Ugnis – tai ne tik fizinis reiškinys ar šilumos šaltinis, bet ir viena seniausių šventenybių lietuvių pasaulėžiūroje. Nuo pat seniausių laikų ji buvo suvokiama kaip gyvas, jautrus, netgi kerštingas dvasinis darinys, turintis vardą – Gabija. Ši ugnies dvasia nebuvo dievas, bet kiekviena židinio ugnis turėjo savo Gabiją – globėją ir saugotoją, kurią reikėjo maitinti, gerbti, apkloti ir net raminti maldelėmis.
Ugnis stovėjo namų gyvenimo centre – ne tik fiziškai, bet ir simboliškai. Ji lydėjo žmogų nuo gimimo (kūdikis būdavo dedamas šalia židinio), per vestuves (nuotaka parsinešdavo tėvų židinį į vyro namus), iki mirties (grabnyčių žvakė). Ugnis buvo apeiginė, apsauginė, žadėdavo ir bausdavo, kalbėdavo ir spragsėdama pranašaudavo.
Lietuvių tautosakoje ir papročiuose išliko ištisa sistema tikėjimų, maldų, spėjimų ir apeigų, susijusių su ugnimi – nuo jos kilmės mitų iki Joninių laužų, nuo židinio globos iki pasakojimų apie dviejų ugnių pokalbius. Ugnis buvo laikoma švariausiu, dievišku elementu, jungiančiu žemę su dangumi, žmogų su dievais ir protėvių dvasiomis.
Ugnis mūsų protėvių akimis: šventa, gyva ir kerštinga
Mokėjimas panaudoti ugnį yra vienas ryškiausių laimėjimų žmogaus kovoje su gamta, kuris jį aiškiai atriboja nuo gyvulių pasaulio. Nežinome ir primityviausių tautelių tarpe tokios, kuri nevartotų ugnies. Tad nenuostabu, kad visos tautos senovėje ugnį didžiai brangino, gerbė ir net garbino.
Tiesa, ne visose tautose randame ugnies dievus tikra to žodžio prasme. Aiškias ugnies dievystes turėjo senovės indai (Agni, plg. liet, „ugnis”), graikai (Hephaistos), romėnai (Vulkanus), galbūt ir slavai (Svarog), tuo tarpu senovės germanai, atrodo, ypatingo ugnies dievo neturėjo, nors ugnį gerbė. Taip pat ir lietuviai ugnies dievo kaipo tokio neturėjo, nors apie ugnies gerbimą turime žinių jau iš gana senų laikų, o kai kurie norėtų „amžinosios ugnies” kultą laikyti visos senovės lietuvių religijos pagrindu.
Jau XII a. Konstantinopolio patriarchas lietuvius tiesiog vadina ugnies garbintojais (pyrsolatros), tačiau išsamesnių žinių pateikia tik J. Dlugošas iš žymiai vėlesnių laikų (rašė XV a.). Anot jo, ir aukštaičiai, ir žemaičiai garbinę ugnį, kurią laikę šventa ir amžina, ji nuolat būdavusi tam tikrų dvasininkų (znicz = žynis?) kurstoma, jis nurodo ir dvi žymias tokio ugnies kulto vietas: vieną Vilniuje, kitą aukštame Nevėžio upės kalne. Įvedant krikščionystę, kaip sako kronikininkas, buvusi užgesinama ugnis, sunaikinamos šventyklos (templum) ir aukurai (ara). Bet tai vis bespalviai, bendro pobūdžio posakiai.
Šimtmečiu vėliau (1583 m.) jėzuitas St. Rostovskis rašo: „Sekdami romėnų vestalių pavyzdžiu, miškuose jie be pertraukos kūrendavo šventąją ugnį Perkūnui„. Susidaro įspūdis, kad ta šventoji ugnis galėjo būti siejama su Perkūno garbinimu, kurio kaip personifikuoto dievo buvimas senovės lietuvių religijoje yra vienintelis neabejotinas.
Ugnies gerbime pastebime dvejopą pradą: dangiškos ir žemiškos ugnies. Pirmoji bus Saulė, antroji – namų židinio ugnis, o jų tarpininkas – žaibas. Visos trys ugnys – Saulė, žaibas (= Perkūnas) ir namų židinio ugnis – senovės lietuvių buvo gerbiamos. Galbūt romėnų pavyzdžio įtakoje Dlugošas kalba apie kilties ugnį, o Rostovskis sujungia ją su Perkūno kultu. Galėjo, laikui bėgant, toks sujungimas ir iš tikrųjų įvykti.
Prieikime dabar prie patikimiausių išlikusių betarpiškų šaltinių – liaudies tradicijų, kurias mums teikia tautosaka. Ji mums parodys, kad ugnies gerbimas iki pat šių laikų mūsų liaudyje išliko labai aiškus, nors daug kur jis yra sumišęs su krikščionystės atneštomis pažiūromis, tačiau pateikia dar gana daug ir senųjų laikų pažiūrų. Iš gausios mano tuo klausimu turimos medžiagos čia išvadų pavidalu pateiksiu tik pačius įdomiausius duomenis. Mūsų liaudyje dažnai randami tikėjimai bei papročiai bus teikiami be šaltinių nurodymų, rečiau randamiems duomenims pažymima užrašymo vieta.
Ugnies kilmė, jos gavimo technika
Senovėje ugnies buvę tik danguje, žemėje jos nebuvę. Ugnį iš dangaus (rojaus) arba pragaro (vėlesnių laikų pažiūra) atnešęs žmonėms koks nors paukštis, dažniausiai kregždė, nes jam pagailę žmonių. Ugnį žmonėms suteikti buvę griežtai uždrausta. Velnias persekiojęs paukštį, kuris, darydamas gera žmonėms, pats nukentėjęs, pvz., besivejąs velnias iškandęs kregždei uodegos vidurį arba pats paukštis apsideginęs ir tose vietose dabar raudonas. Taip daugelio tautų mituose žmonėms ugnį suteikiąs („išvagiąs”) herojus pats skaudžiai nukenčia (plg. Prometėjaus mitą). Lietuviuose taip pat dažnai sakoma, kad žmonės ugnį gavę Perkūno dėka, žaibui uždegus mišką.
Seniausias ir primityviausias ugnies gavimo būdas yra sauso medžio trynimas. Apie šį būdą gauti ugnį iš mūsų krašto rastas tik vienas smulkus aprašymas iš Kruopių apyl., jis labai įdomus, todėl bus pažodžiui pateiktas:
„Prieš 60 metų piemenys ugnį gaudavo su staklelėmis. Darydavo taip: paimdavo du mietu ir gerai įvarydavo į žemę, palikdami maždaug pėdos atstumą vienas nuo kito; kai mietai jau įkalti, mietų galuose iš vidaus pusės peiliu padaro negilias duobutes, į tas duobutes stipriai (tarp mietų) įspaudžia sausą riešuto medžio pagaliuką, apie kurį apvynioja tvirtą virvutę; piemenys atsistoja, vienas iš vienos pusės, antras iš antros, ir už virvutės galų tol ją trauko, kol lazdyno pagaliukas, įspraustas tarp mietų, besisukdamas pradeda degti„.
Beveik iki mūsų dienų plačiausiai pas mus vartojamas būdas gauti ugnį buvo skėlimas iš titnago. Kaip degalas dažniausiai buvo vartojama rūgštyje išmirkytos ir išdžiovintos medžių kempinės, o suvalkiečiai dar vartodavo vad. purvelį: tai susuktas marškonis skuduras, smarkiai apdegintas, bet dar nesukritęs.
Elgesys sy ugnimi
Visoje Lietuvoje liaudis ugnį laiko šventa, todėl reikia ją gerbti, su ja gražiai elgtis (sukaupti anglis, gesinti tik šaltu ir švariu vandeniu), neįžeisti jos (nespardyti, nemindžioti, gesinant nemušti) ir neteršti (ypač nespjaudyti, nesišlapinti), nes visa tai yra blogas darbas, nuodėmė. Kas ugnį įžeidžia arba teršia, tas susilaukia įvairių bausmių: įžeista ugnis pati keršija – sudegina namus, užpuola ligos (sena pažiūra) arba būsiąs nubaustas po mirties (krikščionystės įtakoje susidariusi pažiūra). Pvz., kas į ugnį spjaudo, tam nušąšta lūpos ar liežuvis arba po mirties velnias duos laižyti karštą daiktą: raudoną plytą, akmenį, keptuvę. Mažus vaikus gąsdina, kad jie nežaistų ir neišdykautų su ugnimi, nes naktį miegodami prišlapinsią patalą. Tai sena „pedagoginė priemonė”, plačiai Europoje užtinkama.
Ugnis reikia ne tik gerbti, bet ir valgydinti. Štai du įdomūs užrašai iš senesnių laikų:
„Verdant striovą ant ugnies, jei reikia dėti druskos į striovą, nereikia gailėtis, bet (dėti taip), kad nubirtų nors truputį ant ugnies, ką reiškia, jog ugnis visada soti būtų… Pamačius gaisrą toli ar arti, beria ant ugnies, esančios kakalyje ar kitoj ugniavietėj, truputį druskos, malšindami ugnį ir sako: „Dieve, suramink!” Per tai parodo artimui savo meilę ir būk perprašo ugnį… Taipgi daboja, jei yra užkaistas čystas vanduo ant vietvirio ir aname dar nieko įmaišyta nėra, labai sergsti, kad neužvirtų, nes… toj trioboj turi būti paaukotas gyvastis žmogaus gaisrui per nelaimę. Ženklina, užsidegus triobai, turi sudegti iš netyčių ten ir žmogus… Tokiu būdu, kaisdami čystą vandenį, įdeda truputį druskos, tuom kartu užvirus nieko nereiškia„.
„Kaip viralas nusilieja ant ugnelės ar druska iš netyčių ant jos nubyra ir ima spragsėti, sakau: „Šventa Gobija, būk pasotinta”. Tėveliai liepė nesigailėti pasotinti ugnelę, sakydami: „Nesigailėkit, būsit nuo ugnelės ramūs”. Šįmet buvo gaisras pas kaimyną, net mūsų langai įkaito, o (vis) tik mūsų namai neužsidegė„.
