Joninių paprotys – tyliai vainikuoti Jonų duris – iki šiol išlaikęs apeiginį žavesį. Jau šio šimtmečio pradžioje lietuviai su ypatingu dėmesiu sveikino Jonus ir Janinas: kaimynai, giminės ir draugai nešdavo ąžuolų šakeles, iš kurių būdavo pinami vainikai, slapčia nakčia kabinami ant durų. Tai nebuvo vien žaisminga tradicija – tokie veiksmai liudijo gilų bendruomenės ryšį ir pagarbą varduvininkui. Straipsnyje atskleidžiame šio senojo papročio variacijas įvairiuose Lietuvos kraštuose ir tai, kaip ši apeiga keitėsi bėgant metams.
Joninių paprotys, kuris vienija bendruomenę
Jau šio šimtmečio pradžioje sveikinti su vardo diena, ypač Joną ir Janiną, buvo laikoma gražiu papročiu. Jonas iki mūsų šimtm. vidurio Lietuvoje buvo populiariausias vardas. Sveikindavo kaimynai, draugai, pažįstami, giminės. Joninių išvakarėse vyrai atnešdavo ąžuolų šakelių, iš jų merginos nupindavo girliandas. Jomis sutemus apvainikuodavo jonų namų durų staktas. Vainikus tvirtindavo nakčia, kad niekas nematytų ir negirdėtų. Bet Jonai dažniausiai slapčiomis stebėdavo duris. Vainiką ėmus kalti išbėgdavo ir sveikintojus „sugaudavo”. Būdavo, kad varduvininkas belaukdamas ir užmigdavo, o pabudęs rasdavo duris apvainikuotas; bet paprastai ir nepagautus kaltininkus gan tiksliai įtardavo. Pasitaikydavo, kad ir durų vainikuotojai pasislėpę jas saugodavo ligi aušros, kad kiti vainiko nenuimtų ir prie kito Jono durų neprikaltų – tai būtų įžeidimas varduvininkui (Ėriškiai).
Mūsų šimtmečio 3-iame dešimtm. Molėtų ir Rokiškio raj. vietoje girliandų prie durų kabindavo ir vainikėlius, kartais rūtų, prisegdami pirktinius ar pačių pieštus atvirukus su sveikintojų parašais. Raseinių raj., Puišių k. prie vainiko arba durų rankenos kabindavo ir dovanėlę. Žinoma prie durų kalus ir gėlių puokštes (Balninkų, Dibingių, Juodupės apyl.). Šio šimtmečio viduryje Balninkų apyl. buvo paprotys nakčia įlįsti pro langą į trobos vidų, ant stalo padėti gėlių puokštę ir išlindus langą uždaryti.
Įvairiose Lietuvos vietovėse ąžuolų lapų girliandomis, vainikais ar žolynų puokštėmis puošdavo sodybų, kur yra jonų, vartus ir vartelius. Raseinių raj., Saugalių k. ąžuolo lapų girliandas tiesdavo nuo kiemo vartų iki namo durų. Paprastai į durų vainikus įpindavo bijūnų, jazminų ar kitokių darželio gėlių, o ant vartų kabindavo tik grynų ąžuolo lapų girliandas. Būdavo kaimų, kur išaušus Joninių rytui visų namų, kuriuose yra jonų, durys būdavo vainikuotos.
Jonai turėdavo atsilyginti. Jie čia pat „sugautus” sveikintojus vaišindavo alumi, padžiovintu sūriu, pyragu. Kiti vaišes atidėdavo rytojui, Joniniu dienai. Žemaitijoje buvo paprotys varduvininkus ryte pasveikinti su muzika.
Antrame mūsų šimtm. dešimtm. varduvininkus, tame tarpe ir Jonus, sveikindavo viešai. Kaip tai darydavo Salantų apyl, Klausgalvių k., aprašė A. Jucys: „Eidavo per medsėdžius jaunimo būrys, vainikais nešini, dainas dainuodami. Pasodindavo varduvininką kėdėn, uždėdavo vainiką ir pradėdavo kilnoti. Kartu eidavo muzikantai. Kiekviename kieme po truputį pašokdavo ir eidavo toliau. Paskutiniojo varduvininko kieme šokama buvo ilgiau, dažnai iki pat vėlaus vakaro, ypač jei tai būdavo prieš nedarbo dieną. Dažnai tyčia tuos sveikinimus perkeldavo į nedarbo dienos išvakares„.
Ariogalos apyl. Gėluvos kaimo muzikantai šimtmečio pradžioje, nešini armonika, akordeonu, smuiku, būgnu, kartais ir klarnetu, išvakarėse apeidavo visas Jonų sodybas, pagrodavo maršą ir „Ilgiausių metų”. Pora jaunuolių, dažniausiai mergiotė ir berniukas, užkabindavo virš trobos durų ąžuolo lapų vainiką. Jonas padėkodavo, išnešdavo naminio sūrio ir ąsotį alaus. Giminaičiai, ypač jeigu būdavo jubiliejiniai metai, dovanodavo rankšluostį arba juostą. Antrame dešimtm. imta dovanoti marškinius, kaklaraiščius ar nosines, imta teikti ir gėlių puokštes (Obeliai).
Jonai per savo vardines surengdavo ir vakarones. Šį kartą dažniausia kviesdavosi bendraamžius, – jauni – jaunus, vyresni – vyresnius, tik vaikų čia nereikia. Susirinkdavo vakare, po ruošos, į žalumynais išpuoštą seklyčią. Kas nors slapčiomis papuošdavo vainikais Jono kėdę.
Kai kaime būdavo keli Jonai ar jei buvo atlaidai, rengdavo bendrą vakaronę. Apsistatydavo berželiais aikštelę, papuošdavo Jonams susėsti skirtą vietą, sukurdavo laužą. Joniškėlio apyl. (Molėtų raj.) dar išsikeldavo kartį su įvairiais mažmožiais, – vikruoliai galėjo užsliuogti, nusikabinti ką nors ir padovanoti savo pažįstamai. Sodybos, kurioje ar prie kurios vakarojama, savininkas pavaišindavo įprastiniais per Jonines valgiais – sūriu, sviestu, pyragu, gira, o alaus tekdavo svečiams atsinešti.
J. Kudirka „Sveikinimai namuose” // Joninės 1991 m.
