Sveikatos paslaptys – tai ne tik močiutės verdamos liepžiedžių arbatos ar prie krosnies džiovinamų vaistažolių ryšulėliai. Tai visa gyva, perduodama, o ne užrašyta išmintis, kuri dar visai neseniai buvo kasdienė Lietuvos kaimo dalis. Prieš pat Nepriklausomybės atgavimą, kai ligoninės buvo toli, keliai sunkiai įveikiami, o gydytojas – brangus ir retai pasiekiamas, daugelis ligų buvo gydomos namuose, savomis rankomis, remiantis protėvių patirtimi ir giliu gamtos pažinimu.

Šiame straipsnyje atsiveria intymus prisiminimų pasaulis, kuriame ligos ir jų gydymas yra susipynę su šeimos gyvenimu, kasdienybės darbais, metų laikais ir žemės dovanomis. Močiutės, seneliai, tetos ir auklės žinojo, kuriuo metų laiku rinkti jonažolę, kada vaikas turėtų gerti ramunėlių arbatą, kaip išvalyti kraują beržo lapeliais ar nuo širdies gėlimų padėti šiltu alijošiaus gabalėliu su medumi.

Sveikatos paslaptys iš močiučių skrynios

Prieš Nepriklausomybės atgavimą, pirmame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, modernus gydymas Lietuvos kaime toli gražu ne visiems tebuvo lengvai pasiekia­mas. Ligoninių buvo maža, ir tai tik didesniuose miestuose. Iki artimiausio gydytojo ar vaistinės rei­kėjo dažnai toli važiuoti. Šiaip blogi keliai rudeni ir pavasario polaidžio metu pasidarydavo neišbren­dami. O ir su išlaidomis, net ir stambiam ūkininkui, dargi smulkesniam dvarininkui reikėjo labai skai­tytis: valdiški mokesčiai, šeimynos (samdinių) išlai­kymas, vaikų į mokslus leidimas, dukters pasogos iš­mokėjimas paglemždavo ne taip jau dideles ūkio pajamas. Kita vertus anų laikų kaimo konservatiškumas, senų papročių prisilaikymas verste vertė ūki­ninkus priešintis visokiems miestelėnų “išmislams”.

Visos ūkininkės pačios verpė, audė, mezgė, laikė įvairius paukščius, penėjo kiaules, melžė karves, augino daržoves, gėles ir vaistažoles. Rinko grybus, uogas, kmynus, visokias žoleles, rūpinosi, kad per apskritus metus neišsektų jųjų atsargos. Vyrai, be laukų ir gyvulių ūkio, veisė sodus, augino tabaką, apynius, sėjo kanapes, prižiūrėjo bites — kad visako turėtum iš savo ūkio, kad tik kuo mažiausiai reikė­tų pas žydą pirktis. Tai ir ligai įsimetus, elgėsi ne ki­taip — gydytoją vežė tik labai rimtais atvejais. Šiaip vertėsi naminėmis priemonėmis, gydė savo surinkto­mis vaistažolėmis.

Kiek atsimenu, didesnę savo vaikystės dalį ir, vėliau, besimokydama mažne visas atostogas praleis­davau savo senelių (iš motinos pusės) Šlavėnų dva­re ar anapus Šventosios upės, tėvelio tėviškėje, Vejeliškiuose. Visuomet domėjausi ligomis ir jų gydy­mu. Mat, širdies gilumoje svajojau, kad tėveliai gal leistų mane mokytis “ant daktaro”, kaip kad atsitiko su mano motinos pussesere Vanda Mingailaite, ir dėjaus į galvą visa, ką tik tuo klausimu sužinodavau.

Dvylikos — trylikos metų būdama tapau močiutės padėjėja jos gydymo darbe (bent taip apie save maniau). O Šlavėnų močiutės šeima buvo nemaža: trys sūnūs ir penkios dukterys, visi vedę. Mūs anūkų priskaičiuodavo apie dvidešimt. Vasaros atostogų metu, kai visi suvažiuodavo, su visais žentais, mar­čiomis, dėdėmis ir dėdienėmis prie stalo sėsdavo gal keturiasdešimt žmonių. O kur dar samdomieji mokytojai, praktikantai, akmistrinės, vaikų auklės, dvaro tarnai, ūkio darbininkai! Tai ir visokių nelai­mingų atsitikimų, susirgimų pasitaikydavo kuo ne kas dieną.