Šis ugnies valgydinimas kai kurių tyrinėtojų siejamas su tikėjimu, pagal kurį prie namų židinio gyvenančios protėvių vėlės, tad ši auka galinti būti skiriama ne pačiai ugniai, bet ir protėvių vėlėms. Tačiau tikėjimas apie protėvių vėles, gyvenančias prie namų židinio, lietuviuose aiškiai nepastebėtas, ir jis yra vėlyvesnės kilmės, negu elementų, šiuo atveju ugnies, maitinimas. Naujausias krikščioniškos kilmės tikėjimas visai priešingai sako: „Į ugnį negalima mesti druskos dėl to, kad ten dega dūšios, ir anas apsūdo” (Ubiškė). Ugniai reikia ne tik pavalgyti, bet ir pasimaudyti.
Kiti taip šėnavodavo [ugnį]: kai įkasa žarijas duobėn, pastato katiluką čysto vandenio, sako: „Ugnele, pasmaudyk, atilsėk!” Tų namų nigdi griaudimas nedaužo, ir ugnis nedegina (Tverečius).
Visoje Lietuvoje žinomas paprotys, kad prieš įkuriant ugnį reikia ją peržegnoti, o išsikūrenus gražiai sukaupti žarijas ir pelenus, kuriuos vėl peržegnoti. Užžibinant šviesą peržegnojama ugnis ir garsiai sakoma: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus„. Kiti atsako: „Ant amžių amžinųjų, amen„. Jei nieko daugiau trioboje nėra, tada atsako tas pats asmuo. Tas ugnies žegnojimas vadinamas „ugniai patalo klojimu”. Jei taip nedaroma, tai ugnis išeinanti „pasivaikščioti” ir sudeginanti namus.
Laukuose negalima palikti išsklaidytos ugnies, reikia žarijas sustumti į krūvą, aprėžti lazdele aplink (Salakas, senas paprotys) ir nueinant peržegnoti (dažnas paprotys, krikščionystės įtaka). Jei taip nepadarai, tai ateinąs ten velnias, kepąs sau bulves arba varles, žodžiu, skriaudžiąs ugnį, kuri paskum kerštaujanti. Ypač turi būti rūpestinga šeimininkė. Vakare eidama gulti ji turi gražiai sukaupti, apgobti anglis ir pelenus prie krosnies esančiame židinyje, peržegnoti ir dar sukalbėti tam tikrą maldelę. Aišku, peržegnojimas ir pagarbinimas yra krikščioniškos kilmės, tačiau ugnies sukaupimas ir tuo pačiu kalbamos maldelės turi seną, prieškrikščioniškos gadynės pobūdį.
Šios ugnies maldelės, kurių yra gana daug užrašyta, kaip tik yra labai įdomios. Seniausią maldelę į ugnį lietuviškai patiekė J. Lasickis apie 1580 m.: Gabie devaite, pakeiki garą, neleiski [ar nuleiski?] kibirkštis. M. Praetorius apie 1690 m. rašė, kad nadravės moterys, vakare sukaupdamos ugnį, kalbėdavusios: Szwenta Ponyke (Ugnele), asz taive graszei palaidossu, kadda nepapyktumbai. Keturias maldeles iš Suvalkijos paskelbė P. Kriaučiūnas žurnale Živaja starina, 1897, p. 254 (lietuviškai ir rusiškai). Iš nespausdintų šaltinių šiuo metu man yra žinomos dar 45 maldelės. Jose kreipiamasi į ugnį įvairiais vardais, dažniausiai vadinant ją „Šventa Gabija (Gobija)” arba „Gabieta” ir prašoma, kad ji ramiai per naktį miegotų.
Seniausiomis tenka laikyti tas maldeles, kur ugnis ne maldaujama, bet ji užkeikiama, kad pasiduotų žmogaus valiai. Štai keletas tokių, mano nuomone, senesnių maldelių:
1. Šventoji ugnele, mano sugobta – gobėk, mano sužiebta – žibėk (Kaltinėnai – Tauragė). 2. Šventa Gabėta, sugobta gobėk, sužiebta žibėk – kalbama, įdėjus ugnį į pečių (iš ten pat). 3. Šventa Ugnija, mygok užklota (Viduklė). 4. Gabieta, įpūsta žibėk, apkopta gulėk (Užventis). 5. Ugnele, Gabietėle, sukopta miegok, užžiebta žibėk ir visados man padėk (Kražiai). 6. Ugnate, Tobijate [= Gobijate], ilsėkis ramiai, nevėdinama nevėdinkis (Kruopiai). 7. Gabija, Agota, žibi sukurta, mygok užklota (Laukuva). 8. Miegok, ugnele, miegok, Gabietėle, kaip aš atsikelsiu, tave gyvą rasiu (Kelmė).
Šios maldelės gali būti gana senos, iš prieškrikščioniškų laikų. Tiesa, kita ir didžioji maldelių dalis yra jau aiškioje krikščionystės įtakoje: mini Agotą ir kitas šventąsias, prašo jas apkloti ugnį savo ploščiumi ir pan.
Iš panašių papročių kitose tautose paminėtinas vad. Schmalkaldnerio spausdintas lapas 1627 m., kuriame perspėjame saugotis raganų ir sakoma, kad židinyje pelenus sukaupus reikia kalbėti „das walt Gott” (tegu Dievas valdo) arba triskart spjauti ir peržegnoti, tada raganos iš ten nepažins ugnies arba negalės sudeginti namų. Čia dvelkia jau grynai krikščioniška viduramžiška dvasia, tuo tarpu aukščiau cituotos lietuviškos maldelės gali būti stabmeldiškos kilmės.
Šalia dažniausio ugnies vardo Ga(o)bija arba Ga(o)bieta bei įvairių kitų iškraipytų šio žodžio formų, retkarčiais yra minimi ir kiti ugnies vardai: Ugnija (Viduklė), Ramutė (Obeliai, Rokiškis, Svėdasai, Marijampolė), Tamuonija (Obeliai: šv. Tamuonija, tamavokis ant vietos), Visija (Plokščiai) ir kt., vis pridedant žodį šventa.
Žinomas skeptikas ir hiperkritikas mūsų mitologijos klausimais A. Brūckneris – jis bemielija raustis po senas kronikas, net iki šiol nepajėgdamas suprasti, kokios didelės reikšmės mitologiniams tyrinėjimams turi užsilikusios gyvos liaudies tradicijos bei tautosaka – Gabijos žodį kildina iš rusiško šv. Agotos vardo Gafija, Agafija. Aš laikau šią jo pažiūrą klaidingą ne tik todėl, kad dažnai toje pat maldelėje šalia šv. Gabijos minima ir šv. Agota, bet svarbiausia remdamasis tokiais iš liaudies užrašytais išsireiškimais:
„Gabija yra ugnis aptaisyta, apkaupta ir peržegnota (Laukuva); Gabija yra kiekviena krosnyje deganti ugnis ar net apklotos pelenais anglys (Plungė); Gabija arba gabvieta senovėje vadinosi tokia paaukštinta vieta kamine, kur kūrendavo ugnį ir valgyti virdavo (Kaltinėnai – Tauragė); Gabija vadinama todėl, kad ji viską susigobia, susiima (Šimonys)”.
Taigi, Ga(o)bijos ar Ga(o)bietos vardas yra kilęs iš žodžio gobti, kas yra visai suprantama, atsimenant aukščiau minėtą lietuvių šeimininkų paprotį ir prie to kalbamas maldeles (plg. žodžius: sugobta – gobėk!).
Tiesa, ir lietuviuose, kaip ir kituose krikščioniškuose kraštuose, kai kurie šventieji ankštai yra siejami su ugnimi: pirmoje eilėje šv. Agota, toliau šv. Florijonas ir šv. Laurynas, bet tie ryšiai kitokio pobūdžio.
Namų židinys
Seniau ugniavietė būdavo viduryje triobos ir apie ją sukdavosi visas šeimos gyvenimas. Iš to kilo ir namų židinio gerbimas. Beje, kai kurie tyrinėtojai manė, kad senovėje toje židinio vietoje būdavę laidojami ir mirusieji šeimos nariai, tad ugnies gerbimas buvęs jungiamas su prosenių arba apsaugą teikiančių namų dvasių gerbimu (plg. romėnų lares ir penabes). Betgi tikrų davinių apie tokį laidojimo būdą tėra tiek maža, tad ši teorija atkrinta. Be to, prosenių gerbimo siejimas su namų židiniu galima išaiškinti kitu būdu.
Tikima, kad tam tikru metu, ypač Vėlinėse, mirusieji vėl gali aplankyti tas vietas, kur jie gyveno, sušalusios vėlės šildosi prie ugnies. Mat prieškrikščioniškais laikais vėlių gyvenimą po mirties ir bausmę įsivaizduodavo ne skaistyklos ar pragaro karštyje, bet požemio šaltyje. Aišku, kad vėlės, apsilankydamos namuose, kur gyveno, pirmiausia telkiasi ir šildosi prie židinio, kuris yra viso namų gyvenimo centras. Tuo būdu ugnies gerbimas galėjo vėlesniais laikais būti siejamas ir su prosenių gerbimu.
Šeimos apeigų metu namų židinys turi svarbią reikšmę. Lietuviuose seniau buvo paprotys iš krikšto parvežtą vaiką pirmiausia kuriam laikui padėti popečyje. Tai primena senovės graikų apeigą, kai 5 ar 7 dienų naujagimis būdavo iškilmingai apnešamas aplink židinį. Panašių papročių randame šen ten ir germanuose (seniausias šaltinis – 1250 m.). Kai židinys iš vidurio triobos liko perkeltas į kampą, apėjimas (apnešimas) aplink liko nebeįmanomas ir daugelis tos rūšies papročių turėjo pasikeisti. Taip reikia aiškinti ir tą lietuvių paprotį nauja- krikštą padėti popečyje. Be to, židinio vietą tada dažnai užėmė stalas. Ryškiausiai tatai pastebime vestuvių apeigose.
