Šventieji ąžuolai nuo seniausių laikų užėmė ypatingą vietą lietuvių pasaulėjautoje ir baltų mitologijoje. Jie buvo ne tik gyvybės, stiprybės ir ilgaamžiškumo simboliai, bet ir gyvas tiltas tarp žmonių ir dievų. Prie šių galingų medžių degė amžinosios ugnys, vyko apeigos, aukojimai ir maldos. Ąžuolas simbolizavo Kosminį Pasaulio Medį — ašį, per kurią susijungia žemė, dangus ir požemis. Jo vainikuose apsigyvendavo dievybės, o šaknyse slypėjo mitinių pasaulių paslaptys. Perkūnas, galingasis griausmo dievas, laikytas glaudžiai susijusiu su ąžuolu — šventosios giraitės virsdavo apeigų ir pranašysčių centrais, o kiekvienas senolis ąžuolas saugojo giminės ir tautos atmintį. Šiandien šventųjų ąžuolų tradicija tęsiasi simboliniuose ąžuolynuose, giraitėse ir memorialuose, liudijančiuose mūsų gilų ryšį su protėvių dvasiniu palikimu.

Šventieji ąžuolai ir lietuvių pasaulėjauta

„Sodink medį, nors nežinai, kas jo pavėsyje ilsėsis,” – tai įrašas paminkle miškininkams Šernų girininkijoje. Ir išties seniau nebu­vo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų medžiai. Nors žemė vi­sados buvo ir brangi, ir taupytina. Medžius žmonės pasisodindavo kartu su statomu namu. Jaukumui, grožiui, kad perkūnas namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų… Kitados ir tam, kad dievai arčiau būtų. Juk medis – mitinio pasaulio modelio ašis, per jį susi­siekiama su dievų pasauliu. Štai kodėl nereta ir šiandien pamatyti Lietuvos kaime koplytėlę su dievdirbio išdrožta skulptūrėle, pri­tvirtintą prie medžio galiūno liemens. Unikali liaudiško pamaldu­mo ir pasaulėjautos išraiška – Girdiškės bažnyčios (Šilalės rajonas) šoniniai altoriai, sukomponuoti iš ąžuolo kamienų ir šakų.

Medžių reikėjo prie sodybos įvairių, nes skirtingai buvo mąstoma apie kiekvieną. Šiandien tik estetika vadovaujantis sodinama, kitados – žinant konkrečiai, ką kuris medis savimi įprasmina. Šiek tiek apie tai galima rasti žinių istoriografiniuose šaltiniuose bei liaudiškuose tikėjimuose ir papročiuose. Sudėjus į visumą, ima ryškėti mitologinė potekstė, kitados atliepusi lie­tuvio pasaulėjautą. Šiek tiek to pasiliko ir dabarčiai. Todėl paso­dintas medis – gražiausias paminklas svarbiam šeimos, gimi­nės, bendruomenės ar valstybinės reikšmės įvykiui pažymėti. Ypatingomis progomis, ilgai atminčiai sodinamas ąžuolas.

Ąžuolo mitologiškumas

Istoriniai šaltiniai, bylojantys apie prigimtinę baltų religiją, aiškiai išskiria ąžuolo reikšmę senoviškuose kultuose. Į die­vus prosenovės žmonės kreipdavosi alkavietėse. Tai būdavo šventosios giraitės, gražiai ar net keistai nuaugę pavieniai me­džiai, dideli akmenys, šaltiniai ir versmės, kalneliai. Per gyvąją gamtą – medžius, vandenis, gyvūnus ir paukščius – žmogus kal­bėdavosi su dievais ir gaudavo iš jų patarimus. Vyriausieji šventikai apeiginius laužus kurdavo pagrindinėse genčių šventvietė­se, tokiose kaip prūsų Ramovė ir Rikojotas, lietuvių Šventaragio slėnis.