Seneliai buvo apsišvietę žmonės. Visus vaikus leido į mokyklas, trys jų buvo net universitetą bai­gę. Senelis išsirašydavo laikraščių įvairiomis kalbo­mis, pirkos daug knygų, net pats šį tą rašinėjo. Mo­čiutė visuomet po ranka turėjo aibę kalendorių ir “Sveikatos patarėją”. Palaikydavo ryšius su Anykš­čių gydytojais — jų buvo tuomet du — Brazaitis ir Šumacheris, bet jei tik galėjo be jų išsiversti, gydy­davo pati: negi šauksis kas dieną d-rą Šūmacherį — toks brangininkas ir tie jo prirašyti vaistai tokie brangūs ir dažniausiai nė kiek nedaugiau padeda, negu naminiai! Ir sekdavosi jai.

Gydė močiutė dau­giausia vaistažolėmis, kurių rinkimą bei paruošimą pati stropiai prižiūrėdavo. Kai šaltis imdavo krėsti, akys nelinksmos pasida­rydavo, temperatūros niekas tuomet nematuodavo, tuojau duodavo liepžiedžių arbatos. Vyrams jon pildavo stikliuką naminės degtinės. Vaikams nuo slogos duodavo džiovintų aviečių nuovirio su medu­mi; jei uogų po ranka nebuvo, močiutė liepdavo at­nešti iš sodo aviečių šakelių (be lapų) ir jas pavirin­davo su vandeniu; vanduo, kaip ir nuo uogų, pasi­darydavo rausvas ir skaniai kvepėjo avietėmis.

Nuo visokių virškinimo negalavimų gaudavom puplaiš­kių, pelynų ar ramunėlių arbatos. Nuo širdies pykimo geriausiai padėdavo šaltmėtės, nuo vidurių pa­leidimo — ajerų šaknų milteliai. Reikėjo juos surink­ti vidurvasari, nulupti žievę, sudžiovinti ir, kol šilti, smulkiai sugrūsti varinėje piestoje. Galima buvo var­toti ir šaknų nuovirą, tik jis labai neskanus buvo. Mažiems vaikams, kūdikiams, vieton vandens duo­davo atsigerti silpnos ramuninės, o kai perdaug įsirėkdavo, patardavo pagirdyti šviežiai pagamintų aguonų pienu.

Prie kiekvieno susirgimo, kai ligonis ilgiau lovoje užsibūdavo, močiutė duodavo homeo­patinių vaistų; stiklinėje virinto vandens ištirpydavo grūdelį (garstyčios grūdo didumo) “akonito”, kito­je “brionijos” ir liepdavo kas valandą pakaitomis iš kiekvienos stiklinės išgerti po vieną šaukštelį. Tu­rėdavo ji ir daug kitų homeopatinių vaistų, bet ne­atsimenu nei jų pavadinimų, nei kokiais atvejais bu­vo vartojami. Vėliau, pasibaigus Didžiajam karui, gyvendama Žvingių parapijoje, savo vyro tėviškėje, susipažinau su p. Ona Žilevičiene (ji su savo vyru Jonu tuomet nuomavo Sterlaukių dvarą netoli Žy­gaičių), kuri homeopatiniu būdu gydė mažne visas ligas ir tuo buvo plačiai žinoma visoje apylinkėje.

Šlavėnų močiutė Brazauskienė nuo tulžies akmenų pati išsigydė provanso alyva; laikas nuo laiko rei­kėjo išgerti po arbatinį šaukščiuką pašildytos alyvos su cukrumi; užsisenėję akmenys patys ištirpo. Apie panašų tulžies akmenų gydymą esu neseniai girdėjusi iš ponios Dausienės, gyvenančios savo ūkyje netoli Toronto, Kanadoje. Nuo įvairių kitų kepenų susirgi­mų, k.a. geltligės, kepenų uždegimo ir pan. visos močiutės kaimynės ir pati močiutė vartodavo jona­žolės žydinčių šakelių nuovirą. Kaip ir kitas vaista­žoles, reikėjo jas surinkti pirmoje vasaros pusėje, prieš Šv. Joną. Tik tiems augalams, kurie laiku ne­buvo prinokę, darydavo išimtį: pvz., našlaitės pūdyminės, žemuogės, avietės, kmynai, anyžiai, rožių (erškėtrožių) obuoliukai, bruknės, kai kurių auga­lų šaknys.