Jau senovės indų vestuvių apeigų metu nuotaka turėdavo apeiti aplink židinį. Šią apeigą randame beveik visose indoeuropiečių tautose, kas rodo seną jo amžių. Tai reiškia iškilmingą svetimo žmogaus (nuotakos) priėmimą į naują (vyro) bendruomenę. Johannes Maletius XVI a. šią vestuvių apeigą (nuotaka triskart apeina aplink židinį) randa senprūsiuose. Šių dienų lietuvių vestuvių apeigose dažnai užtinkamas iškilmingas ėjimas aplink stalą yra to senojo papročio eiti aplink židinį pakaitalas. Šis vestuvinis paprotys gerai žinomas ir slavams.
Labai būdingas lietuvių vestuvių paprotys, išlikęs iki mūsų laikų, yra nuotakos savos ugnies nusinešimas į vyro namus. Jau vad. „Sudauerbūchlein„, iš XVI a. vidurio rašoma, kad nuotaka, atsisveikindama su tėvų namais, prie namų židinio verkaujanti: Ohow mey myle swente panike! (toliau tik vokiškame vertime), t.y. o mano miela šventa ugnele, kas tau malkelių atneš, kas tave saugos. Tatai rodo, kad namų židinio priežiūra pirmoje eilėje buvo moterų dalykas. Eidama į marčias mergaitė nešdavosi į naujus namus ugnies, nes su savo ugnimi turėdavo pradėti šeimininkauti: pirmą valgį išvirti ir pirmą duoną iškepti. Tatai ji darydavo dažniausiai ne per pačias vestuves, bet antrą ar trečią dieną po vestuvių. Ugnį jai įduodavo motina ir ją paprastai gabendavosi puode.
Dabar šis paprotys liaudies aiškinamas taip: ugnį neša, kad nusineštų ten pilną gaspadinystę, t.y. būtų gera ir laiminga gaspadinė, kitaip jos gyvenimas su vyru būsiąs nelaimingas. Atnešta ugnis dedama į degančią krosnį, vadinas, sujungiamos dviejų šeimų ugnys. Greičiausiai šio papročio prasmė yra tokia: nusinešdama savo namų ugnį į naują gyvenimą, nuotaka užtikrina sau ir toliau šeimos prosenių ar globojančių dvasių pagalbą. Taigi paprotys nėra labai senas, jaunesnis, negu ėjimas aplink židinį, ir kilęs tada, kai ugnies kultas ėmė būti siejamas su prosenių ir namų globėjų gerbimu.
Kad šis paprotys nėra labai senas, rodo ir tai, jog jis nėra randamas visose indoeuropiečių tautose. Vyro namuose nuotaką pasitinka šešiūras irgi su ugnimi. Kartą minima, kad motina,- išleisdama dukterį į naują gyvenimą, įduoda ugnies ir sako, kad parėjusi į vyro namus visų pirma ten išžarstytų židinį ir pati sukurtų savo ugnelę, paskum lieptų visiems to namo gyventojams ugnelę pakūrenti, kad tuose namuose būtų taika ir ramybė (Raseiniai). Arba: ugnį nusineša todėl, kad visur būtų jos viršus (Vievis). Šiuodu aiškinimu primena matriarchato pažiūras.
Vakarų Lietuvoje yra paprotys sukurti ugnį ant kelio arba kiemo vartuose, per kurį turi pervažiuoti jaunųjų vežimas. Kartais tai vadinama „raganų deginimu”. Mat ugnis yra gera priemonė apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ir raganų, o pastarosios vestuvių metu ypač yra linkusios pakerėti nuotaką.
Iš Šiaurės rytų Lietuvos (Kupiškio apyl.) turime įdomių „marčios šokdinimo” aprašymų, kurio metu vestuvių dalyviai sustoja ratu su degančiomis žvakelėmis arba balanomis rankose, nors ir diena būtų, o rato viduryje nuotaka iš eilės šoka su visais vyro pusės vyriškiais: tai iškilmingas marčios priėmimas į naują bendruomenę.
Laidotuvių metu ugnis turi mažesnę reikšmę, išskyrus grabnyčių žvakę, nes čia turime reikalo ne su priėmimu, bet mirusio atsiskyrimu nuo gyvųjų, – likusieji stengiasi atsiriboti nuo mirusio, kuris dažnai tampa net pavojingas gyviesiems. Kaip žinome, numirėlių deginimas Lietuvoje siekia vėlyvus istorinius laikus.
Kai ugniavietė atsidūrė triobos kampe, bet nebe viduaslyje, ir atsirado pečiai, tai pečiaus priešakyje (ant prieždos) buvo įrengtas šone kampelis, vad. prįepečka arba židinys (-ė), kur visados būdavo pelenų, o juose degančių anglių, iš kurių prireikus įpūsdavo ugnį. Kad ugnis ilgiau išsilaikytų, ten įkišdavo kokią pliauską ar kaladėlę, kuri gruzdėdavo net kelias dienas, ir ji būdavo vadinama „ugnies mituliu”. Kiekviena šeimininkė tuo būdu turėdavo savo ugnies ir jos užgesimą laikydavo nelaimės ženklu.
Užgesus namuose ugniai, jos parsinešdavo iš kaimyno. Duoti prašančiam ugnies yra kiekvieno pareiga, – net ir susipykę kaimynai reikiant nevengia nueiti ugnies, dargi tiki, kad tada ir pyktis ar nesusipratimas išnyks. Tik tam tikrais atvejais (pradedant sėją, Velykų rytą) negalima niekam duoti iš namų išsinešti ugnies. Už ugnį nedėkojama, ugnis ir vanduo yra visiems lygiai Dievo duoti, nedaug tekalbama ir kuo greičiausiai skubinama namo, galbūt todėl, kad namai ilgai nepasiliktų be ugnies apsaugos.
Todėl beskubančiam svečiui sakoma: „Ko taip skubinies, kaip ugnies atėjęs„. Ugnies parnešti paprastai siunčiamas jauniausias šeimos narys, jis įėjęs į triobą pasako: „Ugnies atėjau„, ir daugiau nieko nekalba arba atsistoja prie durų ir visai tyli. Tada kiti supranta reikalą ir nieko nesakydami duoda ugnies, kurią skuba nešti į namus, kai kur atbulas išeidamas pro duris. Ugnį neša moliniame puode (šukėj), uždegę kempinę, purvelį ar knatą. Įdomiausi yra tie negausūs paminėjimai, kad ugniai parsinešti būdavę panaudojama klumpė ar vyža.
Ugnis įsivaizduojama kaip tam tikras gana kerštingas demonas. Jau matėme, kad blogai prižiūrima ugnis kerštauja. Dvi ugnys vienoje vietoje neapsikenčia, kivirčijasi ir kerštauja šeimininkui. Štai pora tokio tikėjimo pavyzdžių.
Pasitaiko, kad negerai prižiūrėjus duobėn sužarstytos ugnies nesuranda, tada vienas kuris išeina rūklių iš kaimyno ugnies parsinešti. Bet atsitinka, kad ugnis duobėj vėl atsiranda. Tada kuris iš šeimynos greitai pasiima vandens ir bėga iš kaimyno parnešamą ugnį gesyt, kad ugnis su ugnia, t.y. kaimyno ugnis tų namų ugnies neužeitų, kad vėl atsiradusi ugnis neužpyktų (Liškiava).
Kai krosnyje yra ugnies, tai norint užsidegti lempą ar kur nors kitur ugnį naujai įkurti, negalima degti degtuko, nes krosnyje esančios žarijos kerštauja naujai ugniai ir padega namus (Gudeliai).
Didįjį Šeštadienį parnešus pašventintos ugnies, pirmiausia reikia užgesinti senąją ugnį ir tik tada dėti naująją į krosnį, kitaip senoji ugnis išeina, jos skiriasi, net ima peštis.
Nors židinio ugniai stengiamasi neleisti užgesti, tačiau jos dėl to negalima vadinti „amžina ugnimi”. Ir ugnis reikalinga atsinaujinimo, reikalinga esą ir jai pasilsėti. Tad židinio ugnis karts nuo karto esti atnaujinama: senoji užgesinama ir įkuriama nauja, gauta tam tikru apeiginiu būdu. Yra pagrindo manyti, kad senovės lietuviai šį ugnies atnaujinimą darydavo Joninėse: iš Joninių laužų paimta ugnimi užkurdavo iš naujo namų židinius, pirma užgesinę senąją ugnį.
Dabar židinio ugnies atnaujinimas daromas Didįjį Šeštadienį. Sakoma, kad gera šeimininkė šventintą Velykų ugnį išlaikydavo neužgesusią ištisus metus, t.y. iki kitų Velykų, ir didžiausia negarbė buvo tai šeimininkei, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Kur dega tokia metinė ugnis, ten netrenkiąs griaustinis, ji atnešanti namams laimę, ten nesą barnių. Vėliau šis metinis terminas ėmė trumpėti: velykinę ugnį reikia išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, pagaliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto, tada visus metus būsi ramus dėl ugnies, nebus gaisro.
Didžiausia nelaimė tai šeimininkei, kuri Velykų rytą ras išgesusią ugnį, nes tądien ugnies niekas neskolins, kadangi tada išneša iš namų visą laimę, ugnis pasidaro nešventa, ima vaikščioti. Velykinę ugnį Didįjį Šeštadienį apneša aplink visus triobesius, kad apsaugotų juos nuo nelaimių (nedegtų, gyvuliai tarptų), pelenais barsto triobas (kad nedegtų) ir daržus (kad gerai augtų daržovės), o anglis deda į naujai statomos triobos kertes pirmame vainike. Kol neparneša pašventintos ugnies, Didįjį Šeštadienį negalima kurti krosnies. Pašventinta ugnimi yra verdami Velykų valgiai, pirmoje eilėje kiaušiniai, ir pakuriama pirtis.
