Perėjimo apeigos – tai vienas seniausių ir universaliausių ritualinių žmogaus gyvenimo struktūrų elementų, žyminčių virsmą iš vieno socialinio ar biologinio statuso į kitą. Lietuvoje šios apeigos nuo seno turėjo aiškias sakralines erdves, kuriose vykdavo svarbiausi žmogaus virsmai – pirtis ir jauja. Šiame straipsnyje nagrinėjamos moterų brandos apeigos, atliktos būtent šiose erdvėse – nuo pirmosios duonos kepimo, pirmojo darbo talkoje iki pirties garų ir suodinų ritualų, žyminčių merginos pasirengimą moterystei.
Tarp pirties akmenų skleidžiamo garo ir linų spalių duslaus kvapo slypi ne tik švaros ar darbo būtinybė, bet ir giliai šaknis įleidę iniciacijos veiksmai. Perėjimo apeigos čia įgauna tiek fizinį, tiek dvasinį matmenį – merginos ne tik įrašomos į „mergas“, bet ir įtraukiamos į moterų bendriją, paruošiamos būsimiems gyvenimo vaidmenims. Tai erdvės, kur formuojasi moteriška tapatybė, perduodamos žinios ir patirtys, kurios nebuvo pasakojamos, o patiriamos – per kūną, tylą, kvapą, prisilietimą, pajuoką ar net sukrėtimą.
Šis pasakojimas kviečia skaitytoją prisiliesti prie užmirštos simbolinės sistemos, kurioje kiekvienas judesys – nuo suodinimo veide iki duonos kampelio pirtyje – turėjo reikšmę. Reikšmę, kuri išliko atmintyje, tautosakoje, ir, jei įsižiūrėsime atidžiau – galbūt ir mūsų pačių šeimų istorijose.
Perėjimo apeigos tarp garų ir linų
Vienas iš ilgiausiai išlaikiusių apeigines funkcijas pastatų yra pirtis. Lietuvių kalbos žodynas pateikia kelias šio žodžio reikšmes: 1. pastatas ar patalpa, kur maudomasi, vanojamasi, 2. perimasis, maudymasis, 3. pastatas ar patalpa, kur minami ar džiovinami linai, 4. jauja kluone linams ar javams džiovinti, 5. prastas, menkas gyvenamasis namas, trobelė. XVI a. pabaigos prūsų gyvenimą aprašęs Theodoras Lepneris mini dviejų tipų pirtį: 1. atskira jaujoje esanti patalpa, kurioje prausiamasi, periamasi, džiovinami javai, 2. atskiras dviejų dalių trobesys. Priepirtyje brukami linai, pačioje pirtyje įrengta krosnis linams džiovinti. XVII a. prūsų valdžia pradėjo drausti pirtis statyti ir naudoti. Tuo siekė apsaugoti sodybas nuo gaisro pavojaus ir sumažinti valstiečių prietaringumą.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vakarų Lietuvoje ir Suvalkijoje maudomųjų pirčių buvo nedaug. Čia pirtimi vadino kluono jaują, o maudymuisi skirtą pastatą Žemaitijoje – „perene“. Pirtyse buvo prausiamasi Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jaunimo fizinę ir socialinę brandą pažymėdavo abiejuose pirtimi vadintuose pastatuose. Pietvakarių Lietuvoje – jaujoje linamynio metu, šiaurrytinėje krašto dalyje – pirtyje. Čia kaimynų bendrija apeigomis sutvirtindavo dar vieną žmogaus bio-socialinio vystymosi etapo baigtį.
Maudomojoje pirtyje atliktos apeigos
Nuo senų laikų maudomojoje pirtyje vyko svarbios žmogaus gyvenimo ciklo apeigos. Jau XVI a. Maciejus Stryjkowskis aprašė, kad pirtyje prausiami mirusieji; XVII a. Matthäus Prätorius minėjo čia per vestuves ir krikštynas atliekamas apeigas. Tiriamuoju laikotarpiu Aukštaitijos kaime dažnai į vieną pirtį sueidavo maudytis keletas šeimų. Čia lankytojai sudarydavo ne tik kaimynystės ar giminystės, bet ir dvasiniais ryšiais susietą bendriją. Šį socialinį vienetą Mažiulis įvardijo pirties bendruomenės terminu. Remdamiesi turima medžiaga galime teigti, kad pirtis ypač suburdavo moteris.
