Šventas Jonas ar Lado? Kas išties švenčiama birželio 24-osios rytą – šv. Jono Krikštytojo gimimas ar senoji, dar pagoniška Rasos-Kupolių šventė, kurios šaknys glūdi giliai baltų mitologijoje? Šis straipsnis kviečia leistis į kelionę laiku, ieškant seniausios vasaros šventės kilmės ir pirminės prasmės. Remdamiesi XVI–XIX a. kronikomis, pamokslais ir ganytojiškais raštais, tyrinėjame, kaip Rasos šventė su ugnies, žolynų, apeigų ir dainų magija per šimtmečius virto Joninėmis – oficialia krikščioniška švente, išlaikiusia daugelį senųjų apeigų formų.
Šaltiniuose skamba Lado vardas, skleidžiasi žolynų kupolės, degami apsauginiai laužai, šokinėjama per ugnį, meldžiamasi Žemynėlei už derlių ir sveikatą. Tai – ne tik trumpiausios nakties šventė, bet ir gilus archetipinis ritualas, atspindintis baltų pasaulėvaizdį. Straipsnyje atskleidžiamos įdomiausios apeigų detalės ir jų reikšmės, tyrinėjama, kaip krikščionybė bandė perimti, pritaikyti ar išstumti Rasų šventės turinį, ir kodėl šis virsmas nenusisekė.
Šventas Jonas ar Lado? Seniausios vasaros šventės veidai
Šventas Jonas Krikštytojas – vienintelis šventasis, kurio ne mirties, o gimimo dieną bažnyčia pažymi. Švenčiama ji nuo 506 metų. Po valstybės krikšto Jonines imta minėti ir Lietuvoje. Įdomios Joninių papročių formavimosi aplinkybės.
Pirmi svarbūs šaltiniai apie Jonines Lietuvoje yra 1573 m. datuojamas tiksliai nenustatytų autorių parašytas seniausias pamokslų rinkinys, pagal suradimo vietą vadinamas Volfenbiutelio postile, 1595 m. išleistas kartografo K. Henenbergerio darbas „Didžiojo Prūsjjos žemėlapio paaiškinimai” ir 1582 m. M. Strijkovskio istorija “Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika”. Postilėje ir paaiškinimuose rašoma apie prūsus ir Mažąją Lietuvą, kronikoje – apie kitą etnografinės Lietuvos dalį, ypač rytinius jos rajonus. Tai dėkinga medžiaga ieškant šventės ištakų.
„Postilė” pateikia žinių, kas vėliau daroma su Joninių išvakarėse surinktomis žolėmis: “su kanapėmis, su usnėmis, su dilgėlėmis, su natrinėmis [baltosios dilgėlės], kurias szales ge schwęslava, diena S: Jono krikštytojo, angų dieną iėmimą panas Marias į dangų, a vadindava tas szales kupalamis. Tamis szalemis ir kitamis tarnus Ilgiomis blasnilava prig materų czesa gimdima ių, iau degindami, smilkidami, sukindami, krapidami, sudidami, ir kita taip daug blasnidami, kaip tai indivna ir sakiti yra, dic.” Iš pamokslo sužinome, kad žoles, tarp jų kanapes, usnis, dilgėles, nešdavo per Jonines į bažnyčią šventinti, o vėliau – pamokslininko žodžiais, tai buvo nepriimtina, – su jų pagalba stengėsi palengvinti gimdymą.
K. Henenbergeris XVI a. pab. pateikia žinių iš savo parapijos Miūihauzeno (dabar Gvardeiskojė). Jis rašo, kad Joninių vakare užkuriami laužai, deginami ratai būtinai toje vietoje, „per kurią tais metais varo galvijus į ganyklą”. Kitą rytą gyvuliai pervaromi per laužavietę, norint apsaugoti nuo gaišimo, o tie vyrukai, kurie laužą buvo užkūrę, atlyginimo prisirenka eidami per trobas pieno, nes tie ugniakurai saugą ir nuo pieno nutraukimo, visokiausių kerėjimų, taip pat nuo žaibo ir krušos. „Joninių vakare jie prikaišydavo dagių (Loddicken) arba didelių varnalėšų, kiečių ar ko panašaus, daugiausia apie duris, vartus ir gyvatvores, pro kur eina gyvuliai; tai turi padėti naikinti velnio darbus, burtus ir kerėjimus„.