Žyniai pranešdavo dievų ištarmę svarbiausiais genties gyvenimo atvejais: ar pasiseks karo žygis, sumanyta tolima ke­lionė, ar užderės derlius, ar tinkama vieta pilies statybai… Die­vams aukojama būdavo ir pradedant pagrindinius žemės ūkio darbus – sėją, ganiavą, pjūtį. Rudenį jiems padėkojama už išau­gintą derlių. Aukojimo laužo liepsna tarsi susiedavo visas kos­moso dalis, pavaldžias skirtingiems dievams.

Simonas Grunau, rašydamas Prūsijos kroniką, mini legen­dinių VI a. valdovų Brutenio ir Vaidevučio žemių dalybas prie šventojo ąžuolo. Ten tariamai buvo atliekamas ožio aukojimas ir duodama priesaika. Kryžiuočiai pirmąją sustiprintą stovyklą prūsų žemėje įkūrė prie Vyslos, tokioje vietoje, kur augo lapuo­tas ąžuolas, – apie tai rašoma Olyvos kronikoje. Neabejotinai tuo buvo siekiama užgniaužti senosios šventyklos funkcionavi­mą, nes prūsai netoliese pasistatė kitą pilį, pavadinę ją Ragava (vietovardžio šaknis dažna šventviečių pavadinimuose). Apie akmenimis apdėtą ąžuolą, augantį šventajame lauke šalia Ro­muvos kaimo Semboje, kalbama XIV a. vokiečių dokumentuose. Mirusiųjų deginimo ąžuolinių malkų lauže paprotį, kurio laikėsi kuršių genties dalis, paliudijo 1413 m. Lietuvoje lankęsis prancūzų riteris Žiliberas de Lanua.

Apie labai seną ąžuolą, laikytą dievų buveine, papasakojo mi­sionierius Jeronimas Prahiškis, buvojęs Lietuvoje XIV-XV amžių sandūroje. Jis tą ąžuolą netgi nukirtęs, kad įrodytų krikščioniš­kojo tikėjimo pranašumą. Šią istoriją aprašė popiežius Pijus II (S. E. Pikolominis) 1477 m. išleistoje knygoje „Kosmografija arba Azijos ir Europos aprašymas”.

XVI amžiaus pirmoje pusėje rašytoje S. Grunau „Prūsijos kro­nikoje” yra ir konkrečių žinių apie pagrindinę prūsų šventyklą Rikojote. Ten augo nepaprastas medis: „Didelis, storas, aukštas, galingas, kuriame velnias varė savo apgaulę ir kur buvo įtaisyti dievaičių stabai, visada būdavo žalias, žiemą ir vasarą, ir ąžuolo vainikas aukštai buvo toks platus ir lapija tokia tiršta, jog lie­taus nė vienas lašas per ją neperlydavo. O aplinkui iš visų pusių buvo iškabinėtos gražios uždangos, per vieną ar per tris žings­nius nuo ąžuolo, kokių septynių uolekčių aukščio… O ąžuolas buvo padalytas į tris lygias dalis, kurių kiekvienoje, nelyginant tam tyčia padarytame lange, stovėjo dievaičio stabas ir priešais save turėjo ženklą”.

Nišose stovėję svarbiausiųjų prūsų dievų Patrimpo, Perkūno ir Patulo stabai. Po ąžuolu būdavo kūrena­ma amžinoji ąžuolinių malkų ugnis.

Tokią šventovę Prūsijoje mini ir kiti autoriai: Petras Dusburgietis (XIV a.), Aleksandras Guagninis (1578 m.), Motiejus Strijkovskis (1582 m.), Matas Pre­torijus (XVII a.). Beje, jų veikaluose šventovė vadinama Romove arba Romuva. M. Pretorijus dar priduria, kad ąžuolinės malkos turinčios „šventos ugnies”. Šiam autoriui apie pagoniškas apei­gas, atliekamas prie kito šventojo ąžuolo, papasakojo Verdainės kunigas Vilhelmas Martinijus. Tai buvę prie Prūsijos ribos su Žemaitija. Netoli ąžuolo gulėjęs didelis akmuo, šalia kurio stovėjo iškelta 8 sieksnių kartis su ištemptu ožio kailiu. Virš to kailio buvo pritaisytas didelis įvairiausių javų ir žolynų kuokš­tas. Į šventvietę atėjęs senas vaidilutis meldėsi, paėmęs kaušelį į rankas.