Rytų Lietuvoje net iki XX a. X dešimtm. vidurio čia pažymėdavo vestuves, pirmojo, rečiau ir kitų vaikų gimimą. Taip pat, kaip jau minėjome, čia vyko ir pirmojo savarankiško duonos kepimo apeigų dalis. Pirtyje atlikdavo ne lik įėjimo į šią bendriją ar bendruomeninių ryšių atnaujinimo, purifikacijos po gimdymo apeigas, bet ir išėjimo – buvo rengiama priešvestuvinė „merginę pirtis”, todėl visiškai tikėtina, net dėsninga, kad pirties bendrija paliudytų ir perėjimo į jaunimo amžiaus tarpsnį. Galbūt apeigos po pirmosios duonos kepimo čia buvo atliekamos tik vieną kartą per metus.
Mažiulio tyrimų duomenimis, rudenį Gučiūnų ir Bileišių kaimuose (Rokiškio ir Zarasų raj.) buvo daromos „merginų brandos apeiginės vaišės“. Jų metu išvydavo mažametes pirties lankytojas. Matyt, šias apeigas mini ir Cerbulėnas: jis nurodo, kad pirtyje rudenį susirinkdavo moterys su jaunomis mergaitėmis ir nuspręsdavo, kurias galima ištekinti.
Didžiausia tikimybė, kad apeigas atlikdavo pirties bendruomenėse, t.y. artimiausias kaimynes (esant mažam kaimui – ir viso sodžiaus moteris) vienijusiose kaimynų socialinėse bendrijose. Mažiulis aprašė ir merginoms per Jonines pirtyje atliekamas apeigas, po kurių 1932 m. viena iš jų pakliuvo į ligoninę. Tačiau, tikriausiai šių slaptų Joninių sambūrių su jaunimo brandos apeigomis sieti neturėtume. Pagal vėlesnį šio autoriaus straipsnį, didžiausia tikimybė, kad mergina (šiai pro pirties langelį iškišus krūtį) buvo sužalota geležiniu šepečiu, burtų metu grubiai pajuokavus vaikinams.
Mūsų ekspedicinių tyrimų metu (1990- 1994 m.) apklausus 117 žinių pateikėjų apie „įrašymą į mergas“ pirtyje nepavyko sužinoti nieko. Negalime atmesti galimybės, kad slaptos apeigos buvo dar ir tarpukaryje. Vykdant tyrimus Šiaurės rytų Lietuvoje, kai kurios vyresnės žinių pateikėjos į klausimus apie iniciacines pirties apeigas reagavo gana nepalankiai, o viena dusetiškė net išprašė už durų. Tuo tarpu panašios reakcijos nesukėlė klausimai apie pirmąsias menstruacijas.
Turima medžiaga leidžia hipotetiškai teigti, kad Lietuvoje tiriamojo laikotarpio pradžioje pirties apeigos susidėjo iš merginos pirmosios duonos valgymo ir slaptų, tik moterims žinomų ir paslaptyje saugomų veiksmų, kurie XX a. pradžioje visuomenei buvo nepriimtini.
Pirmojo darbo linamynio talkoje pažymėjimas
Antrasis pirties apeigų tipas užfiksuotas Pietvakarių Lietuvoje. Jis siejosi su pirmojo merginos darbo linų mynimo talkoje paminėjimu.
Vyšniauskaitės duomenimis, išsuodindavo, išvoliodavo spaliuose – „pakrikštydavo“ pirmą kartą atėjusius į linamynio talką ar net ėjusius pro jaują ar pirtį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai tik jaunimo pokštai. Tačiau Sintautuose (Šakių raj.) Butkevičiūtei klausinėjant apie „įrašymus į mergas, bernus“, 1909 m. gimusi žinių pateikėja nurodė, kaip Sintautuose pirtyje „įrašydavo į mergas“ – įsuodindavo, padus kutendavo (čeverykus siūdavo). Tai liudija, kad pati respondente šį veiksmą suvokė kaip iniciacinį, ir patvirtina seniau jaujoje atlikinėjus apeigas. Galima prielaida, kad „įrašymas į mergas“ turėjo ir socialinį atspalvį.
