Senasis lietuvių tikėjimas – ne tik mitų ir apeigų rinkinys, bet ir sudėtinga pasaulėjauta, kurią šiandien bandome atkurti iš padrikų, dažnai tendencingų liudijimų. Šiame tekste pristatome istoriko Zenono Ivinskio gana kritišką žvilgsnį į tuos šaltinius: jis griežtai vertina viduramžių kronikininkų toną, atpažįsta reformacijos ir humanistų fantazijų prietaisus, o savo subjektyvias, diskutuotinas išvadas pateikia kaip kvietimą ginčui. Publikuojamas straipsnis paimtas iš „Rinktinių raštų“ II tomo.

Ivinskis nuosekliai rodo, kaip „velnio karalystės“ retorika formavo pasakojimą apie baltų religiją ir kodėl iš pavienių žinučių tegalime sulipdyti neaiškią mozaiką, o ne pilną paveikslą. Jis apžvelgia esminius bruožus – mirusiųjų deginimą ir pomirtinio gyvenimo sampratą, ugnies, žalčių, šventų miškų bei vėlių kultą, pirmuosius dievybių vardų paminėjimus rusiškuose ir lenkiškuose metraščiuose – ir pabrėžia, kad ankstyvieji liudijimai dar nefiksuoja „dievaičių plejadų“ ar stabų ikonografijos. Autorius siūlo skirti dvi fazes: ankstyvąjį gamtos ir dvasių įdvasinimo kultą bei vėlyvąją, krikščionybės paveiktą pagonybę, kurioje persipynė prietarai, liaudies papročiai ir naujos religinės sąvokos.

Ši įžanga – kvietimas skaityti kritiškai: tikrinti šaltinių kilmę, jų tikslus ir laikmečio nuostatas, o Ivinskio mintis priimti kaip mąstymo kryptį, kuri skatina permąstyti, kas lietuvių pagonybėje buvo išties archajiška, o kas – vėlyvų interpretacijų šešėlis.

Senasis lietuvių tikėjimas

Lietuvių pagonybės charakteris pagal senuosius šaltinius

Atvaizduoti žmogaus dvasios pasaulį apskritai yra nelengvas dalykas. Juo sunkiau tai padaryti, kai kalbama apie laikus prieš 600—700 metų. Vidurinių amžių krikščioniškosios Europos kronikininkai į pagonybę žiūrėjo kaip į “velnio karalystės padarą”. Todėl “Dievo karalystės” vaikai laikė, žinoma, savo būtina pareiga kovoti su ta pagonybe, su Belialio, pražūties ir kvailybės sūnumis. Tokia kovos ideologija prieš pagonybę yra aiškiai išdėstyta pas pirmąjį Prūsų kronikininką Petrą Dusburgą, o jos pradai jau aptinkami Eiliuotinėje Livonijos kronikoje XIII amžiuje.

Visai suprantama, kodėl toks “šiaurės Tacitas” Adomas Bremenietis apie sembus (Sambijos prūsus) (ca. 1075 m.) pasakė, jog jie esą “geriausi žmonės” (“homines humanissimi”), ir daug būtų galima girtina (laudabilia) pasakyti apie jų papročius, jei tik jie išpažintų Kristų.

Tad koks buvo senasis baltų tikėjimas, nė viena kronika iš esmės plačiau neužrašė. Skurdžios ir labai atsitiktinės kronikininkų pastabos su labai mažom išimtim prasideda tik nuo XIII amžiaus, ir jos yra minimos ne tik parodyti krikščioniškai Europai, kokių dar barbarų esama kaimynystėje, bet ir paraginti riterius traukti į kryžiaus karą. Iš tų žinių žinelių, kurių čia tik charakteringiausias suminėsime, galima sulipdyti šiokią tokią mozaiką, kuri padeda nujausti senojo lietuvių kulto esmę, bet ne jį galutinai atpažinti.

Štai koks nors Livonijos kronikininkas Henrikas, vadinamas Latviu (apie 1228 m.), sąryšy su 50 lietuvių mirtimi užrašė savo kronikoje, jog ir šių žmonos pasikorusios, nes “nuostabu — jos tiki su jais greitai aname gyvenime gyvensiančios„. Tai yra ankstyviausia autentiška žinia apie tikėjimą į pomirtinį gyvenimą, kurią jau plačiai po 100 metų (1328 m.) paaiškino minėtasis Petras Dusburgas atskirame savo kronikos skyriuje apie prūsų pagonybę, tikėjimą ir papročius. “Tikėdami į kūno prisikėlimą”, — rašo jis, — ”prūsai samprotavo, jog kiekvienas, ar kilnus ar prasčiokas, turtingas ar vargšas, galingas ar menkas, koks buvo šiame gyvenime, toks liksiąs ir būsimame. Iš to sekė, kad su mirusiaisiais kilniaisiais kartu ginklai, arkliai, vergai ir tarnaitės, rūbai, medžioklės šunys, plėšrieji paukščiai (sakalai) ir viskas, kas prie karo priklausė, buvo sudeginama. O su prasčiokais būdavo deginama viskas, kas prie jų pareigų priklausė„.

Štai turime apie mirusiųjų deginimą istoriškųjų laikų pradžioje jau, galima sakyti, autentišką žinią, kurią vėliau patvirtina faktai. Didieji Lietuvos kunigaikščiai irgi būdavo sudeginami; pavyzdžiui, Livonijos ordino magistro kapelionas Hermanas de Wartberge savo kronikoj pasakoja prie 1377 m., kaip Algirdas, vyriausias Lietuvos karalius (summus rex Letwinorum) buvęs iškilmingai sudegintas tarp įvairių daiktų pagonių papročiu, net su 18 žirgų. Panašiai aprašo Vygandas Marburgietis Kęstučio sudeginimą (1382 m.), su jo arkliais, rūbais, ginklais, medžioklės šunimis ir sakalais. Šituo klausimu, pagaliau, daug medžiagos duoda archeologinės iškasenos.

Kitos istoriškos versmės vėl atsitiktinai iškelia kitą lietuvių pagonybės bruožą, būtent, sumini tam tikrą skaičių jų dievybių vardų. XIII amžiaus gale pietų Rusės Volinijos (Ipatijaus) kronika, duodanti nemažai žinią apie Mindaugą, su aiškia tendencija prieš jį, rašo prie 1252 m.: “Mindaugas tačiau nusiuntė pasiuntinius pas Popiežių ir apsikrikštijo, bet jo krikštas buvo apgaulingas; jis juk slapta aukodavo savo dievams, pirmajam Nonadevi, ir Teliaveli, ir Diverikzu, Zuikių (zuikiniam) dievui ir Miejdieinu. Kai jam išjojus į laukus, kiškis perbėgdavo per lauką, jis neidavo į miško tankumyną ir nedrįsdavo net šakelės nulaužti; ir jis aukojo savo dievams, ir degino mirusiųjų kūnus, ir viešai išpažino pogonybę„. Kitoje kronikos vietoje prie 1258 metų yra pasakyta, jog lietuviai, kaip Volinijos kunigaikščio Danieliaus sąjungininkai prie vienos pilies per vėlai atvykę, “pyko ir spjaudė savo būdu, kalbėdami” “janda”, jie šaukė savo dievus Andaja ir Diverksa, ir visus savo dievus paminėdami, tai yra jų negeruosius (velnius)”.

Volinijos kroniką įdomiai papildo kitas ano meto rusiškas šaltinis. Išskyrus “Nonadievį”, jis mini kitus Ipatijaus rinkinyje sutinkamus lietuvių mitologinius vardus ir dar prideda vieną naują. To įdomaus šaltinio atsiradimo aplinkybės yra tokios. Verčiant ir kompiliuojant graikišką syriečio Malalos Pasaulio kroniką (1262 m.), buvo pagaminta viena kompiliacija ir Guduose. Joje cerkvine kalba yra įterptas etiologinis pasakojimas (mitas) apie lietuvią lavonų deginimą. Ten yra platesnėje ir trumpesnėje redakcijose papasakota , kad deginimą pradėjęs kažkoks Sovijus. Nežinomas autorius išdėsto visą legendą apie tai, kodėl lietuviai mirusiojo nelaiko drevėse ar medžių uoksuose — išpuvimuose (ten kankintą juos uodai ir bitės!) ir kodėl nekasa į žemę (ten graužtą juos kirminai ir gyvatės!). Jis labai piktinasi, kad lietuviai, jotvingiai, prūsai ir kiti jų kaimynai tebedegina lavonus: “Lietuviuose, jotvingiuose, prūsuose, jamuose ir lybiuose ir kitose tautose Sovij (sielų vadovas į anų pasaulį) paskelbė klaidingą tikėjimą … Jie atiduoda aukas bjauriems dievams, Andij ir Perkun, tai yra griausmui ir Ževoruna, tai yra kalei, ir Telvelik (tai yra) kalviniui (dievui), kuris saulę sukaustė, kad ji šviestų žemei ir ją danguje pakabino. Tie bjaurūs prietarai atėjo čia iš graikų„.