Po maldos visi susirinkusieji susiėmė už rankų ir šoko aplink ąžuolą ir kartį. Tada susėdę po ąžuolu klausėsi vaidilučio pasakojimo apie senuosius papročius, tikėjimą į Žemyną ir Per­kūną. Apeigos buvo atliekamos žiemkenčių sėjos sėkmei.

Istoriografiniai šaltiniai kalba ir apie Vilniuje, Šventaragio slėnio ąžuolyne buvusią šventyklą. Jos išvaizda aprašyta Augus­tino Rotundo įtarpe Rivijaus kronikoje. Šventyklą tariamai įkūręs 1285 m. kunigaikštis Gereimundas ir paskyręs Perkūnui garbinti. Archeologai mano jos pėdsakus aptikę po Arkikate­dros pamatais. Įdomu pastebėti, kad netoli Kražių yra nedidelis Šventaragio kaimas, kurio laukuose auga ne vienas šimtametis ąžuolas.

Įdomių žinių apie XVII-XVIII a. Lietuvos gyventojų papročius surinko jėzuitas Stanislovas Rostovskis. Jis rašo: „Ligi šiol kaimie­čių tebėra garbinami: griausmavaldis Jupiteris, arba Perkūnas, seni ąžuolai, šermukšnis, kitur akmuo, didelė uola”. Taigi ąžuolo kaip ritualinio medžio vaidmuo istoriniuose šaltiniuose patikimai paliudytas. Ir nekelia abejonių jo ryšis su Perkūnu. Bū­tina pabrėžti, kad aukojama būdavo ne medžiui, bet jame apsireiškiančiai dievybei; tai aiškinama jau M. Pretorijaus raštuose. Simono Grunau ir Jono Bretkūno kronikose (1583 ir 1588 m.) taip pat aprašyti maisto aukojimai prie ąžuolo valgių (skalsos) dievui Kurkai; toji Prūsijos vietovė vadinta Šventapile.

Čia verta aptarti ir Dionizo Poškos garsiojo muziejaus pava­dinimą Baublys. Tai 1812 m. kovą nukirsto tūkstantmečio ąžuolo vardas; rašytojas jį sieja su bičių dievybe Bubilu. Tačiau grėsmin­gas garsažodis veikiau priskirtinas kaip eufemizmas Perkūnui. O ir paties D. Poškos eiliuota: „Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos, O dabar many gyven Dionizas Poškas”.

Lietuvoje yra žinomas ne vienas Perkūno vardu pavadintas ąžuolas: Plungės dvaro parke (1,6 m. skersmens ir 25 m. aukščio), Vytartų kaime Pasvalio rajone, Bėdos kaime Kupiškio rajone. Pasak tikėjimų, etnografų surinktų iš kaimo senolių, iš perkū­no įtrenkto ąžuolo pasidarius arklą, juo galima usnis iš lauko išnaikinti. Tuo pačiu tikslu per mėšlavežį po vežimu būdavo pririšama įtrenkto ąžuolo nuoskila. Visa tai yra reliktai mitinių vaizdinių apie Perkūno ir Vėlino (prūsų Patulo) nesantaiką. Mat usnys – „velnio augalas”. Toji dviejų dievybių, oro ir žemės sferų valdovų nuolatinė kova suka gamtos ratą, nulemia sezonų kaitą.

Nuostabą kelia tik tautosakos kūrinių tvarumas; tuo keliu mūsų laikus pasiekė senosios mitologijos aidas. O fizinė realija yra tokia, kad žaibas išties dažnai trenkia į ąžuolą, – jo mediena santykinai laidi elektros srovei, o šaknys gilios. Ąžuolai, paso­dinti šalia pastatų, atlikdavo perkūnsargio funkciją. Tikriausiai iš čia paprotys ąžuolo šakelę užkišti po stogo grebėstu apsaugai nuo įtrenkimo. Apskritai ąžuolas apeigose, skirtose griaustinio dievui, senovėje buvo naudojamas dvejopai. Pirmiausia tai me­dis, kuriame pasireiškia dievaičio Perkūno dvasia. Kartu ąžuolas buvo tas medis, kurį atnašaudavo, degindavo Perkūno garbei.

