Senovės pirtis: etnografiniai liudijimai apie švarą, sveikatą ir apeigas

Senovės pirtis – tai žvilgsnis į vieną archajiškiausių lietuvių buities, sveikatos ir bendruomeninio gyvenimo erdvių. Šiame tekste pristatoma Pelikso Bugailiškio surinkta etnografinė medžiaga apie senąsias Lietuvos pirtis, jų statybą, įrangą, kūrenimo būdus, naudojimo tvarką, papročius, prietarus ir gydomąją reikšmę. Medžiaga buvo publikuota 1942 m. kraštotyros žurnalo „Gimtasai kraštas“ antrame numeryje.

Bugailiškio aprašyme pirtis atsiskleidžia ne tik kaip prausimosi vieta. Tai buvo ir savotiškas kaimo žmonių susibūrimo taškas, kur skambėdavo pasakojimai, būdavo aptariami darbai, prisimenami seni laikai, gydomi negalavimai, o kartais net atliekami su gimdymu ar kūno „braukymais“ susiję veiksmai. Pirtyje gyveno ir senieji tikėjimai: pasakojimai apie mirusiųjų sielas, laumes, raganas, velnius, apeiginius draudimus bei pagarbą karščiui ir vandeniui rodo, kad ši vieta lietuvių pasaulėjautoje turėjo kur kas gilesnę reikšmę nei paprastas ūkinis pastatas.

Ši etnografinė medžiaga vertinga tuo, kad joje užfiksuoti dar gyvi senųjų pirčių pavidalai ir papročiai: rūsio tipo pirtys, žiemlankos, žemi langeliai, akmeninės krosnys, plautai, paminos, vantos, šarmas galvoms trinkti ir visa pirties naudojimo tvarka. Tai ne tik architektūros ar buities aprašymas, bet ir nykstančio kaimo gyvenimo liudijimas, leidžiantis geriau suprasti, kokią vietą pirtis užėmė senojoje lietuvių kultūroje.

Senovės pirtis

Lietuvoje pirtis ne visur žinoma. Žemaičiuose ir Užnemuny senovės pirtis retai kur užtinkama. Jos riba, pradedant rytais, iš kur ji, matyti, pas mus ir atkilusi, baigiasi maždaug Šiaulių apskrities pietų vakarų siena.

Pastarojo rajono pirtį ir liečia šis škicas. Jam panaudota Šiaulių Kraštotyros draugijos anketos medžiaga, suteiktoji jos artimesnių korespondentų bendradarbių iš šių vietų:

1. Povylis Antanas, Radviliškio valsčiaus Žironų kaimas; pirtis XVIII a. pabaigoje statyta, jis pats ją atmenąs nuo 1880 m.;
2. Trinka Vladas, Lygumų valsčiaus Ramonaičių kaimas, 1910 m. statyta;
3. Jovaras — Kriščiūnas Jonas, Šiaulių valsčiaus Kalniškių kaimas.
4. Gedaminskis Albinas, Papilės valsčiaus Kušliukių kaimas, statyta 1870 m. Minėti asmenys, išskyrus V. Trinką, pagyvenę žmonės — 50–60 m., ūkininkai, savo ūkiuose gyveną. V. Trinka — mokytojas, žinias surašęs iš Ramonaičių k. J. Trinkos (70 m.) ir Jg. Jonaitienės (60 m.).*

* Jų anketų ištraukas patiekdami, žymėsime sutrumpintai: Pv. — Povylius, Tr. — Trinka, Jov. — Jovaras, Gd. — Gedaminskas; tuo patim pažymint ir jų aprašomų pirčių vietą.

Pirtys statomos buvo daugiausia iš medžio, tačiau užtinkama jų ir žemėse įtaisytų bei sieninių rąstų, stulpais paremiant tik lubas. Tokių pirčių esama dviejų tipų: rūsio ir žiemlankos.