M. Strijkovskis daugiau dėmesio kreipia žmonių elgsenai šventėje. Jis rašo: „Dzidis Lado, tai yra didis Dievas, kuriam baltus gaidžius aukojo, kurio šventėje nuo 25 gegužio iki 25 birželio lankė karčemas, o moterys ir merginos, susikibę už rankų, šoko pievose ir gatvėse, juokavo, graudžiai giedojo kartodamos: lado, lado, lado Didis mūsų DewieL, kas ir dabar Lietuvoje, Žemaitijoje, Livonijoje ir Rusijoje daroma„. Kitoje vietoje rašydamas apie analogišką lenkų, pamarėnų ir mozūrų nuo gegužės mėn. 25 d. iki birželio mėn. 25 d. švenčiamą šventę, dar pažymi, kad ji būna prieš Jonines, ją vadina „kupala”, joje dalyvaują vyrai, moterys, seni ir maži.
Šias žinias papildo L. Jucevičiaus nuoroda „Lietuvoje…”, kad M. Kromerio (1512-1589) kronikos, saugomos Rygos miesto viešojoje bibliotekoje, egzemplioriuje yra senas įrašas: „Ir mūsų laikais lietuviai, lygiai kaip latviai bei kuršiai, garbina Liadą, apie šv.Joną. Tada pagal seną prietaringą paprotį jie kaišo gėlėmis ir medžių šakomis visus šaltinius ir rankioja visokias žoleles, kurios turinčios gydyti nuo įvairių ligų„.
Sujungus visa į vieną visumą, turime bendrus šventės XVI a. pabaigoje bruožus: šventė vyksta Joninių išvakarėse, lauke, rytesnėje Lietuvos dalyje pagerbiamas dievas Lado, nemaža dėmesio skiriama linksmybėms, vakarinėje dalyje – ugnies apvalomajam nuo įvairaus blogio vaidmeniui. Svarbus vaidmuo ginantis nuo blogię skiriamas ir dygiems bei kibiems augalams.
Praėjus beveik šimtmečiui, apie Jonines vos ne vienu metu vėl prabyla keletas šaltinių. (Tai buvo metas, kai liaudies papročių norminimas rūpėjo bažnyčiai visoje Vakarų ir Centro Europoje). 1682 m. Vilniaus vyskupas M. S. Pacas aplinkraštyje perspėja: „Šv. Jono Krikštytojo šventėje šokiuose apie medžius ir ugnį tegu nedalyvauja ir teneatlieka kitokių netinkamų bei prietaringų veiksmų” (tai sakoma, atrodo, apie liaudį ir kleboną – J. Lebedys).
M. S. Paco amžininkas Mažojoje Lietuvoje M. Pretorijus darbe „Prūsijos grožybės, arba Prūsijos teatras” (parašyta 1698 ar 1707 m.) jau gana smulkiai aprašė šią šventę:
„Prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai jie jų prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną [plyšį] arba už sijos, tam tikslui, kad pražystų, ir jie stebi žoles; kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net ir numirs. Likusias suriša į puokštę, užriša ant ilgos karties linksmai šūkaudami ir įsmeigia kartį palei kelią prie vartų ar kur kitur, pro kur bus vežami javai; šitą kuokštą jie vadina Kupole, o šventę Kupolės; tada šeimininkas savo prūsų kalba vėl meldžiasi, rankoj laikydamas kaušą, savo papročiu palabindamas ir Žemyneliaudamas geria, meldžia Dievo gero šieno derliaus ir t.t.„
Senieji papročiai buvo gajus ir kaimyninėje Žemaitijoje. 1737 m. Žemaičių vyskupas J. M. Karpis ganytojiškame laiške rašė, kad šioje diecezijoje ligi šiol gyvos kai kurios pagonystės liekanos ir laikomasi tuščių papročių: „Per švento Jono Krikštytojo šventę kaimuose ir miestuose kuriamos ugnys, ir prie jų susirinkę žmonės, ypač jaunieji, šokinėja per liepsnas ir žaidžia ratelius, visą naktį praleidžia linksmybėje, žinoma turėdami progų įžeisti Dievą„.