Nuo “rematų” Šlavėnuose taikydavo raudonų dobilų žiedelių arbatą ir skaudančius sąnarius šu­tindavo (kompresai, vonios) šiųmetinių pušų ataugų nuoviru. Labai padėdavo kambarinės agavos — tuo­met labai populiarios dvaruose gėlės — lapų sultys: reikėjo jomis patepti skaudamą vietą ir užrišti vil­none skara. Bet dažnai to nebuvo galima daryti, nes atsirasdavo skaudi ekzema. Bičių ar skruzdėlių įgė­limai irgi buvo vartojami gydant reumatizmą. Ta­čiau tikriausias vaistas nuo šios ligos anot daktaro Šūmacherio buvo… apsikrėtimas bet kuria forma šiltinės; jei pacientas nemirdavo nuo šiltinės, tai ga­rantuotai visam gyvenimui tapdavo išgydytas nuo reumatizmo. Nežinau, ar taip yra, bet anuomet tuo tikrai tikėta.

Vaikų rachitinius ausų bei lūpų išbėrimus gydydavo valakiško riešuto lapais. Vienas didžiulis toks medis augo Šlavėnų dvaro sode; po juo buvo įrengta altana. Riešuto lapus reikėjo surinkti birže­lio mėn., kol dar nenustoję pavasariškos spalvos, iš­džiovinti užpavėsintoje vietoje ir per visą žiemą girdyti vaikus iš jų padaryta arbata su pienu ir cuk­rumi, ar geriau, su medumi. Jei buvo po ranka, su riešutlapiais sumaišydavo našlaičių pūdyminių žie­delius. Vasaros metu rachitinius vaikus, kai tik buvo galima, laikydavo paupio smėlyje. Tai buvo naujie­na, nes kaitintis paplūdimyje, kaip kad dabar daro­ma, anais laikais nebuvo įprasta. Vaikus maudant į vonią pridėdavo kiečio ar baltų karklų šakelių nuo­virio.

Kiek vėliau, po pirmosios rusų revoliucijos (1908 — 1910 metais) dėdės dakt. Kaz. Karoso — jis tuomet gyveno Vilniuje ir tik retkarčiais apsilan­kydavo Vejeliškiuose — patarimu pradėta mūsų šei­mos vaikams duoti žuvų taukus su druska ir česna­kais.

Kraujui išvalyti, kai pvz. atsirasdavo ant veido daugiau spuogų, o ant sprando — šunvotės, močiu­tė duodavo be valakiško riešuto lapų ir pūdymų naš­laičių, dar vos prasiskleidusius beržo lapelius, ožka­barzdžius ir alaus mieles. Inkstams sunegalavus ar nuo pūslės uždegimo vartodavo kadugių uogas ir petruškų (petražolių) šaknų bei lapų arbatą. Čia reikėjo būti labai atsargiam, nes daržuose dažnai pasitaikydavo “šunpetruškės”, labai į tikrąsias petruškas panašios nuodingos žolės.

Prof. Ignas Kon­čius pasakojo, kad inkstų liga reikalavusi neatidė­liotinos operacijos, jo patarimu, visiškai išgydyta vartojant kanapių pieną. (Sugrūsti kanapių grūdus ir, užpylus drungnu vandeniu, dar sutrinti piestoje, po to iškošti per seną drobę). Inkstų ir pūslės akme­nis jis pašalino stipriu nuoviru mišinio, padaryto iš bruknių, žemuogių ir penkpirščio (Potentilla?). Vi­sų trijų vartojęs ištisą krūmelį — su šaknimis, stie­bais, lapais ir žiedais bei vaisiais.

Mažakraujystė močiutės buvo gydoma kiaušinių tryniais, vėdarais, nevirintomis morkomis ir miški­nėmis žemuogėmis. Rudenį, kai atsirasdavo obuo­lių, reikėjo juos pjaustyti po gabalėlį greit rūdyjančiu peiliu ar, kas dar geriau, prieš valgant subadyti aprūdijusia vinimi. Žmonės nusilpę po sunkios li­gos, gimdyvės, greit augą ištysę vaikai gaudavo ar­batos iš daugelio sumaišytų vaistažolių. Kiek atsime­nu, ten buvo pakalnutės (konvalijos), pūdymuose augančios našlaitės, čiobreliai, žemuogių šakelės su lapais, žiedais ir uogomis, juodųjų serbentų lapai ir džiovintos uogos, erškėtrožių obuoliukai, šienė gardunytė, kmynai ir dar keletas kitų.