Rūsio pirtis yra giliau žemėse ir nusileidus laiptais per duris einama į vidų; žiemlankos gi išnaudoja žemės pakilimą — kalniukus, ir jų įėjimas paprastai iš šono. Rūsio pavidalo pirčių yra Žeberiuose, Užvenčio valsčiuje, Mažažemių kaime. Jų išorinį vaizdą duoda 1 pav. Medžio pirtims vieta parenkama paprastai atstu nuo trobėsių, ypač gyvenamųjų, gale ar pakrašty sodybos, prie vandens — kūdros, upelio, šaltinio…

Jų konstrukcija labai nesudėtinga ir primityvi (4 pav.). Iš viso ji teturi du skyrius: priepirti ir pačią pirtį.

Pamatai sudaro keli padėti akmenys ir moliu prilyginta (Tr.); iš vidaus pripilta žemių aukščiau akmenų; pamato aukštumas — apie 0,25 m; ties slenksčiu plonesnis pamatinis rąstas ir žemių pripilta aukščiau.

Sienos — apvalių rąstų, kurie kampuose sukirsti su išsikišusiomis kertėmis (Tr.); retkarčiais sienos lipdomos iš molio, pluktinės (Gd.).

Stogas — šiaudų, ne laužtais galais; dengtas ilginiais šiaudais aukštyn varpom. Klostys priveržtos varžomis alksnio, o šios susuktomis pakaitinus karklo ar žilvyčio vytėmis — ūgiais; varžą prispaudžia su kumeliu — dalba, įkišamu po lotu, atremiamu ant varžos ir apžergiamu stogadengio (Tr.). „Stogo gegnukės sunertos ir sutvirtintos medinėmis vynimis, o grebėstai — lotai — prikalinėti prie gegnelių geležies vynimis, kūlio šiaudai prie grebėstėlių priveržti karklo susuktomis vytelėmis“ (Jov.), arba „pririšti su grimteliais — ploni virpščiai — beržo ir eglės medžio“ (Gd.).

Priepirtis, kur nusitaisoma, įrengtas labai paprastai: vienos sienos be lubų, kartais gi ir be durų. Kai kur priepirčio sienos išpintos karklų šakomis arba iš kūlio šiaudų, vėjo apdraskytos, po priepirtį vėjai laksto (Tr., Jov.).

Pirties durys, kaip ir pati pirtis, visur labai žemos, tik susilenkus pro jas tegalima įeiti, „atidarytos į lauko pusę, prilaikomos priegražomis už prikalto apskrito pagalio vietoje zovieskų, o vietoje klemkos skląstis pasukamas iš vidaus, kuris ir laiko duris, kad neatsidarytų; pačiose duryse iš vidaus įspraustas medinis kuolas į jį save patraukti“ (Pov.); „prie durų prigręžiamas statinis į abu galus ilgesnis kaip po 15 cm.; prie sienos apačioje prigręžiamas medžio vynimis užšokas su išskobta duobute, į kurią įstatomas prie durų prigręžtasis statinys; viršuje kitas užšokas su išskobta skyle, pro kurią gali išlįsti statinio galas, ir taip varstomos durys…“ (Gd.). Durų medžiaga — eglinės lentos, sukaltos ir sustiprintos dviem skersiniais, prie sienos pritaisytos geležiniais kriūgais (Tr.).

Langai — dažniausiai vienas langelis, neretai be rėmų ir stiklo: „langelis apie 10 × 20 cm, uždaromas — užstumiamas — lenta; kūrenant pirtį atidaromas, kad geriau eitų dūmai laukan, kartais ir prausiantis pradaromas truputį šviesos įleisti…“ (Pv.). Kitur jis „užkišamas lingalviais, t. y. iškultų linų maigais“ (Tr.).

Grindys — molio, ant kurio padėlioti lentgaliai (Tr.), balanos ar lentos su plyšėmis, kad vanduo, liejamas, nubėgtų į žemę (Gd., Jov.). „Asla — žemių, pagal suolų padėtos lentos nelyginant lieptai, nes priliejus vandenio, pasidarydavo gili purvynė, tad atsistodavo ant lieptų pagal suolų…“ (Pv.).