Apskritai ąžuolo mitologizavimas nėra tik baltų kultūros reiš­kinys, neabejotinai tai ateina iš indoeuropiečių proistorės, todėl sutinkamas visose bendros kilties tautų tradicijose.

Ąžuolas pasaulio modelyje

Žmogus visados siekė išsiaiškinti pastebėtų gamtos reiški­nių priežastis, kaip vaikas nuolat savęs klausinėdamas „kodėl?” Tokia žmogaus proto prigimtis: per žmogų gamta pati save pa­žįstanti. Tačiau pradiniame pažinimo etape daugybę dalykų tenka apibrėžti mitiškai. Mokslinį mąstymo būdą galima buvo panaudoti tik sukaupus ganėtinai daug žinių. Griežtas įrodinė­jimų logines taisykles nustatė didysis graikų filosofas Aristote­lis. Tačiau įdomu, kad mitinis mąstymo būdas neprarado savo vertės iki šiol; jis labai pravartus kūryboje, ypač meninėje. Toks metodas iškart pateikia galutinį rezultatą, nedėliojant jo iš ats­kirų logiškai susietų elementų. Ypač jis nepakeičiamas, suaugu­siems bendraujant su vaikais; juk augdamas vaikas pakartoja visą žmonijos raidos kelią.

Žinių ir pažiūrų visuma kitados susidėstė į vienokį ar kitokį Visatos (pasaulio) modelį. Šie modeliai – tai erdvinės struktūros bei jų dinamika, išreiškiama dangaus šviesulių judėjimu. Mokslo raidos kelyje modeliai palaipsniui tampa kosmologinė­mis schemomis nuo Ptolemėjaus iki Koperniko, ir šiuolaikinių. Dar svarbu, kad mąstant apie šių struktūrų kilmę, jų judėjimo varomąsias jėgas ir priežastis, būdavo kuriami religiniai vaizdiniai.

Lietuvių tautosakoje ir tautodailėje atsispindi labai tolimų lai­kų žmonių, mūsų protėvių mintys, gamtos reiškinių įspūdžiai, pasaulio suvokimas. Sėslaus būdo tautos tradicijos yra labai gy­vybingos, tad senieji archetipai yra pirmykštės pasaulėžiūros ir mokslo pradmenų šaltiniai.

Tiesioginių nuorodų apie baltų pasaulio modelį neturime, todėl tenka jį rekonstruoti, kompleksiškai nagrinėjant dvasinės ir materialinės kultūrų paveldą: etnografinę ir archeologinę me­džiagą, folklorą, papročius, kalbos dalykus. Išeities pozicija čia gali būti antropocentrizmo principas. Pasak jo, žmogus ap­linkinį pasaulį suvokia kaip visumą, o save, savo gentį, gyvena­mąją vietą laiko pasaulio centru. Indoeuropietiškos kilmės tautų pasaulėžiūroje susiformavusių pasaulio modelių pagrindinė ašis yra Pasaulio Medis, dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Me­džiu. Tai labai daugelio prasmių mitinis įvaizdis.

Pirmiausia jame galima įžvelgti įtvirtintas priešpriešas, filosofinėje pažini­mo teorijoje vadinamas antinomijomis. Jas pastebi tik pradedan­čio gamtinę aplinką tyrinėti žmogaus žvilgsnis: aukštai – žemai, šviesu – tamsu, diena – naktis, vasara – žiema, šilta – šalta, saulės teka – laida, gyvybė – mirtis. Medžio atvaizdą, išraižytą ar nuta­pytą, matome ant daugybės etnografinių buities daiktų: kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, verpsčių bei sprąsčių. Antkapinio paminklo – krikšto – pavidalu Pasaulio Medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapo, manant, kad juo vėlei bus lengviau kopti į dausas.