Skaudamos akys buvo plaunamos rugiagėlų (vosilkų) žiedelių nuoviru; kai šiaip pavargdavo nuo skaitymo ar siuvinėjimo, dėdavo kompresus iš pa­prasto vandens ar tikrosios arbatos. Akies “miežį” gydydavo auksu ar gintaru: auksinį vestuvinį žiedą ar gintaro karoliuką reikėjo iki karštumo pritrinti grynos vilnos medžiaga ir kol dar neataušo, braukyti “miežio” spuogą ir visą voką.

Votys, pūliuojančios žaizdos, “augą” pirštai greičiausiai išgydavo varto­jant “traukiamą” močiutės tepalą — mostį. Ją darė taip: vieną didelį svogūną iškepdavo ir dar karštą pertrindavo per tankų rėtį; šildant ant silpnos ug­nies pridėdavo šaukštuką medaus ir vyšnios didumo bičių vaško gabaliuką; kai sutirpdavo nukeldavo nuo ugnies, pridėdavo šaukštuką geriausio aliejaus (jei galima buvo gauti, tai pirktinės provanso aly­vos, gaunamos vaistinėje); kai alyva visiškai susi­maišydavo su likusia mase, dar primaišydavo pris­kusto prausiamo muilo pusę šaukštelio, šaukštuką kvietinių miltų ir penkis karboliaus lašus. Laikydavo aklai uždarytoje stiklinėje bonkoje šaltoje vietoje. Jei sąnaris imdavo mėlynuoti (gangrena?), įpjaudavo tą vietą skustuvu ir dėdavo kompresus iš meškauogių nuoviro; į vidų duodavo tų pačių meškauogių antpilo.

Egzemas, dedervines ir kai kuriuos šašus močiutė gydė degutu, gaunamu deginant vamzdeliu susuktą rašomo popieriaus lapą. Tą popieriaus ri­tinėli reikėjo įstatyti degančiu galu žemyn į storą stiklinę; kadangi tuo būdu buvo gaunamas tik la­šelis to deguto, deginimo ceremoniją reikėjo kartoti prieš kiekvieną tepimą. Įsivarius rakštį ar šiaip esant “užsivietrijimo” pavojui močiutė išmokė mus ritinė­liu susukus senos drobės gabalėlį uždegti kaip kokį papirosą ir gaunamais dūmais gerai aprūkinti pa­žeistą vietą. Mažas kraujuojančias žaizdeles, įsipjo­vus pirštą, pritrynus pūslę ant delno ar ant kulno, bent vasaros metu, geriausiai buvo gydyti dedant ant žaizdos sutrintus — šviežius kraujažolės lapus ir ant jų dar didelį gysluočio lapą.

Užgautas vietas, kai mėlynės atsiranda, močiutė gydė kompresais iš tik­ro arniko šaknų ir žievių nuoviro. Arniką reikėjo pirkti vaistinėje, nes retai kur galima buvo rasti jį augant Lietuvoje. Yra kitas augalas irgi arnikų vadinamas — auga smėlėtose kalvose, lapeliai pilkšvi, su vainikėliu ir daug geltonų žiedelių žiedkočio vir­šuje, bet tas yra netikras; jo žydinčių stiebelių atau­šintas nuoviras daugiau tinka įpiautoms žaizdoms plauti. Išnariniams, ypač kai sąnarys sutino, geriau­siai tiko pievų šieno nuobiros: iš jų stipraus nuoviro dėdavo kompresus. Kai veždavo šieną, močiutė liep­davo vežimo dugną iškloti drobule ir, kas nubyrėda­vo, supilti į tam tikslui įtaisytą aruodą daržinės pa­šalėje: tiks ne tiek gydymui, kiek paukščiams dėti į lesalą — kiaušinių tryniai būsią geltonesni.

Esant pavojui užsikrėsti tymais, škarletina ar ku­ria kita epidemine vaikų liga, vaikus, jų drabužius, lovas ir kt. aprūkindavo bažnyčioje per Žolines pa­šventintomis žolelėmis, o po to dar ruginėmis sėle­nomis. Jas berdavo ant “perdegusių”, atsieit be smal­kių žarijų, kurias būtinai reikėjo laikyti ant molio puodo šukės. Kai nežiūrint visų perspėjamų prie­monių, tymai ar skarlatina įsigalėdavo, ligonių kam­baryje langus užtiesdavo raudonomis užuolaidomis ir vaikus gelbėjo “kocais”: nurengus, visą jų kūną suvyniodavo į šlapia lininę paklodę ir storai apklo­davo pūkiniais patalais; po valandos sausai pervilkdavo, prieš tai visą odą ištepę alyva. Ligai pasibai­gus prieš vaiką maudant jį vėl ištepdavo alyva ir vieton muilo vartodavo suplaktus kiaušinių trynius.