Lietuvių mitologinių šaltinių tarpe minėtosios dvi rusiškosios versmės užima ypatingą vietą, tų lietuvių dievybių vardų išaiški­nimu domėjosi ypač Brūckneris, Ed. Volteris, Vilhelmas Mannhardtas. Iš “Miedieinu” buvo nesunkiai atpažinta, pvz., miško die­vybė Medeinė, iš “Ževoruna” surasta Žvėrinė, laukinių gyvulių dievybė. Bet šalia tų rytinių lietuvių dievybių vardų, kurie ir vėliau yra žinomi (pvz., Medeinę savo 1599 metų katekizme mini ir kun. M. Daukša), vėliau niekur nebesutinkami nei “Nonadievis” (gal iškreiptas “Numadievs” ar “Nomadievis” — namų dievybė), nei “Andai” (“Angiadievis” ? ar likimo dievybė “Ganda” — “Gondu”, “Gandaj”, kurią J. Lasickis mini), nei “Teliavelis” (“Kal­velis” ? — dangaus dievybė ?), nei pagaliau “Diveriksas” (“Dievų rikis” — valdytojas, “Dievo rykštė — Laumės juosta”).

Toks ankstyvas — dar XII-XIII amž. — lietuvių dievybių vardų minėjimas yra vertas dėmesio. Apskritai — senosios mūsų mitolo­gijos versmės, palyginti su tomis XVI amž. šaltiniuose minimomis dievų plejadomis, vardų atžvilgiu yra labai šykščios. Net prūsų versmėse, kurios pateikia nuo ordino atsikraustymo laikų gausius dovanojimus, sutartis ir kitokius rašto paminklus, pasi­gendame, pvz., prūsų protestantų 1530 sinodų nutarimuose (Agendoje) minimo labai abejotino dievų surašo ir žinomoje XVI amž,. vienuolio Simono Grunau kronikoje sužymėtų vardų. Maža išimtis yra tik du šaltiniai. 1249 m. vadinamoje Christburgo taikoje, kur popiežiaus įgaliotinis sutaikė senprūsius su kryžiuočiais, yra mini­mas “stabas, kurį jie kasmet, nuvalę derlių, pasidarydavo, dievo vie­toje garbindavo ir vadindavo Curche”. Tas “Curche” nebuvo joks stabas (ydolum), o tik per pabaigtuvių šventes iš javų varpų (ar pėdų) sudaromas derliaus švenčių vainikas ar kas panašaus. Juk krikščionys pagonybę ilgai įžiūrėdavo net ten, kur tautos cha­rakteris reiškėsi tik savotiškais papročiais. Dar, pvz., 1737 m. Žemai­čių vyskupas Juozapas Mykolas Karpis savo ganytojiškame laiške kunigams aiškiais pagonybės ženklais laikė Joninių laužus, po Vely­kų švenčių (antrų ir trečių dienų) vienas kito vandeniu apliejimus, kai grįžtama iš laukų, ketvirtos dienos šventimų ir t.t. Tuose dalykuose, kurie priklausė prie lietuvių pavasarinių ar vasaros pa­pročių, tikrą pagonybę vargu buvo galima įžiūrėti. Lygiai tokiu pat būdu nugirstas posakis ar nesuprantamas prietaras galėjo būti išvystytas į atskirą pagonišką apeigą. Tur būt, šitaip yra ir su Christburgo taikos dokumente minimu Curche. Šitame prūsų kultūrai pažinti reikšmingame dokumente toliau tačiau yra pasakyta, kad prūsai turėję ir daugiau dievų-dievybių, “kurios nesutvėrė nei dan­gaus nei žemės„. Tačiau tie vardai mums nėra žinomi. Tiktai vie­nintelį kartą ordino laikais Prūsuose yra minimi prūsų dievų vardai. Varmijos vyskupas savo 1418 m. pranešime popiežiui rašo, kad gyventojai tarnauja-demonams, garbiną “patollum, Natrimpe ir kitus begėdiškus fantasmatus”. Daugiau šaltinių, kuriuose būtų minimi prūsų dievų vardai iki ordino viešpatavimo pabaigos (1525 m.) nėra pasisekę užtikti. Juk ir pats Dusburgas, iš kurio kronikos apie prūsų kultūrą imamos pagrindinės žinios, taip išsireiškia: “Ir ka­dangi (prūsai) taip Dievo nepažino, tad atsitiko, kad per klaidą visą sutvėrimą Dievo vietoje garbino, būtent, saulę, mėnulį ir žvaigždes, perkūną, paukščius, net keturkojus iki rupūžės. Taip pat turėjo jie šventų miškų, laukų ir vandenų. Juose neišdrįso medžių kirsti, žemės dirbti ar žuvų gaudyti”.

Dusburgas gyveno Lietuvos kaimynystėje arčiau rytinių prūsų žemių, kuriose labai vėlai buvo numalšintas didysis jų sukilimas (vos 1283) ir ilgiau laikėsi oficiali pagonybė. Tad galėjo jis turėti iš ten tikslesnių žinių. Kronikininkas prūsų tikėjimą, kuris pagrin­diniuose savo bruožuose nesiskiria nuo lietuvių kulto, apibūdino kaip gamtos jėgų įdvasinimą. Gana charakteringa, kad tas kronikininkas pagonių kulte neišvardino jokio asme­ninio dievo. Jis nepaminėjo jokios personifikuotos jų dvasios vardo. Dusburgas rašė tik apie sudvasintus gam­tos objektus. Apie kokius nors šventyklų pastatus kronikininkas irgi neužsiminė, nors jis kalbėjo apie dvasininkus (Criwe – gal būt tikrinis kokio nors labiau pasireiškusio žynio ar burtininko vardas, o ne dvasininkų “luomo” bendras pavadinimas), apie Krivės pasiuntinį su lazda (nuncius cum baculo), apie Ramovės didelę reikšmę, apie prūsų tikėjimą į pomirtinį gyvenimą, aukojamąsias aukas. Nieko jis negalėjo pasakyti apie stabus. Jeigu ir pasi­taiko pas kronikininką žodis “ydolatria”, tai ano meto šaltiniuose jis reiškia ne ką kitą, kaip bendrą pasakymą “pagonybė”.

Dusburgas taip pat nežinojo apie tas žemojo laipsnio atskirų apribotų sferų daiktines dievybes. Joms vėliau huma­nistai davė įvairiausius vardus, o jų funkcijos buvo net labai tiks­liai iki smulkmenų nustatytos ir aprėžtos. Šitos mažosios prūsų dievybės, gerosios ir blogosios dvasios, kronikininkui buvo visai bevardės. Tiesa, sprendžiant iš to, ką Dusburgas yra para­šęs, matyti, kad jis, kaip ir kiti to laiko kronikininkai, labai maža teturėjo intereso kitiems dalykams, ypač pagonių tikėjimui. Jis tik su nuostabiu rūpestingumu užrašinėjo kiekvieną jam žinomą riterių žygį į pagonių lietuvių žemes, vis neužmiršdamas paminėti užmuštųjų ir nelaisvėn išvežtųjų skaičius, nes tuo būdu vis buvo prisidedama prie “velnio karalystės” naikinimo.

Nors Dusburgas, kaip ordino kunigas, ir negalėjo iš esmės užsi­imti prūsų pagonybe, bet vis dėlto yra reikšminga, kad tos sudva­sintos gamtos dievybės šito svarbiausio prūsų kulto metraštininko raštuose neturi jokio vardo. Tik vėliau humanistų ir reformacijos laikų rašytojų toms dievybėms duodami vardai buvo klaidingai suprantami, ypač kai jie būdavo lyginami su klasikinės senovės mitologiniais pavadinimais.

Jau Dlugošas savo žinomoje didžiulėje kronikoje (Hisloria Polonica), aprašydamas keturis skirtingus lietuvių kulto objektus (ug­nies įdvasinimą, tam tikruose medžiuose ir miškeliuose dievybių lokalizavimą, žalčių gerbimą ir mirusiųjų vėlių kultą, ieško paralelių su romėnais.

Lietuvių Perkūną, kurį jau mini XIII amž. Eiliuotinė Livonijos kronika, jis lygina su Komos Jupiteriu, ugnies kultą su romėnų Vul­kanu, žalčių globą ir kultą su Eskulapijum, medžių įdvasinimą sieja su Diana bei Silvanu, pamini vestales ir t.t. Tiesa, ir Dusburgas jau buvo bandęs tarp dvasininko Krivės ir jo Ramovės pravesti panašumą su popiežiumi ir Roma.

Kai lietuvių kildinimo aiškinimas iš romėnų, akivaizdoje pretenzingų lenkų užuomačių, (ypač suteikus lietuviams herbus), tapo gyvenimo faktu, noras lietuvių senajame tikėjime vis dau­giau ieškoti romėniško elemento ar išorinio panašumo tapo visuo­tiniu reiškiniu. Todėl XVI-XVII amž. šaltiniai (Erasmus Stella, S. Grunau, J. Lasickis, M. Strijkovskis, L. Davidas, Chr. Hartknochas, C. Hennebergeris ir t.t.) prirašė daug netikslumų. O tuos jų netikslumus ar besaikias fantazijas (Stella, Grunau) išpopuliarino pietistiškai dėl kiekvieno ano meto pasakymo nusiteikę romantikai (T. Narbutas, S. Daukantas, A. Kirkoras, I. Kraševskis, J. Basa­navičius, J. Šliūpas ir t.t.). Jie pagal C. Hennebergerio ir Chr. Hartknocho gausią iliustracinę medžiagą jau “žinojo”, kaip galėjo atrodyti “dievaičių” šventykla Ramovė, dievų trijulės “stabai” (Pykuolis, Perkūnas, Patrimpas), Videvūto vėliava su tariamai prūsišku įrašu; jie net vaizdavo tam tikrą apdarą dėvintį Krivių- Krivaitį, kuris apsijuosęs 49 kartus juosta, kai paprastas Krivė turėjęs tik 7 kartus apjuostą juostą ir t.t.