Pasaulio Medis – tai ir tradiciniai lietuviškieji pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai, stogas­tulpiai. Jie dažniausiai puošti augaliniais ornamentais; pasitaiko padarytų ir iš neaptašyto medžio kamieno. Šie paminklai, tikė­tina, evoliucionavo iš aukos stulpo, kitados statyto alkose. Funkcinė prasmė, keičiantis ideologinei sistemai, išliko nepaki­tusi, – tai maldos kelias į dieviškąsias sferas.

Šio teiginio iliustracija gali būti legenda apie Tverečiaus ąžuo­lą. Žaliuoja šis galiūnas (skersmuo 1,3 m. aukštyje – 2,5 m.) bažnyčios šventoriuje. Pasak legendos, čia buvusi senojo kulto šventvietė – akmuo ir stulpas. Prie aplinkui įkaltų ąžuolinių kuo­lų būdavo rišami aukojimui skirti gyvuliai. Ąžuolas išaugęs iš vieno tų kuolų, kai prie jo buvo pririštas ir paaukotas žmogus.

Koplytstulpiuose ryškus skirstymas į tris dalis: kalvio nukal­ta saulutė, koplytėlė su šventaisiais, globojančiais visus žmogaus darbus ir rūpesčius, žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis. Žemaičių „dievų nameliai” statomi ant akmenų krūsnies arba įtvirtinami girnų akmenyje. Akmuo – skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų, po juo – požemio valdovo Vėlino karalystė. Taigi po šventuoju ąžuolu vis paminimas akmuo nėra atsitiktinis dalykas, – tuo simboliškai išreikšta tridalė Visa­tos sąranga.

Tikėtina, kad Pasaulio Medžio vaizdiniui susiformuoti pa­dėjo Paukščių Tako rudeninis įspūdis. Balzganoji dangaus juosta driekiasi per visą dangaus skliautą ir tarsi remia jį bei jun­gia visas Visatos dalis. Dar Paukščių Takas vadintas Vėlių ke­liu. Rudens vakarais Paukščių Takas veda paukščius saulėlydžio link. Skrenda jie į dausas, kaip ir mirusiųjų vėlės.

Ąžuolas mitinėje mąstysenoje įgauna Pasaulio Medžio bruo­žų. Jo mitologizavimas atsispindi ir dainose:

„Ant aukšto kalno
Trys ąžuolėliai
Po devynias šakeles.

Ant kožnos šakos
Po gegužėlę
Kas ryteli kukavo„.

Dainoje paminėti 3×9 skaičiai – mėnulinio kalendoriaus al­goritmas, vienas iš būdų struktūrinti laiką. Vertikalioji erdvės struktūra išreiškiama trimis medžio dalimis: šaknimis, kamie­nu, šakomis. Tridalę pasaulio struktūrą gali pabrėžti šalia ąžuo­lo gulintis akmuo, po kuriuo nuo Perkūno slepiasi velniukas. Akmuo mitinėje mąstysenoje yra skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų, realiojo ir menamojo pasaulių. Lygiai ir gyvojo ar mirties vandens versmė. Labai įdomiai hipotetinė šventyklos struktūra nusakyta tokiame posmelyje:

„Po ąžuolėlio, po garbuonėlio
Dygo rūtelė ir lelijėlė,
O viršum bėgo bistrus upelis…„

Gėlės – rūta, lelija – paprastai simbolizuoja merginas ir jų jaunystę, upės tėkmė – likimą. Ąžuolas čia tarsi atsispindi vandenyje – upelė bėga „viršum” jo. Tai projekcija į menamąjį pasaulį, iš kurio ir gali ateiti likimo ištarmė. Įdomu paminėti re­aliai egzistuojantį tokį šventvietės derinį. Lygumų apylinkėse, prie Kareiviškio kaimo Kruojos upelio vagoje stūkso maždaug 3 m skersmens akmuo, perskeltas į tris dalis. Jis vadina­mas Perkūnijos akmeniu, o pieva krante – Perkūnijos lankele. Kitame Kruojos krante, tiesiog priešais akmenį, išaugęs milži­nas ąžuolas, šakotas ir gumbuotas, 1,5 m skersmens, miškinin­kų nuomone, turintis 400-500 metų. Žmonės sako, kad vardą akmuo gavęs nuo to laiko, kai į jį trenkęs perkūnas. Atsitikę tai senų senovėje…