Netoli Sintautų esančiame Balseliškių kaime lygiai tokiu pat būdu „įrašydavo į darbovietę“. Pirmą kartą minančiai merginai suodindavo veidą, ir ji už tai nepykdavo. Talkoje dalyvavo 6 poros jaunimo. Panašiai „į darbus įrašydavo“ ir Klausučių (Vilkaviškio raj.) kaimo merginas.
Kiek kitaip „į mergas rašė“ Vakarų Lietuvoje. Čia buvo paplitęs „binkiavimo“ paprotys. Du vaikinai, sugriebę naujokę, laikydami už pečių ir kojų, padaužydavo sėdynę į binkį. „Binkiavimas“ kaip nepadorus pokštas minimas jau XIX a. pradžios šaltiniuose.
Iniciacinį apeigų pobūdį liudija XX a. pradžios realijas nusakantys aprašai. Naujokių „binkiavimą“ mini ir Tallat-Kelpšaitė-Niunkienė (Mantvydai, Berciškės, Šilutės raj.), Merkienė (Svencelė, Klaipėdos raj.), Vladas Statkevičius (Šilalės apyl.). Kad „binkiavimas“ buvo iniciacinis, rodo ir autoriaus užrašyta medžiaga. Šį veiksmą kaip „įrašymą į mergas“ patvirtino apie Plynių (Šakių raj.) apeigas pasakojęs informatorius. Tai darė maždaug 16 m. merginoms, dalyvavo 7 mynėjų poros. Vadinasi, galime teigti, kad suodino ir „binkiavo“ kaimynų sociumas.
Kad šioje teritorijoje į talką susieidavo 10-30 jaunuolių, rečiau – ir vyresnių žmonių (pradėjus minti mašinomis jų skaičius sumažėjo), rodo ir Vyšniauskaitės, Merkienės, Juliaus Savickio, Aleksandro Pakalniškio, Statkevičiaus ir Igno Jablonskio tyrimai. Kai kada talkos dalyvių skaičius kaimynų socialinės bendrijos sudėtį viršydavo: pasak Priekulės apylinkės Butkų kaimo (Klaipėdos raj.) papročius aprašiusio Ašmio – susirinkdavo viso kaimo jaunimas.
Nors mūsų klausinėti žinių pateikėjai „binkiavimą“, suodinimą suvokė kaip pokštus (tiesa, juos būtina iškrėsti) – žodis „įrašymas“ kai kur šiose vietovėse vartotas ir vaikinų brandos apeigoms apibūdinti; po jų jaunuoliai „įeidavo į jaunimą“. Iniciacinį jų pobūdį liudija ir šių veiksmų dimensijos. Tai socialinė prievarta – patyčios ir veiksmo atlikimo vieta – negyvenamas pastatas – jauja.
Nagrinėjamuoju laiku linų mynimas sudarydavo ypač palankias sąlygas apeigas atlikti Klaipėdos krašte, kur didelė dalis gyventojų priklausė asketišką gyvenimo būdą propaguojančiam surinkimininkų judėjimui. Santūrieji klaipėdiškiai tada patekdavo į visiškai neįprastą emocinę-kultūrinę erdvę, kupiną juoko ir išdaigų, žaidimų ir vaidinimų. Net ir pabaigtuvėse, kaip taikliai pastebėjo Merkienė, „neapsieidavo be nuodėme laikomų žaidimų ir dainų”. Ko gero, dėl šių priežasčių merginų socialinė branda buvo dramatizuojama linamynio metu.
Tam tikras aliuzijas į jaunimo brandos apeigas ir net klasikines iniciacijas galima įžvelgti ir linamynio vaidinimuose. Išsamiame Juozo Mickevičiaus „bergždininkės pjovimo“ apraše minima, kad „pjaunama“ ne senmergė, o „jauna, graži“ mergina: ji guldoma skersai „ožio“ (analogiško binkiui įtaiso mintuvams įtvirtinti), ir tai leidžia šį veiksmą sieti su „binkiavimu. Simbolinis numarinimas „nuleidžiant kraują“, prijuostės nurišimas, pats „mėsinėjimas“ primena kultūros požiūriu tolimų tautų iniciacijos, gal net ir defloracijos apeigas.