Retas tačiau kuris anų mitologijos mėgėjų ir pagoniško kulto objektų kolekcionierių (uoliai buvo renkami tariamieji stabai) tiks­liai žiūrėjo ankstyvesnių originalų ir pirmųjų šaltinių. Dauguma smulkmenomis nesirūpino, bet užtat buvo nemažiau linkę vaizdin­gai paveiksluose parodyti tariamuosius lietuvių “dievaičius”, jų šventyklas, net atrastus stabus ir kitką. Tas stiprus noras lietuvių mitologijos ir kulto objektus konkrečiai atvaizduoti, gavęs pradžią XVI-XVII amž., išvystytas ypač XIX amž. pusėje, yra išlikęs iki mūsų dienų.

Vėlyvi mūsų mitologijos šaltinių autoriai, kurių vis labiau gau­sėja, juo jie labiau domėjosi senuoju tikėjimu, tuo labiau aptiko jau deformuotą pagonybę ir krikščionybės poveikyje stip­riai pasikeitusią. Kai pagal tuos vėlyvus (XVI-XVII amž.) šalti­nius kalbėta apie senąją pagonybę, turint galvoje istoriškųjų laikų pradžią, tie piešiamieji vaizdai per daug jau nebeatitiko tiesai, nes jie vaizdavo jau stipriai pasikeitusį naujų motyvų ir svetimų elementų įgavusį tikėjimą.

Apskritai dvasios pasaulyje visada vyksta evoliucija. Teisingai pastebi P. Šmits, kad nesikeičia tik konkretūs daiktai. Ir vilkas, ir lapė, ir kiškis žmogaus akiai per ištisus šimtus metų palieka tie patys, nebent galėtų kisti jų pavadinimai. Visai kas kita su dvasios pasauliu. Tiesa, paprastai tik labai bendrais žodžiais žinodami apie atskiras lietuvių kulto sritis, tą evoliuciją dažnai nepakankamai ryškiai tegalime suvokti. Bet ilgainiui yra pasikeitusios, įgijusios naujas formas dievybių, dvasių ir kitos mito­loginės sąvokos.

Juk ir mūsų akivaizdoje, pvz., yra įvykusi didelė evoliucija kaimo papročiuose. Naujų gyvenimo sąlygų akivaizdoje (žemės reforma, skirstymasis vienkiemiais, ūkio racionalizacija ir kitos aplinkybės) po Didžiojo Karo išnyko daug papročių, kurie dvelkė senu archaiškumu. Ant pjaunamos mašinos sėdėdamas dar­bininkas nebedainuoja dalgės šienpjovio dainos, lygiai kaip ir kuliantieji mašinomis užmiršta kūlėjų dainas ir kitus su jomis susijusius papročius bei apeigas. Tie papročiai, kuriuos M. Katkus savo Bala­nos gadynėje gražiai ir vaizdžiai aprašo {Mūsų Tautosaka, t. IV, 1931 m.), merdėja, eina į muziejų, į tautosakos archyvą. Jie į gyvąjį gyvenimą grįžti nebegalės. Jei toji evoliucija iš XIX-jo į XX-jį amžių, ypač po Didžiojo Karo, įvyko staigiai, — ir mūsų akivaiz­doj žymiai pasikeitė kaimo dvasinis veidas, — tai tas kitimas anais laikais ėjo pamažu, nes laiko įvykių ratas nesisuko taip inten­syviai kaip dabar. Gyvenimo tempas buvo daug lėtesnis, todėl ir dvasios pasauly atmainos vyko lėčiau. Bet toji evoliucija vis dėlto buvo. Todėl, kaip sakyta, tie šaltiniai, kurie aprašo lietuvių tikėji­mą XVI-jo amž. gale, negali atvaizduoti pirmykščio religi­nio kulto.

Bet ir svetimųjų kronikininkų pastabos, ir keliautojų užrašai ar per kelintas lūpas nugirsti dalykai reikia gana kritiškai vertinti. Tiems svetimiesiems buvo sunku prasiskverbti į lietuvių tikėjimo ir jų kulto paslaptis, ypač, kad tos pagonybės, per kurią akivaiz­džiai apsireiškia velnias, jie negalėjo toleruoti. Tik paviršutiniškai jie galėjo užrašyti nugirstas ar matytas apeigas, kurios jų akims atrodė, žinoma, egzotiškos ir, krikščionišku požiūriu, įtartinos. To­dėl bet kuris nepaprastesnis bei nežinomesnis dalykas ar paprotys, greitai galėjo būti išaiškintas ar suprastas kaip pagoniška liekana.

Kur tik yra įmanoma, reikia todėl tas svetimųjų pastabas derinti su iš pačių lietuvių išėjusia medžiaga, ypač, jei nebuvo vadovautasi jokiu iš anksto susigalvotu nusistatymu. Bet pačių lietuvių pareiškimai yra gana vėlyvi. Jie priklauso XVI-tojo amž. pusei, kada, prasidėjus lenktynėms tarp katalikų ir protestantų, pagonybei buvo suduotas didelis smūgis. Bet ir tos XVI-jo — XVIII-jo amž. pastabos apie senąjį kultą yra taip pat užrašytos krikščionių kunigų, kurie kovojo su nekenčiamos pa­gonybės dar tvirtai išsilaikiusiomis liekanomis savo tautiečiuose. Kur krikščionybė stipriau pasireikšdavo, ta, iš pirmykštės savo sta­dijos išėjusi, tikyba turėjo jau slapstytis pakampiuose. Bent viešojo pobūdžio aktai, kuriuose dar pirma dalyvaudavo aukštesnieji parei­gūnai, turėjo išnykti.

Atskiro žmogaus grįčia, jos vidus ir jos aplinka tačiau ilgai dar žmogaus sąmonėje išliko gerų ir blogų dvasių apsupta. Su iš Lenkijos atneštos katalikybės vidujiniu turiniu liaudis daugel kur ilgai visai nebuvo supažindinta. Pasitenkinta tik parodžius jai išorines bažnytines formas. Tad žmonės savo kasdieninio gyvenimo mažuose ir dideliuose reikaluose kreipdavosi slapta ne į sau nesu­prantamą krikščionių Dievą, bet į savo pagoniškojo kulto būtybes.

Prieš įvairias gamtos jėgas silpnas žmogelis per ištisus XV-XVII amž. dešimtmečius ilgai dar laikėsi savo burtų ir prietarų, kuriuos vėlyvos Lietuvos istorijos versmės vadino bendru “ydolatriae” ar “zababonų” vardu. Visokie prietarai ir burtai, būrimai, be kurių, anot Dusburgo, senprūsiai nieko svarbaus nepradėdavę, lietuviuose ilgai stipriai išsilaikė ir buvo dažnai antspauduojami bendru pagony­bės vardu. Šitokio pobūdžio pagonybė, ar bent jos reminiscencijos, nors su tuo energingai kovota, ilgai dar laikėsi liaudies masėse. Tos kovos pavyzdžių yra daug. Užteks čia pažymėti, pvz., kad Sembos vyskupas Mykolas Jungė (1425-42 m.) buvo išleidęs nuostatus, kuriuose yra smulkiai sužymėtos gana griežtos bausmės už sueigas miškuose, vėlių maitinimą, laidojimą ne kapų vietoje, raudas prie mirusiųjų ir t.t.

Kelionių aprašymai, vėlyvos kompiliacinės nuotrupos, bažny­tinių vizitacijų protokolai, pagaminti ir protestantų (Prūsuose), ir katalikų dvasininkų (Lietuvoje), padaugina versmių skaičių. Že­maičių, Livonijos, ypač Žiemgalos misijų reliacijos surašytos dau­giausia jėzuitų ir dedamos jų vienetų rinkiniuose Annuae litterae Societatis Jesu, priklauso taip pat prie įdomių šaltinių ir, paprastai, duoda kokių nors žinių apie senąją lietuvių, latvių ar prūsų lietu­vių tikybą.

Vadinasi, apie tai, kad ano meto lietuviai (XVI-XVII amž.) dar gyveno savo pagonybėje, žino ir svetimi ir lietuvių dvasi­ninkai. Brangintinos yra žinios lietuviškuose Mažvydo, Daukšos ir anonimiško Ledesmos vertėjo katekizmuose, Wolfenbuettelio lietuviškame Evangelijų “Išguldyme”, Bretkūno Postiloje. Bet ir tie teologų aprašymai ar atsitiktinės pastabos, ypač iš XVI-tojo amž. ne tik Prūsuose ir Livonijoje, kur senojo kulto papročių taip pat dar apsčiai buvo, bet ir Lietuvoje teduoda dažnai bendrus posa­kius ar miglotus vaizdus, nors pamini eilę naujų vardų. Į patį senojo kulto turinį, be abejo, tiems dvasininkams nerūpėjo įžvelgti.

Pagonybę mininčių reminiscencijų išliko popiežiaus nuncijų reliacijose, vyskupų laiškuose, sinodų nutarimuose. Toji įvairia­spalvė ir nevienoda savo kiekiu ir kokybe medžiaga, sudėstyta iš įvairių žinių žinelių, padeda nors apytikriai sučiupti, koks buvo lietuvių kulto pobūdis, kokie motyvai buvo stipriausi, nors pačios kulto esmės iš pašaknų išsiaiškinti ir nėra galima.