Daromi ir kiti būrimai su Velykų ugnimi, pvz., Didįjį Šeštadienį reikia užkurti laužą ant svetimo lauko, – tada sudeginsi visas savo lauko bjaurybes ir joks įkandimas gyvuliams nekenks (Antazavė). Šiuose būrimuose su pašventinta ugnimi gali būti likę senųjų laikų atgarsių. Bažnyčia, prisitaikindama liaudies papročiams, skiltuvu išskeltą Velykų ugnį pradėjo šventinti VIII a. viduryje Prancūzijoje, nors dar 742 m. smerkė trintinės ugnies degimo paprotį.
Įdomi yra židinio ugnies romantika ir simbolika, žinoma jau senovėje, randama per visus viduramžius iki šių dienų ir daugelyje tautų labai panaši, – ji yra galbūt Antikos ar Oriento kilmės. Keletas būdingesnių pavyzdžių.
Jei krosnyje degdama ugnis spragsi, braška („šaudo”), jei anglis ar nuodėgulis iškrenta iš besikūrenančios krosnies į triobą („šaudo žarijomis”), jei krosnyje pasilieka nesudegęs nuodėgulis, tai bus svečias(-iai).
Dargi tiksliau galima esą nuspėti: jei žarija iš krosnies toli nušoka, tai svečias bus iš toli, jei nukrenta netoli krosnies – iš arti; kiek kartų šauna, tiek bus svečių; svečias ateis iš tos pusės, į kurią nukrito žarija. Jei nudegusios balanos anglis persiskiria į dvi dali ir tie galai užsiriečia aukštyn, pasidaro tarsi ūsai, tai būsiąs ūsuotas svečias; į kurią pusę nukrypsta balanos anglis, iš tos pusės bus piršliai.
Iš ugnies degimo spėjama ir apie būsimą orą. Visoje Lietuvoje tikima, kad prieš giedrą (žiemą prieš šaltį) ugnis gerai dega, žarijos židinyje ilgai negęsta, prigesusios dažnai vėl įsidega, o prieš lietų krosnis ar balana tarsi nenoromis dega, anglys greit pajuosta ir žarijos išblėsta.
Šalia spėjimų apie mažareikšmius įvykius, kaip svečiai, piršliai ir oras, randame visą eilę ir rimto pobūdžio spėjimų arba ugnies pranešimų, būtent apie besiartinančią mirtį. Apskritai cypimas ir braškėjimas krosnyje reiškia namams kokią nelaimę, dažniausiai – kas nors iš tų namų mirs. Kai prigesusios anglys vėl pradeda degti, jei krosnyje užgesyta ugnis atsigauna (nors viena anglelė vėl įsidega), tai tame kieme kas nors mirs. Šie tikėjimai galėjo atsirasti tada, kai ugnies kultas įgavo prosenių kulto įtakos: židinyje gyveną prosenių vėlės (namų dvasios) daro pranešimus gyviesiems.
Pagaliau visoje Lietuvoje yra randamas šis tikėjimas: jei krosnyje degdamos malkos cypia, tai verkia ugnyje atgailaudama („cysčių kentėdama”) kokio nors to namo gyventojo vėlė; reikia ugnį peržegnoti ir melstis, nes vėlė tuo būdu prašo gyvųjų pagalbos – maldos. Mat Dievas sieloms atgailauti dažnai paskirsiąs medžius (kai miške medis be vėjo čirpauja – verkia atgailojanti siela), o su malkomis tos sielos patenką į krosnį.
Tai jau paskutinis ugnies kulto tarpsnis, atsiradęs krikščionystės įtakoje: ugnis kaip nusidėjėlių atgailojimo vieta (skaistykla). Be to, ugnies cypimas („bitės balsu”), nuodėgulių ar žarijų kritimas iš krosnies reiškią, kad ugnis yra nerami, kuo nors nepatenkinta, supykusi dėl blogos priežiūros ar netinkamo elgesio su ja, žada „eiti pasivaikščioti”, t.y. namuose bus gaisras. Pastarieji spėjimai gali būti senos kilmės – ugnis įsivaizduojama kaip demonas.
Daugiausia spėjimų iš ugnies yra daroma iš pripuolamai akies ar ausies pagautų įspūdžių. Tačiau yra daroma ir aktyvių būrimų, norint ugnies pagalba patirti ateitį, – tuo daugiausia užsiima merginos taip joms rūpimais vedybų (piršlybų) klausimais. Pvz., jei mergina nori ištekėti, tai paima balaną ir degančią laiko vidury pirkios: į kurią pusę nukrypsta nuodėgulis, iš to krašto ateis jos vyras (Marijampolė). Dabar panašiai spėjama su degtuku, kuris apverstas turi visas sudegti.
Įžeistos ugnies kerštas
Blogai laikoma, negerbiama židinio ugnis sudegina savo šeimininko namus. Kartais ji daro perspėjimą ar grasinimą, išeina „pasivaikščioti” po triobą. Išėjęs iš krosnies ugnies kamuolėlis slankioja aplink sienas ir ieško ko nors padegti; jei nesuranda, niekas jos neišgąsdina, sugrįžta atgal į krosnį. Kai ugnis išeina pasivaikščioti, tai liepsna krosnyje visai išgesta, nuodėguliai lieka juodi. Dažnai tas pasivaikščiojimas baigiasi gaisru: ugnis sudegina triobas ir išeina iš tų namų, palikdama tik pelenus ir griuvėsius. Negalima ir šiaip trioboje palikti vieną krosny degančią ugnį, nes ji nemėgsta vienumos, tada esti nerami ir eina pasivaikščioti, ieško žmonių, – tai iš patyrimo kilęs tikėjimas, nes palikus be priežiūros ugnį dažnai kyla gaisras.
Todėl sakoma, kad pakūrus linams džiovinti jaują, negalima ilgesniam laikui nuo jos pasitraukti: ugnis eina ieškoti kūrentojo ir gali padegti jaują (Kaltinėnai – Tauragė). Ugniai kamuolio pavidalu išėjus iš krosnies ir vaikščiojant po triobą, svarbiausia reikia ramiai užsilaikyti, nejudėti, ypač saugotis nesušukti, tada ugnis pavaikščios po gryčią ir vėl sugrįš į krosnį; o jeigu sušuksi, tai ugnis išsigąs, ugnies kamuolys subyrės ir uždegs triobą.
Pamačius ugnį vaikščiojant, reikia nešaukti, bet tyliai sakyti: „Gabija, eik gulti!” (Šilalė); „Ugnele, Gabija, neik paskui mane!” (Darbėnai); „Ugnyte, grįžk atgal!” (Smalvos). Tada ugnis sugrįžta krosnin, ir malkos vėl ima degti. Taip pat reikia pasistengti tyliai uždaryti duris, kad ji laukan neišeitų, nes tada uždegs triobas. Iš krosnies išėjusią ugnį reikia žegnoti, tada ji vėl grįš atgal, nieko bloga nepadariusi. Vaikščiodama ugnis ūžia arba šneka („blu-blu-blu”).
Labai plačiai yra randama sakmė apie dviejų ugnių pokalbį. Be kelių spausdintų man yra žinoma dar per 100 nespausdintų šios sakmės variantui, kas rodo didelį jo populiarumą lietuvių liaudyje. Štai pora būdingų variantų:
Kartą gyveno du kaimynai: vienas užlaikė ugnį labai gerai, ją gerbė, kiekvieną vakarą apkuopdavo ir peržegnojęs pakalbėdavo maldelę: „Gyvenk ramybėje su mumis, šventa Gabija”. Antras jos visai negerbdavo.
Kartą ta blogai užlaikoma ugnis nuėjo prie kaimyno ugnies ir pradėjo skųstis, kad jos negerbia. „Manęs negerbia, – sako ji, – niekuomet neapkuopia, niekuomet nėra pasakę „šventa Gabija”, o vien tik „ugnis”, – tai aš kelsiuos ir juos sudeginsiu, nieko neišliks”. Tada antroji ugnis atsakė: „Mane visi labai gerbia ir myli. Gal ir jie pasitaisys ir pradės tave gerbti, tik tu jiems apsireikš, pagąsdink”. – „Aš jau esu apsireiškusi: kartą buvau gerokai apdeginusi vaiką, bet vis tiek nieko negalima padaryti”. Po kurio laiko sudegė visi to kaimyno triobesiai: užsidegė naktį ir vos tik spėjo patys nuogi išbėgti (Norvaišių k., Plungės vis. Užr. P. Milverta).
Vieną kartą susitiko dviejų kaimynų ugnys, jos ir ėmė kalbėtis. Viena klausia kitos: „Ar geras tavo gaspadorius?” – „A, – sako, – labai geras: kai uždega, tai peržegnoja, kai eina gulti, tai vėl peržegnoja – ir pakloja, ir apkloja, gerbia, nelaisto nešvariu vandeniu”. – „O mano gaspadorius, – sako pirmoji, – tai labai netikęs: neužlaiko gerai manęs, neperžegnoja, vaikai spjaudo ant manęs, o kai pabaigiu degti, tai paima nuodėgulį ir meta į pamazgas. Ale aš jį už šitas nedorybes nubausiu: imsiu ir uždegsiu klaimą”. – „Nedek dar, – sako antroji ugnis, – ba mano gaspadoriaus ratai yra tam klaime, kartą tu ketini uždegti”.
Pirmoji ugnelė ir sutiko dar palaukti, lig tas gaspadorius atsiims ratus. Po kelių dienų ugnys vėl susitinka. „Na, – klausia viena, – ar jau atsiėmė ratus tavo gaspadorius?” – „Dar ne”, – sako ta. Trečiąkart ir vėl jos susitinka. „Dabar, – sako pirmoji, – tai jau tikrai deginsiu klaimą”. – „Kaip nori, – sako antroji, – tik nesudegink mano gaspadoriaus ratų”. – „Na, gerai, – sako pirmoji, – kai uždegsiu klaimą, tai savo kvapu išstumsiu laukan ratus”. Taip ir buvę: kai tik užsidegęs klaimas, tai ratai pro duris patys ir išvažiavę (Sodelių k., Juodupės vis. Užr. A. Pupienis).