Blogiausiai buvo su kokliušu: tam kaip ir nebuvo vaistų. Kai aš sirgau (buvau tuomet jau nemaža), išrašė kažkokių žolelių mišinį net iš Karaliaučiaus, bet neką tepadėjo. Kad vaikui būtų lengviau, kas dieną jo lovą perkeldavo į kitą kambarį, prieš tai jį gerai išvėdinus. Kai kas kviesdavos “šeptūną” ligai užkalbėti, bet močiutė nelabai jais tikėjo ir leido tik “rožę” užkalbėti. Tačiau dažniau gydydavo ją homeopatiniais vaistais, pažeistą vietą patepdavo rasa nuo lango, apiberdavo bulbiniais miltais ar kviečių sėlenomis.

Plaučių uždegimą, bronchitą, plevritą, pagal anų laikų papročius močiutė gydė taurėmis (bonkomis). Tam vartojamos stiklinėlės, storo žalsvo stiklo, ap­valiomis išlenktomis briaunomis, buvo gaunamos tik vaistinėse. Taurių “lipinimo” technika buvo to­kia: ligonio nugara ar šonas ištrinamas nesūdytais žąsies taukais (vazelinu), taurės pašildomos ir vir­balu, kurio galas apvyniotas senos drobės skudurė­liu (vata), bei pamirkytas spirite ir uždegtas, palies­davo taurės dugną iš vidaus; paliestoje vietoje lik­davo degančio spirito lašelis. Tokią “degančią” tau­rę reikėjo akimirksniu prilipinti prie kūno: dėl oro praretėjimo taurė įsiurbdavo odos pūslę ir tuo “ati­traukdavo” kraują nuo uždegimo paliestos vietos. Nuėmus taures visa nugara ilgam likdavo išmargin­ta mėlynių. Iškarto duodavo dvylika, aštuoniolika ir daugiau tokių taurių.

Paprastą vaikų kosulį gydy­davo pritrinant krūtinę ir padus žąsies taukų mišiniu su terpentinu; užėjus smaugiamam kosuliui (krupui) vaikus vertė kvėpuoti vandens garus su eukalipto aliejumi — pirktais vaistais; visais atvejais į vidų duodavo aviečių uogas, suvirintas su medumi, avie­čių arbatą, čiobrelius, anyžus, o man paaugus “ste­buklingus” Danų karaliaus lašus ant cukraus.

Džiova, ypač kai ji dar nebuvo toli pažengusi, anų laikų dvaro papročiais, be pušynų oro ir dideliu kiekių sviesto maiste, dar buvo gydoma vaistažolė­mis ir kiaušinių eleksyru.

Pastarąjį močiutė ruošė pagal tokį receptą: dvylika vienos dienos kiaušinių šiltu vandeniu, bet be muilo, švariai išplauti, su­dėti į plačiagerklę stiklinę bonką (uogienei laikyti “sloiką”) ir užpilti citrinų sunka, kad apsemtų, už­rišti drobiniu skudurėliu ir laikyti šaltoje vietoje. Po 8 iki 10-ties dienų kiaušinių lukštai ištirpdavo; tuomet reikėdavo bonkos turinį gerai išplakti, per­košti ir sumaišyti su buteliu geriausio konjako. Ger­ti po taurelę du tris kart į dieną, prieš valgį. Tai buvo labai brangūs vaistai, nes citrinos buvo gauna­mos tik didesniuose miestuose, o ir konjakas ne vi­siems buvo prieinamas. Iš p. Larisos Karosienės, gyv. Toronte esu girdėjusi, kad panašus džiovos gy­dymo būdas seniau buvo vartojamas Prancūzijos senatorijose.

Iš daugelio kaimynių vartojamų vaista­žolių, močiutė labiausiai pasitikėjo kraujažolėmis (jų lapelius kartu su sidabražolėmis maišydavo į jau­nų kalakutų lesalą), čiobreliais ir pušų metūgėmis; sumaišius virdavo iš jų arbatą ir pasaldindavo me­dumi, geriausiai tamsiu, iš viržynų. Be to, užėjus bet kokiam plaučių nusilpimui liepdavo kas dieną suvalgyti po gabaliuką alijošiaus lapo su medumi. (Baisiai kartus buvo!)