Pasiremdami fantastiškais ir jokių tikrovės ribų nežinančiais Erasmo Stellos, o ypač Simono Grunau ir Jono Lasickio, tiksliau matininko Jokūbo Laskovskio, turtingais lietuvių bei žemaičių mitologijos sąrašais, XIX-tojo amž. romantikai istorikai sudarė ištisą lietuvių mitologijos sistemą su keistais ir dažnai iškraipytais dievų vardais, su jų atitinkamu rangu ir pareigomis, Tiesa, ir tarpe tų rašytojų jau buvo kritiškų žmonių. Pavyzdžiui, Simonas Sta­nevičius, kritikuodamas S. Grunau paduotas žinias apie Ramovės šventyklą ir tą garsiąją dievų trijulę, pastato metodiškai įdomų klausimą: iš kur Grunau galėjo žinoti apie prieš jį penkis šimtus metų anksčiau buvusius dalykus, jei kiti šaltiniai apie tai nieko nesako? O apie J. Lasickio Be diis Samagitarum jis taip pareiškė: šis daugiausia dievų surašė, bet ir daugiausia klaidų pridarė; ir pavyzdžiais rašytojas nurodo, kaip atsirado Lasickio dievų vardai. Bet ir Daukantas, kurio koncepcija apie senąjį tikėjimą gana įdomi, apie M. Strijkovskio kroniką taip atsiliepia savo Būde (1936 m., 115 p.): “… pats Strijkauskis, praminęs žemaičių dievais šluotražį, raugą, priparšes, bestiją, ant galo, stokodamas jų vardų parašė, jog žemaičiai 30 šimtų dievų senovėje turėjusys. Kad tuo tarpu visi žino, jog pačių žodžių nėra tiek jų kalboje, kiek jis dievų nori jiems įbrukti„.

Ta didele krūva sąmoningai sukurtų istorijų ir fantastiškų apra­šymų, kaip žinome, naudojosi T. Narbutas, sukurdamas storulį lietuvių mitologijos tomą savo veikale Dzieje Starožytne Narodu Litewskiego. O paskui tą mitologiją jau populiarino ir skleidė kiti jo sekėjai. Išeidami iš tų vėlyvų ir klaidinančių XVI-tojo amžiaus aprašymų, nepagalvodami apie kokio nors kulto pakitimą ar atsi­mainymą, jie, kaip sakyta, sprendė apie pirmykščio lietu­vių tikėjimo formas ir visa tai, kas buvo dažnai su grubiomis klai­domis parašyta ar užrašyta, buvo perimta ir nukelta, kaip senosios lietuvių tikybos pradinė fazė, į ankstyviausius Lietuvos istorijos laikus.

Todėl reikia skirti dvi lietuvių tikėjimo fazes: senąjį kultą ir naująjį tikėjimą (apytikriai nuo 1500 ar nuo jėzuitų atvykimo XVI- tojo amž. antroje pusėje), kuris nebebuvo pirmykštė pagonybė. Įdomu pažymėti čia, kad jau S. Daukantas savo Būde aiškiai pripažino lietuvių tikybos kitimą (124 p.), laiko bėgyje naujų formų atsiradimą (138 p.). Tačiau šitoji reikšminga mūsų istoriko mintis vėliau buvo pamiršta.

Be abejo, visai nenuoseklu senajam kultui priskirti tai, kas buvo užrašyta tik XVI-tojo amž. gale ar XVII-jame amž. Juk per tuos 200 metų, kai pagonybė iš viešojo gyvenimo buvo išvaryta, žmo­gaus smegenyse senieji tikėjimai maišėsi su naujai nugirstomis krikš­čioniškomis sąvokomis, įvairios dvasios pynėsi su velniais, šven­tieji buvo siejami su įvairių apribotų funkcijų dievybėm ir t.t.

Pamažu vyko motyvų keitimasis ir lietuvio dvasios perėjimas į naujas formas, kurios davė gana įdomių reiškinių lietu­vių kultūros istorijoj. Atstatyti tą vėlyvą ir apgadintą pagonybę, žinoma, yra sunku. Niekas dar nėra giliau to XVI-tojo amžiaus lietuvių tikėjimo, pasiremiant tais vėlyvais šaltiniais, tyrinėjęs. Kadangi jis išeina daugeliu atžvilgių kitoks negu XIII-jo — XV-jo amžiaus lietuvių kultas, rekonstruuoti iš tų XVI-jo — XVII-jo amžiaus versmių tikrąjį lietuvių pagonybės veidą sunku.

Atskiros lietuvių kulto sritys

Iki tam tikro laipsnio reliatyviai atsiribojant nuo tų vėlyvųjų versmių, reikia dar paminėti pas Enejų Silvijų Piccolominį sura­šytas žemaičių apaštalo Jeronimo Pragiečio žinias iš XV-tojo amž. pradžios. Jis pirmasis pasakoja apie žalčių gerbimą. Kiek­vienų namų šeimininkas laikęs žaltį grįčios kerčioje ant šieno. Ten jam būdavo dedama maisto ir aukų, nes tokie žalčiai turėjo būti “namų dvasios”. Kitur buvusi įdvasinama ugnis, kurią dvasininkai saugoję, kad neužgęstų. Bekeliaudamas Žemai­čiuose, Jeronimas aptikęs gerbiančius saulę ir tam tikru kultu reto didumo geležinį kūjį. Dvasininkai misininkui paaiškinę, jog daug mėnesių saulės nebuvę matyti, nes ją galingas karalius buvęs uždaręs tvirtovės bokšte. Tada Zodiako ženklai padėję saulei, su dideliu kūju jie sugriovę bokštą ir saulę grąžinę žmonėms. Todėl tas įrankis, kurio pagalba ji išėjo į šviesą, užsitarnaująs tos pagarbos. Jeronimas dar surado gyventojų kurie garbinę dvasioms skir­tus miškus. Juo aukštesni, medžiai, juo didesnėje pagarboje būdavo laikomi. Miško viduryje augęs ąžuolas buvusi galingojo dievo (t. y. dievybės) buveinė .

Šitaip Jeronimas Pragietis, pats buvęs liudininkas, tarp žemaičių gyventojų pagoniškų papročių mini saulės, žalčių, ugnies ir miškų kultus, kurie vėliau vienu ar kitu būdu dar žmonėse ilgai buvo žinomi. Ypač trys paskutinieji lietuvių dėmesio ir jų pagar­bos bei įdvasinimo objektai aptinkami dar XVI-jo — XVII-jo amž. šaltiniuose. Kad žalčiai, pvz., dar ilgai buvo gerbiami ir namie laikomi, parodo ne tik vėlesni šaltiniai (Dlugošas, Guagnini), bet ir gana vėlyvos versmės iš mūsų tautosakos, kurią J. Eli­sonas, nurodydamas ir kai kuriuos mitologinius šaltinius, yra surin­kęs (Mūsų Tautosaka, t. III, 81 — 174 p.).

Vartodamas “garbinimą” krikščioniška prasme, Jeronimas paminėjo ir ugnies kultą. Šitą ugnies deginimą reikia suprasti ne kokį nors per se jos garbinimą, čia svarbu tai, kad tokį jos įdvasi­nimą žino ir kiti šaltiniai (Dusburgas, Dlugošas ir t.t.). Medžių bei miškų gerbimas ir jų įdvasinimas, t. y. laikymas dvasių susibū­rimo ir lokalizacijos vieta, yra taip pat kitiems šaltiniams žinomas. Tokio tikėjimo reminiscencijų aptinkama ir lietuvių pasakose bei dainose.

Daugiau panašių aprašymų kaip to žemaičių misininko, nebe­sutinkame per visą XV-tąjį amž. Sprendžiant iš per ištisas genera­cijas besitęsiančių kovų tarp lietuvių ir kryžiuočių, reikėtų manyti, kad ordino riteriai gerai pažino Lietuvą. Jo kronikininkai galėjo rasti daug progų, kasmet riteriams žygiuojant į pagonių kraštą, jį pamatyti. Bet gyventojų papročius ir tikybą pažinti, tarp tų žmo­nių ilgiau nesustojant gyventi, buvo sunku. O pagaliau patys rite­riai, kurie būtų galėję savo pastebėjimus ir žinias raštingiems kronikininkams ar dvasininkams perduoti, vengdavo minėti pago­nių burtus ir prietarus.

Užtat vis būdavo tiksliai sužymima visose ordino kronikose, kiek tų “tamsybės ir pražūties padarų” yra kritę nuo tikėjimą ginančio kardo. Todėl per šimtą metų su viršum, net uolūs ir kruo­pštūs “reizų” Lietuvon registratoriai, kaip antai, heroldas Vygan­das Marburgietis (Prūsuose) ir magistro kapelionas Hermanas de Wartberge (Livonijoje) teduoda atsitiktines žinutes apie šventus miškus, šventus kaimus, šventas upes, šventus laukus, žodžiu kon­krečiai teįvardija tik tai, ką Dusburgas pirmasis bendrais žodžiais minėjo apie prūsus.