Tokį ugnių pokalbį nugirsta jaujoje gulįs bernas, apsinakvojęs elgeta ir pan. – Šį motyvą nagrinėja O. Loorits savo studijoje Das misshandelte und sich rächende Feuer (Tartu, 1935), kurios išėjo tik pirma dalis. Ten jis pateikia atitinkamus variantus iš šių tautų: suomių, Suomijos švedų, estų, livų, latvių, lietuvių (tik 3), lenkų, gudų, ukrainiečių, rumunų, Aukštutinės Silezijos vokiečių, pagaliau net iš Sibiro primityvių tautelių (ostjakų, samojedų, abakan-totorių, burjatu, jakutų). būdinga, kad katalikiškoje Vakarų ir protestantiškoje Vidurio bei Šiaurės Europoje šis motyvas neužtinkamas. Loorits mano, kad jis turįs ryšio su ortodoksine (graikų) bažnyčia, o gal net su Bizantijos kultūrine įtaka.
Aukščiau paminėtais atvejais ugnis įsivaizduojama kaip demonas, beveik personifikuota būtybė (ji kalba), kuri už gerą laikymą yra dėkinga, už skriaudimą keršija. Ugnių pavidalas paprastai neaprašomas, tik kartą paminėta „kalbėjosi dvi katės” (Obeliai), kitąkart „pro duris įėjo kita ugnis, kaip koks maišas, ir įlindo į krosnį” (Girkalnis).
Apeiginės ugnys
Iš apeiginių metinių ugnių, deginamų atvirame ore, nebažnytinės kilmės lietuviai žino tik Joninių ugnis, kurios išsilaikė iki pat paskutiniųjų laikų, daugiausia Šiaurės Lietuvoje. Laužų kūrimo lauke paprotys Užgavėnių, Velykų ar Gegužės pirmos (Sekminių) metu, kurį randame, pvz., tam tikrose vokiečių gyvenamose srityse, lietuviams nežinomas.
Joninėse lietuviai degina laužus ir tam tikras papuoštas kartis, ant karties apvyniotą beržo tošį arba smaluotus pakulų kuodelius, pastaraisiais laikais ant karčių iškeltas smalines skalas, deguto statines. Tokias ugnis kuria dažniausiai aukštesnėse vietose, ant kalnelių. Susirinkęs jaunimas dainuoja ir žaidžia, eina aplink laužą ratelius. Įdomus ir senas paprotys yra šokinėti per Joninių laužą, pavieniui arba susikibus poromis (vaikinas ir mergina). Pirmykštė šio per laužą šokinėjimo prasmė – apsisaugoti nuo ligų, dabar labiausiai yra išplitęs tikėjimas, kad toks šokinėjimas žadąs gerą linų derlių. Į Joninių laužą meta ir degina vainikus, rauna žolę ir degina, kad nebūtų žolėti javai. Nuodėgulius iš Joninių laužo smaigsto į dirvą, anglis ir pelenus barsto po savo laukus, kad būtų geresnis derlius.
Joninių ugnys randamos beveik visoje Europoje: nuo Islandijos vakaruose iki Rusijos rytuose, nuo Skandinavijos šiaurėje iki Ispanijos ir Graikijos pietuose. Kokią šios Joninių ugnys turi prasmę? Saulinės (soliarinės) teorijos šalininkai įrodinėjo, kad tai Saulės šventė ir kad visas tas Joninių ugnis reikia sieti su Saulės kultu: mat, magišku būdu norima jai padėti, suteikti Saulei jėgų tuo metu, kai jos galia pradeda silpnėti. Tačiau giliau panagrinėjus pasirodė, kad trūksta įtikinamų duomenų šiai teorijai pagrįsti. Saulės galios silpnėjimas gamtoje tuo metu dar tebėra nepastebimas, o astronominio įvykio primityvios tautos ir liaudis dar nežinojo. Joninėms būdingų apeigų laikas svyruoja tarp šv. Vito (VI.15) ir Petrinių (VI.29).
Lietuviai Petrinėse atlieka irgi visą eilę tų pačių apeigų, kaip ir Joninėse. Todėl soliarinė teorija, kelianti daug abejonių, šiandien nebėra nepajudinama. Lietuviška medžiaga soliarinės teorijos šalininkams neduoda jokių naujų argumentų.
Joninių apeigose vyrauja sveikatingumo apsaugos motyvai: renkamos vaistingosios žolės, vanduo ir rasa turi stebuklingą gydomąją galią, šokinėjama per laužą nuo ligų apsisaugoti, tuo pačiu tikslu gyvuliai varomi aplink ugniakurą ar per jo pelenus. Taigi, visa eilė Joninių meto magiškų veiksmų turi apsaugoti gyvulius ir žmones nuo piktųjų dvasių, t.y. nuo ligų. Juk pieno netekimas, jo krekėjimas ir kraujavimas, karvių ligos liaudies priskiriamos piktų dvasių įtakai.
Šalia rūpesčių žmonių ir gyvulių sveikata Joninių apeigose labai ryškiai pastebimas susirūpinimas ir laukų derliumi. Latvių Joninių papročius nagrinėjęs A. Bielenšteinas priėjo išvadą, kad Joninių ugnys pirmoje eilėje buvo skiriamos gyvulių bandoms apsaugoti nuo ligų, toliau ir laukų derliui pakelti. Tą patį, mano nuomone, tenka pasakyti ir apie lietuvių Joninių papročius. Ugnis turinti galią nuvaikyti piktas dvasias. Todėl Joninių ugnys paprastai kuriamos aukštose vietose, ant kalnelių, kad apšviestų kuo didesnius plotus, t.y. visus laukus.
Vasaros metu gresiant epidemijų pavojams, būdavo kuriamos tam tikros trintinės ugnys, kurios vokiečiuose plačiai žinomos Notfeuer vardu, t.y. sunkiu būdu išgaunama ugnis. Mat, tokią ugnį reikia sukurti išgavus ją trinant medį į medį (plg. aukščiau aprašytas mūsų piemenų „ugnies stakleles”). Tokiu būdu gauta ugnimi sukuriami laužai, per kuriuos triskart pervaromi gyvuliai, ypač kiaulės, gresiant joms epidemijos pavojui, dažniausiai raudonligei. Namuose tada visur užgesinama ugnis ir užkuriama iš naujo ta trintine ugnimi. Apie tokią Notfeuer seniausia žinia Vokiečiuose yra iš 742 m., Anglijoje – iš 1268 m. ir vėliau dažnai ir išsamiai tokie atsitikimai aprašomi iki pat šio amžiaus pradžios (Vokiečiuose). Iš mūsų krašto tuo tarpu man težinomas tik vienas aiškus tos rūšies ugnies pavartojimas, bet ne gyvuliams, o žmonėms apsaugoti:
Žmonės, norėdami gauti ugnies, kad galėtų nuvaryti cholerą, trindavo uosio medžio pagaliukus vienas į kitą, kol užsidegdavo. Sako, kad tos ugnies dūmai nuvarydavę cholerą iš tos vietos (Aukštadvaris).
Kita Jono Basanavičiaus Ožkabaliuose užrašyta žinia nėra tokia aiški:
Mano laike, sako, išlikdavo tik tie, kurie buvo giriose pasislėpę, ir tie, kurie nuolat sėdėję pas sukurtą [kaip? J. B.] iš visokių žolių, patrakų ir t.t. ugnį ir rūkinęsi dūmais.
Taigi, čia ugnis vartojama kaip profilaktikos priemonė, remiantis senu tikėjimu, kad ji yra švariausias, gryniausias gamtos elemantas, kuris iš pagrindų sunaikina visus nešvarumus ir blogybes. Čia glūdi ir tam tikra dalis tiesos. Piemenų tautos, kylant gyvulių ligoms, uždega stepes, kad sudegtų ten besiveisią vabzdžių debesys. Galimas dalykas, kad šios ugnys yra aziatiškos kilmės. Kartu su gyvulių augintojų tautomis jos pasiekė Europą ir buvo toliau įpročio keliu palaikomos, nors naujose sąlygose jos ir neteko praktiškos reikšmės.
Jau senokai E. Mogkas iškėlė mintį, kad ir Joninių ugnys esančios išsivysčiusios iš tų nelaimėms pašalinti ugnių: tokios ugnys seniau kuriamos tik ištikus svarbiam reikalui, pasirodžius epidemijai, vėliau apsaugos tikslu imta kurti periodiškai, kaip apvalančioji ir apsaugojančioji priemonė, ypač vasaros viduryje, nes patyrimas pamokė, kad kaip tik karščių metu yra daugiausia pavojaus visokioms gyvulių ir žmonių ligoms plisti. Šiai pažiūrai šiandie pritaria daugelis įžymių tyrinėtojų.
Dar apie vienos rūšies apeiginę ugnį verta paminėti ši, tuo tarpu vienintelė, pas mus pastebėta žinia:
Iš vakaro (t. y., Kūčiose) į krosnį yra įdedama išdžiūvusi beržo medžio pintis. Ilgai ji dega ir kartais Kalėdų rytą teberandama nesudegusi. Tai daroma tam, kad kiekvienuose namuose būtų kalėdinės šventos ugnies. Ši ugnis vaidinanti svarbų vaidmenį namų palaimos atžvilgiu. (Kaltinėnai-Tauragė. Gimtasai kraštas, Nr. 30, p. 127).
Latviai Kūčias vadina blukvakars, nes tą dieną su dideliu triukšmu tampo iš kiemo į kiemą medžio kelmą, kurį vakare šokdami ir puotaudami sudegina. Tai plačiai randamas Kalėdų apeigų objektas: vokiečių jis vadinamas Christblock (seniausias šaltinis iš 1184 m.), skandinavų Julblock, anglų yuleclog, prancūzų calendeau, slavų badnjak. Jo angliai ir pelenai teikią namams ir laukams apsaugą bei palaimą. Tai irgi tam tikras židinio ugnies atnaujinimo būdas, senesnis, negu velykinė šventinta ugnis. Jis atsirado iš senųjų romėnų kalendų papročių ir krikščioniškųjų tradicijų mišinio.