Lubos — ant skersbalkių suklotos lentos, apipiltos žemėmis; prie balkelių ir pasienų priraišiotos kartelės drapanoms ir paklodėms kabinti. Vidury lubų langelis — skylė, su lentele uždaromas. „Ant pirties ties langeliu kartais padaroma ažnyčia salyklui džiovinti: subudavojama iš rastelių 1 × 1,5 m, bent trys vainikai; ties langeliu skersai nuo jo 10 cm aukščiau nudedama pagalėliais 3 cm storio ir užklojama kūlio šiaudais; ant jų supilamas salyklas. Iškūrenus krosnį, langelis pradaromas ir ten džiūna salyklas, kartas nuo karto pamaišomas…“ (Gd.).

Krosnis sukraunama iš akmenų; jos „pirma eilė suremiama iš didelių pailgų akmenų, vadinamų juostomis; viršuje storai bent 3 vežimai apipilama kuloko ar dviejų dydžio akmenais“ (7 pav.).

Pakura — dydžio, kaip telpa didelis glėbys malkų, 70 cm ilgio; šiaip krosnis užima ½ pirties, aukščio ligi pusiau sienos…“ (Gd.); tobulesnė krosnis — kiek dailiau pamūryta akmenų su moliu, iš viršaus tik platesniais akmenimis suremiant ir smulkesniais apkraunant…“ (Tr.). Žironų krosnies pakura — 35 × 40 cm.

Pakraščiuose pirties — galvai plauti ir trintis suolai — Lygumiečiuose paminos — paprastos lentos maždaug 22 cm pločio ir tiek pat nuo žemės, padėti ant stulpelių — kaladėlių, o galais ant kitų dviejų suolų. Gale pirties visu pažemiu pritaisyti iš lentų plautai — 30–40 cm platumo lentos — vanotis gulom (5 pav.); ant jų sėdint, kojomis siekiama paminos — suolų.

Pirties reikmenos: medinė kačerga žarijoms išmaišyti, nedėguliams iškrapštyti, replės įkaitusiems akmenims į vandenį dėti, kaušas ar blekinė vandeniui pilstyti ir kubiliukas 5–6 kibirų talpumo vandeniui supilti arba rėčka.

„Pamatinis reikalavimas einant pirtin — neštis sau naują vantą ir kibirą vandens; be to, atnešamas ušėčkas su vandeniu ir katiliukas šarmo galvoms trinti. Vanduo pirty vartojamas šaltas, bet žiemą kartais užkaitinus krosnį iki raudonumo, leidžiami į ušėčką akmenys vandeniui sušildyti. Jei kas neatsinešdavo vandens, turėjo gražiai pasiteisinti ir iš viso gražiai elgtis, kad kūrentojas ar vyresnieji nerūgotų“ (Pv.).

„Atneštos vantos rėčkoje mirkomos, kad minkštesnės būtų vanotis. Jomis taip pat „šilimą deda“ — pamirko ir teškia prispaudžiant ant krosnies. Vantos, rišamos iš beržo šakelių su lapais be žirginų, skinamos prieš šienapjūtį apie šv. Joną; jų — du pluoštu, galai sudedami kryžmais ir surišami karnomis ar audeklo gijų galais“ (Tr.). Jos kabinamos ant trobos ar klėties džiūti. Vartojamos tik vieną kartą.

Kūrenama pirtis vidutiniškai kas 2 savaitės; jeigu ji bendrai statyta arba leidžiant ir kaimynams ja naudotis — ir dažniau; kūrenama iš eilės prieš šventes, talką atlikus, susirgus nuo sunkių darbų, diegliui įsimetus, mėšlavežį baigus ir kt.

„Žironai, jei pasitaikydavo per mėšlavežį šv. Antano atlaidai Šniuraičiuose — kaimo bažnytėlėje, iki pusryčių veždavo mėšlą, po to, paleidus arklius į ganyklą, eidavo į pirtį, pusryčiaudavo, atlaidydavo šv. Antaną ir pavakarį dar mėšlą veždavo“ (Pv.).

