipdavosi į Saulę. Jei ryte, sakydavo: „Labas rytas, saulute!”, o jei vakare – „Labas vakaras, saulute!” Saulei leidžiantis gydydavo drugį ir kitas ligas. Užkalbėdami nuo sunkių ligų, žmonės atsigręždavo į Saulę arba tiesiog prašydavo ją pagydyti ligonį: „Saulala…. atimk man šitą sopulį”. Bėgančiu prieš saulę – į rytus – vandeniu, dar Saulei netekėjus, prausdavo nuolat verkiantį vaiką ir tą vandenį vėl supildavo ten, iš kur jis buvo pasemtas. Nuo to vaikas nustodavęs verkti (Marcinkonys, užrašė autorė 1937 m.).
Saulė buvo laikoma gyvybės teikėja. Ji gyvybę ne tik atnešanti, bet ir palaikanti, todėl paprastai gyvulius skersdavo prieš Saulės patekėjimą, buvo tikima, kad jie ilgai nenusibaigsią, jei bus skerdžiami, kai Saulė patekėjusi. Užmušta gyvatė nenusibaigsianti iki Saulės nusileidimo. Be to, leidžiantis Saulei, buvo žadinami ligoniai ir apskritai miegantieji, kad Saulė nenusineštų jų gyvybės (Švenčionys). Miegas, leidžiantis Saulei, buvo vadinamas saulės miegu. Jei ligonis nemirė iki Saulės nusileidimo, žmonės manė, kad jis sulauks saulėtekio. Dzūkai sakydavo, kad žmogus, miegantis leidžiantis Saulei, gaunąs vištakumą (vištalaktį). Saulei nusileidus, nenešdavo iš namų suodžių, šiukšlių, kad maras javų nepultų. Saulei nusileidus, neskalbdavo, nes tuo metu laumės skalbiančios arba skalbiant šunys pasiusdavę.
Saulei šviečiant, retai pasirodančios piktosios dvasios, demonai. Tuo tarpu blogis visuomet pradeda siautėti naktį. Saulei nusileidus, prasidedantis blogų dvasių gyvenimas. Naktį susirenka laumės, dirba įvairius savo darbus, linksminasi, šoka, šėlsta raganos, kenkia žmonėms, gyvuliams ir augmenijai.
Saulei nusileidus, žmonės nedirbdavo kai kurių darbų, bijodami, kad jiems nepakenktų blogosios dvasios. Dirbantiems Saulei nusileidus, nesakydavo „Padėk, dieve”, nes tai negerų dvasių darbo laikas. Jei pasakydavo „Padėk, dieve”, tai nieko neatsakydavo. Dar ne taip seniai buvo išlikęs paprotys Saulei nusileidus neverpti tarpušvenčių vakarais (nuo Kalėdų iki Trijų karalių). Tikėta, kad raganos ar laumės galinčios ateiti į talką. Rytų ir pietų Lietuvoje tuo metu moterys slėpdavo kuodelius, kad laumės nepriterštų. Be to, neidavo kulti, kad velniai netalkintų.
Iš Saulės buvo spėjama, koks bus oras. Jei Saulė teka didelė – bus bjauri diena (Eržvilkas), o jei raudona – vėjuota. Jei apie Saulę drignė, trečią dieną bus lietaus. Jei Saulė išbalusi, rytoj bus šalta diena ir lietus. Jei Saulė leidžiasi perpinta kaspinais, bus blogas oras (užrašė autorė, Adutiškis).
Tikėdami, kad Saulė neša žmonijai ir jos darbams palaimą, lietuviai pradėdavo ir baigdavo svarbius darbus pagal saulę. Taip atlikdavo ir įvairius magiškus gydymo veiksmus. Senovinį apeiginį heliocentrizmo paprotį iš pagoniškosios religijos perėmė krikščionybė.
P. Dundulienė „Saulė ir šventės” // Lietuvių liaudies kosmologija 1988 m.