Balana ir žvakė
Balana seniau buvo mūsų kaime plačiai vartojama kaip apšvietimo priemonė. Jos vartojimas vėl buvo atgijęs I pasaulinio karo metu. Tad nenuostabu, kad su jos degimu ir deginimu yra susijusi visa eilė prietarų. Iš balanos degimo daromi ateities spėjimai.
Įdomus yra labai dažnai lietuviuose sutinkamas tikėjimas, kad negalima deginti balanos iš abiejų galų, t.y. vieną kartą jau degintos balanos nereikia degti kito galo. Tada piršliai sugrįšią iš pusės kelio vėl į namus (Aukštaičiuose), miške medžiai išpusią iš šaknų (Žemaičiuose), bet svarbiausia – tokias balanas renką velniai ir raganos ir jas vartoją savo reikalams. Tokia balana yra velniui raktas visur prieiti, aitvarai jų pagalba suardo ant grūdų padarytus kryžius ir gali juos išnešti, iš jų velniai pasidaro sau tiltą, velniai, panaudodami jas, gali prieiti prie magišku ratu apsisaugojusio žmogaus arba sėdinčio ant stuburo, kur šiaip velniai prieiti negali. Pagaliau tokiomis balanomis velniai pragare sviliną nusidėjėlius ir deginą grandines, kuriomis pragare esąs surakintas Liucipierius, norėdami jį išlaisvinti.
Raganos iš jų susikuria sau laužą, kitaip jos laužo sukurti negali (Juodupė); tokia balana yra laumių ar čėrauninkų lazda (Kaltinėnai – Tauragė). Į numirėlio kūną įlindęs velnias (vampyras) per tokią balaną iščiulpiąs miegančiam žmogui kraują (Siesikai). Užtat deginti balaną iš abiejų galų yra nuodėmė, po mirties reikės įsikąsti už degančios balanos galo, reiks apžioti tiek tokios balanos, kiek jos liko nesudegę, arba ir tau degins abu galu.
Grabnyčiose (II.2) pašventinta žvakė visuose katalikiškuose kraštuose yra laikoma gera apsisaugojimo nuo piktųjų dvasių priemone. Ji deginama žmogui mirštant, rečiau gimstant ir per vestuves, audros metu apsaugojanti nuo griausmo trenkimo, be to, dar vartojama įvairiems burtams. Mirštančiam degama grabnyčinė žvakė arba duodama jam į ranką laikyti todėl, kad jį apsaugotų nuo piktų dvasių – velnių; griaudžiant uždegta grabnyčia nubaido iš tų namų besislapstančias piktas dvasias, ir todėl griaustinis tada netrenkia. Turint po puodu pavožtą grabnyčią, galima esą sugauti velnią, aitvarą, slogutę ar raganą. Šį žvakei priskiriama piktų dvasių nuvaikymo ar sugavimo galia yra kilusi iš seno liaudies tikėjimo, kad ugnis ir deglai nuveja piktus demonus ir tuo būdu teikia apsaugą žmonėms, gyvuliams ir laukams.
Grabnyčiose parsinešęs pašventintą žvakę, šeimininkas ją uždega ir pasvilina visiems namiškiams, ypač vaikams, plaukus; svilina kryžmai: priekyje, užpakalyje ir abiejuose paausiuose; tada užpučia žvakę ir žiūri, kur eis dūmai: jei aukštyn, tai gerai, o jei žemyn (šonan, ypač į duris), tai kas nors iš šeimos (apsvilintasai) tais metais mirs; toks svilinimas plaukų apsaugąs nuo piktų dvasių (Rytų Lietuva). Kartais prieš svilinimą dar apneša žvakę triskart aplink stalą (Švenčionys).
Iš žvakės degimo daromi ateities spėjimai, kurių žinomiausi yra du: vestuvių ir sunkios ligos metu. Per jungtuves stebi, kaip dega žvakės ant altoriaus: jei gražiai ir ramiai dega, tai ilgai ir laimingai gyvens, jei žvakės spraga, tai bus daug nelaimių; toje altoriaus pusėje degančios žvakės, kur stovi jaunoji, rodo jos ateitu o kur stovi jaunikis – jo, pvz., kurioje pusėje žvakės liepsnoja, ta pusė ilgiau gyvens, kur blankiai dega arba užgęsta – greičiau mirs; iš katros pusės žvakės daugiau „ašaroja” – ta pusė turės daugiau vargo ir pan. Atvežus kunigą prie ligonio ir jam atlikus religinius patarnavimus, užpučiamos žvakės ir žiūrima, į kur eina dūmai: jei kyla į viršų – ligonis pasveiks, jei driekiasi durų link – ligonis mirs (t.y. išeis).
M. Praetorius mini, kad žemaičiai kitų burtininkų tarpe turėję žvakonis ir dūmonis, kurie spėdavę ateitį iš degančios žvakės arba dūmų.
Deganti žvakė padedanti surasti skenduolį: padeda ją lėkštėje ir paleidžia ant vandens – kur ji sustoja, ten ieško skenduolio. Senesnė forma: kur žvakė užgęsta, ten bus lavonas, nes kur yra mirtis, ten gęsta šviesa.
Bažnyčia Grabnyčiose šventinti žvakes pradėjo X amžiuje. Apie kaklų spaudimą bažnyčioje dviem surištom žvakėm šv. Blažiejaus dieną (II.3), kaip apsaugą nuo gerklės ligų, irgi turime keletą žinių iš mūsų krašto. Tai grynai bažnytinis ir, deja, žalingas prietaras, kilęs apie XVI a. Velykinė žvakė mūsų liaudies tikėjimuose nefigūruoja.
Gaisras
Ugnis teikia žmogui ne tik daug naudos, bet ir gresia dideliais pavojais gaisro pavidalu. Greičiausiai gaisro įtakoje ugnies dvasia imta įsivaizduoti kaip gyva būtybė, pavojingas bei kerštingas demonas. Apie gaisro nelaimę mūsų žmonės sako: „Jei vagis aplanko, tai bent sienos palieka, o jei ugnelė – nieko„. Apie gaisrą, tą sunkiai sutramdomą gamtos elemento siautėjimą, liaudyje susidarė visa eilė tikėjimų bei prietarų.
Priemonės gaisrui išvengti
Jei arti namų yra gandralizdis, tai tie namai niekada nedegs, o išdraskius gandro lizdą, tuose namuose kyla gaisras: gandras pats kerštaudamas atneša iš ugniakuro arba gaisravietės degantį nuodėgulį ir sudegina namus. Mat, gandras yra laikomas atgailaujančiu žmogum (smalsia moteriške, kuriai Dievas buvo pavedęs sunaikinti varles ir roplius), todėl jis yra gudrus ir dėl to jo negalima skriausti. Taip pat kur kregždė pastogėje susilipdo lizdą, tai tame name gaisro nebus, netrenks griaustinis. Sudeginus arba išdraskius skruzdėlyną, sudega ir to žmogaus namai, trenkia Perkūnas: mat, skruzdėlės yra laikomos šventais gyvulėliais, nes jos gaminančios bažnyčiose vartojamus smilkalus (kodylą), todėl jas globojąs Dievas ir už joms padarytą skriaudą žmones nubaudžiąs. Be to, ir pačios skruzdėlės keršydamos atneša degančią žariją ir padega namus.
Senas, su medžių kultu susijęs, tikėjimas sako, kad jei kas labai seną medį kerta, tai Perkūnas sudegina namus (Juodupė). Esą tokių daiktų, kurių buvimas atnešąs tam namui ar ūkiui, kur tas daiktas laikomas, gaisro nelaimę. Dažniausiai toks daiktas net per kelis gaisrus išliekąs nesudegęs. Tokį daiktą reikią sunaikinti, kur laukuose į žemę užkasant, ir gaisras daugiau tame ūkyje nebepasikartosiąs (Kalvarija – Telšiai). Gaisrą sukelią ir raudonieji aitvarai, kurie nešdami auksą pailstą ir nutupią ant stogo pasilsėti; arba užpykdytas aitvaras išlėkdamas padegąs namus, – tad nereikia su aitvarais prasidėti.
Norėdami apsaugoti namus nuo perkūnijos, žmonės kaišo į namų pastoges verbas ir Žolinėje pašventintas žoles; besiartinant audrai, smilko jomis namus, statant namą, deda į kertes velykinės ugnies anglis, grabnyčios ir šv. Agotos duonos gabalėlius; užėjus audrai, bėga aplink triobas ir skambina varpeliu, – tai vis priemonės, kurių imamasi piktosioms dvasioms nuo savo namų nuvyti, nes kaip tik jas persekiodamas Perkūnas trenkia į namus, ir žmonės turi nekaltai nukentėti. Šiaip Perkūnas žmonių skriausti nenori.
Dažnai perspėjama, kad vestuvių metu nuotaka (rečiau ir jaunikis) neturi dėvėti jokio raudono drabužio, raiščio ar kaspino, nes gyvenime dažnai lankys gaisras; vokiečiuose – priešingai: raudona spalva mėgiama vestuvių apdaruose.
Besiartinančio gaisro ženklai
Jei šuo kaukia aukštyn iškėlęs galvą – bus tuose namuose gaisras, jei žemyn nuleidęs galvą – mirtis. Jei višta gieda – bus gaisras, reikia jai tuojau nukirsti galvą. Prieš gaisrą prie tų namų vakarais ar naktimis rėkauja pelėda ar apuokas. Kai gulbės praskrisdamos virš namo rėkia (suka ratą), tai tas namas degs. Jei atbėga iš miško voveris ir landžioja po namus, tai reiškia ugnį, tuose namuose gali kilti gaisras.
Paukščiai ir gyvuliai iš anksto nujaučia gaisrą, todėl jei kuriais metais gandrai nebeatskrenda į savo lizdą arba kregždės neperi pastogėje, kur visuomet perėdavo, tai tie namai degs. Prieš gaisrą gandrai staiga apleidžia savo lizdą, katė neša iš namų savo vaikus, pelės ir žiurkės pulkais iš ten bėga, išeina prūsokai, nustoja svirpti svirpliai.