Taigi XVII a. pab. – XX a. pradžios medžiaga, palyginus su turima iš XVI a. suteikia papildomų duomenų apie šokinėjimą per laužus, šokius apie ugnį ir medžius, vaistinius augalus ir kt. XIX a. į Jonines jau žvelgiama kultūros tyrinėtojų akimis, atsiranda keletas nuomonių dėl šventės pavadinimo. Tuos dalykus paliečia S. Daukantas, T. Narbutas, M. Valančius, A. Kirkoras, vėliau J. Basanavičius ir Davainis-Silvestraitis.
Dar M. Pretorijus Joninių išvakares, jonažolių rinkimo dieną, laikė savarankiška švente ir vadino Kupole. Kupoliavimu, kupoliojimu Joninių sutiktuvių vakaronę vadino M. Valančius ir Davainis-Silvestraitis. Tai viena iš šio žodžio prasmių. Kaip mįslę tyrinėtojams tektų priminti V. Slekio užrašytą informaciją, kad XIX a. 6-ame dešimtm. prieš Jonines Mokoluose (dabar Marijampolės priemiestis) švęsdavo Pavasario šventę. Kai kurie slavų mokslininkai jų kraštuose švenčiamų analogiškų švenčių pavadinimus siejo su žodžiu „kupatsja”, o „Ivan Kupala” tapatino su Jonu Krikštytoju.
Rasos pavadinimas
T. Narbuto kūrinys. 1835 m. „Lietuvių tautos istorijos” tome pakartojęs M. Strijkovskio kronikos eilutes apie deivei Ladai skirtas dienas tarp gegužės 25 ir birželio 25 dienos priduria, kad paskutinė iš šiai deivei skirtų dienų vadinama Rasos švente. Toliau jis patikslina, kad Rasos šventę švenčia birželio 23 d. prieš šv. Joną. Po poros metų rusų etnografas I. M. Snegirevas sako, kad Lietuvoje Rasos šventė buvusi švenčiama birželio 24 d. (pagal B. A. Rybakovą).
Matyt, ne be T. Narbuto įtakos, 1847 m. rašydamas „Žemaičių vyskupystę” ir M. Valančius Jonines kildino iš stabmeldiškos Rasos šventės. Netrukus bene labiausiai Rasos šventės pavadinimą išpopuliarino pats T. Narbutas 1856 m. išleistame tariamame Kyburgo dienoraštyje (rinkinyje „Pomniejsze pisma historyczne”). Šią šventę, kaip tikrą, 1857 m. mini ir A. Kirkoras, nors kildina iš senesnės „Kekirio” šventės. Čia prisimintinas ir J. Basanavičius, ieškojęs šventės sąsajų su romėnų „rožių dienomis”.
M. Valančiaus ir T. Narbuto amžininkas S. Daukantas 1845 m. išleistame „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” Joninių šventėje mato senovės Lietuvoje birželio mėn. pabaigoje švęstos ar ne pasaulio sutvėrimui paminėti skirtos „Vainikų šventės” liekanas. Šią šventę jis taip įsivaizdavo:
„Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis, idant jaunais taptų, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis viena valanda didžiai išmintingu ir galėjęs regėti piktus žmones, žavėtininkus ir raganas. Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakas, šiandien dar minavojamas, tą rytą saulė tanciavojusi; paskuoją naktį tos šventės degino tuos šėtrus ir linksmindamos per ugnį šokinėjo, it minėdami, jog nuo šilumos prasidėjo ir šilima gyvoja. Taip pat ant tos pačios šventės abydas savo vienas kitam dovanoję, per tą šventę visi lygūs buvę, kaipogi didžturčiai vargdienius slaugę„.