Taip pat „vaidinimo“ metu mergina turėjo iškęsti viešas „žydo“ glamones, „sveikatos tikrinimą“ (gal tai galima sieti su fizinės brandos patikrinimu?) ir dviprasmiškus juokus. Sunku suvokti „binkiuojamosios“ emocinę būseną, tačiau XIX a. pabaigoje viename iš šviesiausių Lietuvos kraštų – Žemaitijoje – tokia elgsena galėjo būti socialiai priimtina tik itin svarbaus ritualo metu.
Kita vertus, ir suodinimas, ir „binkiavimas“ iniciacinę prasmę turėjo gana retai. Dažniau taip rodydavo dėmesį patinkančiai merginai, pajuokdavo atsiliekančius ir pan. Kai kada merginos suodindavo ar „binkiuodavo“ ir vaikinus. Negalima atmesti tikimybės, kad jaunimo pokštai įgijo iniciacinę prasmę, o ne atvirkščiai.
Pirties apeigų funkcinio ryšio prielaidos
Dundulienė iškėlė hipotezę, kad pirtyje buvo atliekamos merginų įšventinimo apeigos, ir šis paprotys, galimas daiktas, siekia motininės-gimininės santvarkos laikus. Autorės teigimu, paauglius įšventindavo jaujoje prie besikūrenančios krosnies, ir tai rodo, kad jauja vėlesnė negu pirtis – atsirado patriarchalinėje bendruomenėje. Pirtis siejama su pirkia, apeigos – su namų židinio kultu. Pirtis – pirkios, pirties krosnis – duonkepės krosnies prototipas. Jos manymu, panašiai kaip pirties krosnis evoliucionavo ir jauja su krosnimi. Jaujoje buvo apgyvendintos ugnies ir kitos senovinės sodybos dievybės. Sunku be svaresnių įrodymų patikėti pateiktomis chronologinėmis ribomis, tačiau sąsajos su namų židinio kultu – logiškos ir galbūt teisingos
Matyt, jaujos ryšį su vaikinų iniciacijomis autorė įžvelgė, išnagrinėjusi Mažiulio straipsnį, kuriame minima, kad susirinkusiems į jaują berniukams senukai pasakodavo apie jos kūrenimo paslaptis; jauja – pagrindinė vaikinų susibūrimo vieta, čia pakeliama į vyrus, – ir Bugailiškio užfiksuotą „įvedimo į kūlėjus“ aprašą. Tačiau, mūsų tyrimų duomenimis, šioje patalpoje buvo žymima tik merginų branda ir nėra net menkiausių užuominų, kad per linamynį čia „įrašinėta į bernus“. Tikriausiai, Mažiulio minėtos apeigos su linamynio papročiais nebuvo susijusios (nes aprašomas pasarčių kraštas, kur linus mindavo moterys) ir atliktos jaunimo socialinėje bendrijoje.
Jauja anaiptol ne visur Lietuvoje buvo pagrindinė jaunimo sambūrių vieta. Tačiau tai nenuneigia pirties ir jaujos apeigų genetinio ryšio galimybių. Apeigos jaujoje galėjo susiformuoti nykstant maudomosioms pirtims.
Be pirties ir jaujos pavadinimų bendrumo, šiuos pastatus vienija panaši vieta sodybos komplekse. Jame pirtys išskiriamos, yra toliau nuo kitų pastatų, statomas ir kluonas su jauja. Matyt, atokumas nuo pagrindinės valstiečio kultūrinės erdvės – pirkios – bei išskyrimas iš pastatų komplekso ir nulėmė mitologiškai pavojingų pastatų stereotipų susiformavimą. Labai dažnai lietuvių mitologinėse sakmėse minima, kad pirtyje ar jaujoje pasirodo velnias, pirtyje, rečiau jaujoje – laumės (pirtyje laumės periasi, jaujoje verpia) ir kitos mitinės būtybės. Velnias šiuose pastatuose įkurdinamas ir pasakose. Iš kartos į kartą perduodamos pasakos, mitologinės sakmės apie įvykius pirtyje ar jaujoje jau nuo vaikystės formavo šių pastatų, kaip „sakralinės“ erdvės, stereotipus.