Tiedu kronikininkai, panašiai kaip Eilių orinė Livonijos kronika, kur-ne-kur mini aukojimus, kraujo (gyvulių) aukas. Po keletą kartų jiedu aprašo ir žmonių aukas — sudeginimus ordino riterių. Vygandas dar mini kažkokį šventą vyrą (“sanctmn vinim”) — dvasininką ir šventus namus (“domos sacras”) — šventyklas. Bet abu kronikininkai, dažnai ir smulkmenas minė­dami metraščiuose, nė vienu sakiniu atskirai neužsimena apie pagonybės turinį, su kuria kovoti buvo kryžiuočių vyriausias tikslas. Apie patį pagonių kultą ordino žmonės, berods, daug ir žinoti negalėjo. Tik taikinguose santykiuose būtų buvę galima gyventojų papročius geriau pažinti. Ir iš tiesų, kai tik prasidėjo taikingos misi­jos ir uoli pastoracija, ypač jėzuitams į Lietuvą atvykus (XVI amž. gale), apie lietuvių pagonybę sužinota įdomių dalykų. Ordinas tokių taikingų misijų, išskyrus vieną kitą retą sporadišką atsitikimą, nevykdė. Todėl vokiečiams neteko betarpiškai susitikti su pagonių prietarais ir tikėjimais.

Kas čia pasakyta apie Vygando ir Wartbergės metraščius; dar labiau tinka apie kitus ordino XV-jo amž. istoriografijos šaltinius, kurie Vytauto epochai duoda tiek daug įdomios medžiagos. Pavyz­džiui, Jonas Posilgė, kuris apie Lietuvą žino tiek daug faktų, ypač iš jos politinio gyvenimo, savo plačioje kronikoje iš kulto srities tepaduoda vos dvi skurdžias žinutes.

Bet prie tokių šaltinių, kurie charakterizuoja lietuvių senąjį tikėjimą, reikia priskaityti žinomojo lenkų kronikininko Jono Dlu­gošo (1415-80 m.) plačius aprašymus, kuriuose keliais atvejais patie­kiama žinių atskirai apie Aukštaičių ir vėliau apie Žemaičių gyven­tojų tikybą. Pirmiausia Dlugošas akcentuoja ugnį. Ji buvusi laikoma amžina ir nuolat dvasininkų kurstoma bei prižiūrima. Kronikinin­kas pirmasis mini dvasininką Znicz prie centrinio židinio Vilniuje. Bet, apskritai, apie ugnies kultą yra tai kelintoji žinia, ypač, jei čia dar priskaityti bizantinius šaltinius. Konstantinopolio patriarchas lietuvius tiesiog oficialiai vadina “pyrsolatrai” — “ugnies garbin­tojai”. Tačiau lietuvių ugnies dievybė, t. y, jos vardas, nė Dlu­gošui nežinoma, kai tuo tarpu, pvz., slavų ugnies dievybės Svarog kultas labai stipriai pasireiškė, ir jis, kaip ugnies dievas buvo “gar­binamas”. Bet nuostabu, kad pas tuos ugnį meldžiančius slavus nieko nežinoma apie amžinąją ugnį, kuri lietuvių kulte sudaro vieną iš ryškiausių bruožų, Dlugošo keliskart užakcentuotų. Todėl A. Brūckneris ir daro išvadą, berods, teisingą, kad židiniai buvę kūrenami Perkūno, bet ne pačios ugnies garbei. Šitie vieninteliai Perkūnui skirti “ugnies aukurai” ir davė progos suda­ryti lietuviams charakteristiką — “pyrsolatrai”, nors jie tokie nebuvę.

Dlugošas mini medžių kultą ir šventus miškus, kariuose nei medžiai, nei žvėrys neliečiami. Tokį mišką geležimi paliesti baisu ir nuodėminga. Kronikininkas pirmasis iškelia žmonių sampro­tavimus, jog jei kas įžengdavo į tokį mišką, būdavo dvasių smaugiamas arba už bausmę nustodavo akies, išsisukdavo sąnarį, ranką, koją. Tik avinų ir veršių aukomis toks žmogus tegalėdavęs susigrąžinti sveikatą.

Dlugošas, kaip ir Jeronimas Pragietis, aiškiai užakcentuoja ger­bimą gyvačių bei žalčių, kuriuos jis vadina aspides, serpentes ir viperas, atskirai žalčių neišskirdamas. Dlugošas apie žalčius išsitaria, jog juose, žmonių manymu, gyvenusios ir slėpu­siosios dievybės. Jie buvę lyg penates dii, namuose laikomi, pienu maitinami, ir jiems buvę aukojami gaidžiai. Pagaliau Dlugošas mini visai naują dalyką, būtent, vėlių kultą ir joms dedamas aukas. Lavonai buvę deginami drauge su arkliu, jaučiu, karve, balnu, kamanomis, ginklais, drabužiais, diržu, žiedu, brangiais indais ir kitais daiktais, nesigailint nei aukso nei sidabro. Tai patvirtina eilė kitų šaltinių, kaip ir kronikininko teigimą, kad po karo būdavo sude­ginamas vienas iš žymesnių belaisvių. Įdomi yra jo pastaba, padedanti išaiškinti alkviečių paskirtį, jog tam tikruose miškeliuose, mūsiškai alkuose, būdavę židiniai (ugniavietės), pa­skirstyti kaimais, šeimomis bei namais. Tuose židiniuose lavonai su viskuo būdavo sudeginami.

Be šitų keturių kultų Dlugošas mini dar iki tol niekieno neuž­fiksuotų įdomių dalykų, būtent, jis kalba apie rudens — spalio mėnesio pradžios šventes, tuose miškeliuose, derlių nuėmus, atliekamas apeigas. Į tas šventes gyventojai ateidavo su šeimom. Aukojant jaučius ir avinus, tris dienas buvę puotaujama ir geriama, šokama ir žaidžiama.

Dlugošui, tiesa, gali būti prikišama nemaža tendencijos ir netiks­lumų aprašant politinius Lietuvos ir Lenkijos santykius (žr. Liet. Enciklopedija, VI, 1100 p.). Ber religinius pagonių gyventojų papro­čius šališkai aprašinėti, ką nors iškreipti ar nutylėti, jis negalėjo turėti jokio intereso. Atrodo, kad apie pagonių tikėjimą kronikinin­kas yra viską sužymėjęs, ką jis žinojo ir girdėjo.

Aprašydamas žemaičių krikštą 1413 m., Dlugošas dar kalba apie religinius to krašto papročius visai panašiai kaip Aukštaičių krikšto proga (1387 m.). Taigi šitas kronikininkas po Jeronimo Pragiečio yra antrasis, kuris atskirai rašo apie žemaičių tikėjimą, tuo išskirdamas Aukštaičių ir Žemaičių gyventojų kultus. Bet iš tiesų tai, kas parašyta apie žemaičius, maža kuo skiriasi nuo aukščiau kalbėtų duomenų. Kartojant tas pačias kulto rūšis, jos tik plačiau pailiustruotos.

Kronikininkas, pvz., vėl mini ugnį, kuri ir čia taip pat lai­kyta šventa ir amžina. Ji deginta, nuolat kurstoma, prie Nevėžio aukštame upės kalne. Apie miškus jis vėl rašo, kad juose buvu­sios dievų buveinės (habitacula). Tokiuose šventuose miš­kuose niekas nedrįsęs malkų rinkti ir medžioti, nes ir juose gyve­nantieji ar patekusieji paukščiai ir žvėrys buvę laikomi šventais ir neliečiamais. Čia vėl priminta – kas tokius miškus ir jų žvėris bei paukščius naikino, tas išsisukdavo rankas ir kojas. Tokiu būdu tiky­binės pažiūros saugojo tam tikrus miškus ir jų gyvulius bei paukš­čius nuo naikinimo. Tai buvo anų laikų savotiški gamtos rezerva­tai, kurie, rodos, geriau galėjo apsaugoti vietos fauną nuo išnykimo, negu dabartiniai griežtų įsakymų keliu rezervatais paskelbti plotai. Dlugošas toliau pasakoja, kaip žemaičiai labai nustebę, kada lenkų kareiviams, kurie jų šventą miškelį iškirto, nieko neatsitikę, kai tuo tarpu jiems dažnai kas nors nutikdavo. Tokių šventų miškų paukš­čiai ir žvėrys buvo pripratę prie žmogaus ir jo nebijojo.

Žemaičių gyventojų tikybinių papročių aprašyme kronikininkas duoda įdomių ir naujų žinių apie vėlių kultą. Tam tikrose vietose miške, kur lavonai būdavo sudeginami, vėlėms buvęs deda­mas valgis ant tam tikrų iš medžio mauknos ar žievės (ex subėrė — kamščių medžio?) padarytų kėdelių ar padėklų. Jis būdavęs paruoš­tas iš tešlos, sūrio formos. Gėrimas (midus) būdavęs pilamas į patį židinį. Tai žmonės darydavę, tikėdami, kad mirusiųjų vėlės, kurių kūnai tuose židiniuose buvo sudeginti, naktį ateinančios, valgančios ant tų padėklų esantį maistą ir geriančios į pelenus supiltą midų. O iš tikrųjų, pastebi kronikininkas, tą maistą nuolat sudorodavu­sios ne vėlės, bet varnos, juodvarniai ir kiti laukiniai paukščiai bei žvėrys. Tokiu būdu savaime pagonys globojo ir maitino miškų gyvū­niją lyg mūsų, gyvulių globos draugijos. Žemaičiai taip pat pažįsta ir spalių mėnesio pirmosios dienos šventes, labai iškilmingai keliamas minėtuose miškeliuose. Ir čia į tas šventes susirinkdavę visi apylinkės žmonės, atsinešdami valgio ir gėrimo. Pasivaišinę, savo dievams, ypač Perkūnui, t. y. griaustiniui, aukodavę gėrimus ir valgius.