Statant namą reikia saugotis tokių medžių, kuriuos tašant skyla ugnis (pasirodo kibirkštys), jų negalima dėti į sieną, kitaip toji trioba sudegs. Matyt, čia liaudis taip galvoja: tas medis buvo griausmo trenktas ir jame liko ugnies. Jei triobos lubos dažnai braška (trata, girgžda), tai tie namai sudegs. Gaisrą pranašauja ir tam tikri sapnai: jei sapnuoji raudoną gaidį, raudonas skaras ar vėliavas, eini su procesija aplink bažnyčią, tai bus gaisras. Plačiai Lietuvoje tikima, kad jei šv. Agotos (II.5) arba šv. Lauryno (IX.5) diena yra saulėta, giedras oras, tai tais metais bus daug gaišių, o jei apsiniaukę, lyja ar sninga, tai gaisrų nebus arba bus mažai.
Kas darytina pamačius gaisrą
Pastebėjus kaimynystėje gaisrą, negalima žiūrėti pro langą, nes gaisras pasieks ir tavo namus: prisišauksi arba pritrauksi ugnį, ugnis manys, kad jos lauki. Todėl reikia žiūrėti į gaisrą išėjus laukan, o jei netoliese, tai bėgti gesinti. Žiūrint pro langą į gaisrą, ugnis pradeda smarkiau liepsnoti (platinas ugnis), gaisras didėja ir darosi sunkiau gesinti; be to, žiūrinčiam pasigadiną akys. Taip pat negalima nusistebėti ir garsiai šaukti, nes nuo šaukimo ugnis plečiasi ir esti sunkiau užgesinama; reikia tylomis žmones pavadinti.
Ypač visur draudžiama nėščiai moteriai žiūrėti į netoliese esantį gaisrą, nes jeigu ji išsigandusi stversis rankomis už veido ar palies kitą kurią savo kūno dalį, tai naujagimis toje vietoje visam amžiui įgaus (apsigims) raudoną dėmę. „Prie gaisro bėk, kaip prie mirštančio, nors ir tavo priešas degtų” (Plungė); „Kai pamatai kaimynystėj gaisrą, tai reikia bėgti, kaip prie numirėlio, tai apturėsi atlaidus” (Šimonys). „Gaisrui ištikus nereikia bėgti į gaisravietę be jokio įrankio (kibiro, kirvio), nes jei bėgsi tuščiomis rankomis, atsitiks nelaimė” (Naujamiestis). „Kai pamatai gaisrą, tai reikia rankom kaupti, tada gaisras neis platyn” (Salakas). Jei žmogus pamatęs gaisrą labai išsigando, tai norint jį pagydyti reikia duoti jam gerti gaisro degėsių arbatos: paimti iš sudegusio namo nuodėgulį ir pavirinus duoti gerti.
Elgesys namui užsidegus
Gyvenamam namui užsidegus, pirmiausia reikia išnešti laukan stalą arba nors jo viršų, tada žmonės „nepames proto (atminties)” ir galės sėkmingai kitus daiktus gelbėti. Jei norima gaišti, reikia stalą nors patraukyti iš vietos arba bent prisiliesti.
Iš degančios triobos pirmiausia reikia išnešti kryželį (mūkelę) arba šventųjų paveikslus, tada bus lengviau užgesinti gaisrą, nes jie gelbės kitus namus nuo ugnies. Visoje Lietuvoje tikima, kad gaisrui kilus gyvulių (karvių) negalėsi išvaryti iš tvarto, pirma neišmetęs laukan bent vienų (trijų) šakių mėšlo, paimto iš vidurio tvarto, – tada patys gyvuliai seks paskui tave laukan, nusitrauks ryšius ir išbėgs, daugiau į tvartą nebegrįš; arba vedant gyvulius laikoma jiems panosėn pakišus ant šakių pakabintos trąšos, pirma jų nešama kiek mėšlo, tada gyvuliai seka paskui, mat tada jie nepastebi gaisro ir mano, kad juos perkelia į kitą vietą.
Gaisro gesinimas
Užsidegus triobai reikia triskart apibėgti aplink, tai ugnis nebesiplės, kiti namai nedegs. Taip pat ugnis nebesiplės, jei pasakysi ugnies vardą ir jį teisingai atspėsi, nes kiekviena ugnis turi savo vardą. Užtat gaisrui sulaikyti vartojamose maldelėse yra visa eilė tariamųjų ugnies vardų. Keletas pavyzdžių: „Atsitikus kokioje trioboje gaisrui, reikia trissyk apeiti degančią triobą ir sakyti: „Šventa Gabija, neplatavok!” Tada ugnelė susigaubia ir neina toliau”. (Živaja stariņa, 1887, p. 255.)
Kad ugnis sumažėtų, reikia kalbėti šią maldelę: „Ugnute, Ramute, šventa Gumija [vietoj Gabija?], gelbėk mus, gelbėk mus!” (Marijampolė). Užsidegus namui reikia kalbėti: „Šv. Liuberne, šv. Liuderne, šv. Liubystra…„, po to peržegnoti ir parodyti į tą pusę, į kurią nori, kad ugnis eitų (Birštonas). Ugnį užkalba, kad nesiplėstų: „Iszreum [ar Ezaeum], stok stulpu!” (Dusetos). Užsidegus namui reikia atžagariai kalbėti „Tėve mūsų„: amen, pikta nuo mūsų gelbėk, bet pagundą į mus nevesk ir t.t. (Juodupė). Ir gaisrą gesinant lieti ugnį tik tyru vandeniu, nes kitaip ugnis bus pikta, neužgesinama (Šiauliai).
Gaisro ugnies taip pat negalima mušti, daužyti, o reikia dailiai užlieti, kad pačiam neatsitiktų gaisras, jei mušama ugnis supyks (Plungė). Visoje Lietuvoje tikima, kad Perkūno uždegto gaisro negalima užgesinti vandeniu, bet reikia gesinti rūgštim, rūgusiu pienu arba ožkos pienu.
Visoje Lietuvoje labai plačiai tebėra randamas tikėjimas, kad šv. Agota yra pati svarbiausia ugnies globėja ir apsaugotoja nuo gaisro nelaimės. Todėl užsidegus namui reikia paimti šv. Agotos duonos, apibėgti tris kartus apie degantį namą ir tą duoną įmesti į ugnies vidurį; apibėgant reikia melstis, kalbėti tam tikras maldas; kartais prieš metant duoną, ją peržegnoja; jei nėra kada apibėgti tris kartus, užtenka ir vieno karto; įmetęs duoną žmogus turi būtinai pasilikti stovėti prie degančio namo, kitaip ugnis seks paskui jį; įmetus duoną ugnis kyla stulpu į viršų, sudega tik tas vienas namas, ir ugnis į kitus pastatus nepersimeta.
Arba reikia apibėgti triskart su Agotos duona (rečiau su paveikslu) apie degantį namą (kartais net ant arklio užsėdus jojama) ir su ta duona ar paveikslu bėgti tolyn į tuščią lauką, kur pakelėje nėra namų, tada ugnis seks paskui, vysis tą žmogų; duoną ar paveikslą reikia numesti nepavojingoje vietoje (lauke, į vandenį), atsivijus ugnis juos sudegins; žmogus neturi grįžti prie namų, iki gaisras nepasibaigs. Pirmasis būdas naudojamas tada, kai arti aplink degantį pastatą yra daugiau namų, o antrasis – kai bent į vieną pusę yra grynas laukas, pvz., užsidegus triobai kaimo gale.
Kartais (rečiau) panašiai elgiamasi ir su šv. Agotos druska arba vandeniu. Einant aplink degantį namą su Agotos duona kalba: „Šv. Agota, šv. Gobija, gul ant vietos!” (Vabalninkas). Metant duoną sako: „Ugnele, ugnele, sustok!” (Šeštokai); „Šv. Agota, ugnelės patronka, apdenk ploščium savo, amen” (Antazavė). Yra daug pasakojimų, kaip tinkamai panaudojus šv. Agotos duoną gaisras buvęs sustabdytas, o nemokšos bėgdami gaisrą išplatinę po visą kaimą ar miestelį. Tokiuose pasakojimuose dažnai aiškiai pabrėžiamas kunigo pranašumas prieš rabiną. Pora pavyzdžių:
Didžiojo karo metu degė Upynos miestelis. Subėgo daugybė žmonių ir žydelių, kiekvienas galvojo, kaip greičiau užgesinus ugnį. Tuo tarpu atėjo kunigas ir įmetė į ugnį šv. Agotos duoną. Ugnis pradėjo rodytis stulpo pavidalu, bet gaisras nemažėjo. Kunigas užgiedojo „Dominus vobiscum„. Žydai greitai nubėgo pas rabiną ir pasakė, ką, kunigas daro. Tada rabinas sako: „Jei kunigas sako „duonos po biškį”, tai jūs neškit po visą kepalą ir meskit į ugnį – gal gaisras greičiau pereis„. Žydai taip ir padarė: jie mėtė po didžiausią duonos kepalą, bet ugnis nenustojo plėtusis, išdegė daugiau, kaip pusė miestelio (Šilalė).
Kunigas ir rabinas atėjo gaisro gesinti. Degė žydo namai. Žydas neleidžia kunigui gesinti: „Ui, kon ans su toke mažę knygėla ir dunes trupinėta padarys„. Rabinas užgiedojo prie ugnies: „Visata nė bisala, neblik!” Ugnis pradėjo dar daugiau plėstis ir eiti prie kitų namų. Žydas puola prie kunigo ir prašo gelbėti. Kunigas pragydo: „Dominus, po biškį pamažink!” Ugnis pradėjo mažėti ir netrukus visai užgeso (Kaltinėnai – Tauragė, užr. A. Brazdeikis).
Daugelyje Lietuvos miestelių, ypač Žemaitijoje, aiškioje vietoje randame šv. Florijono statulą, kad jis apsaugotų miestelį nuo gaisro: ant aukšto stulpo kariškos išvaizdos vyras lieja degantį namą.
