Dzūkų Joninės – tai ne tik šventė, tai viso gyvojo pasaulio alsavimas vasaros pilnatvėje. Tai naktis, kai dangus sužimba nuo laužų šviesų, o žemė išskleidžia savo slapčiausias galias – gydančias, traukiančias, buriančias. Tą vakarą Dzūkijos rugių laukuose galima sutikti mergeles, plaunančias veidus rasa, – tokia skaisčia, kad veidas tampa lyg laumių paliestas. Tą naktį vabalėlis yra neliečiamas, kiekvienas žolynas – stebuklingas, o laužo liepsnose šokantis vainikas gali atnešti meilę ar pranašystę.
Šiame straipsnyje, remiantis B. Buračo užrašytais pasakojimais, atgyja senoji Dzūkijos Joninių dvasia: nuo slaptų rasos rinkimo ritualų ir žolelių rinkimo apeigų iki jaunimo žaidimų ir paslaptingų žygių ieškoti paparčio žiedo. Tai liudijimas apie pasaulį, kuriame žmogus vis dar kalbasi su gamta – tyliai, pagarbiu širdies balsu.
Dzūkų Joninės: Slapti kerai ir senolių išmintis
Dzūkijoje, pamatęs vėlų Joninių vakarą jaunas merginas, bebraidžiojančias po rugius ir rugių rasa besiprausiančias skaisčius veidus, gali pamanyti, jog čia laumių esama. Jaunų rugių rasa, sako, nugydo nuo veido „kregždes“ ir padaro veidą skaisčių skaisčiausią.
Džiaugiasi vasaros sulaukęs kiekvienas gyvas padarėlis ir mažas vabalėlis. Žmogus tai gerai supranta, tačiau kai jam visokie vabalai neduoda ramybės, jis, netekęs kantrybės, naikina juos be jokio pasigailėjimo kasdien, tik Joninių dieną neužmuša nė vieno gyvo vabalėlio. Dzūkų manymu, per Jonines negalima mušti nei vabalų, nei kirminų, nors ir blogiausi jie būtų, nes vietoj per Jonines užmušto vieno vabalo atsirastų dešimtys.
Joninės — jaunimo šventė, todėl jaunieji linksminasi visą Joninių naktį. Merkinės apylinkėje ir kitur Dzūkijoje Joninių vakarą susirenka kaimo jaunimas, susiburia kur nors gražiame miškely, susikuria didžiulį laužą ir linksminasi iki aušrelės. Mergos nusipina vainikus ir pasidabina jais savo jaunas galveles. Paskui visi šoka, dainuoja, žaidžia ir buria mėtydami ugnin vainikus, gėles. Seni žmonės ateina tik pasižiūrėti, kaip gražiai jaunieji linksminasi. Vienas kitas papasakoja visokių Joninių nakties atsitikimų, paporina, kaip kas paparčio žiedo ieškojęs, kaip užkeiktus lobius kasęs.

Ankstyvą Joninių rytą, dar prieš išgenant karves į ganyklą, gali pamatyti, kaip kokia sena šeimininkė slaptai vaikštinėja kaimyno ganykloje su milžtuve, koštuvu graibo rasas nuo žolių ir pila milžtuvėn. Tai matydamas, gali pamanyti, jog čia pasakų ragana. Tai senovės laikų kerėjimas, kurio senos dzūkės niekam nenori pasakyti. Mat Joninių ryto rasa pagirdytos karvės duoda daugiau pieno. Nuo kieno ganyklos nugraibai rasą, to karvės visai nustoja pieno. Renkant rasą, labai saugomasi, kad niekas nepamatytų ir nesužinotų.
Dzūkai sako, kad per Jonines surinktos žolės turi ypatingą gydomąją galią ne tik nuo ligų, bet ir nuo visokių piktų dvasių ir kitų negerovių. Kartais jos, sako, gelbsti ir meilėje, todėl jas renka ne tik senutės, bet ir jaunos mergelės. Senosios moterys skina tokias žoleles, kurios atseit saugoja namus nuo žaibų, audrų ir velnio galybės. Jaunosios vilioklės mergelės per Jonines renka visokias „meilažoles“ berneliams vilioti ir save pagražinti. Vienas žoleles vartoja, kad veideliai skaistesni būtų, kitas — kad didelės ir gražios kasos augtų ir berneliams patiktų.

Kas netingi, Joninių naktį ieško paslaptingo paparčio žiedo. Kas jį ras, tam didžiausia laimė, pasisekimas ir turtai. Tačiau paparčio žiedo ieškotųjų dabar jau ne daug yra, nebent jauni berniokai ar tokios pačios mergiotės, juokais vyresniųjų įtikinti, sumano laimės paieškoti.
B. Buračas „Dzūkų Joninės” // Lietuvos kaimo papročiai, 1993 m.