Kai kurios išvados apie lietuvių pagonybę

Kokias išvadas galima pasidaryti apie to senojo lietuvių kulto pobūdį iš pirmųjų (XIII-jo — XV-jo amž.) šaltinių? Jie mini dau­gelį bendrų dalykų, bet kiekvienas šaltinis pasako ir ką nors nauja. Ipatijaus metraštis ir Malalos kompiliatoriaus kronika, pvz., mini dievų vardus, kurių nė vieno nebežino, palyginti platūs, Jeronimo Pragiečio ir ypač Dlugošo aprašymai. Paskutiniojo kronika, lygiai kaip ir Eiliuotinė Livonijos kronika, žino tik Perkūno vardą. Bet užtat Dlugošas ir Jeronimas taip pat mini naujų dalykų, kurių nežino pirmieji du šaltiniai, pvz., žalčių kultą, kuris neabejotinai stipriai pasireiškė ir todėl vėliau turi daug pėdsakų raštuose. Jeronimas, be to, žino dangaus kūnų kultą (kūjo garbinimą), kuris šitoje formoj niekur daugiau nebeužtinkamas. O Dlugošas pirmasis aprašo vėlių maitinimus, rudens šventes ir mini dvasininką Znicz (viename ran­kraštyje vad. Zincz).

Čia išcituotieji šaltiniai vienas kitą papildo, nors daugumas jų parašyti kitoje vietoje, skirtingu laiku ir vienas kitu nesinaudojant. Ką apskritai apie baltų gamtos įdvasinimą patiekė patys senieji šaltiniai (pop. Inocentas III savo bulėje, Oliveras Seholasticus savo kronikoje, Dusburgas savo metraštyje), vis minėdami medžių, vandenų, laukų, kalnų, gyvulių, paukščių ir dangaus kūnų kultą, kiti šaltiniai konkrečiau patvirtina.

Verta atkreipti dėmesį, kad visi čia išskaičiuotieji senojo laiko­tarpio šaltiniai mini neliečiamus medžius ir šventus miškus. Matyti, atskirų medžių ir miškų laikymas neliečiamais, jų įdvasinimas ar garbinimas, krikščionims ypač krito į akis. O pirmoje eilėje krikš­čionys fiksavo tai, kas labiausiai nuo jų pasaulėžiūros skyrėsi, kas ypač ano meto krikščionio sąvokomis atrodė egzotiška ir labai “kvai­la”. O tas pagonių paikumas, kad jie Dievo vietoje garbino ne patį Kūrėją, bet tik jo kūrinius, atseit, medžius, gyvates, ugnį ir t. t., kronikininkų ypač norėta pažymėti.

Nesunku tačiau pastebėti, kad lietuvių senasis tikėjimas nebuvo koks naivus gamtos idealizavimas, primityvus jos garbinimas ar adoravimas krikščioniška prasme. Tas gamtos kultas nebuvo taip pat koks nors grubus fetišizmas. Bet jis reiškėsi atskirų gamtos objek­tų ir jos reiškinių įdvasinimu, animizmu, savotiškai supras­tu panteizmu. Ir medžiai ir kiti daiktai buvo gerbiami ne dėl savo kokių nors gerų ypatybių. Jiems buvo skiriama ypatinga reikšmė todėl, kad jie buvo tarpininkai, kur sėdėjo dvasios, kur buvo “lokalizuotos” dievybės.

Šitas lietuvių tikėjimo bruožas yra bendras ne tik visiems baltams-aisčiams; jis turi daug bendro ir su slavų pagoniškąja religija. Jie taip pat gyveno panašiose klimatinėse ir topografinėse sąlygose. Slavų supratimu, koks nors šaltinis, ypatingas akmuo ar keisčiau nuaugęs medis, iš kurio tikėtasi apsaugos nuo pavojaus ar kokios gėrybės (pvz., lietaus), buvo tam tikra vieta, kur “sėdėjo” dievy­bės, žmogaus užtarėjos — dvasios.

Krikščionybei atėjus, jos paskui įgavo demonų pavidalą. Žinoma, ne kiekvienas šaltinis, ne kiekvienas miškelis ar medis ir t.t, galėjo būti tokiu mediumu, per kurį pasireikšdavo dievybė bei dvasia. Todėl ne visi gamtos objektai visuotinai būdavo įdvasinami ir ger­biami. Bet ir tie negyvosios ar gyvosios gamtos daiktai, kurie buvo laikomi dievybių ir dvasių “buveinėmis”, buvo garbinami bei ger­biami tik dėl tos aplinkybės, kad ten gyveno žmogui gera ar bloga galinti padaryti dvasia.

Senasis lietuvių tikėjimas yra todėl ne kas kita, kaip dva­sių tikyba. Vadinasi, krikščionių kronikininkų posakiai, kad Lietuvos pagonys garbinę gamtą ir jos atskirus objektus, įgauna naujos prasmės. Rašydami apie negyvos ar gyvos materijos “gar­binimą”, kronikininkai galvojo krikščionių sąvokomis. Bet pago­nys tokio “garbinimo” krikščioniška prasme nepažino. Jie gamtą įdvasino, jos privengė, jie tikėjo, kad ji laimę ar nelaimę nešanti. Jie bandydavo tą materijoje esančių dvasių pyktį nukreipti ir t.t. Todėl suprantama, kad galėjo būti ir dvasininkų, tik ne krikščio­niška prasme. Žmogaus kasdienybėje buvo pranašesnių žmonių, kurie tarpininkaudavo tarp jo ir dvasių, nes jį perse­kiojo piktosios dvasios ir gimstant, ir einant į santuoką, ir mirš­tant. Ir krikščionybei seniai jau atėjus, su tais trimis žmogaus gyve­ninio momentais buvo susieta visa eilė prietaringų tikėjimų, burtų ir apeigų. Jas galėjo atlikti tik tam tikri žmonės. Kol dar senasis tikėjimas viešai reiškėsi perdaug nesislapstydamas nuo kunigų, tokių žmonių reikšmė, aukojant ir ateitį spėjant, buvo gana didelė.

Patys pirmieji šaltiniai, kurių autoriai rašė toli už Pabaltijo ribų, į “garbinamųjų” objektų skaičių įtraukė daugybę daiktų, beveik visą žmogų apsupančią gamtą. Jeronimas Pragietis ir Dlugošas tą skaičių žymiai susiaurino. Jiedu bemini tik ryškesnius kultus, apie kuriuos turime ir vėlesnių pėdsakų, būtent, įdvasinimą ugnies, medžių, žalčių ir vėlių kultą. Dlugošas, tiesa, pamini dar ir žaibą bei Perkūną. Šitie motyvai dominavo lietuvių gamtos kulte. Pirmieji kronikininkai, ypač Oliverus Scholasticus, mini, tiesa, dar laukus, kalnus, slėnius, tarpkalnes, šlaitus, uolas, kaip “garbina­muosius” objektus. Bet tokiose vietose turėjo būti medžių, vandenų ar šaltinių, kurie taip pat negalėjo būti tokio garbinimo vyriausias tikslas. Jie tegalėjo būti savotiška priemonė, nes pagonys lenkėsi ir su pagarba ar baime žiūrėjo į tokį gamtos objektą, kuriame buvo dvasios ar dievybės buveinė.

Vėlesnieji šaltiniai taip pat nebemini daugiau lietuvių tikybos objektų. Tiesa, J. Lasickis Žemaičių dievų aprašyme išveda, kad anos visuotinės pagonių tikybos deformacijos metu turėjo būti įdvasinamas ir pirkios kampas, ir pelenas, ir šluotražis. Tai buvo jau dekadentiškas pagonybės laikotarpis, kuriame vyko tokis dide­lis suskilimas dvasiniame lietuvių gyvenime. Iš čia tiek daug, dažnai netiksliai užrašytų, lietuvių “dievų” vardų.

Ši senųjų šaltinių apžvalga parodo, kad toji “dievaičių” plejada su populiariąja trijule, kurią taip mėgo lenkiškai rašiusieji Lietuvos patriotai, lygiai kaip ir Krivių-Krivaičių žinioje esanti hierarchija ir t.t., seniesiems šaltiniams yra dar visiškai nežinoma. Neįrodytas nė stabų buvimas, čia išskaičiuotieji, šiek tiek autentiškesni šalti­niai tepažįsta tik šešias dievybes. Žinoma, lietuvių kulto turinys buvo platus, ir tie šeši vardai yra, turbūt, tik dalis tų dievybių, kurios žmogaus psichikoje buvo įsišaknijusios, vienur vienokiais, kitur kitokiais vardais vadinamos.

Net Dusburgas, kuris nemini nė vieno prūsų dievybės vardo, (o asketiškam vienuoliui minėti pagoniškus demonus gal ir buvo draudžiama ar bent nepatogu), sako, kad prūsai garbinę įvairius dievus. Apie sėlius Eiliuotinė Livonijos kronika rašė, kad jie turėjo taip pat daug dievų.