Pasakojama, jog vieną kartą degė bažnyčia ir žmonės niekaip negalėjo užgesinti. Tada atėjo šv. Klerijons [Florijonas] su mažu kibiru ir užgesino gaisrą, pradėjęs vandenį lieti su tuo mažu kibiriuku rankoje. Žmonės, norėdami apsisaugoti nuo gaisrų, stato prie savo namų koplytėles su šv. Klerijonu. Jei visas kaimas bendrai stato vieną koplytėlę visam kaimui apsaugoti, tai stato labai aukštą, kad nuo jo viršaus būtų matyti visas kaimas (Eržvilkas).
Sudegę žmonės
Apie gaisro metu sudegusius žmones kalbama, kad jie kada nors blogai pasielgė su ugnimi, ją įžeidė, blogai užlaikė, – tai seno tikėjimo atgarsis. Jei dega žmogus, tai virš gaisro pašvaistės danguje matyti raudonas kryžius, o jei gyvulys – tai stulpas; kiek žmonių dega, tiek kryžių matosi. Gaisro metu sudegęs žmogus einąs tiesiog į dangų, nes jis jau žemėje atkentėjęs skaistyklą.
Padegėjas
Pradedant padegtam namui degti, trumpą laiką liepsnose ar dūmuose virš gaisravietės esąs matyti padegėjo atvaizdas. Reikia per šilkinę skarelę žiūrėti į gaisrą, tai liepsnose pamatysi padegėjo atvaizdą. Ugnis seka paskui padegėją: jeigu jis yra prie gaisravietės, tai ugnies liežuviai puola prie jo, – kur jis eina, ten liepsna linksta. Tuoj po padegimo padegėjo rankos (arba riešai, nagai) pajuoduoja, ant nugaros atsiranda raudonas kryžius (ant nuogo kūno), bet tai trunka tik trumpą laiką, kol namas dega. Jei guli pašarvotas gaisro metu sudegęs žmogus, tai atėjus padegėjui iš jo liekanų pradeda sunktis kraujas (Žiežmariai). Norint sužinoti padegėją, reikia pripilti bliūdą vandens, pastatyti dvi šventintas žvakes, peržegnoti, melstis ir apie vidurnaktį pamatysi vandenyje padegėją.
Gaisravietė
Visoje Lietuvoje tikima, kad iš gaisravietės nieko negalima imti (vogti), nes ir tavo namai anksčiau ar vėliau sudegs: kartu su tuo daiktu parsineši ir gaisrą į namus, ugnis nuseka paskui, užsitrauki ugnies kerštą (bausmę). Be to, iš gaisravietės vogti yra didelė (dviguba) nuodėmė, ir už tai Dievas skaudžiai nubaudžia. Be gaisro nelaimės, ką nors paėmęs iš ugniavietės užsitrauks dar ir kitas dideles bausmes: nudžius rankos (Marijampolė), išdurnės (Kabeliai – Panevėžys), trenks Perkūnas (Žiežmariai). Jei nori panaudoti per gaisrą degusią geležį, reikia ją pirma pas kalvį perlydyti, – jei taip nepadarysi, reikš tyčiojimąsi iš ugnies, ir gaisras atsinaujins (Vievis).
Peržvelgę prietaringas gaisro gesinimo priemones matome, kad jos remiasi liaudies įsivaizdavimu ugnies kaip gyvos būtybės ir skiriasi tik tuo, kad arba geruoju, arba piktuoju norima tą demoną nugalėti. Stabmeldiškos kilmės yra priemonės, kuriomis bandoma sujudusį elementą gražiuoju nuraminti, perprašyti. Bažnytinės priemonės, priešingai, griebiasi „jėgos” pagalbos: žegnojimo, maldų ir pašventinto daikto pagalba stengiasi velnišką demoną per prievartą sutramdyti.
Išvados
Kaip jau Schraderis yra pastebėjęs, namų židinio ugnies gerbimas ir jos laikymas šventa yra randamas visose indoeuropiečių tautose ir priklauso prie seniausiųjų religinių pažiūrų. Mitologiškas ugnies sudievinimas atsirado vėliau, kai indoeuropiečių tautos jau išsiskyrė ir pradėjo atskirai gyventi.
Čia tenka pridurti, jog ne visose indoeuropiečių tautose tas ugnies sudievinimas įvyko, nes, kaip matėme, ne visos indoeuropiečių tautos turėjo specialius ugnies dievus. Tuo būdu židinio ugnies kultas yra senesnis, negu ugnies dievai, užtat židinio ugnies gerbimas daugelyje indoeuropiečių tautų turi daug panašumo, o ugnies dievai jau žymiai skirtingesni. Iš namų židinio ugnies kulto išsivystė tikėjimas ugnies dvasių arba demonų; jų buvo daug: kiekviena ugnis arba židinys turi tokį demoną. Dažnai (bet ne visados!) toji dvasia pasidarė namų globėju (plg. romėnų penates) ir sumišo su protėvių arba mirusiųjų kultu, kurie irgi dažnai laikomi tokiais namų arba šeimos globėjais (plg. romėnų lares).
Paskutinis ugnies kulto išsivystymo laipsnis, susidaręs jau krikščionybės įtakoje, tai tikėjimas vargšių atgailaujančių sielų, kurios kenčia ugnyje ir laukia iš gyvųjų savo giminaičių pagalbos – maldų. Tokią ugnies kulto evoliuciją pergyveno visos indoeuropiečių tautos, bet tik kai kuriose jų iš ugnies dvasių išsivystė ir ugnies dievas tikra to žodžio prasme, t.y. su antropomorfiškomis savybėmis.
Lietuviuose labai ryškus yra tik pirmasis ir pats seniausias ugnies kulto tarpsnis: namų židinio ugnies gerbimas. Pažiūra į ugnį kaip į demoną irgi pakankamai aiškiai pastebima. Galimas daiktas, kad ugnies gerbimas vėlesniais laikais buvo siejamas su Perkūno, kaip asmeniško dievo, gerbimu, nes šio dievo matomasai pasireiškimas – žaibas – yra jungtis tarp dangiškos ir žemiškos ugnies. Šalia namų (šeimos) židinių, vėliau galėjo būti atsiradę ir kilties židiniai, pvz., skyrium aukštaičių (Vilniuje) ir skyrium žemaičių (prie Nevėžio), jei tikėti J. Dlugošo žinia.
Tačiau per didelis mūsų protėvių ugnies kulto sutapatinimas su romėnų vestalėmis ir visa vaidilučių romantika greičiausiai yra Romos istorija gerai pažįstančių kronikininkų nuopelnas: panašiai visi jie elgėsi, susidūrę su stabmeldiškų tautų religijomis – jei tik šiek tiek panašu, tuojau ir pavartoja gerai žinomas sąvokas bei romėnų dievų vardus. Sakysim, jau minėtasis St. Rostovskis apie 1583 m. rašė ne tik apie lietuviškas vestales (ta vieta jau cituota anksčiau), bet pateikė ir kitą žinią apie mūsų ugnies kultą:
Be tų dievų, apie kuriuos kalbėjome, pagonys garbino Larja, jų tarną, vadinamą Dimstipan, dūmų ir ugnies globėją. Jam buvo aukojama pora vištų. Po tos aukos giminaičiai ir kaimynai surengdavo puotą, kuria maldaudavo Larą, kad jis palaimintų kiekvieno turtą.
Tas dievas Larja ar Lara yra ne kas kita, kaip jau ne kartą minėti romėnų „lar” ar „lares„, be abejonės, Rostovskiui gerai pažįstami; tai jis juos ir „persodino” į stabmeldišką Lietuvą. Dievas Dimstipanas jau lietuviškiau skamba (= dūmų ponas?!), bet tai greičiausiai irgi kokia nors lietuvių kalbos nemokančio vienuolio bloga nuogirda. Lygiai tas pat yra su tuo pačiu metu rašiusio J. Lasickio lietuviška ugniakuro saugotoja – deive Polengabia: tai ne kokios nors deivės vardas, bet paprastas „peleno ugnies (gabijos)” pavadinimas. M. Praetoriaus Gabjaujis (= jaujos gabija) irgi nėra kokia nors jaujos ar ugnies dievystė, bet tik paprastas „jaujos ugnies” pavadinimas.
Viena tik atrodo tikra, kad lietuviai jau žinojo specialią ugnies dvasią. Jos vardas – Gabija. Ji buvo ne viena, taigi, ne ugnies dievas, bet jų buvo daug, kiekviena besikūrenanti ugnis turėjo tokią savo dvasią ar demoną. Taigi ir „gabijos” vardą, kaip „laumę” ar „aitvarą”, tiksliau būtų rašyti mažąja raide, nes tai bendrinis (rūšinis) pavadinimas; tik maldelėse į ugnį į ją kreipiamasi kaip į tikrinę asmenybę, kaip į tam tikrą vieną toje ugnyje gyvenančią dvasią. „Gabijos” vardas, kaip jau aukščiau įrodinėjau, yra grynai lietuviškos kilmės ir senesnis, negu Agota ar Gafija.
Prosenių gerbimo atošvaistės lietuvių ugnies kulte nepastebimos; vadinas, nuo ugnies dvasios ir žaibo (Perkūno) gerbimo lietuvių ugnies kulto evoliucija peršoko tiesiog į paskutinį ugnyje atgailaujančių sielų tarpsnį, aplenkdama asmenišką ugnies dievą, senolių ir namų dvasių ugnyje kultą.
Šios išvados, mano nuomone, patvirtina jau ne kartą prieitą įsitikinimą, kad kronikininkų ir kitų senų rašytinių šaltinių žinioms apie lietuvių senąją religiją patikrinti yra tik viena priemonė, gana patikima ir duodanti gerus rezultatus: mūsų tautosaka. Tuo pačiu būdu patikrindami ir koreguodami bei papildydami kitas rašytinių šaltinių mitologines žinias, pagaliau galėsime susidaryti gana tikrą ir pilną senosios mūsų tautos religijos vaizdą.
J. Balys „Ugnis ir jos gerbimas”