Tariamai Perkūno perskeltų akmenų esama ir daugiau. Vie­nas tokių yra ir Šilalės rajone, Pajūrio apylinkėse, Ilgočio upelio vagoje. Tai liudija gilią mito apie Perkūno ir Vėlino nesantaiką atmintį. Įdomu, kad netoli akmens yra buvęs senojo geležies am­žiaus Pailgočio kapinynas.

Liaudiškuose tikėjimuose teigiama, kad negalima nukirsti tėvų ar senelių pasodintų medžių. Nebent užpirktų šv. Mišias už protėvio vėlę. Tai atspindys archajiškųjų tikėjimų metempsi­choze – mirusiojo vėlės įsikūnijimu medyje. Našlaitėlė dainoje aprauda savo artimuosius, sakydama:

„Aug kluonely ąžuolėlis – mano tėtušėlis,
Aug sodely obelėlė – mano motušėlė…”

Medžio kraujo metafora taip pat patvirtina šį archetipą. Mi­rusiojo vėlės pomirtinis buvimas medyje rodo ir daugumai kitų archajinių kultūrų būdingo šventųjų medžių kulto bei kosmi­nio medžio įvaizdžio, su jais susijusių gyvybės tęstinumo idė­jos gyvybingumą netgi krikščioniško mentaliteto žmogaus pa­saulėjautoje. Pagarba ąžuolo amžiui, jo nuostabiai savybei atgimti kiekvieną pavasarį, ciklinio laiko sampratoje gyvenantį žemdirbį sutaikydavo su mirtimi, suteikdavo jai kitokią nei fizi­nio išnykimo prasmę.

Memorialinė ąžuolo reikšmė

Lietuva senovėje tikrai buvo ąžuolų kraštas. Tyrinėtojai mano, kad XVI amžiuje ąžuolynai dar galėjo sudaryti 15-20 procentų visų miškų ploto. Iš tų tolimų laikų palikę ąžuolai galiūnai: penki Šventybrastyje, po vieną Šaravų ir Lančiūnavos miškuo­se (Kėdainių rajone), Adomo Mickevičiaus ąžuolas Aukštadva­ryje, Žvėrinčiaus ąžuolas Birštono apylinkėse, Ąžuolų karalienė Dūkštų apylinkėse, Bieliūnų miško ąžuolas Sudervės apylinkėse, Glitiškių parko ąžuolas (Vilniaus raj., 2,3 m. skersmens), Gojaus ąžuolas Stakliškių apylinkėse (Prienų raj.), Mingėlų ąžuolas Vieštovėnuose (Plungės raj., 2,5 m. skersmens). Ir, žinoma, Stelmužės parko senolis, ar ne trečiasis amžiumi bei storumu Europoje (apjuostis – 9, 5 m.).

Gražių ąžuolų esama ir Šilalės rajone: gamtos paminklais įvardyti du Visdžiaugų kaimo galiūnai (1,6 ir 1,5 m. skersmens, 26 ir 29 m. aukščio), įspūdingas Andriejaičių kapinių ąžuolas (1,5 m. skersmens ir 21 m. aukščio), bene storiausias ra­jone (apie 1,7 m. skersmens, 19 m. aukščio) yra Pajūrio miestelio parko ąžuolas.

Lietuvos vietovardžių sąrašuose ąžuolai paminėti 74 kartus. Pats dažniausias-Ąžuolyne, kuriuo vadinama penkiolika kaimų. Dažni ir Paąžuoliai, Ąžuolytė, Ąžuolija, Paąžuolė. Lietuvoje teka dvi Ąžuolupės ir trys upokšniai Ąžuolynai. Telkšo keturi „ąžuo­liniai” ežerai: Ąžuolija netoli Vaiguvos, Ąžuolynas prie Kaišiado­rių, Ąžuolinis palei Degučius, Ąžuolo kelmas Dusetų apylinkėse. Ir labai daug ąžuolo ar ąžuolyno vardu miškų ir gojelių, pievų ir kalnelių.