Todėl tų dievybių skaičius turėjo būti gausesnis. Krikščionims jas išskaičiuoti nebuvo svarbu. Jie galėjo pasitenkinti bendru pasa­kymu ydola, daemones, ignominiosa fantasmata ir t.t. Įdomu, kad čia cituotuose šaltiniuose niekur neužtikome minimų lietuvių psi­chikoje gana ilgai išsilikusių būtybių, kaip antai, Kaukų, Laumių, Aitvarų, apie kuriuos žinome iš vėlesnių, daugiausia pačių lietuvių, šaltinių. Nė populiarioji Gabija nepažįstama, nors ugnies kultas daugeliui šaltinių žinomas. Todėl A. Brūckneris ir daro išvadą, kad ugnies dievybės Lietuvoje nebuvę, o ugnis buvusi deginama tik Perkūnui. Tiesa, XVI-tame amž. kreipiamasi į Gabiją, saugojant namų židinį, ar džiovinant javus. Tačiau ji esanti kilusi iš Šv. Agotos (gudiškai Hafjos), kuri skaitosi ugnies patronas. Dr. J. Balys, rem­damasis turtinga tautosakine medžiaga, nesutinka su šitokiu Gabi­jos vardo kildinimu (Kūryba, 1943 m., Nr. 1). Lietuviai jau turėjo žinoti specialią ugnies dvasią.

Šitoji svetimųjų (vokiečių, rusų, lenkų) šaltinių ap­žvalga, kaip sakyta, parodo, kad visą laiką tenka remtis atsitik­tinėmis versmėmis. Be abejo, didesnioji dalis to, kas sudarė žilosios lietuvių pagonybės turinį, mūsų minėtiems šaltiniams yra nežinomi. Vargu kada ar pasiseks iš tų smulkių žinučių daugiau ką sužinoti. Žinoma, bus galima visada daryti naujų samprotavimų.

Apskritai, tose tautose apie jų tikybą ir mitologiją tegalima plačiau ir išsamiau kalbėti, kuriose išsilaikė rašytas epas. Suomių (finų) ir skandiuavų mitologija, pvz., yra nepalyginamai ryškesnė už kitų kaimyninių tautų vien dėl tos aplinkybės, kad išliko platus nacionalinis epas su padavimais ir mitais apie pagoniškųjų laikų dievus. Lietuviai ir jų giminės (prūsai, latviai) ne tik tokio epo nėra palikę, bet, rodos, nesukūrė savo mitų apie dievus, arba bent jų, galima sakyti, nėra išlikę. Mitai atsiranda paprastai tokiose tautose, kur dievybės yra įgijusios ryškų antropomor­finį pavidalą (žr. Kalevalą).

Tos mūsų čia patiektos pirmųjų šaltinių žinios su mažom išim­tim tinka bet kokiam gamtiniam tikėjimui apidūdinti, ypač indo­europiečių tautose. Pozityvių ir specifiškų duomenų apie lietuvius yra nedaug. Ryškiausias jų tikėjimo bruožas — gamtos ir jos atskirų objektų įdvasinimas — yra bendras visiems indoeuropiečiams. Pir­mas įspūdis, kad lietuvių tikėjimo svarbiausią objektą sudarė gamtos ir jos reiškinių įdvasinimas, neišnyksta besigilinant į atski­ras versmių detales. Ypač XIX-tame amž. buvo manoma, kad, gamtos objektų garbinimas yra natūralinės (neapreikštosios) reli­gijos išeinamasis punktas. Ir antikos pasaulio, ir puslaukinių tautų, vadinamuose natūraliniuose (gamtiniuose) tikėjimuose yra garbi­nama gamta nesuskaitomoj daugybėj jos reiškinių ir pavidalų. Dan­gus ir jo kūnai (saulė, mėnuo, žvaigždės), oras su audromis (perkū­nas, žaibas, vėjas, debesys, lietus), žemė su visu tuo ką ji nešioja ir apima, būtent, su gyvuliais ir augalais, ugnimi ir vandeniu, šalti­niais, upėmis ir slėniais, kalnais ir uolomis ir t.t., visa tai daugybėj senojo ir dabartinio pasaulio tautų, yra religinio kulto objektas.

Žemame savo kultūrinio išsivystymo laipsnyje žmogus į aplin­kinę gamtą žiūri vaiko akimis. Visur jis mato įkūnytą gyvybę, kaip jis pats yra gyvas. Ne tiktai gyvuliams ir augalams, bet saulei ir mėnesiui, vėjui ir debesims, upei ir kalnui priskiria jis tokias pat jusles ir jausles, kokias jis pats turi. Todėl ir jis, lyg tas mažas vaikas, kuris kalbasi su lazda, medžiu, šnekasi su jais, pasakoja apie juos. Jei vaikas, savaime ir instinktyviai įdvasindamas, priskirdamas gyvybę ir personifikuodamas negyvus objektus, randa sau tokiame dvasios žaisme džiaugsmo, tai toks pat noras dar vaikiško kultūros amžiaus žmogų skatina įdvasinti ir personifikuoti įvairius gamtos objektus ir reiškinius. Tai turi nemaža bendro su poetiniu žmogaus palinkimu. Todėl, anot Tyloro, kas mums yra poetinė kūryba, seniausiam žmogui buvo žvelgimas į gamtą.

Toks betarpiškas noras žvelgti į gamtą yra stipriai paremtas pastangomis surasti kiekvieno fizinio reiškinio priežastį, nusta­tyti kauzalinį ryšį, kurį etnologas O. Pescbel laikė svarbiu religijai atsirasti veiksniu. Jei, pvz., perkūnas griauja ir žaibai skrodžia dangų, tai, žmogaus natūraliu manymu, turi kas nors būti, kas tuos reiškinius sukelia, kas mėto ugnį ir kelia tokį didelį trenksmą. Kadangi žmogus negali tokio dalyko padaryti, — o danguje jokios kitos priežasties nematyti, — pradedama, tenkinant norą išsiaiškinti priežastis, ieškoti į žmogų panašaus fenomeno, būtent, die­vybės.

Nematydamas tikrosios priežasties, kas verčia saulę keliauti, vėją pūsti (jis vėl panašus į žmogaus burnos pūtimą, tik daug stip­resnis), žmogus vėl turi susigalvoti priežastį. Kadangi žmogus, išeidamas iš savo gyvenimo patyrimo, turėjo pagrindo tų gamtos reiškinių bijoti (žaibas, pvz., galėjo jį užmušti, sude­ginti mantą ir t.t.), reikėjo jam su jų priežastimis taikoje gyventi. Tokiu būdu baimė buvo nemažos reikšmės motyvas atsirasti prašymams, maldavimams, garbinimui. Bet viena baimė gamtos dievybių dar nebūtų sukūrusi, nors jos vaidmuo ir nėra labai menkas.

Matydamas visur gyvybę — ir putojančiame bei vilnijančiame upių bei ežerų vandenyje, ir besiblaškančiose ugnies liepsnose, ir vėjo ūžime etc., žmogus tai gyvybei, kuri buvo jo būtybei svetima, ėmė priskirti antžmogišką galybę. Leopoldas von Schroederis, tas pažiūras savo visų pripažintame veikale išdės­tydamas apie arijų religiją, užakcentuoja gyvybės elementą gam­toje. Ji (gyvybė) buvusi svarbiausia šaknis gamtinei religijai išaugti. Baimė ir, pagaliau, senolių vėlių (dvasių) kultas buvo kiti du veiksniai. Šitas senolių dvasios kultas parodo pačias seniau­sias religinio gyvenimo formas. Primityviose tautose mirusiųjų sielos įgauna dvasių, demonų arba pikta norinčiųjų daryti būtybių pavi­dalą. Šios gali kenkti net savo buvusiems draugams ar giminėms. Tas kultas vėlių, apie kurių tolimesnį gyvenimą žmogus tardavosi per sapną patiriąs, rėmėsi mirties baime. Schroederio manymu, tas žmogus pripažino taip pat Aukščiausią Bū­tybę, kuri turėįo būti racionaliai dorine linkme nukreipta. Tosios Būtybės egzistencija, be kitų religijai atsirasti priežasčių, buvęs vienas iš svarbiausių veiksnių, kurių įtakoje gimsta religijos.

Ir lietuviai, kaip indoeuropiečiai, neišsilenkė iš bendrų pirmykš­tės protautės tikybinių principų. Gyvendami panašiose klima­tinėse bei topografinėse sąlygose kaip ir jų kaimynai, savo religiniu gyvenimu negalėjo jie nuo kaimynų perdaug skirtis. Lietuvių, kaip ir latvių bei prūsų, gamtoje ir klimatinėse sąlygose nėra aštrių priešingumų.

Tuose plotuose nėra nei didelių šalčių ir kaitrų nei kalnų su snieguotomis viršūnėmis, nei čia įvyksta didelių gamtos kata­strofų, kaip žemės drebėjimai, baisūs potvyniai ir t.t. Jei toji gamta anksčiau galėjo būti šiurkštesnė negu dabar, tai joje vis tik nebuvo įžiūrima tiek daug piktų jėgų, kurios būtų galėjusios išugdyti turtingą demonologiją. Toji didelių priešingumų nepažįstanti gamta, ypač miškas ir vanduo, kuriedu kasdien supo iš visų pusių žmogų, neišugdė stiprių įtempimų, didelių susijaudinimų ir aštrių pergyve­nimų. Tiesa, visa savo būtybe būdamas įsigyvenęs į gamtą, žmogus jautė visas jos apraiškas ir pasikeitimus. Kiekviename žingsnyje jis juto tos gamtos galybę. Nemokėdamas kitaip apie ją sau atskai­tomybės duoti ir jos reiškinių išsiaiškinti, žmogus juos priskyrė nesuprantamoms jėgoms, savo susikurtoms dvasioms. O toji kasdieninė gamta, su kuria jis visą savo gyvenimą nuo lopšio iki grabo buvo nuolat surištas, buvo jam labai artima. Ir šiandieną dar neretai senas, prie miško užaugęs kaimietis ne tik pažįsta augalus, žino visų gyvūnų vardus, jų ypatybes, bet gyvai jaučia kitus gam­tos reiškinius ir atmainas, nes jis yra tiesiog su ja suaugęs.