Kad juose vaidenasi, tikėjo dar daugelis tarpukariu augusių žmonių. Vakaro metu vaikai, jaunimas (ypač merginos) iš tolo lenkdavosi pirčių, jaujų. Šios vietos – palankiausios žmogų paruošti „perėjimo apeigoms“ ir jas atlikti. Daunys pastebėjo, kad pats vykimas į pirtį – tai lyg išėjimas į kitą žmogaus tapsmo tarpsnį, sakralinę terpę. Teritorinis-kultūrinis perėjimas sutampa su emociniu-psichologiniu.
Iniciacinėms apeigoms būdingą dvasinį sukrėtimą galėjo sustiprinti ir laikas. Pirtis, jauja sakraline erdve tapdavo tamsiuoju paros metu (tai neįprastas, už kultūrinės erdvės esantis laikas). Didesnėje Lietuvos teritorijoje XIX a. pabaigoje linus mynė naktį (saulei nusileidus ar nuo 1-3 val. nakties (pirmųjų gaidžių)), Užnemunėje – išaušus, tačiau dar XIX a., reikia manyti, ir pastarojoje teritorijoje pradėdavo minti naktį. Moterys pirtyje paprastai prausėsi vakare, po vyrų. Sutapdavo ir metų laikas. Linamynis prasidėdavo po Visų Šventųjų; maudomojoje pirtyje apeigos vyko taip pat rudenį. Taigi abiejuose pastatuose vyravo panaši emocinė-psichologinė aplinka.
Kita vertus, pirtyje ir jaujoje atlikinėtos nelygiavertės apeigos. Einant maudytis nešama duona, galbūt mergina prausiama, daromi apvalomieji veiksmai. Kai kuriose linamynio apeigose, be kitų socialinę prievartą išreiškiančių veiksmų, mergina suodinama. Rytų Lietuvoje panašiai bausdavo šokti atsisakiusias merginas ar į bendriją nepriimtus paauglius bei pajuokdavo senmerges, senbernius.
Tiek viename, tiek kitame statinyje akcentuojamas panašus merginos socialinio subrendimo lygmuo. Mergaitės pirtyse būdavo trumpiau. Intymesnius reikalus moterys aptardavo joms išėjus. Brandą pripažinus pirties bendrijoje, mergina galėjo dalyvauti visuose moterų pokalbiuose, ištekėjusios duodavo įvairių patarimų, kaip elgtis mergystei pavojingomis situacijomis, kaip laikytis higienos reikalavimų. Tam tikrų intymių tik visiškos socialinės brandos sulaukusiam žmogui teiktinų žinių mergina galėdavo įgyti linamynyje; daugelis su šiuo darbu susijusių papročių Vakarų Lietuvoje turėjo erotinį pobūdį. Tai žinodami, tėvai čia leisdavo, tikriausiai, tik socialiai subrendusias merginas. Erotinę prasmę galbūt turėjo ir Kuršio nešimas. Pagal Merkienės hipotezę, šis antropomorfinis simbolis sietinas su protėvių kultu, taigi, matyt, ir su iniciacija.
Nors vienas apeigas atlikdavo moterų, kitas – abiejų lyčių bendrijose, linas – „moteriškas“ augalas. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Dzūkijoje ir Pietryčių Aukštaitijoje (Vilniaus, Švenčionių raj.) juos mynė tik moterys; panašų arealą sudaro ir bifunkciniai pastatai, kuriuose ir mindavo, ir maudydavosi. Tai taip pat liudija galimą šių apeigų, siejamų su namų židinio kultu, genetinį ryšį praeityje, o nežabotą vaikinų elgseną linamynio metu – su deformuota anksčiau moterų atliekamo ritualo imitacija.
Ši medžiaga paaiškina, kodėl Vakarų Lietuvoje merginos branda pažymima linų, kanapių mynimo, o ne kito darbo metu. Apeigos rodė panašų merginos socialinio subrendimo lygmenį, ji įgydavo būsimam vedybiniam gyvenimui būtinų žinių, todėl yra tikimybė, kad šie papročiai tarpusavyje genetiškai susiję, ir linamynio brandos apeigos galėjo atsirasti nunykus maudomosioms pirtims ar joms įgyjant kitą – linų mynimo – funkciją, tačiau šie procesai vyko iki tiriamojo laikotarpio.