Pirties naudojimas susijęs yra su įvairiais įpročiais ir tam tikra tvarka. Ją vaizdžiai aprašo A. Povylius:

„Atėję į pirtį, visų pirma džiauna kailinius, sermėgas ant karčių, kol dar šlapgario nėra, kad utėlėm kojos pagriuzdėtų; paskiau viršutinius rūbus išmesdavo į priepirtį ir kabindavo ant kuolų, džiaudavo skalbinius ant kartelių… Po to merkia vantas į ušėčką, sumirkytas deda ant krosnies ir pirmą garą išleidžia laukan, kad nesugaruotų galvos. Prasideda pėrimasis. Kas daugiau priima šilimos, lipa ant plautų, pasikeisdami, o baugesnieji ir mažiukai lenda po plautu ir duoda vandom, kad net ausys svyla. Naujai atėjęs skubina uždaryti duris, kad garas neitų laukan, ir sako: „skalsa beržo lapiene“; jam atsako: „prašom, prašom“ — reiškia, geras tonas, gera nuotaika. Po to traukia puodą ar katiliuką atnešto stipraus šarmo ir sako: „Eikšit, vyrai, prie barščių“; pradeda visi galvas trinkti — kiti ateina jau namie išsitrinkę; moterys vyrams „ištrenka“ — išplauna galvas šarmu geldose — Tr. Čia pirmenybė vyresniesiems ir kūrentojui.

Po to dar kartą smarkiai periasi, plaunasi, kitas gi, smarkiai įkaitęs, nuo plautų bėga laukan, iš liekančių pajuokiamas, mažai šilimos tepakelias ir baramas be reikalo pirtį aušinąs. Po to vėl dar dedama šilimos ir dar vanojasi. Paskiau sėda ant ušėčko krašto, kitas vanta nuplauna nugarą. Veida plaunas švariu vandeniu iš viedro… Būdavo drąsuolių, kurie stačiai iš pirties nuogi bėgdavo į aketę; vasarą gi daug kas iš pirties eidavo į soželą maudytis. Vyresnieji perspėdavo neiti. Tūlos net ir mergaitės iš pirties bėgdavusios į aketę plautis. Pasitaikydavo, kad pirtį užsikrėsdavo „šarmutėm“, bet nebuvo girdėti, kad kas būtų persišaldęs…

Pasivėlavęs pirtin, prausias iš ušėčko jau nešvariu vandeniu, prašo paskolinti kieno nors vantą ir periasi… Jeigu pirtis karšta, daug šilimos, tai — „gera pirtis“, jeigu maža, tai kūrentojas baramas, vadinamas šykštuoliu. „Gaila jam malkų“, „pirty nei šnipšt nebuvo“. Atsisveikindami sako: „dėkui už šilimą“, „dėkui, sveiki, iškūrenę“…

„Iš pirties ant greitųjų užsimetę drabužius, bėga namo tekini ir tankiai basi, kad ir žiemą per šalčius, ypač jaunesnieji. Parėjęs namo, kiekvienas pasako „dėkui už šilimą“, namiškiams atsakant „ant sveikatos“, „labai prašom“… Grįžus vyrams, eina moterys — yra vietų, kur moterys su vyrais bendrai vanojasi, ypač pas latvius, gyvenančius Lietuvoje — Gd.; nešasi švarų vandenį, šarmą, liktarną su lajine žvake — vyrai perduoda patamsy. Grįžę iš pirties, tankiai geria, jeigu yra alaus, giros arba rūkšties iš kubiliuko. Valgo duoną su druska, nusigerdami šaltu vandeniu, kartais ir žalių kopūstų, jei pirtį galvą kam sugaravo. Ateina ir svetimi žmonės pašnekučiuoti, plaukus kiek apsikirpti…“ (Pv.).

„Plaukus kirpdavo ar barzdas skusdavo dažniausia su šakalėliais pasišviečiant. Plaukus kerpant, iš užpakalio paliekama buvo ilgiau; jie tik prilyginami, o priešaky ties kakta pakerpami, kad nelįstų į akis. Prieš kokius 45 metus Lygumiečiuose niekas nežinojo kitokio kirpimo. Vėliau pradėjo kirpti jaunesnieji „papolckai“, ir tai bijodami senių barimo. Seniems vis tik turėdavo „vartus“ iškirpti, t. y. ties kakta prilyginti, kad į akis nelįstų… Moterys ištekėjusios tuojau kasas nusikirpdavo ir nešiodavo apsimuturiavusios. Taip buvo prieš 100 metų“ (Tr.).