Kai kurie ąžuolai saugo įdomią istorinę atmintį: toks yra Sandariškių galiūnas Biržų rajone, menantis lietuvių su švedais pasirašytą taiką; Šaravų ąžuolas netoli Kėdainių -1863 m. sukilė­lių rinkimosi vieta; Jurgio Bielinio ąžuolas Purviškių kaime, ku­rio drevėje knygnešių karalius slėpdavo draudžiamą spaudą; ko­vas su kryžiuočiais mena Gedimino ąžuolas Raudonėje prie Ne­muno; vešlus ąžuolas žymi mūsų raštijos pradininko Mikalojaus Daukšos gimtinę Babėnuose (dabar tai Kėdainių priemiestis).

Di­džiausias Lietuvos ąžuolynas šiandien – netoli Dūkštų (Vilniaus raj.). Ąžuolai čia auga beveik 350 ha plote. Po vienu milžinišku medžiu – didelis akmuo su keturiais dar niekieno neįskaitytais rašmenimis ir lygiakraštis kryželis. Vieta, kurioje yra akmuo, labai panaši į senovėje pasirenkamas ritualams. Tai Ąžuolyno pakraštys, o šalia – šaltiniuota pelkutė. Dūkštų ąžuolyno lanky­tojams miškininkai įrengė pažintinį taką.

Prasmingas paprotys pasodinti ąžuolą svarbaus įvykio pro­ga pasirodė beesąs labai gajus. Neabejotinai jis atliepia lietuvio pasaulėjautą. 1921 m. įkurta „Lietuvai pagražinti draugija” paso­dino ne vieną simboliškai pavadintą ąžuolą. Tai Laisvės ąžuolas Palangoje, „Aušros” – Kaune ir kt. Daug ąžuolų miestelių aikštė­se pasodinta jubiliejiniais Vytauto Didžiojo 1930 metais.

Šventųjų giraičių tradicija irgi turi savo tąsą – tai memoriali­niai ąžuolynai, pasodinti mūsų dienomis tautai svarbiems įvy­kiams ar vietoms pažymėti. Vilniuje ant Pamėnkalnio 1988 m. spalio 23 d. pasodinti ąžuoliukai Sąjūdžio steigiamajam suva­žiavimui atminti. 125 ąžuolų alėja veda į Maironio tėviškę Pa­sandravyje; 200 ąžuolų saugo Lenkimuose Simono Daukanto at­minimą. Prie Žemaičių plento netoli Cinkiškio – Žalgirio ąžuolų parkas. Ąžuolų giraitė pasodinta ir Kristijono Donelaičio gim­tinėje Lazdynėliuose. 500 ąžuolų jau žaliuoja Pabaisko mūšio lauke.

Minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, 2009 m. pasodintas „Neregėtos Lietuvos” Tūkstantmečio ąžuolynas Kėdainių rajo­ne, Pašiliuose. Tais pat metais ąžuolų giraitė sužaliavo ir kalbi­ninko Jono Kazlausko gimtinėje Matiešonių k. Birštono seniūni­joje. Kėdainių urėdija įsipareigojo kiekvienam mūsų gyventojui išauginti po ąžuoliuką, tad Lietuva vėl gali tapti ąžuolų kraštu.

Gražiausia patriotizmo raiška – prieš 20 metų, Sąjūdžio dva­sios įkvėpimu dr. J. Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose pradė­tas sodinti Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynas. Šiandien trisdešimties hektarų plote ošia per 7000 ąžuoliukų! Šio ąžuoly­no tapsmas ir kartu patriarcho gimtosios sodybos radimasis nuo pamatinių akmenų įkvepia viltį pamatyti ir atgimstančią visa­vertę lietuvių etninę kultūrą bei tautos dvasines vertybes.

L. Klimka „Ąžuolas mitologijoje ir istorinėje atmintyje”