Dar nėra ištirta klimatinių ir geografinių sąlygų įtaka lietuvių tikėjimui. Ji turėjo būti gana didelė. Kol žmogus nepažino gamtos mokslų (fizikos, astronomijos, chemijos, medici­nos etc.), gamtos reiškiniai jam buvo nesuprantami. Todėl jo pasėlių, jo javų derliaus priklausomybė nuo gamtos, jo galvijų maras ir t.t, turėjo būti blogų dvasių ar dievybių ženklas. Visus tuos reiškinius žmogus savaip aiškino. Kol krikščionybė išvadavo žmogų iš tos gamtos nelaisvės, jis ne tik priklausė gamtos jėgų ir reiškinių, bet net jų bijojo, juos gerbė ir kai kada maldavo, norėdamas įsigyti jų malonės ir nukreipti pyktį.

Pagoniui buvo šventų (tik nekrikščioniška prasme!) vandenų, šaltinių, ežerų, miškų, medžių. Vargu jau antropomorfiškas formas įgijęs yra žinomas žemės, ugnies, dangaus ugnies — Perkūno kultas. Konkrečiau žvelgiant, galima pastebėti, kad ne visi kultai pasireiškė lygiai toje pačioje stiprybėje. Kas buvo labiau gerbiama vienoje srityje, mažiau buvo kartais žinoma kitoje. Jei tikėti Lasickiu, tai kiekviena sritis turėjo turėti ir savų dievybių, kurias rašytojas drą­siai išskaičiuoja. Ir profesorius E. Volteris, pasiremdamas tais vėly­bais šaltiniais, tvirtino, kad kiekviena sritis turėjo savo vyriausiąjį dievą.

Iš įdomaus Jeronimo Pragiečio pranešimo, taip pat, rodos, gali­ma daryti išvadą, kad atskirose srityse atžvilgiu kulto, kuris nebuvo jokiais rašytais nuostatais fiksuotas, buvo daug skirtingumų. Nea­bejotinai žymių skirtumų yra buvę žemaičių ir aukštaičių kulto formose. Taip pat Prūsų Lietuvos lietuvių pagoniški burtai (ypač XVI-tame amž.) skyrėsi nuo Vilniaus sričių pagoniškųjų burtų. Pirmuosiuose šaltiniuose susekti tas įvairių sričių kulto variacijas, žinoma, yra neįmanoma.

Jie tik padeda šiek tiek nustatyti pagrindinius lietuvių tikė­jimo principus, kurie nesiskiria nuo prūsų ir latvių tikybų ir turi daug panašumo su senąja slavų religija. Kas žinoma apie lietuvių dvasinį XIII-XV amž. gyvenimą, negali patenkinamai nušviesti jų pagonybės turinio. Vėlesni šaltiniai, kurių yra žymiai daugiau, nors jie rašo jau apie deformuotą ar slaptai atliekamą kultą, gali retrospektyviniu-genetiniu būdu duoti nemaža lietuvių tikėjimui pažinti.

Jau buvo aiškiai akcentuota, kad vėlyvąją reformacijos laikų pagonybę reikia skirti nuo ankstyvesnės pagonybės. Toje naujojoje pagonybėje labai ryškiai aptinkamas motyvų kei­timasis. Šitas įdomus klausimas užsitarnauja atskiros stu­dijos. Tik labai pamažu senasis kultas užleido vietą naujajai reli­gijai. Dažnai simbioziškai gyvos pagonybės reminiscencijos maišėsi žmogaus galvoje su naujai išgirsto Evangelijos Mokslo sukonkre­tintomis sąvokomis. Šalia naujai įgytųjų krikščioniškųjų sąvokų ilgai dar laikėsi pagoniškieji elementai ir egzistavo, vieni kitiems nekliudydami.

Toji pagonybė, nors jau ir nebe pirmykštės formos, šalia krikš­čionybės, yra vienas iš įdomiausių lietuvių dvasinio gyvenimo reiškinių. Užteks čia, pvz., pažymėti, kad XVI-jo amž. Livonijos rašytojas, pastorius ir Kuršo superintendentas, Paulius Einhornas įdomiai kalba apie latvių eonfusum chaos, kai jie, kreipdamiesi į Švenčiausią Panelę Mariją ir šventuosius, tai visai suderino su savo kreipimusi į savo dievus ir deives. Jei lenkuose ir rusuose pagonybė ilgai išliko, nes dar 5 — 6 amž. po jų krikšto (XIII-XIV amž.) vis dar buvo skundžiamasi dėl “dvilypės” tikybos, tai visai pana­šaus reiškinio būta prūsuose, latviuose ir lietuviuose, ypač žemai­čiuose.

Lietuvių liaudžiai krikščionybė buvo iš aukšto didžiųjų kuni­gaikščių autoritetu įsakyta. Bet svetimi kunigai, trūkstant tikrosios airių-škotų vienuolių misininkų pavyzdžiu Evangelijai skelbti dva­sios, nė iš tolo nepriėjo prie dvasios pasaulio to žmogaus, kuris buvo gavęs jam nesuprantamą krikštą ir naują vardą. Su val­diniu paklusnumu ir nesipriešindami žmonės tą naują tikybą priėmė, užleido jai vietą viešajame gyvenime, bet ilgai savo namuose išlaikė savas dvasias.

Konservatyvūs ir savo tradicijose užsigrūdinę žemaičiai net parodė ir priešingumo naujajai religijai. Pas Vytautą nuvykusios, moterys verkdamos prašiusios išvaryti jų šventų miškų ir medžių nai­kintoją misininką Jeronimą Pragietį. O 1418 m. žemaičiai sukilo, išva­rė vyskupą, sudegino bažnyčias ir bandė atstatyti senovę. Tiesa, gal būt, šitame sukilime bus daugiau nusvėrę socialiniai motyvai, negu religiniai, nes įvedant krikščionybę, organizuojant parapijas ir vysku­piją, dalis valstiečių buvo priskirti prie bažnytinių žemių ir suvaržyti. Apskritai, žmonės naujajai tikybai didelės opozicijos nereiškė, tačiau dėl daug apystovų su ja ilgai nesusigyveno. Pirmosios para­pijos, prie kurių buvo priskirtos ir gana tolimos sričių žemės, būdavo labai plačios. Nuo Kauno iki Jurbarko, pavyzdžiui, tirštai gyve­namoje juostoje, ištisus du amžius po krikščionybės įvedimo, deši­niajame Nemuno krante tebuvo vienintelė bažnyčia Veliuonoje.

Sustingimas, pastoracinis nejudrumas ir svarbiausia kunigų nemokėjimas vietinės kalbos, vedė prie to, kad nuošalesnių sričių kaimiečiai XVI-tame amž. tikrai buvo atviri pagonys. Apie tai žinojo ir vietiniai kunigai, ir svetimieji. Reformacija išju­dino Bažnyčią ir Lietuvoj. Kai tik prasidėjo misijos, buvo susi­durta su tuo kaimo žmogaus savotišku pasauliu, kurio iki tol nepa­žinta. Atsivėrė tikrasis vaizdas. Pastebėta daugybė “dievaičių”, pamatyta be skaičiaus pagoniškų burtų ir tikėjimų, žodžiu, apčiuop­ta dar daug pagonybės liekanų.

Dar ilgai ilgai ir ne taip seniai senyvo kaimo žmogaus fantazija, atsiremdama į tą iš kartos į kartą einantį paveldėjimą, pindavo įvairiausius vaizdus. Mirusiųjų vėlės pasirodančios žmonėms ir su jais bendraujančios. Miške liūdinčios įvairios baidyklės ir šmėklos. Tvartuose naktimis dirbą Aitvarai. Žmones ir gyvulius tamsos glū­dumoje smaugią ir alsiną Slogučiai. Kluonuose ir jaujų pirtyse suki­nėjusi velniukai, baužiai ir kitos piktos dvasios. Apie šulinius, šal­tinius ir balas vakarais susirenkančios, klegančios ir skalbiančios laumės ir t.t.

Kovojant su tos rūšies žmonių įsitikinimais bei prietarais ir lei­džiant įvairias bažnytines knygeles, buvo atsitiktinai paminimi tie ryškūs pagonybės likučiai. Šitaip nesąmoningai, kovojant su ta pagonybe, buvo sužymėta daug jos pėdsakų. Kadangi rašy­tojai humanistai, sąmoningai patiekdami traktatus apie pagonis, daug painiojo ir fabrikavo (pvz., Stella, Grunau), tos nety­čia išlikusios žinios yra ypač brangintinos ir padeda nušviesti vėly­vąjį pagonybės laikotarpį. Apie jį reikėtų atskirai kalbėti.

Z. Ivinskis „Senasis lietuvių tikėjimas” // Rinktiniai raštai II t. 1986 m.