Pirtis lietuvių buvo itin branginama; ji buvo reikšminga jiems ne tik sveikatos, bet ir visuomeniniu atžvilgiu; ji yra išlaikiusi ir kai kurių senovės tikybinių pėdsakų bei prietarų.

Pirtis, kaip ir jauja, būdavo savo rūšies klubas. Čia vyravo visokios kalbos: žiemą — apie buvusius karus, apie tai, kaip į baudžiavą ėjo, į Rygą ir Mintaują javus, linus vežė ir daug kitokių dalykų čia galima buvo išgirsti iš senų buvėlių. Pirtį kartais pagerbdavo ir svečius, kuriems norėdavo pareikšti ypatingos pagarbos ar dėkingumo. Pav., Gruzdiečius, Rakandžių kaimui 1919 m. laimėjus dar su Nariškiniu pradėtas dideles bylas dėl „atriežkų“, kada A. Povylius, kaip Ž. Ū. M-jos ir adv. Venclauskis, kaip kaimiečių, įgaliotiniais atliko vietoje perdavimą, atgautųjų sklypų, „be eilės iškūrenta karštai pirtis, prinešta daug šilto ir šalto vandens, plautai uždengti baltom paklodėm, naujos vantos, didelis gabalas muilo, šviesi liktarna. Tai buvo ypatingas ženklas dėkingumo ir pagarbos žemoje prisimiksuoję pirty. Ir ištikrųjų, mes jutome tada ir pirties šilimą ir didelę dvasios moralinę šilimą… Jeigu pasitaikydavo sodžiuje koks moksleivis ir „be panaberijos“ ateidavo į pirtį, kiekvienas stengdavosi noriai jam patarnauti — nugarą nuplauti, nuperti ir kt.“ (Pv.).

Gydymo reikalu pirtis naudojama braukymams: sodžiaus bobutės masažuoja moteris iš po gimdymo ir šiaip gimdos ligomis — „gumbu“ — sergančias; gydo ir vyrus, nuo sunkių pakėlimų kyla sergančius (Jov.), taip jau nuo niežų, reumatizmo (Tr.); čia vartojami taip pat kaklo braukymai, jei kam nusisukus, patrūkus, pilvo braukymai (Gd.). Žiemos metu čia kartais ir gimdydavo moterys (Tr.).

Pagaliau pirtyje buvo dar rūkinama mėsa, džiovinamos lentelės, karvių, arklių odos, pirmuoju garu troškinami visokie gyvulėliai — parazitai iš kailinių, dvikočių — Lygumiečiuose taip vadinami užklodai — audeklai, iš dviejų palų susiūti, kuriais klodavosi miegodami. Perdegusius krosnies akmenis, smulkiai sugrūstus, naudodavo vištoms lesinti dėl geresnio gromulio, šveisti gryčių sienoms prieš didžiąsias šventes, suolams, stalams, šaukštams ir kai kuriems kitiems indams.

Iš pirties prietarų pažymėtini šie. Žmonės tikėjo, kad juose lankosi mirusiųjų sodžiaus gyventojų sielos, ypač Visų Šventų naktį — iš lapkričio 1 d. į 2 d. Dėl to daugumas naktimis pirčių vengia, jų bijosi, atsilikus reikalui pro pirtį eiti, jos atsilenkia. Jaučiamas pasakojimas: „Kartais pusberniai vėliau pirtį užtrukusias mergaites eidavo gąsdinti ar klausytis. Tai ranką įkišdavo pro langelį, tai ką įmesdavo. Bendrai, jaunesniosios bijodavo pirty vyro pasivaidinimo. Pasivaidinus gi, slėpdavosi ant plautų… Mergaitės, ilgai pirty pasilikusios — iki 10–11 val., aplankydavusios laumės — raganos, kartais velnias, ponaičiu pasivertęs. Raganos duodavusios kurių darbų atlikti, pavyzdžiui, skalbti iki tam tikro laiko. Taip pat ir velniai. Tik šie paprastai bijodavę gaidžio dvyliktą valandą pragystant. Dėl to mergaitės stengdavosi užgaišinti laumes ir velnius iki gaidžių. Jei kuri nesumani mergaitė, užgnaibydavo raganos. Senų moterų jos neleisdavusios“ (Tr.).