Šeimoje ir kaimynų bendrijoje atliktų apeigų funkcinis ryšys
Apžvelgę turimą etnografinę medžiagą funkciniu aspektu, priėjome prie išvados, kad vieną iniciacinį ritualą galėjo sudaryti ir šeimoje, ir kaimynų bendrijoje atliekamos apeigos. Kyla klausimas, kokios galėjo būti jų teorinės genetinio ryšio prielaidos?
Apie pirmosios duonos nešimą į pirtį žinome iš trijų skirtingose vietovėse užrašytų aprašų. Lazdijų rajono Kalvių kaime pirmąją merginos keptą duoną nešė ir į linamynį, kur vaišino ne tik moteris, bet ir vyrus. Galimą ryšį tarp linamynio bei pirmosios duonos kepimo apeigų taip pat rodo jų teritorinis paplitimas. Pirmosios duonos kepimo paprotys Vakarų Lietuvoje tarpukariu užfiksuotas netoli iniciacinio „binkiavimo“ arealo. Pirmąsias menstruacijas pirtyje neretai minėdavo Rusijoje, tačiau apeigų metu merginą dažnai apvilkdavo nauju drabužiu; Lietuvoje panašus paprotys nebuvo žinomas.
Nustatėme, kad merginos brandos visuomeninis patvirtinimas vyko esant trims dėmenims (fiziologinė branda, duona ir pirtis). Apeigose dalyvavo ir trys socialiniai iniciaciniai institutai: motina – šeima – kaimynų bendrija. Jie išreiškia tris skirtingus merginos brandos pažymėjimo lygmenis. Visų jų buvimas visapusiškai apimtų merginos perėjimą į naują amžiaus tarpsnį ir, pamažu didinant liudininkų skaičių (motina —> šeima —> kaimynai), rituališkai įvedant merginą į vis platesnį socialinį ratą, sudarytų palankiausias sąlygas naująjį statusą suvokti psichologiškai.
Socialinio statuso kitimą simbolizuoja ir apeigų atlikimo teritorija. Merginos brandą paminint troboje į prieangį kartais išnešdavo ližę; kepant duoną, merginą ant suolelio atsukdavo durų link ar net pro jas išnešdavo; įėjimą į pirties ar darbo bendriją žymėdavo savo ar svetimos sodybos pakraštyje – pirtyje ar jaujoje. Deja, tokias prielaidas galime daryti tik pagal Šiaurės rytų Lietuvos aprašus; iš čia turime žinių apie visas apeigas. Jas skiria atlikimo laikas.
Fiziologinės brandos apeigos vyko ką tik aptikus fiziologinės brandos požymius, bet kuriuo metų laiku, pirtyje ir jaujoje – rudenį. Pirmosiose apeigose patvirtindavo vienos, antrosiose – gal ir grupės merginų brandą. Tarp apeigų galėjo susidaryti iki metų trukęs laiko tarpas.
Iš modeliuojamo ritualinio komplekso išskirdami apeiginius elementus matome, kad visos apeigos susijusios su socialine prievarta ar išbandymu. Gavusi antausį, kai pirmą kartą kepė duoną, nešė ją moterims, suodinama, „binkiuojama“ mergina patirdavo tam tikrą stresinę būseną, leidžiančią psichologiškai „išeiti“ iš senosios socialinės struktūros, todėl iniciacinę funkciją galėjo atlikti ir bet kuri iš šių apeigų. Perėjimo į naują statusą veiksmus, t.y. apeiginį naujojo statuso įtvirtinimą, galime manyti buvus tik pirmosios duonos kepimo ir priėmimo į pirties bendruomenę apeigose. Dėsninga, kad jos galėjo funkciškai sietis, t.y. rituališkai įtvirtinti pirmųjų menstruacijų pažymėjimo apeigą.
Turima etnografinė medžiaga šias apeigas leidžia sieti tik hipotetiškai. Netgi jei jos ir sudarė vieną iniciacinį kompleksą, kai kuriais atvejais mergina „mergaujančios“ dukters statuso įgyti negalėjo, nes tekėti turėjo teisę tik vyriausia netekėjusi mergina. Šį socialinį statusą mergina įgydavo vyresniosios sesers vestuvių metu stebint visam kaimui ir giminėms.
Ž. B. Šaknys „Pirmoji duona” // Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje 1996 m.