Švento Jono Krikštytojo šventę, kaip atskirą, bene pirmą kartą 1682 m. pamini Vilniaus vyskupas M. S. Pacas, o Joninių pavadinimą randame rankraštiniame XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodyne.
Nors šv. Jonui Krikštytojui tarp šventųjų tenka labai svarbi vieta, tačiau bažnyčia jo vardo dienai išskirtinės reikšmės neteikė. Ta aplinkybė įgalino ilgą laiką išsilaikyti senuosius liaudies papročius. Kryžių ir koplytėlių tyrinėtojas I. Končius, jau mūsų šimtmetyje rašydamas apie šv. Jono skulptūrėles, dar pastebėjo, kad „Žemaičio širdžiai tokios koplytėlės vaizdas nieko nesako… Su gyvenimo įvykiais šitos sodybos nesiseka surišti. Ir žmonės neturi pasakojimų, ko prašoma, dėl ko atnašaujamas toks rinkinys. Gražus istorinis vaizdas, tačiau vidujinės šilumos sodiečiui neteikiąs„.
Tik 2,3% visų skulptūrėlių mūsų šimtm. IV-me dešimtm. Žemaičiuose teko šv. Jonui Krikštytojui. Daugiau dėmesio šv. Jonui buvo skiriama tose parapijose, kuriose būdavo šv. Jono atlaidai. Pirmieji atlaidai Žemaitijos bažnyčioms suteikti 1627 m. Matyt, tais metais vienur kitur pradėti švęsti ir šv. Jono atlaidai, nes dalis šio Šventojo vardo bažnyčių, kuriose šie atlaidai būna ir mūsų dienomis anuo metu jau buvo pastatytos. Šiuo metu, neskaitant didžiųjų miestų, Lietuvoje yra 38 šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Šv. Jono atlaidai būna ir kai kuriose kitose bažnyčiose.
Joninių šventės išvakarėse žolynais išpuošdavo koplytstulpius su šv. Jono Krikštytojo skulptūrėlėmis, jų tvoreles, puošdavo ir kryžius, ypač jeigu Joninių išvakarės sutapdavo su „kryžiavomis dienomis”.
Kaip tai darydavov Krakių apylinkėje praėjusiame šimtmetyje, aprašė M. Katkus: „Vakarykščiai prieš Šventą Joną, pavalgę vakarienę, jauni eina į gatvę, darželiuose randa mergaites besėdinčias ir vainikus bepilančias. Po kiek laiko mergaitės susieina į būrį, prie jų pritampa būrys vaikinų; jos nešasi vainikus ir gėlių ryšulius, o jie koptas. Eina visi į lauką kryžių kaišyti, kad rytą visi pasigrožėtų rožių, lelijų, šparų, gvazdikų, pinavijų, rugiagėlių sunkiais vainikais, kryžius apmovusiais, smulkiais šimtažiedžiais ir žaliomis rūtomis, Dievo kančias apkaišiusiais. Prie kryžių pastatytos koptos; viena mergaitė pasilipusi kaišo, o kitos paduoda ko reikiant: vainikų, gėlių, siūlų„. Kryžius bei koplytėles apvaikščiodavo giedodami šventas giesmes, melsdavosi į šv. Joną.
Joninėms tarybiniais metais tapus ateistų puolimo objektu, Kupolių ir Rasos pavadinimai vėl buvo prisiminti. Siūlytas dar analogiškas Ilgėms Trumpių (nuo trumpiausios metų nakties) naujadaras.
J. Kudirka „Šventės kilmė” // Joninės 1991 m.