Nuo dezinterijos (kruvino živato) duodavo arklarūkščių arbatos arba degimų žolės išdžiovintų šaknų miltelius. Ligoni maitindavo šviežių kruopų “klijais” ir tarkuotais obuoliais. Chroniškus skilvio ir žarnų susierzinimus, žarnų neveiklumą mano mo­tina ir tetos, močiutės patariamos, gydė agrastais, kurių Lietuvoje galėjai rasti bet kuriame sode. Kai užeidavo jų sezonas, reikėjo jų valgyti ant tuščios širdies, o bent du kartus savaitėje visą dieną be tų uogų visiškai nieko į burną neimti. Kai tų uogų ne­buvo, panašiai vartodavo rūgusi pieną, raugintų bu­rokų sunką ar raugintus kopūstus. Šiaip užėjus vi­durių užkietėjimui vartodavo raugintų agurkų rasalą ir pienių žiedų arbatą.

Prieš nemigą ir nervų pairimą močiutė liepdavo vartoti medų ir pelkėtose pievose augančių valerijonų šaknų nuovirą. Vėliau ėmė pirkinėti valerijonų su eteriu lašus.

Karpoms pašalinti dažniausiai vartota karpažolių į pieną panašias sultis: nulaužto stiebelio galu tep­davo karpos viršūnę — saugotis, kad sulčių nepatek­tų ant sveikos odos. Tam pačiam tikslui galima buvo vartoti kiaulapienių greit pajuostančią sunką. Dar geriau mačijo suspausto didelio žiogo išspjaunamos seilės. Būta ir magiško karpų gydymo būdo: kiek buvo karpų ant rankos — kitur jos atsiranda rečiau — tiek mazgelių reikėjo užrišti ant raudono, siuvinė­jimui vartojamo „gorynos” siūlo ir juo aprišti ran­kos riešą. Nešioti kol pats nukris, net ir tuo atveju kai karpos būdavo jau išnykusios. Vyrai nesiterliodavo su tais lėtais gydymo receptais ir savo karpas išdegindavo “vitrijoliu” (sieros rūkštimi), tik po to­kio išdeginimo atsiradusi žaizdelė ilgai neužgydavo.

Gyvatei įgėlus, be tradicinio gyslų suveržimo ir, prapjovus įgeltą vietą, užnuodyto kraujo čiulpimo, ant žaizdos dėdavo sutrintus tabokos lapus, sumai­šytus su duonos raugu, duodavo gerti rūgusio pieno, raugintų kopūstų sunkos ir “gyvatinės” stikliuką. Pastarąją gaudavo, kai pavasari sugautas gyvates užpildavo stipria degtine. Gyvatės antpilą vartoda­vo dar viduriams gydyti, nuo “rematų”, nuo “išgąs­čio” ir daugelio kitų ligų.

Kirminams viduriuose ar kaspinuočiui išvaryti anais laikais tai buvo labai paplitę negalavi­mai — reikėjo ant tuščios širdies pavalgyti nemirky­tos silkės su česnakais ir po to išgerti pienių arbatos, kad pravalytų vidurius. Močiutė kartais tam tikslui vartodavo ir ricinos aliejų. Auklė Vingrienė manė, kad kur kas geriau veikė bitkreslių ir rūtų arbata tos, esą, netik išvarydavo kirminus, bet ir apsau­godavo nuo jais apsikrėtimo. Ir nesergant kirminais, sveika buvo valgyti česnakus bei rūtas.

Mano pro­senelė — o ji tuomet buvo netoli šimto metų ir vis­ką žinanti — liepdavo visiems vaikams valgyti čes­nakus su duona po vakarienės, o iš ryto duodavo po riekutę duonos apteptos sviestu sumaišytu su smulkiai supiaustytais rūtų lapeliais. “Tuo apsisaugosite nuo visų ligų”, sakydavo. Tik dabar išsiaiškinau prosenelės paprotį laikyti kišeniuose arklinių kaštanų riešutus. Ir kitiems patardavo su jais nesiskirti, bet niekad nesakydavo kodėl.

Prosenelė Aleksandra bu­vo kilusi iš vokiškos Kenigsteterių šeimos, gimė ir augo Kurliandijoje. Viešėdama pas p. Giedraičius Worchester’y iš p. Antanienės sužinojau, kad Vo­kietijoje daug kas tuo būdu gydosi nuo artričio.

E. Gimbutienė „Mūsų Motučių gydymo priemonės” / Moteris 1962 m.